Piktžolės - tai ne tik laukiniai augalai, kurie dygsta ir auga, nors žmogus jų nesėjo. Piktžolėmis galima vadinti ir kultūrinius augalus, kurie buvo pasėti ir vėliau, subrendę, sėklas išbarstė ten, kur neturėtų augti. Tokie nepageidaujami augalai vadinami pabiromis. Nekontroliuojamos pabiros stelbia kitų augalų pasėlius, mažina derlių, apsunkina jo nuėmimą, didina sėklų valymo ir džiovinimo išlaidas.

Mūsų laukuose ypač dažnos javų pabiros. Taip yra todėl, kad didžiausią pasėlių struktūros dalį sudaro grūdiniai augalai, kurie užima apie 50 proc. visų pasėlių ploto. Iš visų grūdinių augalų apie 95 proc. sudaro varpiniai javai (kviečiai, miežiai, rugiai, kvietrugiai, avižos), todėl nenuostabu, kad javų pabiros įvairių augalų pasėliuose aptinkamos dažniausiai.

Javų pabiros į dirvą patenka prieš derliaus nuėmimą ar derliaus nuėmimo metu. Pastebėta, kad miežių dažniausiai nulūžta visa varpa, o kviečiai išberia atskirus grūdus. Javų pabiros gali išdygti ir iš mulčiui naudojamų šiaudų. Augalai, kurie išdygsta iš išbarstytų sėklų, trukdo pagrindinio pasėlio augalams, o jei tokių daigų daug, pabiros sutankina pasėlį, tada prasčiau žiemoja javai. Blogą įtaką javų pabiros gali turėti žieminių rapsų pasėliui.

Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai parodė, kad ne visos javų veislės vienodai linkusios barstyti grūdus. Išbarstomų grūdų dalis, priklausomai nuo javų veislės, gali siekti nuo 5 iki 16 procentų. Pabirų daugiau būna ten, kur paliekami šiaudai, kita vertus, grūdai gali į lauką patekti ir su žemės ūkio technika. Kai kurios pabiros gali subręsti ir vėliau dar labiau užteršti laukus.

Jei pabirų lauke daug, stelbiami augalai subrandina ne tik mažesnį derlių, bet padidėja ir ligų rizika. Javų pabiros kituose pasėliuose kontroliuojamos palyginti nesunkiai, herbicidais, blogiau - javų pasėliuose.

Prieš tai auginti javai gali ne tik mažinti derlių, bloginti jo kokybę, bet ir padidinti priemaišų kiekį sėklinėje medžiagoje, sumenkinti augalų veislės grynumą. Kitų šalių literatūroje nurodoma, kad javų pabiros aptinkamos bent trečdalyje cukrinių runkelių laukų ir daugumoje (90 proc.) rapsų pasėlių.

Augalų sėjomainoje norint nutraukti grandinę, kai auginami tik javai, pabiros neleidžia to padaryti: dėl javų, esančių kitų augalų pasėliuose, gyvybingi išlieka ligų sukėlėjai, susidaro palankios sąlygos išgyventi javų kenkėjams - sėjomaina neatlieka savo vaidmens augalų auginimo technologijoje, be to, didėja kitų metų išlaidos ligų ir kenkėjų kontrolei.

Kaip išbyrėję javų grūdai tampa pabiromis?

Ką tik išbirę javų grūdai sudygsta ne iš karto - sėklos turi pereiti ramybės periodą. Šio periodo trukmė gali skirtis priklausomai nuo veislės, ir tai vertinama kaip teigiama veislės savybė, kuri padeda išvengti javų sudygimo iš karto po derliaus nuėmimo. Nustatyta, kad pabiroms sudygti įtakos turi temperatūra sėklų brendimo metu, ypač javams esant vaškinėje brandoje. Sėklų, kurios bręsta aukštesnėje temperatūroje ir sausomis sąlygomis, ramybės periodas trunka ilgiau. Ramybės periodą gali pailginti ir vėsus drėgnas oras derliaus nuėmimo metu.

Šviesa javų pabirų dygimui įtakos neturi - vienodai jos gali sudygti tiek pasėlyje, tiek vienos, nestelbiamos pasėlio. Pabiroms sudygti reikalinga drėgmė, jei jos nepakanka, pabiros nedygsta. Taigi, jei ruduo sausas, pabiros gali sudygti vėliau, po kitų augalų sėjos. Šiaudų likučiai pabirų dygimą ir jų daigų augimą gali šiek tiek stabdyti.

Kiek laiko išbyrėję javų grūdai gali išlikti dirvoje daigūs? Avižų grūdai buvo įterpti į 13, 26 ir 39 cm gylį mineraliniame dirvožemyje ir durpėje - abiem atvejais nejudinami po metų neteko daigumo. Žieminių ir vasarinių kviečių grūdai, dvejus metus buvę mineraliniame dirvožemyje, išlaikė tik apie 1 proc. daigumo, o durpinėje dirvoje - jau po metų sėklos tapo nedaigios.

Optimaliomis sąlygomis saugomi grūdai daigumą gali išlaikyti ilgiau. Tyrimai parodė, kad po penkerių metų sausai laikyti grūdai buvo daigūs: žieminių kviečių daigumas siekė 85, o avižų - apie 90 procentų daigumo.

Arimas ar kitoks dirbimas iš karto po derliaus nuėmimo užtęsia sėklų ramybės būklės trukmę. Žinoma, vėlesnis ražienų skutimas, esant palankioms sąlygoms, gali paskatinti pabirų dygimą. Daugiau javų pabirų kitų augalų pasėliuose randama tose dirvose, kurios dirbamos minimaliai, todėl kad išbarstomos sėklos susikaupia dirvos paviršiuje.

Pabirų problemą iš dalies galėtų iš- spręsti veislių, kurios mažiau barsto grūdus, parinkimas. Deja, pas mus šiuo požiūriu veislės nėra tiriamos. Seklus dirvos dirbimas (9-10 cm) po derliaus nuėmimo įterpia išbirusius grūdus į patogų gylį, iš kurio jie po trumpo ramybės periodo sudygsta. Sudygusios pabiros galėtų būti kontroliuojamos dar kartą įdirbant dirvą. Žinoma, tokia taktika nepasiteisina, jei trūksta drėgmės ir dirvos paviršius išdžiūsta.

Dirvos arimas po javų derliaus nuėmimo yra bene geriausias variantas. Visgi pastebėta, kad kai kurių veislių grūdai turi ilgesnį ramybės periodą ir gali sukelti problemų dar po metų, kai dirva bus ariama dar kartą ir pabiros atverčiamos. O ražienų skutimas po javų derliaus nuėmimo dažniausiai paskatina išbyrėjusių grūdų sudygimą.

Kaip naikinti pabiras?

Varpinių javų pabiras dažniausiai tenka kontroliuoti žieminių rapsų pasėliuose. Netgi taikant gilų arimą, ne visuomet pavyksta išvengti pabirų sudygimo. Tai labai priklauso nuo kombaino sureguliavimo, dirvų skutimo, tai pat nuo arimo kokybės. Ūkiuose, kur taikoma neariminė žemės dirbimo sistema, ypač tiesioginė sėja, jei po derliaus nuėmimo nenaudojamas glifosatas, pabirų kontrolė neišvengiama. Taikant neariminę žemės dirbimo sistemą, pabiras gali tekti kontroliuoti ir vasarinių rapsų pasėliuose.

Varpiniai javai, kaip ir kiti vienaskilčiai augalai (vienmetės ir daugiametės žolės, kukurūzai), rapsuose palyginti lengvai kontroliuojami. Jų kontrolei galima naudoti Agilą, Centurion Plus, Focus ultra, Leopardą, Quick, Supero, Panterą, Targa super. Pasėliai pradedami purkšti, kai javų pabiros yra 2-5 lapelių tarpsnio, ir purškiami iki stiebo augimo pradžios. Žieminius rapsus galima purkšti ir rudenį, ir pavasarį. Jei javų pabiros negausiai išplitusios ir purškiama optimaliu laiku, galima naudoti mažesnę registruotą herbicido normą.

Sudėtingiausia kontrolė yra tų pabirų, kurios yra tos pačios rūšies augalai, t. y. javų pabiros javuose, rapsų (kaip žieminių, taip ir vasarinių) rapsuose. Ypač nepageidaujami, nes kontrolės priemonių beveik nėra, cukriniai runkeliai jų pačių pasėliuose. Kai šie augalai subrandina sėklas, į lauką su cukriniais runkeliais sugrįžti galima tik po 20 metų. Tai šiltesnio klimato šalių problema, visgi ir pas mus, Kelmės rajono ūkininko runkelių lauke, prieš porą metų teko stebėti savaime pasisėjusias runkelių pabiras.

Su žalinimo programa plečiasi ankštinių augalų - pašarinių pupų ir žirnių - pasėlių plotai. Šie augalai irgi gali būti problema kitų žemės ūkio augalų pasėliuose.

Sėjant žieminius rapsus po žirnių gali tekti kontroliuoti jų pabiras. Nors žirniai ir neperžiemoja, tačiau, esant labai gausiam pabirų kiekiui, jie gali stelbti pasėlį, dėl to pasėlis bus jautresnis iššutimui žiemos metu. Pastarieji yra labai jautrūs klopiralidui, kurio yra herbiciduose Lontrel 72 SG (klopiralidas, 720 g/kg) ir Galera (klopiralidas, 267 g/l + pikloramas, 67 g/l), tačiau šie herbicidai nėra registruoti purškimui rudenį. Žirniai ir kai kurie kiti pupiniai augalai taip pat jautrūs pikloramui, kuris įeina ir į herbicido Metazamix sudėtį (pikloramas, 13,3 g/l + aminopiralidas, 5,3 g/l + metazachloras, 500 g/l). Metazamix purškiamas ant sudygusių žieminių rapsų iki 4 lapelių tarpsnio. Pikloramui taip pat jautrūs runkeliai ir burokėliai, kai jie yra iki 4 cm aukščio. Klopiralidui labai jautrios bulvės, morkos, salotos.

Nupurškus optimaliu laiku, visų minėtų herbicidų efektyvumas yra labai geras. Herbicidai geriau veikia intensyvaus augalų augimo metu, kai pakankamai šilta ir drėgna. Nerekomenduojama jų purkšti, kai yra didelė rasa, šlapi augalai. Po purškimo iki lietaus turėtų praeiti ne mažiau kaip 2 valandos. Purškimo metu taip pat labai svarbu laikytis visų saugos reikalavimų, kad nepakenktume sau ir aplinkai, todėl prieš purškimą būtina perskaityti herbicidų etiketę.

Svarbu tinkamai sureguliuoti purkštuvą, kad jis tolygiai paskleistų herbicidus. Nepurkšti esant dideliam vėjui, nes gali nukentėti šalia esantys jautrių augalų pasėliai. Dauguma minėtų herbicidų veiksmingiausi, kai oro temperatūra optimali, 10-25 °C.

Žieminiuose javuose labai efektyvių herbicidų iš rudens naikinti žirnius ir pupas nėra registruota. Šiuos augalus sunaikintų dauguma javams registruotų herbicidų, bet jie rudeniniam naudojimui neregistruoti. Kaip agrotechninis veiksnys galėtų būti javų sėjos vėlinimas.

***

Pabirų kontrolei pirmiausia naudotina:

Prevencija Anksti nuimami augalai mažiau išbarsto sėklų. Kruopščiai sutvarkytas laukas kitais metais kels mažiau problemų.

Dirvos dirbimas Priklausomai nuo to, kokių augalų pabiros vyrauja gali būti taikomas gilus arimas arba seklus dirvos dirbimas.

Sėjomaina Tinkamas posėlio augalų parinkimas gali padėti sumažinti ar visai išvengti pabirų problemos. Pasėlis turėtų būti tokių augalų, kuriuose lengva būtų herbicidais sukontroliuoti pabiras arba jie patys gerai konkuruotų su pabiromis.

Herbicidai Galimi keli variantai:

• glifosatai prieš sėją ar iš karto po sėjos. Šis variantas būtų pritaikomas minimaliai dirbant dirvą ar sėjant į nedirbtą, nes pabiros turėtų būti išdygusios;
• herbicidai, kurie registruoti naudojimui pasėliuose.