Pieninės karvės šlubuoja ne tik dėl užkrečiamųjų pirštų srities, bet ir dėl kitos prigimties kojos sričių ligų.

Šių ligų priežastis būna netinkamai įrengta guoliavietė, atsitiktinė trauma, netinkama ir nereguliari nagų priežiūra, karvės organizmo fiziologinių savybių neatitinkantis, bet didelį primilžį garantuojantis šėrimas, kai racione didžiąją dalį sudaro daug energijos suteikiantys koncentratai, mažąją - stambiapluoštės ląstelienos pašarai, ilgai trunkąs padidėjęs didžiojo prieskrandžio rūgštingumas ir kitos priežastys.

Pavienės ir veikdamos kartu šios priežastys sukelia ligas, dėl kurių karvės apšlumba.

Dažniau diagnozuojamos kojų ligos

Riešo bursos uždegimas - dažna karvių kojų liga. Saitiniu būdu laikomoms karvėms šios bursos aseptinis uždegimas kyla dėl priekinės riešo srities nuolatinio traumavimo į kietas, grubiu, nelygiu paviršiumi grindis karvei gulant ir keliantis, dėl nuolatinio riešo spaudimo į ėdžias, esant trumpoms stovėjimo vietoms. Pūlinis bursitas vystosi, kai patenka užkratas per riešo srities odos pažeidimus (pragulas, nuospaudas) ar per limfą ir kraują.

Esant ūmiam uždegimui, priekiniame riešo paviršiuje išryškėja ribotas ir skausmingas tynis. Karvė šlubuoja tik ligos pradžioje. Negydoma liga tampa lėtine, bursoje susikaupia daug eksudato, todėl pavieniais, labai apleistais atvejais bursa nusmunka žemyn ir siekia čiurnos sąnario sritį. Kartais bursoje veša fibrozinis audinys, ji kietėja, trukdo judėti, sukelia šlubavimą.

Kai uždegimas pūlingas, šlubavimas būna ryškus, gulėdama karvė koją laiko ištiestą per riešo sąnarį, kurio priekiniame paviršiuje matyti išplitęs ir labai skausmingas tynis.

Diagnozavus šios bursos uždegimą, taikomas konservatyvus (medikamentinis) ar chirurginis (rečiau) gydymas. Kai uždegimas ūmus ir aseptinis, prognozė yra gera. Kai uždegimas pūlingas, o bursos sienelė savaime prakiurusi ir nekrozuotas didelis odos plotas, prognozė nepalanki.

Pirštų sausgyslių makšties uždegimas. Uždegimas kyla dėl sausgyslių patempimo karvei paslydus, uždaro arba atviro srities sužalojimo, taip pat tąsos keliu nuo nagos - sergant pado opa, pūlingu pado gyvuonies uždegimu. Galinėse kojose šios makšties uždegimas diagnozuojamas dažniau.

Ligos požymiai: užpakalinėje pėdosplaštakos srityje virš nagučių atsiranda pailgas tynis. Ūmiais atvejais karvei skauda jį liečiant, ji šlubuoja.

Kai prasideda pūlingas uždegimas, pasireiškia ir bendri sveikatos sutrikimai: pakyla kūno temperatūra iki 40-41^oC, makšties srities tynis išplitęs ir labai skausmingas, karvė remiasi tik nagos priekiu, eidama velka koją. Sergančios karvės daug guli, todėl gali atsirasti pragulų. Pūliai tirpdo negydomos karvės sausgyslės makšties sienelę, minkštuosius audinius, odą ir atsiveria fistulė, iš jos kanalo išsiskiria pūliai. Pažeidžiama ir pati sausgyslė, ji arba nekrozuoja ir nutrūksta, arba suauga su aplinkiniais audiniais, praranda tamprumą, todėl, sustabdžius pūliavimo procesą, karvė lieka šluba, o sritis gerokai sustorėjusi.

Dvigalvio šlaunies raumens distalinės bursos uždegimas. Ligos židinys - galinės kojos kelio sąnario išorinė pusė. Suserga karvės, kurios yra priverstos gulėti ant kietų, nelygių ir nekreiktų grindų.

Ūmaus aseptinio uždegimo metu šalia kelio girnelės ir išorinio šlaunikaulio krumplio išryškėja ovalus ar apvalus be ryškių ribų skausmingas tynis. Šlubavimas nežymus koją perkeliant. Kai uždegimas tampa lėtinis, nuolat traumuojamoje bursoje, karvei gulint, kaupiasi eksudatas ir bursos apimtis pamažu didėja. Aplink bursą esantys audiniai sustandėja, srities apimtis ryškiai padidėja.

Dėl pūlingo bursos uždegimo gali išplisti šios srities tinimas, susidaryti kišenės, karvė gali šlubuoti. Šiuo atveju dažniausiai taikomas konservatyvus gydymas.

Kulno bursos uždegimas. Kulno srities išorinėje pusėje yra nepastovi poodinė bursa. Laikomų palaidų arba pririštų tvarte ant kietų, nekreiktų grindų karvių šioje vietoje neretai susiformuoja kietas ir nepaslankus tynis. Tokia odos ir poodinio jungiamojo audinio uždegiminė reakcija vadinama kulno celiulitu. Kai į uždegiminį procesą įtraukiama bursa, kulno celiulitas komplikuojasi ir susidaro kulno poodinis bursitas.

Šios bursos uždegimo priežastis - nuolatinis jos spaudimas, karvei gulint ant kietų nelygių ir nekreiktų grindų, esant trumpoms ir siauroms stovėjimo vietoms, dėl ilgo gulėjimo, sergant nagos gyvuonies uždegimu, kitų ligų, keliančių skausmą stovint, dėl atsitiktinio srities sužeidimo.

Uždegimui plintant, kulno sąnario išorinėje pusėje atsiranda minkštas arba kietas ir nepaslankus tynis. Sritis gali sutinti labai greitai, o kartais vienos arba abiejų kojų tynis formuojasi palengva. Vėliau tynis tampa skausmingas. Sunkiais ligos atvejais į uždegiminį procesą įtraukiamas kulno sąnarys. Tokiais atvejais ryškėja šlubavimas, pakyla kūno temperatūra, sumažėja pieno kiekis.

Diagnozavus šios bursos uždegimą, taikomas konservatyvus arba chirurginis (rečiau) gydymas.

Nagų ligos

Žemiausios kojos dalies - nagos, ligų, dėl kurių karvė šlubuoja, įvairovė yra didesnė ir jos diagnozuojamos dažniau - apie 80 proc., palyginti su visos kojos srities ligomis. Šios srities ligos vystosi pagal tam tikrą schemą, o nesuskubus gydyti sergančios karvės, kyla įvairios komplikacijos: baltosios linijos atsiskyrimas, pūlingas nagos sąnario uždegimas, giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės nekrozė ir kitos.

Aseptinis vietinis nagos gyvuonies uždegimas. Tai traumos sukeltas ribotas nagos pado gyvuonies uždegimas, kartais vadinamas pado nuospauda. Ši liga dažniau apninka galinių karvių kojų smailias, nuaugusias, plokščiapades ar susiaurėjusias nagas dėl pado ir užpenčių sumušimo, suspaudimo. Ligą predisponuoja pernelyg didelis pado ir užpenčių rago nusitrynimas dėl stipraus abrazyvinio grindų poveikio ar rutininio nagų karpymo metu, per daug suploninus pado ragą, po to karves genant toli į ganyklas ir atgal nelygiu keliu, padengtu skalda ar žvyru su akmenimis, karves laikant tvarte ant nelygių, išdaužytų cementinių grindų. Dažniau nustatoma stambioms riebioms karvėms paskutiniuoju veršingumo periodu.

Sergančios karvės daugiau guli, vaikšto atsargiai, nenatūraliai, trumpais žingsniais, šlubavimas nežymus. Išvalius padą ar vykdant rutininį nagų apdrožimą, jame galima matyti įvairaus dydžio ir įvairios spalvos dėmių - tai buvę ligos židiniai. Paprastai tose vietose aptinkamas dvigubas padas.

Silpnos traumos atveju karvė pasveiksta per kelias paras savaime. Kai trauma sunki, ji gali komplikuotis - kils pūlingas gyvuonies uždegimas. Reikia apkarpyti deformuotas sergančių karvių nagas, tai daroma ir siekiant jas apsaugoti nuo šios ligos. Karpant nagas, svarbu nesuploninti pado rago. Būtina šalinti ligos priežastis - tvarkyti bandotakius, mociono aikšteles, lyginti tvarto grindis.

Aseptinis išplitęs nagos gyvuonies uždegimas (laminitas). Tai neinfekcinis nagos gyvuonies uždegimas dėl sutrikusios nagos sienelių gyvuonies kraujotakos. Jeigu karvė negydoma, gydoma pavėluotai arba netinkamai, liga apima didelį nagos priekinės bei šoninės dalių plotą ir sukelia negrįžtamo pobūdžio nagos pakitimus. Pažeidžiamos kelios nagos vienu metu. Liga paplitusi pieninio tipo karvių ir telyčių bandose. Jaunos karvės serga dažniau negu senos.

Ligos priežasčių yra daug: įrodytas džersių veislės karvių paveldimumo veiksnys, taip pat sunkus veršiavimasis, šėrimo stresas (padidėjęs pieno rūgšties kiekis didžiajame prieskrandyje), kai pakeičiamas ką tik apsiveršiavusių pirmaveršių ir karvių racionas (pradedamos gausiai šerti koncentratais, šviežiu ankštinių žolių šienu), kai apsiveršiavusios telyčios pervedamos į melžiamų karvių bandą, jas laikant palaidai arba, kai jos priverstos ilgai stovėti tvarte ir trūksta gulėjimo vietų. Liga gali vystytis atskirai arba kaip kitų ligų - pūlingo metrito, mastito, ketozės komplikacija. Dažniau suserga stambios, sunkios karvės, kurių nagos mažos ar netaisyklingos formos.

Dėl bet kurios iš šių priežasčių sutrinka karvės organizmo metaboliniai procesai, kraujyje pradeda cirkuliuoti bioaktyvios medžiagos, siaurinančios nagos gyvuonies kapiliarų skersmenį, pažeidžiama kapiliarų vidinė sienelė, galinėse kapiliarų dalyse formuojasi trombai. Sumažėja gyvuonies kraujotaka, sutrikdoma rago ląstelių gamyba. Naujai gaminamas ragas tampa silpnas, o nagos jautrios. Sunkiais ligos atvejais pranyksta ryšys tarp gyvuonies ir nagos raginės kapsulės, apatinis pirštakaulis keičia kryptį (rotuoja).

Pirmieji ūmios eigos ligos požymiai: primilžio sumažėjimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, aukšta kūno temperatūra, prakaitavimas, depresija. Karvė daug guli ištiesusi visas, ypač galines kojas, nenoriai ir sunkiai keliasi. Pakelta stovi nenatūraliai: nugara sulinkusi, dreba raumenys, galinės ir priekinės kojos pakištos po pilvu, galva nuleista, kartais remiasi riešu. Dėl nagų skausmo karvė šlubuoja, judesiai sukaustyti, vedama ieško minkšto grunto.

Šiuo periodu prasminga karvę gydyti, o svarbiausia gydymo priemonė yra kuo ankstesnis ligos priežasties šalinimas - būtina iš raciono išimti koncentratus, šerti geru varpinių žolių šienu, normalizuoti didžiojo prieskrandžio pH, karvę laikyti minkštame bokse, mociono aikštelė turi būti minkšto grunto (gerina nagos kraujo cirkuliaciją ir mažina gyvuonies edemą), reikia nuleisti kraujo (3-5 l), švirkšti vaistus. Kitaip po kelių dienų pado ragas įgaus vaško spalvą, suminkštės ir liga taps lėtinė: nagos deformuosis, siaurės, ant raginės kapsulės atsiras rumbės, karvės eisena bus suvaržyta, ji remsis šonine nagos sienele, susidarys palankios sąlygos vystytis pado opai, pado rago perforacijai, baltosios linijos atsiskyrimui, kils pūlingo gyvuonies uždegimo pavojus.

Kai liga tampa lėtine, efektyvaus gydymo nėra, galima tik palengvinti karvės būklę. Nerekomenduojama pernelyg dažnai valyti ir karpyti pado rago, nes tuo veiksmu galima suploninti padą ir sudaryti sąlygas dažnam pado gyvuonies suspaudimui ir greitesnei pado perforacijai.

Rekomenduojamos priemonės ligai išvengti:

• veršingas telyčias pamažu pratinti prie kietų rupaus, šiurkštaus betono grindų, prie konkretaus gardo ir poilsio vietos (vienviečio gardo);
• neviršyti 2 kg (daugiausiai 3 kg) koncentratų dozės vienam šėrimui, jų paros dozę stengtis paskirstyti per visą dieną maišant su kitais pašarais;
• prie įprasto šėrimo tipo koncentratais, kuris taikomas aukšto produktyvumo intensyviame pieno ūkyje, pereiti pamažu, per 6 savaites;
• užtikrinti tinkamą pašarų struktūrą, t. y. pakankamą kiekį pašarų su ilgomis skaidulomis racione; patogų priėjimą prie stambiųjų pašarų gavus koncentratų arba karves šerti mišiniu (viskas sumaišyta ir pateikta vienu kartu);
• veršiavimosi periodu užtikrinti tinkamą mocioną;
• reguliariai karpyti nagas.

Pado opa. Tai specifinė karvių liga - pado rago pažeidimas ties pado ir užpenčių riba. Liga prasideda pado gyvuonies pakraujavimu, vėliau šioje vietoje prarandamas pado ragas ir susiformuoja fistulė ir pado opa. Liga pasireiškia kaip lėtinis nekrozinis pado gyvuonies uždegimas, o prakiurus padui, susidaro palankios sąlygos užkratui patekti į pado gyvuonį, todėl liga gali komplikuotis ir kils pūlingas pado gyvuonies uždegimas. Ligos židinys būna galinės kojos išorinėje nagoje, kur padas pereina į užpenčius, arba (rečiau) priekinės kojos vidinėje nagoje, toje pat vietoje (dažniau bulių). Juodmargių ir Holšteino fryzų veislės karvės šia liga serga dažniau.

Liga melžiamų karvių bandose sukelia apie 40 proc. šlubavimo atvejų. Ligai pasireikšti įtaką daro didelis svoris, tenkantis galinės kojos išorinei nagai arba priekinės kojos vidinei nagai, nagų nekarpymas ir netaisyklingas nagų apkarpymas, nagos gyvuonies uždegimas, svarbus paveldimumo veiksnys. Liga nuostolinga, nes turi didelės įtakos karvių nevaisingumui, dėl jos dalis karvių išbrokuojama.

Ligos eiga lėtinė, požymiai dažniausiai išryškėja praėjus trim mėnesiams po apsiveršiavimo. Karvėms gulint jokių požymių nesimato, jie pastebimi karvei stovint ir einant dėl nenatūralios kojos padėties. Kai liga pažeidžia galinės kojos išorinę nagą, karvė koją patraukia į šoną taip, kad svoris kristų ant vidinės nagos. Dažnai pasitaiko abiejų kojų išorinių nagų pažeidimai, bet nevienodo laipsnio. Pakeltos karvės krato kojas, tarytum norėtų kažką nukratyti nuo jų, stovi išsižergusios, šlubuoja. Kai opa kyla priekinių kojų vidinėje nagoje, stovėdamos ir eidamos karvės kojas gali kryžiuoti. Apžiūrint padą, matyti įvairaus pobūdžio defektas - pado gyvuonies išauga / granuliacija, prakiūra fistulė, ragas, pakinta jo spalva.

Pado opa sergančios karvės gydymas yra ilgas ir reikalauja kantrybės. Svarbiausia sėkmingo gydymo sąlyga - tinkamas pažeistos ir sveikų nagų apkarpymas ir medinės kaladėlės (pasagos) klijavimas prie kaimyninės sveikosios nagos - taip nuimama apkrova nuo ligotos nagos. Kai pado opa komplikuojasi ir kyla kita patologija, galima taikyti chirurginį gydymą. Dauguma pado opų niekada visai neužgyja, todėl karvės nuolat šlubuoja. Siekiant optimalaus primilžio, joms reikia 2-4 kartus per metus apdrožti nagas.

Rekomenduojamos priemonės ligai išvengti:

• pririštų karvių stovėjimo vietos turi būti tinkamo ilgio, ypač žiemą;
• nagos turi būti karpomos kvalifikuotai, laikantis funkcionaliojo nagų karpymo metodikos, nes tiek nepakankamas, tiek per didelis nagų apkirpimas predisponuoja pado opą;
• bandose, kuriose liga išplitusi, karves reprodukcijai atrinkti rekomenduojama atsižvelgiant į jų masę ir nagų dydį - mažesnės masės didelėmis nagomis karvės serga rečiau, negu stambios karvės mažomis nagomis.

Pūlingas nagos gyvuonies uždegimas. Tai liga, kai nagos gyvuonis infiltruojama pūlingu eksudatu. Ligą sukelia užkratas, patekęs ant gyvuonies, suardžius nagos raginės kapsulės vientisumą (padūrus padą, lūžus, skilus raginei kapsulei ar ją įkirpus replėmis karpant nagas, prakiurus nagos padui sergant pado opa ir kt.). Kartais tokį uždegimą sukelia su krauju į nagos gyvuonį atnešamos bakterijos iš bet kurioje kūno vietoje esančio pūlingo židinio. Mikroorganizmai, radę palankias sąlygas, dauginasi, išskiria toksinus, kurie nekrozuoja nagos gyvuonies pamatinio sluoksnio ląsteles. Susidaręs pūlingas eksudatas infiltruoja ir spaudžia gyvuonį. Tai sukelia didelį skausmą, todėl karvė daug guli, nenoriai keliasi, eidama šlubuoja, šlubavimas stiprėja, varant karvę kietu, nelygiu gruntu.

Liga gydoma chirurgiškai: skausmingiausioje pado vietoje drožiamas pado ragas, išleidžiami pūliai, šalinamas nuo gyvuonies atsiskyręs pado ragas, taikomas antibakterinis gydymas.

Kai liga užsitęsia arba gydoma netinkamai, gali komplikuotis ir kils pūlingas nagos sąnario uždegimas, pūlingas nagos kaulo uždegimas, giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės ir piršto sąnarių raiščių pūlingas uždegimas, jie nekrozuos, pūlingas pirštų lenkiamųjų raumenų sausgyslių makšties uždegimas.

Tarpupirščio odos hiperplazija. Tai specifinė liga, dėl kurios susidaro tarpupirščio odos volelis, turintis tendenciją didėti, vėliau gali išopėti ir sukelti šlubavimą. Dažniau serga juodmargių veislės vyresnio amžiaus ir didesnės kūno masės karvės, liga dažniau vystosi galinių kojų tarpupirštyje. Lietuvoje liga diagnozuojama pavieniais atvejais.

Susergama dėl įvairių priežasčių - ilgalaikio tarpupirščių srities dirginimo srutomis, stambios, grubios faktūros pakratais, dėl ilgai trunkančio tarpupirščio uždegimo, silpnų tarpubpirštinių raiščių, paveldimumo ir kt. Veikiant vienai ar kelioms priežastims, priekiniame tarpupirščio paviršiuje pradeda formuotis volelio formos odos klostė. Kol ji nedidelė, žymių ligos požymių nėra. Jie išryškėja padidėjus odos voleliui, kai jis pradeda liesti žemę ir išopėja. Prasideda pūlingas uždegimas, sukeliamas skausmas, karvė apšlumba. Kartais procesas pereina į apynagės ir nagos kaulus ir komplikuojasi, kyla kaulėjantis antkaulio uždegimas.

Ligą diagnozavus dar nešlubuojančiai karvei, reikia racionaliai karpyti nagas, atpalaiduojant tarpupirščio zoną, kad nagos raginės kapsulės vidinė siena nespaustų ir nedirgintų odos volelio. Kai karvė šlubuoja dėl išopėjusio ir supūliavusio volelio, gydoma chirurgiškai.

Siekiant išvengti ligos ateityje, nerekomenduojama palikti reprodukcijai telyčių, atvestų tokia liga negaluojančių karvių. Rekomenduojama žiemą karves pervaryti per kilimėlius ar vonias su dezinfekciniais tirpalais, palaikyti taisyklingą nagų formą.