Pievos ir natūralios ganyklos Lietuvoje užima apie 478,6 tūkst. hektarų, arba 7 proc. bendro žemės ploto, tai sudaro apie 14 proc. žemės ūkio naudmenų. Dauguma šių pievų - tai įvairaus natūralizavimosi laipsnio kultūrinės kilmės žolynai. Tačiau būtent natūraliose pievose slepiasi mokslo vis dar nepažintos augalų rūšys.

Akivaizdu, žmogaus poveikis gamtinei aplinkai yra itin stiprus, ypač aiškiai tai rodo augalai. Pastaruoju metu Europos Sąjungos aplinkosaugos teisėje daug kalbama apie Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių apsaugą, kaip vieną iš svarbiausių aplinkosaugos užduočių. Dar prieš porą metų ES Aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Gamtos tyrimų centro Botanikos institutu, atliko mūsų krašto Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių inventorizaciją. Nustatyta, kad Lietuvoje daugiau kaip 76 tūkst. hektarų priskirtini prie natūralių pievų ir joms artimų buveinių. Galime tik įsivaizduoti, kokią neįkainojamą biologinę, kultūrinę ir istorinę informaciją saugoja šios, 1 proc. šalies teritorijos užimančios pievos.

Iš tiesų Lietuvos pievų flora labai turtinga įvairių rūšių žolių. Iš viso mūsų šalies pievose auga apie 550 rūšių augalų. Pasak botanikų, floristinis įsotinimas, t. y. rūšių skaičius ploto vienete, pievose siekia iki 30 augalų rūšių 1 m². Vis dėlto kol kas nepavyksta sustabdyti natūralių pievų nykimo ir fragmentacijos procesų, pažaboti intensyvios augalijos resursų eksploatacijos, žemės ir miškų industrializacijos. Galiausiai plintančios plačios ekologinės amplitudės ir invazinės rūšys Lietuvos pievas skurdina ir suvienodina. Natūralią pievų augaliją šiuo metu reprezentuoja tik upių slėnių ir paežerių užliejamos pievos, kurių daugiausia yra pietinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyje (Nemuno, Merkio, Šešupės, Nevėžio, Mituvos užliejamos pievos). O didžiausia augalų rūšių įvairove pasižyminčios natūralios žemyninės pievos yra beveik sunykusios. Nykstant pievų ekosistemoms, mažėja ir kinta jų genofondas. Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos ir toliau lieka pagrindiniai į Raudonąją knygą naujai įtraukiamų rūšių „tiekėjai".

Surasti naują rūšį - didelė sėkmė

Lietuvos pievų flora moksliškai pakankamai gerai ištirta, tad rasti čia naujų, Lietuvoje dar nerastų, rūšių - laimės dalykas. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto žolių selekcijos mokslininkai vienoje iš ekspedicijų po Merkinės apylinkes, rinkdami miglinių žolių sėklas, atkreipė dėmesį į neįprastos lapų spalvos eraičinų populiaciją. Iš pradžių manyta, kad rasta avinių eraičinų populiacija, o pilką atspalvį lapai įgavę dėl tuo metu vyravusios vasaros sausros. Mokslininkai net neįtarė, kad atrado naują eraičinų rūšį Lietuvoje.

Merkio slėnyje surinktos neįprastos spalvos eraičinų sėklos buvo pasėtos Žemdirbystės instituto bandymų laukuose. Po sėjos, pirmaisiais augimo metais, šių eraičinų melsvai žali su pilku atspalviu lapai išliko ir derlinguose Vidurio Lietuvos laukuose. Visos kitos greta pasėtos avinių eraičinų populiacijos buvo žalios. Antraisiais augimo metais išryškėjo dar didesni skirtumai: tiriamųjų eraičinų populiacija pradėjo žydėti trimis savaitėmis anksčiau negu kiti aviniai eraičinai.

Iš Lietuvoje randamų eraičinų rūšių su melsvo atspalvio lapais yra tik smėlyniniai (Festuca psammophila (Hack. Ex Čelak) (Fritsch) ir šiurkštieji eraičinai (Festuca trachyphylla (Hack.) (Krajina). Tačiau nuo šių rūšių tiriamosios populiacijos augalai aiškiai skyrėsi plonesniais, be vaškinio apnašo lapais, aukščiu ir kitais požymiais.

Norint tiksliai nustatyti eraičinų rūšį, reikėjo atlikti lapų morfologinę-anatominę analizę. Padarius skersinius lapų pjūvius, iš karto tapo aišku, kad tiriamosios populiacijos augalai nepriskirtini nė vienai iki šiol Lietuvoje rastai eraičinų rūšiai.

Europoje auga apie 100 panašių siauralapių eraičinų rūšių. Gilinantis į jų biologiją, morfologiją, anatomiją, genetiką ir ekologiją nustatyta, kad panašiausios į tiriamuosius eraičinus - Festuca pseudovina Hack. ex Wiesb. ir Festuca valesiaca Schleich. ex Gaudin rūšys. Jos abi morfologiškai labai artimos, turi panašų arealą ir auga panašiose augavietėse.

Galiausiai papildomi tyrimai ir diskusijos padėjo nustatyti, jog rasti augalai artimesni F. pseudovina rūšiai. Ši rūšis tiesiog stebuklingai išvengė Lietuvos mokslininkų dėmesio, nes Merkio žemupio pievos jau nuo seno buvo tiriamos botanikų, ir dar tarybiniais metais joms apsaugoti buvo įsteigtas Merkinės botaninis draustinis.

Kol kas F. pseudovina rūšis neturi lietuviško botaninio vardo. Vardo suteikti neskubama tol, kol kyla diskusijų dėl šios rūšies taksonominio statuso. Dalis mokslininkų F. pseudovina linkę vadinti stepinių eraičinų F. valesiaca porūšiu arba Festuca valesiaca subsp. pseudovina (Hack. ex Wiesb.) Hegi. Tačiau nemažai botanikų F. pseudovina pripažįsta kaip savarankišką rūšį.

Biologinės naujai atrasto eraičino savybės

Festuca pseudovina - daugiametis augalas, formuojantis tankius kerus. Augalai su siaurais, minkštais ir ilgais, kartais siekiančiais net šluotelę, lapais. Palyginti su raudonaisiais eraičinais, jų lapai yra standesni, pilkai žali su nežymiu melsvu apnašu.

Pastebėta, kad F. pseudovina lapų spalva priklauso ir nuo metų laiko. Per vegetacijos laikotarpį ji kinta nuo melsvai pilkos vasarą (karščiausiu ir sausiausiu metų laiku) iki šviesiai žalios rudenį ir ankstyvą pavasarį.

Tai vieni iš žemesnių eraičinų - jų stiebų aukštis siekia 25-39 cm. Žiedyno šluotelė išauga apie 3,5-9 cm ilgio. Varputės žalios ar su violetiniu atspalviu, dažniausiai su 3-6 žiedais. Vienas dvejų metų augalas vidutiniškai subrandina 23 g, arba apie 70 000 žvynagrūdžių.

F. pseudovina prieraišus mezofitinėms augavietėms. Dažnai jis sutinkamas stepių juodžemiuose, kaštoniniuose dirvožemiuose ir liosuose. Neretas ir molinguose upių slėnių dirvožemiuose. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad pagrindinis F. pseudovina paplitimo arealas yra miškastepių gamtinėje zonoje. Tik palei smėlėtus upių krantus jis nusitęsia toliau ir pasiekia Europos šiaurės vakarus.

Manoma, kad rūšis į Lietuvą atkeliavo iš Dniepro-Pripetės smėlio lygumų Nemuno kairiųjų intakų slėniais. Tai liudija ir kiti „migrantai" iš šio regiono. Kartu su F. pseudovina dažniausiai čia auga ir borbašo gvazdikai, delevinio kelerijos, polesiniai eraičinai, žalsvosios naktižiedės ir kt. Visi šie augalai randami tik Lietuvos pietryčių lygumoje.

Taigi, Lietuvos Merkio žemupio pievos kol kas yra šiauriausia F. pseudovina augavietė Europoje. Artimiausios F. pseudovina augavietės žinomos Lenkijoje ir Baltarusijoje už 200-300 km į pietus. F. pseudovina - viena rečiausių eraičinų rūšių Lietuvoje. Gyvybinga jo populiacija rasta tik Varėnos r. Merkio slėnyje, Merkinės apylinkėse. Čia jis auga šerialapio smiltyno bendrijoje, kuri įrašyta į Lietuvos bendrijų Raudonosios knygos pirmąją kategoriją.

Ūkiškai vertingos savybės

Festuca pseudovina rūšis yra vidutinės pašarinės vertės, išauginanti nedidelę žolės masę. Taigi šių eraičinų auginti pašarams netikslinga. Kita vertus, nederlingose dirvose F. pseudovina gali būti auginami kaip neblogas avių ar ožkų pašaras. LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkų duomenimis, F. pseudovina žolės kokybiniai rodikliai prilygsta ar net lenkia daugelio kitų vertingųjų pašarinių miglinių žolių rodiklius. Pavyzdžiui, plaukėjimo pradžioje nupjautoje F. pseudovina žolėje žalių baltymų kiekis siekia 193,6-240 g kg^-1, o daugiamečių svidrių žolėje žalių baltymų kiekis sudaro 102,6 g kg^-1, pievinių miglių - iki 175,8 g kg^-1. Vis dėlto vienas svarbiausių pašaro kokybės požymių yra sausųjų medžiagų virškinamumas. F. pseudovina sausųjų medžiagų virškinamumas sudaro apie 60,2-121 g kg^-1 ir pagal šį požymį smarkiai atsilieka nuo kitų pašarinių žolių.

Nors F. pseudovina žolės produktyvumas ir pašarinė vertė yra nedidelė, tačiau šie eraičinai labai tinka specifinės paskirties žolynams: buitinėms ir parterinėms vejoms įrengti, kelkraščiams apsėti, eroduojamiems lengviems dirvožemiams apželdinti ir kita.

Šios rūšies eraičinus geriausia auginti grynus - dėl originalios lapų spalvos. O štai vejų mišiniai su kitų rūšių eraičinais atrodo nevienalyčiai. Ypač tinka mėgstantiesiems eksperimentuoti, pvz.: norint įrengti juostas vejose ar aplink gėlynus, imituojant vejoje takelį ar upelį.

F. pseudovina palyginti atsparus nepalankiems klimato veiksniams, ypač sausrai, tačiau per ilgas žiemas su gausiu sniegu gali nukentėti. Nereikia papildomai tręšti ar laistyti, kai dirvoje trūksta drėgmės. Rūšis nėra reikli ir dirvožemiui. Neverta auginti tik rūgščiuose ir sunkiuose ar šlapiuose dirvožemiuose. Geriausiai tiktų auginti pietryčių Lietuvoje, iš kur F. pseudovina ir kilęs.

Vejas geriausia įrengti vasaros pabaigoje

Šių eraičinų sėklų užsiauginti nesunku: 1 ha sėklinio pasėlio vidutiniškai subrandina 350 kg sėklų. Sėklinius pasėlius geriausia įrengti birželio antroje pusėje karbonatų turinčiuose smėlio dirvožemiuose, nes auginti derlinguose dirvožemiuose ekonomiškai neapsimoka. Rengiant vejas, 1 are reikėtų išsėti iki 2 kg sėklų. Tad reikiamą sėklų kiekį nesunku apskaičiuoti.

Vejai įrengti geriausias laikas - rugpjūčio antra pusė. Kai pakanka drėgmės, sėklos sudygsta po 10 dienų. Ši žolė yra ankstyva, t. y. žydėti pradeda jau balandžio pabaigoje, o sėklas subrandina birželį. Nors rūšis ir atspari sausroms, tačiau per jas žolė gali nustoti augti: dalis lapų pagelsta, ir žolynas tampa nelabai dekoratyvus. Vis dėlto po lietaus žolynas greitai atsigauna.

Iš Lietuvoje auginamų žolių rūšių F. pseudovina yra atspariausia druskingiems dirvožemiams. Žinoma, Lietuvoje nėra druskožemių, tačiau jie gana sėkmingai gali būti auginami pakelėse, kur žiemą pilama daug druskos. Per šimtmečius susiformavusiose natūraliose Lietuvos pievose išlikusios augalų rūšys ir formos yra prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Kaip ir F. pseudovina, ne visos jos mokslo atrastos ir pažintos. Apibendrinant galima pasakyti, kad, blogėjant pievų bendrijų struktūrai, prarandamos ne tik retosios rūšys, bet ir šie specifinėse buveinėse prisitaikę augalai. O tai lemia mokslinio ir praktinio potencialo praradimą. Tad lieka tikėtis, kad dėmesys genetiniams pievų ištekliams ateis anksčiau, negu jie visai išnyks.