Minimaliojo darbo užmokesčio reguliavimas yra svarbus valstybės ekonominės ir socialinės politikos įgyvendinimo instrumentas. Jo veiksmingumą lemia teisinių nuostatų atitikimas socialinei-ekonominei sanklodai. Reguliavimas gali ne tik sumažinti, bet ir padidinti tam tikrų gyventojų grupių atskirtį.

Poreikis reguliuoti minimalųjį darbo užmokestį (MDU) atsirado XIX a. pabaigoje susiformavus industrinei gamybos sistemai. Tam didelės reikšmės turėjo dvi prielaidos: pramonės perversmas (amatininkų cechus pakeitė fabrikai) ir agrarinė revoliucija (dėl naujų technologijų žemės ūkis iš natūrinio virto prekiniu). Šie pokyčiai paspartino darbo produktyvumo augimą žemės ūkyje ir pramonėje. Perteklinės darbo jėgos susidarymas leido darbdaviams išnaudoti fabrikų darbuotojus mokant jiems mažą darbo užmokestį.

MDU reguliavimas yra svarbus valstybės ekonominės ir socialinės politikos įgyvendinimo instrumentas. Jo taikymo veiksmingumas priklauso nuo to, ar teisinės nuostatos atitinka socialinę-ekonominę sanklodą. Esant neatitikimui tarp MDU ir darbo produktyvumo lygio, neužtikrinama pusiausvyra darbo rinkoje.

Mokslinėje literatūroje vyrauja du požiūriai į minimaliojo darbo užmokesčio reguliavimą. Teigiamo požiūrio šalininkų nuomone, tai tinkama priemonė socialiniams ir ekonominiams tikslams pasiekti. Jų teigimu, reguliuojamas MDU veiksmingai mažina skurdą ir socialinę nelygybę, kelia darbuotojų pragyvenimo lygį. Neigiamas požiūris į reguliavimą grindžiamas tuo, kad MDU sukelia neigiamų padarinių visuomenei: apsunkina verslo sąlygas, didina skurdą bei nedarbo lygį, ypač paliečia nekvalifikuotą darbo jėgą; pakėlus MDU, auga nedarbo lygis šalyje, o labiausiai nukenčia žemos kvalifikacijos, jauni žmonės, nes jų darbo jėgos paklausa yra elastingiausia. Taip apribojamos ir karjeros galimybės ateityje. Remiantis panašiais argumentais teigiama, kad darbdaviai galėtų samdyti daugiau patirties neturinčių, jaunų, nekvalifikuotų darbuotojų, jei MDU reguliavimas leistų mokėti jų produktyvumui prilygstantį darbo užmokestį. Jauni darbuotojai dažnai išlaiko tik save, todėl pastebėta, kad MDU reguliavimas gali nesumažinti skurdo lygio, o, mažėjant darbo jėgos paklausai, net jį didinti.

Minimaliojo darbo užmokesčio reguliavimas susijęs su nedarbo ir skurdo lygio pokyčiais. Nedarbo lygis lemia ir bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčius. Mokslininkai nustatė, kad Europoje didesnę tikimybę uždirbti MDU turi moterys, mažiau išsilavinę ir mažesnę darbo patirtį turintys asmenys. Minėtos grupės gali būti paveiktos MDU reguliavimo, jei nustatytasis MDU neatitinka darbo produktyvumo lygio: atsiranda šešėlinė rinka, kurioje darbuotojai samdomi nelegaliai, jiems mokamas mažesnis negu MDU atlyginimas. Be to, dėl šios priežasties mažėja valstybės renkamų mokesčių bazė, o išmokamų socialinių išmokų apimtis išauga.

MDU reguliavimo pasekmės priklauso nuo socioekonominės situacijos regione: namų ūkių struktūros, darbo produktyvumo, institucinės aplinkos. Svarbu įvertinti MDU poveikį skirtingose ekonomikose ir MDU reguliavimo tobulinimo kryptis. Valstybės skiriasi ekonominio išsivystymo lygiu, makroekonomine situacija ir MDU reguliavimo mechanizmais. Šie pokyčiai dažnai yra ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ir Vilniaus universiteto mokslininkai tyrė MDU ir makroekonominių rodiklių ryšius bei dėsningumus ES valstybėse narėse, domėjosi, kaip galima tobulinti MDU reguliavimą.

MDU reguliavimo aspektai

Vyrauja du pagrindiniai MDU nustatymo mechanizmai. Pirmasis - vyriausybės nustatytas bendrasis MDU, kuris galioja visoms ekonominėms veikloms. Antruoju būdu nustatant minimalųjį darbo užmokestį yra sudaromi kolektyviniai susitarimai tarp darbdavių ir darbuotojų dėl sektorinių MDU. Dažniausiai darbuotojų interesams atstovauja profesinės sąjungos, kurios siekia derėtis su darbdavių organizacijomis dėl palankesnių darbo sąlygų darbuotojams. Ši sistema nustato skirtingus minimaliojo darbo užmokesčio lygius įvairioms pramonės šakoms.

MDU galima būtų susieti su šalies BVP - taip MDU priklausytų nuo bendro šalies ekonominio aktyvumo kitimo. Šis būdas yra kritikuojamas, nes MDU lygis gali keistis ekonominio nuosmukio atveju. MDU taip pat galima susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje. Siūloma MDU užmokestį prilyginti 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio arba 60 proc. medianinio darbo užmokesčio.

ES valstybėse narėse vyrauja dvi minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo sistemos. Iš 28 ES valstybių narių 22 yra nustačiusios visoms ekonominėms veikloms bendrą nacionalinį minimaliojo darbo užmokesčio lygį. Kitose šešiose valstybėse (Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje, Švedijoje) MDU nustatomas atskiroms ekonominėms veikloms ir remiasi darbdavių ir darbuotojų kolektyviniais susitarimais. Vokietija, kurioje, įvairiems sektoriams remiantis kolektyviniais susitarimais, buvo nustatomas skirtingas MDU, nuo 2015 m. ėmė taikyti nacionalinį MDU.

Didžiojoje dalyje ES šalių bendrą visoms ekonominėms veikloms minimalųjį darbo užmokestį nustato vyriausybės, daugeliu atveju atsižvelgdamos į socialinių partnerių rekomendacijas. Nustatant MDU lygį atsižvelgiama į infliacijos lygį, vidutinio darbo užmokesčio kitimą bei bendrą ekonomikos situaciją. Paprastai MDU yra peržiūrimas kiekvienais metais.

Valstybėse, kuriose yra nustatytas bendrasis MDU, jo lygis gali būti diferencijuojamas pagal dirbančiųjų amžių, profesiją, kvalifikaciją, darbo patirtį, taip pat pagal valstybės teritoriją, pramonės šaką ar įmonės dydį. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje minimalusis valandinis darbo užmokestis diferencijuojamas pagal amžių. Taikant šią sistemą siekiama mažinti jaunimo nedarbą.

Šešiose valstybėse (Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Slovakijoje) yra nustatyti bendri minimaliojo darbo užmokesčio lygiai visoms ekonominėms veikloms, tačiau jie nustatomi sudarant dvišalius arba trišalius susitarimus tarp darbdavių, profesinių sąjungų bei vyriausybės. Jei derybose tarp šių grupių pasiekiamas kompromisas, MDU nustatomas pagal jų susitarimą. Jei susitarimo nėra, MDU vienašališkai nustato vyriausybė. Kita grupė šalių (Austrija, Danija, Italija, Kipras, Suomija, Švedija) neturi teisės aktais nustatyto vieno bendro minimaliojo darbo užmokesčio lygio, tačiau MDU nustatomas skirtingais lygiais įvairioms ekonominėms veikloms sudarant kolektyvinius susitarimus. Išimtis yra tik Kipras, kur tam tikroms profesijoms skirtingus MDU lygius nustato vyriausybė.

Skirtumai tarp ES šalių

Tiriant minimaliojo darbo užmokesčio ir makroekonominių rodiklių ryšius bei dėsningumus ES valstybėse narėse, buvo analizuojami minimaliojo valandinio darbo užmokesčio, nedarbo lygio, skurdo lygio ir šešėlinės ekonomikos apimties ryšiai ES valstybėse narėse.

Išnagrinėjus MDU lygio skirtumus ES valstybėse narėse, kuriose yra nustatytas bendras nacionalinis MDU, buvo išskirtos trys šalių grupes. Pirmoji grupė - septynios Vakarų Europos šalys, kuriose valandinis MDU yra aukščiau-sias (11,12-8,06 Eur). Antrą grupę sudaro Pietų Europos šalys, kuriose MDU yra nuo 4,57 iki 3,04 Eur per valandą. Trečią grupę sudaro šalys, kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 metais ir vėliau. Šiose valstybėse valandinis MDU mažesnis negu 3 Eur. Taigi MDU lygio skirtumai įvairiuose ES regionuose yra ryškūs.

Lyginant minimalųjį darbo užmokestį su medianiniu darbo užmokesčiu, apskaičiuojamas Kaitzo indeksas. Nors ES nereglamentuoja MDU lygio reguliavimo, Europos profesinių sąjungų konfederacija rekomenduoja, kad MDU sudarytų 60 proc. medianinio darbo užmokesčio.

Profesinių sąjungų rekomenduojamas MDU lygis pasiektas Prancūzijoje ir Slovėnijoje. Mažiausios Kaitzo indekso reikšmės yra Čekijoje (37 proc.) ir Ispanijoje (41 proc.). Remiantis profesinių sąjungų rekomendacijomis, MDU turėtų būti padidintas daugumoje ES valstybių narių. Vis dėlto, MDU didinimas turi būti pagrįstas. Pavyzdžiui, Slovėnijoje 2010 m. MDU buvo padidintas nuo 597 iki 734 Eur, t. y. 22,9 proc. Po šio padidinimo buvo pastebėta, kad MDU gaunančių asmenų skaičius padidėjo daugiau kaip dukart: 2010 m. vasarį MDU uždirbantys darbuotojai sudarė 2,7 proc. visos darbo jėgos, o 2010 m. kovą - 6,7 proc. Be to, MDU didinimas neigiamai paveikė jį uždirbančių asmenų darbo vietų išsaugojimo galimybes.

Valstybėse, kuriose nustatomas sektorinis MDU, yra mažiau žemą darbo užmokestį gaunančių asmenų negu šalyse, kuriose nustatytas bendrasis MDU. Sektoriniai susitarimai dažniausiai apima didžiąją dalį dirbančiųjų (apie 80 proc.). Valstybės siekia didinti darbuotojų, priklausančių kolektyviniams susitarimams, skaičių. Pavyzdžiui, Austrijoje visi dirbantieji privalo priklausyti darbuotojų organizacijoms. Austrijoje ir Italijoje šis rodiklis siekia beveik 100 proc., Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje - apie 90 procentų.

Makroekonominių rodiklių analizė parodė, kad skirtumai tarp labiausiai išsivysčiusių ES šalių ir mažiausią MDU turinčių šalių nuolat mažėja. Sudarius MDU ir makroekonominių rodiklių atitikties žemėlapius, tapo akivaizdu, kad kintamieji pasiskirstę į tris grupes.

Vienai grupei būdinga: aukštas MDU, bendrojo MDU nebuvimas, aukštas BVP, tenkantis vienam gyventojui, žemas šešėlinės ekonomikos lygis, mažas skurdo lygis ir mažas nedarbo lygis. Taigi ekonomiškai stipriose valstybėse dažniausiai nustatomas aukštas MDU arba taikomas sektorinis MDU.

Kitą grupę apibūdina tokie požymiai: vidutinis MDU, vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis, vidutinis skurdo lygis, vidutinis BVP, tenkantis vienam gyventojui. Vis dėlto didelis nedarbo lygis 2010 m. šiai grupei buvo mažiau būdingas, nes ekonominė krizė padidino nedarbo lygį ir dar žemesnio makroekonominio išsivystymo valstybėse.

Trečią grupę apibūdina mažas MDU, aukštas skurdo lygis, aukštas šešėlinės ekonomikos lygis ir mažas BVP vienam gyventojui. 2013 m. į šią grupę pateko ir vidutinis nedarbo lygis, kuris kitais metais neturėjo stipraus ryšio su likusiais kintamaisiais. Tad šalyse, kuriose yra mažas MDU lygis, tikėtini dideli skurdo ir šešėlinės ekonomikos lygiai bei mažas BVP, tenkantis vienam gyventojui.

Reguliuoti reikia atsargiai

Minimaliojo darbo užmokesčio lygis Europos Sąjungos valstybėse yra tiesiogiai susijęs su jų ekonominiu išsivystymu, iš dalies apibūdinamu tokiais makroekonominiais rodikliais kaip nedarbo lygis, skurdo lygis, šešėlinės ekonomikos apimtis ir BVP, tenkantis vienam gyventojui. Šie ryšiai išliko iš esmės nepakitę ekonominės krizės metu.

Ekonomiškai stipriose valstybėse taikomas ir sektorinis minimalusis darbo užmokestis. Pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Kipre dauguma darbuotojų priklauso aktyviai veikiančioms profesinėms sąjungoms, siekiančioms užtikrinti kuo geresnes socialines garantijas darbuotojams. Net ir nesant bendrojo minimaliojo darbo užmokesčio, šiose valstybėse stebimi žemi nedarbo, skurdo bei šešėlinės ekonomikos lygiai.

Minimaliojo darbo užmokesčio ir nedarbo lygio ryšys nėra toks apibrėžtas, kaip kitų kintamųjų atžvilgiu. Tai ypatingai ryšku vidutinio ir aukšto nedarbo lygio valstybėse. Tai iš dalies patvirtina hipotezę, kad MDU reguliavimas gali padidinti tam tikrų gyventojų grupių atskirtį. Stabilūs ryšiai tarp nagrinėtų rodiklių rodo, kad minimaliojo darbo užmokesčio reguliavimas turi būti atliekamas kompleksiškai vertinant bendrąją ekonomikos situaciją. Priešingu atveju, kyla pavojus susidurti su padidėjusiu nedarbo lygiu.

***

Santykį tarp minimaliojo darbo užmokesčio ir medianinio darbo užmokesčio parodo Kaitzo indeksas. Kuo Kaitzo indekso rodiklis yra didesnis, tuo nustatytas MDU dydis yra artimesnis valstybės medianinio darbo užmokesčio lygiui.

Mediana - skaičių eilės vidurinysis elementas. Vartojama apibūdinti apytikslį vidurkį, pavyzdžiui, gyventojų pajamų. Mediana parodo dydį, už kurį pusė kitų skaičių yra mažesni, o pusė - didesni.