Sudarydamas grūdų pirkimo-pardavimo sutartį, žemės ūkio produkcijos gamintojas (pardavėjas) įsipareigoja nurodytais terminais parduoti kokybės reikalavimus atitinkantį apibrėžtą grūdų kiekį, o žemės ūkio produkcijos prekybos ir perdirbimo įmonė (pirkėjas) įsipareigoja nupirkti grūdus bei už juos sumokėti sutartyje nustatyta tvarka iš anksto suderintą kainą. Koks yra grūdų pirkimopardavimo sutarčių teisinis reguliavimas Lietuvoje, kokie pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ypatumai ir teismų praktika, susijusi su grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymu?

Grūdų pirkimo-pardavimo sutartis yra verslo sutartis. Todėl jai taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) normos bei principai. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas sutarties laisvės principui, leidžiančiam šalims laisvai susitarti dėl sutartinių teisių ir pareigų (tiek, kiek jos neprieštarauja įstatymuose numatytoms privalomoms taisyklėms).

Tačiau minėto tipo sutartims yra būdinga tam tikra specifika, kuria siekiama apsaugoti silpnesnės ir mažiau patyrusios šalies (dažniausiai ūkio) interesus. Plati sutarties šalių teisė pačioms formuoti sutarties turinį yra ribojama „Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją" įstatymo (AŽŪPĮ). Taigi žemės ūkio produkcijos pirkėjui ir pardavėjui, sudarantiems žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, būtina atsižvelgti į AŽŪPĮ nustatytus reikalavimus: sutartį sudaryti raštu; aptarti žemės ūkio produkcijos pavadinimą; numatomą perkamos-parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekį; aiškiai apibrėžti žemės ūkio produkcijai keliamus kokybinius reikalavimus, kainą, šalių sutartinės atsakomybės ribas.

Žemės ūkio ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 3D-874 „Dėl tipinių grūdų ir (arba) rapsų pirkimopardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo" patvirtintos Grūdų ir (arba) rapsų pirkimo- pardavimo sutarties tipinės sąlygos. Šios tipinės sąlygos nėra privalomos, o yra pavyzdinio pobūdžio ir atlieka pagalbinę funkciją. Sutartį sudarantys asmenys į jas atsižvelgti gali, tačiau neprivalo. Sutarties šalys taip pat gali nusistatyti kitokias nei numatyta tipinėse sutarties sąlygose tarpusavio teises bei pareigas. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad nesilaikant Vyriausybės rekomendacijų teismams gali kilti papildomų abejonių dėl sutarties sąlygų sąžiningumo.

Ginčai dėl grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių

Dažnai ūkiai dėl per didelio pasitikėjimo savimi, nerūpestingumo ar teisinio neišprusimo nepakankamai įsigilina į grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas. Todėl pasitaiko, kad, kilus ginčui ir ūkiams pradėjus atidžiai skaityti pasirašytas sutartis, kyla nemažai abejonių, ar viena kita sąlyga yra tinkama, sąžininga, t. y. tenkina teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp sutarties šalių. Kita vertus, grūdų supirkėjai kiekvienais metais susiduria su ūkiais, kurie, siekdami parduoti savo grūdus aukštesne nei susitarta kaina, atsisako vykdyti savo įsipareigojimus. Todėl supirkėjai vis dažniau stengiasi ūkiams pateikti tokią sutartį, kurioje būtų aptariama daugelis dažniausiai pasitaikančių ginčo atvejų, t. y. nepaliekama ūkiams galimybės vėliau sutartį ginčyti kaip nesąžiningą. Antai šiuo metu tapo populiaru grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje akcentuoti, kad abi šalys yra savo srities profesionalai, verslininkai, taip siekiama ateityje užkirsti kelią ūkiui ginčyti sutarties sąlygas, remiantis savo nežinojimu, rekomenduojama detaliai aptarti ginčų dėl grūdų kokybės klausimus, labai tiksliai nustatyti šalių atsakomybės ribas.

Teismų praktika bylose, kuriose aiškinamos teisės normos, reguliuojančios žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą ir su sutartimis susijusių šalių teisių ir pareigų turinį, nėra didelė.

Sutarties sąlygų aiškinimo ypatumai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kėlė klausimą, ar šalių sudaryta grūdų pirkimo-pardavimo sutartis pažeidė privalomas Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas teisės normas. Byloje teismui kilo pareiga išsiaiškinti, kokios teisės normos reguliuoja grūdų pirkimopardavimo sutarčių sudarymą. Į klausimą, ar tuomečiu žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimopardavimo sutarties sąlygos yra privalomos visiems tokio pobūdžio sutartis sudarantiems asmenims, atsakyta neigiamai.

Priešingai būta žalio pieno pirkimopardavimo sutarčių atveju, kuomet Lietuvos Respublikos Vyriausybė diferencijavo pavyzdines ir tipines sutarties sąlygas ir jų privalomumą; nutarime nurodydama, kad žalio pieno pirkėjai ir pardavėjai turi sudaryti naujas pieno pirkimo-pardavimo sutartis pagal patvirtintas tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Grūdų pirkimo-pardavimo atveju žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos sąlygos turi būti suprantamos kaip pavyzdinės sutarties sąlygos, kurios atlieka pagalbinę funkciją žemės ūkio produkcijos gamintojams. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad šalių sudarytoje grūdų pirkimo- pardavimo sutartyje buvo įtvirtintos AŽŪPĮ 4 str. nustatytos tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, sutartis turinio atžvilgiu neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Iš to plaukia, kad sutartis galioja visa apimtimi, dėl kurios šalys susitarė ją sudarydamos. Be šio klausimo LAT taip pat analizavo grūdų pirkimopardavimo sutarties sąlygų aiškinimo ypatumus.

LAT nuomone, aiškinantis, ar žemės ūkio produkcijos pardavėjas suprato atitinkamas sutarties sąlygas, ar buvo priverstas priimti ir pasirašyti žemės ūkio produkcijos pirkėjo parengtą sutartį be jokių išlygų, būtina įvertinti sutarties šalių valią, išreikštą sudarant sutartį ir prisiimant iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tokiu būdu, kad aiškinimo rezultatas nebūtų nesąžiningas vienos iš sutarties šalių atžvilgiu.

LAT pabrėžė, kad šioje byloje pardavėjas, kaip sutarties šalis, yra ilgametę patirtį turintis grūdų augintojas, užsiimantis grūdų pardavimo verslu. Taip pat nurodė, kad iš byloje esančių paaiškinimų matyti, jog sutarties sudarymo metu pardavėjas su sutarties sąlygomis sutiko ir jas suprato. Tariant kitais žodžiais, žemdirbys, būdamas protingas ir apdairus, laisva valia prisiėmė riziką, todėl taip pat turi prisiimti visas su sutarties vykdymu susijusias pareigas bei atsakomybę.

Šalių sutartinės atsakomybės ribos

Aukščiausios instancijos teismą pasiekusioje byloje buvo analizuojamas ginčas dėl ekologinių grūdų gamintojo atsakomybės, pardavus sutartimi sutartų kokybės standartų neatitinkančią prekę (ekologinius grūdus). Pardavėjo ekologinio ūkio statusą turinčiame ūkyje užauginti grūdai buvo pakrauti, užantspauduoti plombomis, paimti trys krovinio mėginiai. Prieš išvežant grūdus į kitą Europos Sąjungos šalį galutiniam gavėjui, pardavėjo grūdai buvo sandėliuojami kartu su iš kitų ūkių supirktais ekologiškais grūdais pirkėjo sandėlyje. Po kiek laiko pardavėją pasiekė informacija iš kitos Europos Sąjungos šalies, kad atlikus laboratorinius tyrimus, ekologiškų grūdų siuntoje aptikta didesnė nei leistina norma cheminės medžiagos koncentracija. Pažymėtina, kad grūduose aptikta didesnė cheminių medžiagų koncentracija reiškia ekologiškų grūdų statuso praradimą, nes akivaizdu, kad nebuvo laikomasi sulygtų sutarties sąlygų parduoti apibrėžtos kokybės grūdus. Galutinis gavėjas (pirkėjas), būdamas būtent šios nuomonės, nusprendė sumokėti pardavėjui kur kas mažesnę sumą nei buvo iš pradžių numatyta. Todėl pirkėjas pareiškė reikalavimą teisme, kad pardavėjas atlygintų patirtus tiek tiesioginius (pirkimo, transportavimo, sandėliavimo, laboratorinių tyrimų ir pašto išlaidų), tiek netiesioginius (negautos pajamos) nuostolius.

Šioje byloje LAT akcentavo būtent CK bendruosius daiktui keliamus reikalavimus, daiktų kokybę reglamentuojančius straipsnius, kuriuose aiškiai pabrėžiama, kad pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo. Iš to galima daryti išvadą, kad tokiu atveju būtent pardavėjas privalo įrodyti, kad jis nekaltas dėl netinkamai įvykdytos sutartinės pareigos. Pirkėjo kaltė civilinės atsakomybės atžvilgiu nėra preziumuojama, nes CK įtvirtinta šiuo atveju pardavėjo, o ne pirkėjo kaltės prezumpcija. Tačiau sprendžiant klausimą dėl sutartinės atsakomybės, turi būti atsižvelgiama į asmeniui tenkančių pareigų pobūdį, iš jo reikalaujamo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes, tačiau svarbu akcentuoti ir kreditoriaus elgesį. LAT, vertindamas pardavėjo atsakomybę dėl netinkamos kokybės prekės, pripažįsta, kad žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl pardavėjo veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl pirkėjo kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei.

Civiliniuose teisiniuose santykiuose sutartinė atsakomybė kyla, įrodžius sutarties šalies kaltę. Šioje byloje pardavėjas aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti ginčyti savo kaltę dėl kokybės standartų neatitinkančios žemės ūkio produkcijos, ją pripažino, todėl nagrinėjamu atveju, pardavėjui negarantavus pirkėjui pateikiamo daikto kokybės, jam nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės dėl pirkėjui kilusių nuostolių ar kitu būdu keisti atsakomybės apimtį. Tačiau toliau analizuodamas šį atvejį LAT pabrėžė, kad ekologiškų grūdų pirkimo- pardavimo sutartyje šalys numatė rizikos dėl netinkamos kokybės grūdų pardavimo paskirstymo mechanizmą. Pirkėjui nusprendus maišyti įgytus grūdus su kitais grūdais, prieš tai neatlikus laboratorinės analizės, konstatuotina, kad jis buvo neatsargus ir nesiėmė sutartyje nustatytų priemonių užkirsti kelią su tokiais veiksmais susijusiems nuostoliams atsirasti ar juos sumažinti. Taigi pirkėjui nepasinaudojus sutartyje nustatytu mechanizmu patikrinti atsakovo parduotus grūdus, taip prisiimant riziką dėl netinkamos kokybės grūdų tolesnio panaudojimo, teismas pasinaudojo savo diskrecija ir sumažino žemdirbio sutartinę atsakomybę dėl pirkėjo kaltės.

***

Sutarties laisvės principas yra vienas esminių civilinių santykių subjektų elgesio principų, leidžiantis teisinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teisių bei pareigų turinį tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymui. Šiuo aspektu pagrįstai galima teigti, kad žemdirbys yra lygiavertėje pozicijoje su kasdien žemės ūkio produkcija prekiaujančiais verslininkais ir žemdirbių atžvilgiu nėra taikomos išimtys. Kiekvienas atvejis yra individualus ir pasižymi tik jam būdingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl agroverslo dalyvių prisiimama rizika, sudarant grūdų pirkimo-pardavimo sutartis, turi būti visuomet objektyviai įvertinama bei pasveriama.