Aptariant pieninės krypties galvijininkystės aktualijas, dažnai naudojama apibendrinanti sąvoka - karvių šlubavimas. Tai abstraktus žodžių junginys melžiamų karvių bandose egzistuojančiai aktualiai problemai įvardyti, bet konkreti pažeidimo vieta ir konkreti ligos diagnozė šiuo apibendrinimu nenusakoma.

Šlubavimas - kojų ir (ar) stuburo ligos požymis - pasitaiko ne tik melžiamoms karvėms, bet ir veislinėms telyčioms, mėsinės krypties karvėms ir jų prieaugliui, laikomiems įvairiomis sąlygomis: smulkiųjų ūkininkų po vieną ar kelis arba specializuotose, didelėse fermose po kelis šimtus ar tūkstančius. Bet aštriausiai šlubavimo, kaip atskiro gyvulio ar visos bandos, problema pasireiškia melžiamoms karvėms.

Apšlumba iki ketvirtadalio karvių

Melžiamų karvių kojų ligos pasitaiko gana dažnai. Kasmet vidutiniškai 20-25 proc. aukšto produktyvumo gerai prižiūrimų karvių tampa šlubos. Pavienėse pieninės krypties bandose gali šlubuoti 3-100 proc. bandos karvių. Kai bandoje tuo pačiu metu šlubuoja 15 proc. karvių ir daugiau, ji laikoma problemine. Tokiais atvejais rekomenduojama atlikti visos bandos karvių ortopedinį tyrimą, išsiaiškinti šlubavimo priežastis ir imtis priemonių, nes karvių kojų ligos pienininkystės ūkiui neša didelius nuostolius. Dėl pūlingo įvairių kojų sričių uždegimo didesnioji dalis produktyvių karvių yra išbrokuojamos, o supūliavus didesnės apimties sąnariui, pvz., peties, klubo, kelio, nereti ir gaišimo atvejai.

Nustatyta, jog karvių sveikomis, bet nuaugusiomis, neapkarpytomis nagomis pieno kiekis per parą sumažėja 1-5 proc., o nagų ligomis sergančių melžiamų karvių pieno primilžis per parą sumažėja vidutiniškai 1-4 litrais.

Nežiūrint didelės gausos koją sudarančių anatominių vienetų ir kiekvieno jų įvairialypės patologijos atvejų, didesnioji dalis kojų ligų, sukeliančių karvių šlubavimą, lokalizuojasi pirštų srityje, žemiau čiurnos sąnario. Taip yra todėl, kad pirštų sritis turi nuolatinį kontaktą su sritį žalojančia aplinka (šiurkščios cementinės grindys, grubios tekstūros pakratai, srutos, purvas, drėgmė), todėl ši kojos sritis dažniau nei kitos traumuojama, o pažeidus apsauginį organizmo barjerą - odą, pradeda veikti bakterijos, virusai ir grybai. Užkratas iš židinio įvairiu greičiu skverbiasi gilyn ir sukelia ligas.

Kiekvienos karvės šlubavimas rodo kojos ligą arba jos komplikaciją, kylančią dėl labai konkrečios ar kelių priežasčių. Neretai melžiamos karvės šlubuoja dėl pirštų srityje besiplėtojančios infekcinės ligos, galinčios sukelti didesnės bandos dalies karvių šlubavimą.

Dažniausios kojų ligos

Lietuvoje yra nustatomos kelios infekcinės prigimties apatinės kojos dalies (tarpupirščio, pirštų srities, kartais - plaštakos (pėdos)) ligos.

Tarpupirščio nekrobakteriozė. Tai infekcinė ūmios arba poūmės eigos liga, pasireiškianti sparčiai plintančiu tarpupirščių ir apynagės srities odos ir poodinio audinio uždegimu. Sklinda nemalonus ligotų vietų kvapas, dažnai išskiriama anaerobinė bakterija Fusobacterium necrophorum. Uždegimas sparčiai plinta minkštaisiais audiniais, o negydomas komplikuojasi pūlingu pirštų sąnarių uždegimu arba pirštų lenkiamųjų raumenų sausgyslių makšties uždegimu.

Ligai plisti būtina sąlyga - pirštų odos pažeidimas. Tarpupirščių oda trinasi į aštrius bandotakio, mociono aikštelės akmenis, išmėtytus pašalinius daiktus ganyklose ar į grubias medžio drožles, naudojamas kraikui. Nelygus gruntas, šiurkščios tvarto grindys taip pat gali pažeisti tarpupirščių odą. Liga pasireiškia, kai karvės ar telyčios iš įvairių ūkių ar fermų suvežamos ir paleidžiamos į bendrą aptvarą, gali laisvai kontaktuoti, nesilaikoma karantinavimo reikalavimų.

Liga gali prasidėti ir plisti bet kurios kojos pirštuose, bet dažniau pažeidžiami vienos galinės kojos pirštai. Ligai būdinga greita eiga ir tarpupirščių pokyčiai: oda parausta ir tinsta, plyšta, nagos būna atsitolinusios ir staiga prasideda įvairaus laipsnio šlubavimas. Tynis gali kilti iki kulno (riešo) sąnario. Serganti karvė praranda apetitą, svorį, sumažėja produktyvumas.

Sergančias karves, kad neplatintų užkrato, reikia izoliuoti sausame, gausiai pakreiktame garde, kol pranyks šlubavimas. Anksti pradėjus gydymą, taisyklingai gydomos karvės dažniausiai pasveiksta per 5 dienas. Nerekomenduojama pirštų tvarstyti, nes susidaro anaerobinės sąlygos, palankios sukėlėjams.

Ligai perėjus į lėtinę eigą, kilus komplikacijoms, mažesnės produkcijos karves patariama brokuoti. Kilus sunkiai komplikacijai, siekiant išsaugoti vertingas, produktyvias karves, taikytinas chirurginis gydymas.

Profilaktiškai gali būti naudojamos dezinfekcinės vonios ir kilimėliai su antiseptiniais ir sutraukiamaisiais tirpalais (cinko, vario sulfato 3-5 proc. tirpalai arba šių tirpalų mišinys, 3-5 proc. formalino tirpalas, įvairūs pramoniniai tirpalai). Šlapius takus ir geriamojo vandens talpų aplinką siūloma pabarstyti negesintomis kalkėmis. Reguliarus nagų karpymas, net ir tuo atveju, kai nagų forma taisyklinga, sumažina ligos kartojimąsi.

Tarpupirščio odos uždegimas. Tai liga, kuriai būdinga ūmios arba lėtinės eigos tarpupirščių srities paviršinio odos sluoksnio uždegimas.

Ūmios eigos atveju uždegimas būna paviršinis, todėl dažniausiai nebūna ryškių klinikinių požymių. Lėtinės ligos eigos atveju uždegimas išplinta į nagos ragą gaminančius audinius, todėl atsiranda užpenčių srities rago erozijos. Kitose šalyse ši liga laikoma pirmąja nagų liga, dėl kurios nagose kyla kitos įvairios patologijos, o bandos karvės ima šlubuoti. Dažniausiai pažeidžiama visų 4 kojų, rečiau - vienos kojos tarpupirščių oda.

Liga paplitusi visame pasaulyje, ji dažna galvijus laikant drėgnuose tvartuose, ypač tose fermose, kur prasta aplinkos higiena ir intensyvi pieno gamyba. Kartais liga apima iki 100 proc. bandos. Nors ligos priežastys nėra pakankamai išaiškintos, manoma, kad didelę įtaką ligai daro nuolatinis išmirkusios tarpupirščio odos dirginimas, sudarantis sąlygas mišriai infekcijai, dominuojant anaerobui Dichelobacter ( Bacteroïdes) nodosus ir Fusobactérium necrophorum, prasiskverbti į odą. Sukėlėjai išskiria fermentus, pažeidžiančius epidermio ląstelių vientisumą.

Ankstyvuoju ligos laikotarpiu karvė šlubuoja silpnai arba nešlubuoja, bet keičiasi eisena, tarpupirščio oda parausta, paviršinės erozijos ir opos apsineša pilku eksudatu. Ligai perėjus į lėtinę eigą, šlubavimas stiprėja dėl kylančių komplikacijų - atsiskyrusio užpenčių rago vietos pradeda opėti, augti granuliacijos.

Sergančių karvių gydymo metodas pasirenkamas atsižvelgus į ligotų karvių skaičių. Taikomas individualus ir grupinis vietiškas gydymas. Nukerpami visų sergančių karvių ligoti ir atsiskyrę nagų ragai. Taikant individualų gydymą, gali būti naudojami plastikiniai batai, į juos pilami vaistai. Jeigu ligotų karvių daug - gydoma grupiniu būdu, karves varant per dezinfekcines vonias ar kilimėlius. Pagerinus aplinkos higienos sąlygas, odos pažeidimai sugyja savaime.

Pirštų odos uždegimas. Tai pirštų srities odos liga, pasireiškianti apribotu paviršiniu užpenčių srities, ties apynage, kiek aukščiau apynagės arba tarpupirštyje, odos išopėjimu. Liga išplitusi daugelyje šalių, veterinarijos gydytojų dažniau vadinama Mortellaro liga. Kai bandoje atsiranda serganti karvė, liga greitai plinta ir gali užsikrėsti iki 90 proc. bandos, bet dažniausi atvejai - kai serga apie 20 proc. bandos karvių. Galinių kojų pirštai pažeidžiami dažniau.

Liga siejama su prastomis aplinkos higienos sąlygomis, protrūkiai dažnesni karves laikant palaidas. Dažniau serga ūkių, kur ištisus metus karvės laikomos tvartuose, lietingu laikotarpiu ir žiemą. Ligos atvejų sumažėja ganykliniu laikotarpiu. Kol kas nėra nustatytos tikslios šios ligos priežastys, bet manoma, jog ji yra bakterinės kilmės, o svarbiausias sukėlėjas - spirochetos, priklausančios Treponema genčiai. Sveikoje bandoje ligos protrūkis pasireiškia, bandą papildžius telyčiomis ar kliniškai sveikomis karvėmis iš ligos apimtos bandos. Ligos mastui įtakos turi laikymo sistema.

Ligai būdingi bendrieji požymiai (šlubavimas, primilžio sumažėjimas, bergždumas) ir specifiniai, pasireiškiantys apribota erozijos (braškės tipo) forma arba proliferacine (karpos) forma. Kai ligos stadija ankstyva, pažeistų tarpupirščių arba užpenčių vietų plaukai pasišiaušę, sulipę, vėliau jie iškrenta ir formuojasi apie 1-4 cm skersmens apribota erozija. Odos erozijos paviršius su aitriai dvokiančiu pūlingu eksudatu. Nuplovus paviršių, išryškėja rausvos iškilusios granuliacijos, apsuptos balkšvu epitelio voleliu, linkusios kraujuoti ir labai skausmingos.

Sergančios karvės gydomos antibiotikais, pastaruosius aplikuojant trim skirtingais būdais: sistemiškai - švirkščiant, vietiškai - tepant, taip pat pilant į dezinfekcines nagų vonias, kai gydomos grupės.

Rekomenduojamos priemonės ligai išvengti: nagos turi būti sausos, ypač vienviečiuose gulėjimo garduose; takai - tvarkingi ir sausi, kad karvės netraumuotų užpenčių. Jeigu į karvių bandą įleidžiamos telyčios, jas reikia karantinuoti 3 savaites, apžiūrėti ir gydyti pirštų pažeidimus; po kiekvieno nagų karpymo dezinfekuoti aplinką ir įrankius; naudoti dezinfekcines vonias.

Užpenčių rago erozija. Ligai būdingos netaisyklingos formos negilios duobelės arba gilūs užpenčių rago srities grioveliai. Daugeliu atvejų tokia patologinė užpenčių būsena pasireiškia susirgus kitomis pirštų srities ligomis ir neretai sukelia šlubavimą. Serga vyresnio amžiaus karvės, laikomos drėgnose, prastos aplinkos higienos patalpose, dažniau žiemą, tvartiniu periodu.

Manoma, jog pagrindinis ligos sukėlėjas yra Bacteroides nodosus, sukeliantis ir tarpupirščių odos uždegimą. Didelė karvių koncentracija padidina ligos tikimybę dėl padidėjusio užkrato kiekio aplinkoje, sukėlėjui daugintis padeda šiluma ir drėgmė. Sukėlėjas sudaro sąlygas veikti kitoms bakterijoms, kurių išskiriamas fermentas ardo užpenčių ragą. Ligai svarbios įtakos turi pirštų lenkiamųjų raumenų didelis sausgyslių įtempimas, esant trumpoms stovėjimo vietoms ir didelio nuolydžio grindims.

Kai liga komplikuojasi ir kyla gyvuonies uždegimas, galvijai šlubuoja. Ligai užsitęsus, gali išryškėti ir kitos nagų ligos - pado opa, baltosios linijos atsiskyrimas, pūlingas nagos gyvuonies uždegimas.

Svarbiausios priemonės, mažinančios ligos pasireiškimą ir kontroliuojančios jos eigą, yra gerų aplinkos higienos sąlygų užtikrinimas, nuolatinis srutų šalinimas, reguliarus nagų karpymas (ne rečiau nei du kartus per metus). Žiemą rekomenduojamos savaitinės dezinfekcinės nagų vonios su 3-5 proc. formalino tirpalu - tai kietina užpenčių ragą ir stabdo rago eroziją. Guoliavietėse siūloma pabarstyti kalkių.

Taigi, visoms užkrečiamosioms karvių kojų ligoms būdingas vienas klinikinis požymis - šlubavimas, kurio sunkumas ir šlubavimą sukėlusios ligos baigtis yra labai skirtinga. Ligas atpažinti, jas diferencijuoti gali ir turi ūkį aptarnaujantis veterinarijos gydytojas. Išanalizavęs vietos sąlygas, įvertinęs visus rizikos veiksnius jis išgydys sergančią karvę ir patars, kokių profilaktikos priemonių imtis. Tai ypač svarbu, kai karvės pradeda šlubuoti dėl užkrečiamosios ligos.

***

Apie karvių šlubavimą

• 95 proc. šlubų karvių intensyvios galvijininkystės ūkiuose yra pieninės krypties;
• 80 proc. šlubavimą sukėlusių priežasčių aptinkama karvių pirštuose;
• 80 proc. šlubavimo atvejų kyla dėl galinių kojų pirštų patologijos;
• 50 proc. pažeidžiamos nagos ir 50 proc. pažeidimas randamas tarpupirštyje ir pirštų srityje virš nagų;
• 70 proc. nagų raginės kapsulės pažeidimo atvejų randama galinės dešinės arba kairės kojos išorinėje nagoje.