23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/08
Braškyno plotą koreguoja pirkėjų galimybės
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Prie pat Vilkaviškio, Gudelių kaime, gyvenanti ūkininkė Vilija Rastauskienė jau septyniolika metų augina braškes. Pradėjusi nuo 25 arų plotelio, ji savo drąsa stebino aplinkinius: braškyną plėtė milžiniškais tempais, pridėdama po tris hektarus kasmet. Tačiau pasiekusi maksimalų 13 ha plotą, sustojo supratusi, kad braškių reikia auginti tiek, kiek sugebi parduoti.

Šiemet Vilijos Rastauskienės braškynai tarpsta 8 ha plote, tačiau augintoja sako matanti, kad ir tiek darosi per daug, mat žmonės uogas perka vis vangiau. „Viską lemia valgytojai - jei jie mažiau braškių nuperka, tai tenka mažinti uogynų plotus, o prieš penkerius metus ir 13 hektarų neatrodė daug", - ūkio plėsti daugiau neketina ūkininkė.

Braškes augina lygiame paviršiuje, sodina eilutėmis po vieną daigą. Iš tokios siauros eilutės labai greitai savaime susiformuoja graži lysvelė. Tarp braškių eilučių paliekami 1 m pločio tarpueiliai, kurie yra dirbami mechaniškai, o kai braškynas sutankėja, dažniausiai ravima tik rankomis. Ar greitai pasodinti braškių daigai sužels į tankią juostą, priklauso ir nuo veislės. Štai ankstyvoji braškių veislė Marmolada ir vėlyvoji Zefir suformuoja labai gražią, plačią, tankią lysvę - tada ir žolės mažiau auga. Kitos veislės krūmijasi silpniau, tad jas tenka dažniau ravėti.

„Ravime ir ravime, vien kol prasideda uogos, paprastai tris kartus tenka ravėti. Jokios chemijos nenaudojame jau daug metų", - patikina augintoja. Po derėjimo visas braškių laukas nupjaunamas - taip ir su piktžolėmis lengviau susidoroti, ir seni braškių lapai sunaikinami, kereliai atsinaujina. Vilija per ūkininkavimo metus įsitikino, kad daug geriau braškes sodinti pavasarį, o ne vasarai baigiantis. Pirmiausia, susitaupo vienas ravėjimas, nes pasodinus daigus rugpjūčio mėnesį, neišvengiamai dar tektų ravėti. Antra, pavasarį būna drėgnesnė žemė ir paprastai pasodintų daigų net laistyti nereikia. Juk laistymas - taip pat nemenkos išlaidos, o Vilija viską skrupulingai skaičiuoja. Be to, net ir pasodinus rugpjūčio mėnesį, kitą vasarą braškės neduoda tokio derliaus, kokio norėtųsi.

Pasodinus pavasarį, jau pirmąją vasarą būna šiek tiek uogų. Jų Vilija duoda darbuotojams pasiskinti ar šiaip norinčius pasiuogauti į jauną braškyną įleidžia. Bet tikrieji uogų pardavimai iš tokio uogyno pradedami tik antrąją vasarą. Iš viso braškės auginamos ketverius metus, skinami trys derliai. Derėtų jos ir toliau, tačiau derlius menkėja, uogos smulkėja - neverta terliotis, geriau naują uogyną įveisti.

Sunku konkuruoti su pietiniais kaimynais

„Sunkiau ne užauginti, o parduoti. Labai stiprūs konkurentai yra Lenkijos augintojai. Kai pas juos geras derlius, tai aukštų uogų kainų tikėtis neverta. Ir labai retai pasitaiko metų, kai lenkų augintojai neturi ko mūsų rinkai pasiūlyti - štai tuomet mūsų augintojams būna auksinis laikas", - neslepia Vilija.

Šiemet jos ūkio braškės pradėtos pardavinėti birželio pradžioje. Paprastai pačios pirmosios uogos būna labai išsiilgtos, ir pirkėjai už jas pinigų negaili. Tačiau šiemet po 10 eurų pavyko parduoti tik kelis kilogramus, nes lenkiškos uogos tuo metu buvo nesuvokiamai pigios - vos po 1,5 euro už kilogramą.

Vilija prisipažįsta niekaip nesuprantanti, kaip lenkų ūkininkai sugeba pasiekti tokią žemą savikainą. Ji patikina, kad ankstyvajam derliui išauginti reikia ir daug darbo, ir investicijų. Juk ankstyvąsias uogas augina po dvigubais patalais - po aukštomis priedangomis ir dar dengia agroplėvele. Pirmosios uogos pradeda nokti nuo gegužės trečiojo dešimtadienio. Jei pavasaris saulėtas ir šiltas, uogos po priedangomis gali užderėti ir gegužės viduryje.

Kartais braškės pateikia ir siurprizų - tarkime, pernai buvo išskirtiniai metai: ankstyvųjų veislių braškės davė antrąjį derlių rudenį! Ir jis buvo ne viena kita uoga, o tikrai gausus. „Tiek daug ir tokių skanių uogų sunoko, kad atrodė nerealu", - iki šiol su šypsena prisimena Vilija.

Šiemet uogynus paveikė vasaros pradžios sausra, ir liepos pradžioje braškių derlius jau ėjo į pabaigą. Laistymo įranga, tiesa, ūkyje yra, bet trūksta vandens telkinio. „Kai savo žemės daug neturi, tiesiog sunku surasti jam vietą, o ir investicijų nemažų reikia", - paaiškina moteris.

Prekybą organizuoja pati

Remontantinių braškių veislių vilkaviškietė nebeaugina, mat jos lepios, reikalauja labai daug priežiūros. Šiaip augina labai įvairių veislių braškes. Pasak Vilijos, gyvenimas priverčia viską išbandyti, nuolat keistis ir atsinaujinti. Šiemet derlumu nustebino Asia, pernai - Tiuriga: šių uogos buvo kumščio dydžio ir nepaprastai skanios, tamsiai raudonos spalvos. Darselect irgi stambias skanias uogas sunokina. Žinoma, daug kas priklauso nuo gamtos sąlygų ir nuo dirvožemio.

„Kai parduodu braškių daigus žmonėms, būtinai pasiteirauju, kokiame dirvožemyje juos sodins. Nes nuo to priklauso, kokią veislę reikėtų pasirinkti", - sako Vilija pabrėždama, kad daigai renkami tik iš jauno, pirmamečio braškyno. Daigus Rastauskai daugiausia pardavinėja mugėse. Kartą net į Latviją buvo nuvažiavę jais prekiauti. „Euras Lietuvoje dar nebuvo įvestas, o dukros nupirko kelionę į Graikiją. Sakau - reikia eurų užsidirbti. Vyras pasiūlė važiuoti su daigais į Latviją. Visą dokumentaciją susitvarkėme kaip priklauso ir išvažiavome. Labai neblogai tąkart pasisekė, atsirado naujų kontaktų, paskui vieni latviai atvažiavo pirkti daigų urmu", - prisimena Vilija.

Pastaraisiais metais naujų veislių braškes ji stengiasi sodinti šaldytais (vadinamaisiais frigo) daigais, nes tokie geriausiai prigyja, braškės sparčiau auga, formuojasi stipresni kereliai. Rastauskai dar augina remontantinių aviečių, bet dabar jų paliktas tik nedidelis augynėlis - sodinamajai medžiagai. Pasak Vilijos, aviečių uogų skinti neapsimoka, nes jas pardavus, vos už skynimą žmonėms pakanka susimokėti. Aviečių sodinamosios medžiagos turi įvairių veislių: populiariųjų remontantinių Polk ir Polana, taip pat geltonųjų ir juodųjų aviečių. „Juodosios vasarinės avietės - tai ypatingo skonio uogos. Ir jų nereikia maišyti su gervuogėmis", - paaiškina augintoja.

Ūkininkė pati organizuoja visą prekybą uogomis. Pasak jos, prekybos centrai siūlo juokingą kainą ir užsako palyginti nedidelius produkcijos kiekius. Pavyzdžiui, siūlo atvežti į Panevėžį 100 kg uogų. Tokį juokingą kiekį gabenti per pusę Lietuvos ūkininkei tikrai neapsimoka. Ji tvarkosi kitaip: turi savo parda-vėjas, kurias įdarbina ūkyje, ir tik per jas parduoda visas uogas. Vilniuje paprastai būna 8 prekybos taškai, Vilkaviškyje - du. Ūkininkė sako, kad jos išaugintas uogas pirkėjai vertina už kokybę, šviežumą ir skonį.

Bėgant metams, mažėja ir ravėtojų, ir skynėjų. Ūkininkė prisimena, kad anksčiau per sezoną būdavo iki 90 įdarbintų žmonių. Tiesa, tarp jų pasitaikydavo ir tokių, kurie tik pavalgyti ateidavo ir paskui kažkur dingdavo, net nespėdavai pamatyti, į kurią pusę... Dabar darbuotojai patikimesni, bet kaime apskritai mažėja žmonių ir vis sunkiau rasti talkininkų.

Buvo ir rožių, ir kardelių periodai

Vilija visada buvo versli. Kažkada jos šeima galėdavo pragyventi vien iš kardelių auginimo. Dabar šių rudeninių gėlių ūkyje likę nedaug, vos 10 arų. Priežastis paprasta - nukonkuravo užsieninės gėlės. Kaip ir rožes, kurias Vilija augino dideliame šiltnamyje tol, kol pasidarė neįmanoma konkuruoti su įvežtinėmis. Buvo metas, kai ji laikė karves, buvo ir prekybininkės periodas - šešerius metus moteris turguje prekiavo egzotiniais vaisiais.

Braškėmis Rastauskai susidomėjo tuomet, kai Vilija pabuvojo vienos ūkininkės laukuose, hektaro ploto braškyne. Toji ūkininkė, žinodama, kad Vilija turi prekybininkės gyslelę, pasiūlė paprekiauti uogomis. Pabandžius prekybą, kuri, beje, puikiai sekėsi, Vilijai kilo mintis, kad galėtų pati uogų užsiauginti. „Pagal specialybę esu buhalterė, ekonomistė ir vadovė. Bet net ir visų šių trijų specialybių, turint nuosavą ūkį, yra per mažai. Privalai dar būti ir agronomė, ir vairuotoja, ir psichologė", - vardija ūkininkė, garsėjanti dar ir kaip ekstrasensė.

Žmonių psichologija jai apkritai labai įdomi sritis. „Dažniausiai pyksta tas, kuris yra pats prisidaręs kažką negera, nes jis pyksta ant savęs. Ir kuo daugiau žmogui pasiūlai, tuo jis piktesnis, nes jaučiasi nesąs vertas to gėrio. Šiemet tas pyktis labai aiškiai prasiveržia, žmonės sudirgę, pikti, nelaimingi, - įžvalgomis pasidalija Vilija. - Matau, kad vos ne perspektyviau man būtų ne braškes auginti, o eiti gydyti žmones." Ūkininkė ne šiaip sau kalba - ji yra baigusi daugybę įvairių gydymo metodikų kursų ir mokymų, turi tai patvirtinančius sertifikatus, tad pastaruoju metu visai rimtai svarsto galimybę keisti veiklos profilį. Juolab kad ne vienam žmogui jau yra padėjusi pasveikti

„Visiems reikia keistis. Svarbu laiku suprasti, kada reikia trauktis iš vienos veiklos ir pradėti užsiimti kita", - sako Vilija Rastauskienė ir siūlo pasivaišinti ką tik nuskintomis braškėmis. Jos prisirpusios, kvapnios ir saldžios, tarsi atkeliavusios iš vaikystės vasarų...