Mėsos perdirbimo sektorius viliasi, kad valdžia apsispręs sumažinti pridėtinės vertės mokestį šviežiai mėsai ir kitiems produktams, tuomet pajudės vidaus vartojimas, sumažės šešėlinė gamyba. Šiuo metu perdirbėjus gelbsti eksportas, tačiau naujos rinkos atveriamos labai lėtai - trūksta aktyvesnės ekonominės diplomatijos. Apie tai kalbamės su Egidijumi MACKEVIČIUMI, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriumi.

Lietuvos maisto pramonė kartais vadinama šalies ekonomikos lokomotyvu. Ar mėsos perdirbimo sektoriaus dalyviai jaučiasi esą priešaky?

Didžiosios sektoriaus įmonės yra pagrindinės eksportuotojos. Keista, bet valstybė remia (ypač eksporto srityje) ne jas, o vidutines ir smulkias bendroves. Kad įmonė būtų pajėgi eksportuoti produkciją, ji turi pasiekti tam tikrą apyvartą, tačiau kai įmonė išauga ir jau pasirengusi aktyviai prekiauti užsienyje, t. y. kai jai labiausiai reikia paramos eksportui, ji šios paramos netenka. Todėl mūsų sektoriaus įmonių padėtis, palyginti su kitomis ES valstybėmis, yra prastesnė. Tam yra ir objektyvių priežasčių: nuo seno ES rėmė stambiąją pramonę, o kai ši sustiprėjo, pradėjo remti vidutinius ir smulkiuosius perdirbėjus. Mes įstojome į ES kaip tik tuo metu, kai Bendrija perėjo prie vidutinių ir smulkių įmonių rėmimo.

Gaminame vidaus rinkai ar eksportui?

Didžiosios įmonės savo prigimtimi yra eksportuotojos, o vidaus rinkoje, be eksporto, turime didelių problemų, susijusių su PVM. Pavyzdžiui, 2004-2006-uosius galime vadinti palankiais metais, nes tai buvo įmonių augimo ir stiprėjimo laikas: prasidėjo eksportas, augo vidaus vartojimas. Remiantis oficialia statistika, maždaug iki 2002 m. vienas šalies gyventojas per metus vidutiniškai suvartodavo apie 50 kg mėsos. Sumažinus PVM mėsai iki 5 proc., vidaus vartojimas kasmet ėmė augti, 2008 m. vienam gyventojui teko jau 83 kg mėsos. Prasidėjus krizei buvo padidintas PVM (nuo 5 iki 21 proc.), vartojimas nukrito iki 69 kg. Mes, kaip rinkos dalyviai, labai pajutome tą 14 kg/gyventojui vartojimo sumažėjimą (padauginę šį skaičių iš beveik 3 mln. gyventojų, susidarė didelis kiekis). Dabar vartojimas iš dalies atsigavo, bet iki ankstesnio lygio dar toli.

Vartotojai ėmė ieškoti, kur nusipirkti pigiau.

Taip, mėsos vartojimas migravo į turgus. Iki 2008 m. įvežtinės žalios kiaulienos Lietuvos turguose beveik nebuvo. Padidintas PVM, žemas Lenkijos zloto kursas paskatino lietuvius važiuoti pirkti į Lenkiją. Blogiausia tai, kad paskatino kurtis šešėlinę gamybą.

Ar produkcija Lenkijoje yra pigesnė vien dėl PVM?

Lietuvoje turime standartizuotą gamybą, lenkai nuėjo liberalesniu perdirbimo keliu. Lietuvos perdirbėjai privalo aiškiai nurodyti gaminio sudėtį, laikytis nustatytos receptūros. Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad šiandien sunku suprasti, kokia turi būti garsioji Krokuvos dešra, nes jos gamyba nestandartizuota, kiekvienas gamina ją pagal savo receptūrą. Lenkai, kurie nori kokybiškos produkcijos, važiuoja pirkti mėsos produktų į Lietuvą. Tai, kad žmonės važiuoja pirkti maisto į Lenkiją, kad kas ketvirtį palieka ten 80 mln. eurų, yra mūsų valstybės problema - tiek pinigų netenka vietos gamintojai.

Jei gyventojai važiuotų į kaimyninę šalį pirkti vien šviežios mėsos, būtų maža bėda, palyginti su tuo, kad klesti cechinė šešėlinė gamyba, kuri naudoja įvežtinę žaliavą, apmokestintą 5 proc. PVM, o po to realizuoja perdirbimo produkciją turguje. Paprastai tariant, žmogus parsiveža iš Lenkijos šoninės mėsos, išmirko ją, išrūko ir parduoda turguje gaminį už tokią kainą, kuri artima prekybos tinklų kainai, o kartais yra net aukštesnė, deklaruodamas, kad tai yra lietuviškas kaimiškas gaminys. Taip susikuria tam tikras gamybos žiedas.

Susitikime su premjeru Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos atstovai pateikė duomenų, kad turgūs realiai deklaruoja tik trečdalį apyvartos, t. y. nuo 85 iki 100 mln. eurų. Padauginę šį skaičių iš 3, suprasime, kad tikrieji mastai yra milžiniški. Vyriausybė laikosi pozicijos, kad reikia griežtinti kontrolę. Bet tokios bedugnės neįmanoma sukontroliuoti. Tai kainuotų labai brangiai ir nederėtų su laisva rinka.

Tad Lietuvoje ir Lenkijoje maisto produktams taikomo PVM skirtumas sukūrė verslą, kurio realiai neįmanoma kontroliuoti?

Taip, nes viskas legalu: legalu važiuoti, pirkti, perdirbti ir parduoti. Tačiau valstybė nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes tai sukuria. Tokio verslo ėmęsis smulkus verslininkas žino, kad negali peržengti 45 tūkst. eurų metinės apyvartos ribos. Kai pasiekia, sustabdo veiklą. Faktiškai veiklą perima šeimos nariai, o jis deklaruoja, kad prarado darbą, kreipiasi į darbo biržą, gauna pašalpą, pretenduoja į kitas lengvatas, išmokas, kompensaciją už buto šildymą ir kt. Žmonės pamatė, kad taip suktis įmanoma, ir tuo naudojasi. O valstybė? Socialinė rūpyba, pašalpos - tai savivaldybių kompetencija, Finansų ministerijai rūpi PVM, o globalaus šios problemos masto valdžia nemato.

Tai nėra sąžininga perdirbėjų atžvilgiu. Lietuvos rinka nėra patraukli, gyventojų mažėja, o jų pajamos tik dabar pradeda augti. Žmonės ypač jautrūs kiekvienam centui, tai parodė eilės prie „Lidl". Perdirbėjai supranta, kad privalo išlaikyti rinką, todėl priversti nusileisti, tikėdamiesi, kad galbūt perspektyva laukia ateityje. Tad perdirbėjams uždirbti realiai šiuo metu įmanoma tik eksportuojant.

Jus pasiekia augintojų priekaištai, kad kaimyninės Lenkijos perdirbėjai galvijus superka brangiau, o produkciją vartotojams parduoda pigiau. Kodėl taip yra?

Lenkai superka brangiau, nes turi labai daug rinkų, kur kas daugiau negu mes, jie labai daug eksportuoja. Gamybą skatina mažas PVM šalies viduje. Dėl to lenkai maitina ir aplinkines valstybes. Pirkti maisto produktų į Lenkiją važiuojama ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų valstybių, t. y. iš teritorijų, esančių maždaug iki 200 km atstumu nuo Lenkijos sienos. Mokestinė politika skatina vartojimą ir Lenkijos viduje. Tai sukuria masto ekonomiją, šalis gali gaminti pigesnius produktus, nes parduoda didelius jų kiekius. Be to, Lenkija pelno naudos iš žemo zloto kurso.

Ar vietos augintojai patenkina mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos) poreikį?

Jautiena apsirūpiname pakankamai, o štai kiaulienos iš vietos augintojų gauname tik 40-50 proc., likusį kiekį įsivežame. Kiaulininkystę plėtoti sunku ir dėl gyventojų pasipriešinimo kompleksų statybai. Juo daugiau kiaulienos gamintume, tuo ji būtų pigesnė.

Jautienos (mėsinių veislių) vidaus vartojimas labai žemas tiek dėl kainos, tiek dėl tradicijos. O štai mėsinių galvijų eksportas vyksta be problemų, net nereikia trečiųjų šalių rinkų, viską galime puikiai parduoti Europos Sąjungoje. Lietuviška jautiena yra konkurencinga, nes mūsų šalyje pigesnė darbo jėga, pigesnė žemė, nors rėmimas palyginti menkas.

Lietuvos vidaus rinkoje vyrauja pieninių veislių karvių mėsos vartojimas. Kartais bandoma įteigti, kad karviena yra prasta mėsa, nors baltymų požiūriu ji nėra prastas produktas ir labai tinka kaip ingredientas maišyti su kitos rūšies mėsa.

Avininkystės sektorius sparčiai auga, tačiau komercinio kiekio Lietuvoje dar nesurinktume.

Rusijos rinkos uždarymas buvo skausmingas Lietuvos mėsos perdirbėjams. Ar anksčiau negalvota apie rinkų diversifikavimą? Kodėl taip smarkiai susisaistyta su Rusija?

Klausiate, kodėl visi mėsos perdirbėjai dirbo su Rusijos rinka? Mėsos sektorius ypatingas tuo, kad, norint vežti produkciją į užsienį, turi būti tarpvalstybiniai susitarimai, suderinti valstybiniai sertifikatai, aptarti maisto saugos klausimai (dėl gyvūnų ligų, vaistų vartojimo ir kt.) - tai ne verslo kompetencijos sritis.

Rusijai uždarius savo rinką europietiškai maisto produkcijai, suskubta aktyviau derėtis dėl naujų rinkų atidarymo. Tačiau nuo 2013 metų atidaryta vienintelė - Jungtinių Valstijų - rinka. Tai tikrai milžiniškas laimėjimas. Tai pavyzdys, ką ir kaip turime daryti. Tačiau Lenkija atidarė 30 rinkų ir įgijo daugybę alternatyvų: vienos rinkos užsidarymas situacijos nepakeis ir labai nepablogins. Kaimynai latviai veža produkciją į Pietų Korėją, o mes - ne. Į mūsų prašymus ieškoti kelio į šios šalies rinką valstybės institucijos prašo pateikti skaičiavimus: kiek tūkstančių tonų išvešime, kokią kainą gausime, kiek darbo vietų sukursime. Bet tai būrimas iš kavos tirščių, to neįmanoma suskaičiuoti, nes negalime numatyti pasaulinių procesų. Pavyzdžiui, mums buvo atverta Egipto rinka, vežėme produkciją tol, kol staiga atpigo jautiena Brazilijoje ir egiptiečiai pasirinko brazilišką mėsą. Bet prieigą prie Egipto rinkos turime, tad pasikeitus situacijai mums palankia linkme, mes iš karto atnaujintume prekybą.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba dirba pakankamai gerai, siunčia paklausimus į įvairias šalis, bet paprasčiausiai negauna atsakymų. Tai jau diplomatinis darbas. Šiuos klausimus reikia įrašyti į valstybės vadovų užsienio vizitų darbotvarkes, vis priminti užsienio partneriams mums aktualius dalykus. Mūsų valstybė davė Pietų Korėjai milžinišką ir pelningą užsakymą - pastatyti dujų laivąterminalą. Šalia to galima buvo suderėti ir kitus klausimus. Bet mūsų ekonominė diplomatija neaktyvi, menkai išplėtota. Dėl tos priežasties mes daug metų ir buvome susisaistę su Rusijos rinka.

Mus seniai domina turtingos Persijos įlankos šalys, bet neturime ten ambasados. Lietuvai šiame regione atstovauja Egipto ambasadorius, bet apimti tokį milžinišką regioną fiziškai neįmanoma. Kita vertus, tos šalys į mus irgi žiūri skeptiškai, nes valstybinio atstovavimo požiūriu esame nuo jų labai nutolę.

Ambasadų veikla labai svarbi atidarant užsienio rinkas ir plėtojant eksportą ir labai priklauso nuo jose dirbančių žmonių. Pasikeitus ambasadoriui Turkijoje, mūsų verslas pradėjo gauti daugybę naudingos informacijos, kurios niekada ligi to negaudavome. Labai aktyviai dirba ambasada Pietų Afrikoje. Rezultato galima tikėtis po 3-4 metų, tačiau, žinodami perspektyvas, galime tam ruoštis. Verslui labai svarbu aiškumas ir planavimas.

Priėjimo prie Azijos rinkų dar neturime, vyksta derybos. Su Kinija deramasi dėl pieno produkcijos eksporto, kitas etapas turėtų būti dėl mėsos.

Mums svarbios ir musulmonų valstybės. Vienas žingsnis jau žengtas - iš mūsų perka ritualiniu skerdimu paskerstų gyvūnų mėsą. Jau pradėta kalbėtis su Alžyru, Iranu, Saudo Arabija. Ne visais atvejais galime kalbėti apie ekonominę naudą, bet derybiniai procesai vyksta.

Kada galima tikėtis pajudant eksportą į JAV?

Klausimas, ką mes norime ir galime eksportuoti į šią šalį. Kol kas mums koją kiša afrikinis kiaulių maras. Nors šiuo požiūriu JAV pripažįsta regionalizaciją, bet nepripažįsta tam tikrų išlygų. Pavyzdžiui, jie neįsileidžia į šalį produkcijos iš įmonės, kuri yra afrikinio kiaulių maro zonoje. Net jei įmonė yra mieste, kur niekas kiaulių nelaiko, ir žaliavą atsiveža iš kitų valstybių, formaliai vertinama, kad produkcija yra iš afrikinio kiaulių maro zonos, todėl nepageidautina. Amerikiečiai siūlo koreguoti mūsų teisės aktus, kad atitiktume formaliuosius kriterijus, tačiau Briuselis nelinkęs to daryti.

Kol negalime eksportuoti kiaulienos produkcijos, lieka jautiena, tačiau tai nėra stiprus mūsų dešrų eksporto segmentas. Eksportuoti į JAV šviežią jautieną - nebent tenkinant savo ambicijas. O kiaulienos produkcijos, net nedidelio jos kiekio, eksportas, pasitelkus mūsų išeivijos paklausą, galėtų atnešti daug naudos.