Turkija mums labiau žinoma kaip džiovintų abrikosų, slyvų, razinų ar datulių tiekėja. Taip pat nemažai čia auginama citrusinių vaisių, vynuogių ir alyvmedžių. Apie turkiškus obuolius girdėjome nedaug, nors šalyje jų išauginama dideli kiekiai, o netolimoje ateityje auginimo apimtis planuojama dar didinti. Turkiški obuoliai gali priversti suklusti net ir dabar, atrodytų, jokios konkurencijos Europoje nebijančius Lenkijos sodininkus.

Tiesa, sodininkystė Turkijoje dar labai ekstensyvi. Iki šiol auginamos daugiausia tik vietinės, liaudies selekcijos veislės ir tik dabar pradėti sodo augalų kryžminimai. Tačiau tai netrukdo būti viena iš daugiausia obuolių išauginančia šalimi pasaulyje. Įgyvendinus ambicingus jų planus, obuolių derlius padidės nuo dabar skinamų dviejų trijų milijonų tonų dar bent trečdaliu. Patekus tokiems kiekiams nebrangių obuolių į ES rinką - o tai nutiks artimiausiu metu - pasidarys ankšta net ir Lenkijos augintojams.

Nustebino parama mokslui

Kuo Turkija nustebino? Pagarba ir dėmesiu mokslui. Šioje šalyje veikia keturiasdešimt devyni žemės ūkio institutai, pavaldūs Žemės ūkio ministerijai. Aštuoni iš jų dirba sodo augalų selekcijos srityje. Tiesa, iki šiol juose buvo vykdoma tikra senovinė selekcija - tiesiog atranka. Bepigu Turkijos mokslininkams vykdyti atranką, mat ši šalis yra daugelio sodo augalų kilmės centras: užtenka išeiti į laukus ir miškus, kuriuose galima rasti formų, iš karto tinkamų versliniams sodams įveisti. Lieka tik veislės pavadinimą sugalvoti.

Dabar, aišku, mokslas gerokai pažengęs. Labai stipriai remiant valstybei, įrengtos naujos laboratorijos, įsigyta šiuolaikinės įrangos. Finansavimas skiriamas ne tik pastatams ir infrastruktūrai gerinti, neužmirštami ir žmonės - mokslininkų atlyginimai siekia iki dviejų tūkstančių eurų.

Paklausus, kodėl tiek daug mokslo tyrimų institutų, atsakymas buvo paprastas - jie reikalingi šaliai, be jų žlugs žemės ūkio verslas. Keistas, nelietuviškas požiūris - pasirodo, mokslas yra vertinamas už tai, kad prisideda prie verslo gerovės.

Maremo sodininkystės institute, kuriame dirba penkiasdešimt mokslininkų, o selekciniai ir technologiniai sodai užima per šimtą hektarų, surengta tarptautinė konferencija. Jos organizatoriai nepagailėjo lėšų finansuoti kviestinių pranešėjų kelionių iš Italijos, Kanados, Pietų Afrikos ir Lietuvos.

Ideali vietas sodams

Maremo institutas yra pačiame Turkijos obuolių auginimo regiono centre - Ispartos provincijoje, nutolusioje porą šimtų kilometrų į šiaurę nuo Antalijos. Čia skinama apie 60 procentų visų Turkijoje išauginamų obuolių derliaus.

Viename iš šios provincijos rajonų susidariusios labai palankios sąlygos obuoliams auginti - apsupti kalnų tyvuliuoja du ežerai, tai sukuria tiesiog idealų klimatą sodininkystei plėtoti. Kalnų slėnis tęsiasi dvidešimt kilometrų, jame pasodinta trys su puse tūkstančio hektarų sodų.

Įdomu tai, kad pirmieji sodai pradėti veisti tik 1955 metais. Sodų intensyvumas labai įvairus - yra dar išlikusių tradicinių aukštaūgių sodų, pasodintų 7 x 7 m atstumais. Nors vaismedžiai dideli ir tankūs, tačiau obuoliai išauga kokybiški ir ryškūs - tam padeda ir nuolatinis vėjas, ir dideli temperatūrų svyravimai dieną ir naktį.

Naujesni sodai sodinti su MM.106 poskiepiu, o nuo 1990-ųjų vis daugiau obelų auginama su žemaūgiu M.9 ar pusiaužemaūgiu M.26 poskiepiu. Tiesa, jie nėra labai populiarūs, kadangi reikia įrengti atramų sistemas, o tai yra didelės investicijos.

Nežiūrint į sodų intensyvumą, obuolių augintojai teigia, kad be vargo išaugina iki 100 t/ha derlių ir net 80 procentų jų yra puikios kokybės. O Golden Delicious rekordiniai derliai siekė net 150 t/ha. Vienas augintojas papasakojo, kad iš vieno vaismedžio teko nuskinti net toną obuolių.

Kol dar buvo nepašliję santykiai su Rusija, didžioji vaisių dalis buvo eksportuojama būtent į šią šalį, taip pat nemaža eksporto dalis teko ir tenka Arabijos šalims. Didžiausia problema, su kuria susiduria eksportuotojai - per mažai auginama žinomų tarptautinių veislių obuolių. Tačiau padėtis sparčiai keičiasi - introdukuojamos paklausiausios viso pasaulio veislės. Turkija ruošiasi rimtam vaidmeniui pasaulinėje obuolių rinkoje.

Intensyvi cheminė apsauga

Cheminė apsauga čia intensyvi. Nuo ligų purškiama apie dvidešimt, nuo kenkėjų - dar septynis aštuonis kartus. Kadangi degligė čia labai didelė problema, obelis tenka purkšti ir antibiotikais. Tam naudojamas streptomicinas. Nors Turkijoje šios veikliosios medžiagos neleidžiama naudoti, tačiau produktų laisvai įvežama iš Kinijos.

Purškiama tris kartus per žydėjimą ir tiek pat per vegetaciją - ypač praėjus krušoms, kurios mechaniškai gali pažeisti ūglius ir atverti kelią bakterijos infekcijai. Dėl šios priežasties soduose neatliekamas vasaros genėjimas, o vešlus ūglių augimas stabdomas su retardantu Regal. Nepaisant to, kad naudojamos apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonės, Turkijos augintojai didžiuojasi, kad jų produkcija turi Global- Gap kokybės sertifikatus, nors tyliai prasitaria, kad jų beveik niekas netikrina.

Intensyviausi sodai formuojami centrinės ašies vainiku, o vaismedžiai siekia 4,5-5 m aukštį. Eilėje sodinami tankiai - net ir su pusiaužemaūgiu M.26 atstumas tarp vaismedžių - tik vienas metras. Tačiau, kai vaismedis intensyviai formuojamas ir nėra skeletinių šakų, net ir toks atstumas kartais būna per didelis.

Juo raudonesnis, tuo brangesnis

Žiūrint į senesnius sodus, didelius saulės neperšviečiamus, krūminės formos vainikus, griūna, atrodo, neginčijamos sodininkystės tiesos - augink kaip nori, bet nei derlius nemažėja, nei vaisių kokybė vainiko viduje neprastėja. Viena iš priežasčių gali būti tinkamos veislės. Turkai pamišę dėl raudonų obuolių. Juo intensyvesnė raudona spalva - tuo brangesni obuoliai. Už Red Chief, Star Crimson vietinių veislių raudonus obuolius ūkininkas gauna iki 0,3-0,4 euro, už geltonus ar žalius - iki trisdešimt centų. Be to, obuoliai turi būti kuo saldesni, kaip ir turkiška baklava (popieriaus plonumo tešlos, riešutų ir cukraus sirupo saldėsis - red. past.).

Obuolių auginimo savikaina apie 0,15-0,18 euro. Kaip teigia patys augintojai, jeigu turi vieną hektarą sodo - tu esi turtuolis. Suskaičiuoti nesunku: už septyniasdešimt tonų kokybiškų obuolių pajamos siekia apie 25 tūkst. eurų, o atmetus auginimo išlaidas, lieka apie 12-13 tūkst. eurų. Tačiau šio regiono augintojų padėtis išskirtinė.

Kitame svarbiame vaisių auginimo regione - Karkutelyje - ūkiai gerokai didesni, vidutiniškai apie 10 hektarų. Čia ir derliai mažesni, ir kokybė prastesnė, todėl normaliai veiklai reikia bent penkių hektarų sodų. Karkutelis garsus kriaušių sodais. Ir čia daugiausia auginamos vietinės liaudies selekcijos veislės. Senesni sodai ekstensyvūs, pasodinti 7 x 6 m atstumais. Naujesni sodai veisiami su vegetatyviniais poskiepiais QA ir QC, ir patys augintojai tikina, kad ateityje veis tiks intensyvius sodus.

Derliai kartais siekia iki 60 t/ha, tačiau, įvertinus prastą šių metų užmezgimą, reikėtų džiaugtis, kad bent dešimt tonų rudenį pavyktų nuskinti. Kadangi auginama tik viena veislė ir nėra dulkininkių, vaisių mezgimasis skatinamas su giberalino rūgšties preparatais.

Didžiausia problema, su kuria susiduria Turkijos kriaušių augintojai, yra smulkučiai kenkėjai Psilla piricola. Šie kenkėjai perneša kriaušių nykimo fitoplazmą, dėl kurios sutrinka augalų vegetacija ir užsikrėtę vaismedžiai per kelerius metus žūva. Vien tik nuo Psilla piricola tenka purkšti bent 10-15 kartų.

Kooperuotis nepopuliaru

Valstybės parama ūkininkams pakankamai svari. Jei ūkininko parengtas projektas laimi konkursą (o tematika pati įvairiausia - ir sertifikuotos medžiagos naudojimas sodui įveisti, ir saugyklų statymas, ir atramų įrengimas), valstybė kompensuoja nuo 20 iki 65 procentų projektui įgyvendinti reikalingų lėšų.

Kooperacija Turkijoje, kaip ir Lietuvoje, nepopuliari. Ir nors sodai labai nedideli (vidutiniškai iki vieno hektaro), kiekvienas ūkininkas dirba atskirai - turi savo traktorių, purkštuvus ir kitą sodams prižiūrėti reikalingą techniką. Kooperuojasi tik vaisiams laikyti - derlių veža į bendras saugyklas, tačiau kiekvienas laiko savo obuolius atskirai ir parduoda savarankiškai. Augintojai pasakoja, kad, jei reikia sudaryti didesnes eksporto partijas, viskas vyksta maždaug taip: atvažiuoja koks nors bosas, sumoka pinigus ir pats sudaro reikalingus kiekius.

Šalis išgyvena įtemptus ir neramius laikus. Ir nors tos įtampos kasdieniame gyvenime beveik nėra, tačiau, kai mokslinė konferencija prasideda tylos minute žuvusiems kovotojams pagerbti ir sugiedamams šalies himnas, supranti, kad patriotizmas Turkijoje nesuvaidintas, o įaugęs į kraują. Tad visai nestebina ir milžiniškas pirmojo valstybės vadovo Ataturko portretas ant scenos. Jo dėka Turkija tapatina save su Europos šalimis. Todėl ir ES mokslo bei sodininkystės verslo pasiekimus labai vertina. Mokantis ir kartu dirbant, galbūt netrukus ir turkiški obuoliai pasipuoš ženkliuku „išauginta ES".