Virginijus Brezgys gali didžiuotis savo įžvalgumu - prieš keliolika metų, kai mėsinė galvijininkystė Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius, jis ryžtingai atsisakė melžiamų karvių, iškeitęs jas į mėsinius galvijus. Dabar ūkininkas džiaugiasi tokiu sprendimu.

Virginijus ir Marija Brezgiai, ūkininkaujantys Truikiuose, netoli Plungės, laiko veislinę aubrakų bandą. Kalvotoje Žemaitijoje, žaliuojančiose ir vietomis medžiais apaugusiose pievose besiganantys aubrakai - tikra apylinkių puošmena.

Bandos pagrindą sudaro kilmės knygos A skyriuje įrašyti galvijai, keli yra ir E - elito - skyriuje. V. Brezgys geriausius savo veislinius aubrakus nuolat demonstruoja parodoje Algirdiškyje. Parodoje jo galvijai visada nuperkami ir iškeliauja į kitus ūkius. „Tavęs niekas neieškos - jeigu nori būti žinomas veisėjas, turi pats rodytis ir savo gyvulius rodyti", - Virginijus supranta, kaip svarbu dalyvauti parodose.

Prieš 12 metų mėsinius galvijus auginti pradėjęs ūkininkas mato, kiek daug per dešimtmetį įvyko pasikeitimų auginant mėsinius galvijus ir skatinant vartoti tikrą jautieną. „Mėsinės galvijininkystės ateities laukti nereikia - ji jau atėjusi. Geros veislinės vertės gyvuliai įvežami ne tik iš užsienio - jau mes ir patys tokius išmokome užauginti", - sako V. Brezgys.

Aubrakai nenuvylė

Iš pradžių Brezgiai galvojo pirkti limuzinus, bet jų tuo metu negavo. Išsiaiškinę, kad visai nebloga ir aubrakų veislė, pasirinko ją. „Sakė - labai gražūs, dideliais ragais", - juokiasi Marija, prisiminusi galvijų pasirinkimo motyvus. Bet šie galvijai, kurių grožis tikrai ne didžiausias privalumas, lengvai pritapo ūkyje, ūkininkai prie jų iškart prisirišo ir visai nesigaili, kad negavo limuzinų.

Pirmąsias 8 aubrakų veislės telyčias V. Brezgys įsigijo iš Dotnuvos eksperimentinio ūkio. Pirmąjį bulių pirko iš ūkininko Alberto Šurnos, antrąjį, didindamas bandą, - iš kraštiečio Vidmanto Jonikos. Vėliau, kai ūkyje jau buvo per daug pirmojo reproduktoriaus dukterų, jį teko keisti. „Tai buvo mano pats geriausias bulius, labai jo gailėjau", - atsidūsta ūkininkas. Naują pirko Prancūzijoje, kad įlietų į bandą šviežio kraujo.

Dabar Virginijus žino, kad aubrakės lengvai veršiuojasi, tai ekstensyvi veislė, kuriai reikia mažiau priežiūros, ji atsparesnė ligoms. Veterinaras - retas svečias ūkyje, jis atvyksta, kai reikia kraujo tyrimus daryti, nagas apdrožti ar dėl susilaikiusių nuovalų. Retai, bet būta ir nelaimingų atsitikimų, kai karvės su ragais viena kitą sužeidė, bet dauguma jau be ragų.

Aubrakus prižiūrėti nesunku. Didžiausia problema, jeigu bulius tingi atlikti reproduktoriaus pareigas. „Jis sau ramus, o mes nervinamės", - juokiasi Marija. Naujasis pirkinys - dvejų metų bulius iš Prancūzijos, pirktas pasinaudojus parama veisliniam gyvuliui įsigyti, iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į „lietuvaites". Prancūzai jau buvo pasirengę tą tinginį pakeisti - mat jiems tai garbės reikalas, bet, šiek tiek apsipratęs, bulius pagaliau rado bendrą kalbą bandoje, ir problema išsisprendė. „Dabar jis darbštus, draugiškas ir laimingas", - šypsosi ūkininkai.

Žiemą galvijai gyvena tvarte. Tai dar kolūkio laikų ferma, tačiau iš išorės atrodo, lyg ferma būtų naujai statyta. „Ką sugebėjau, atnaujinau. Bet mechanizuoti jos neįmanoma, sena ferma yra sena", - nedramatizuoja padėties Virginijus.

Brezgiai ūkininkauja Virginijaus senelių žemėje. Ūkyje ranka rankon dirba abu sutuoktiniai. Marija, pasak Virginijaus, - bandos akys ir ausys. Jo, diplomuoto agronomo, rūpestis - laukai ir visa kita: technika, statybos, aišku, ir prie gyvulių tenka eiti. Gyvenimas visko išmokė. O gyvuliai Virginijui pažįstami nuo mažens - mama dirbo kolūkio veršelių fermoje, tai jis vis bėgdavo jai padėti. „Mama virdavo veršeliams įvairias arbatas, linų sėmenų nuovirą, pati kolūkio veršiams augindavo specialias vaistažoles nuo viduriavimo, tai ją kone ant rankų nešiojo", - prisimena ūkininkas. Pradėjus auginti mėsinius galvijus, mama buvo pirmoji ir sūnaus ūkio konsultantė.

Marija mano, kad gebėjimas dirbti su gyvuliais yra ir jos genuose - senelis buvo savamokslis veterinaras. „Man patinka būti šalia gyvulių. Einu, stebiu, kaip kuri karvė jaučiasi, kaip elgiasi. Gerai jaučiuosi, rūpindamasi banda", - kalba ūkininkė.

Marija, tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos absolventė, yra apskaitos specialistė. Kurį laiką pati ir tvarkė ūkio apskaitą, bet kai ūkyje tiek daug darbų ir jų vis daugėja, šį darbą šeima patikėjo LŽŪKT Plungės skyriaus konsultantėms.

Vykdys kontrolinį penėjimą

Brezgių ūkyje jau atvestas ne vienas grynaveislis reproduktorius, sėkmingai „dirbantis" kituose ūkiuose, iš Truikių iškeliavo ir nemažai geros genetikos telyčių. „Su mūsų gyvuliais visi susikalba. Svarbu, kad mėsinis gyvulys nebūtų labai baikštus, nes prie jo reikia prieiti - sverti, papildus sušerti", - patirtimi dalijasi Marija.

Aubrakai iš prigimties nėra labai baikštūs. Bet atvestą veršelį reikia paženklinti iki trečios paros, nes vėliau, juokiasi Marija, jo nesugausi, jeigu jis atvestas ganykloje. Be to, motina labai saugo jauniklį. Ženklinti veršelio eina visa šeima, bet tai nedidelė problema, nes ūkyje veršiavimasis reguliuojamas: karvės daugiausia veršiuojasi anksti pavasarį, dar būdamos tvarte, tuomet ženklinti veršelius yra paprasčiau.

Virginijui patinka veislinis darbas - vertinti gyvulį, stebėti jo savybes, suprasti, kuris tinkamas veislei, kuris - ne. „Gerų veislinių gyvulių, atvestų ir užaugintų Lietuvoje, mes jau turime - tai matome ne tik mes patys, bet ir kitų šalių specialistai. Galbūt dar yra niuansų plėtojant šią šaką, atrenkant gyvulius, tačiau mėsinė galvijininkystė Lietuvoje jau yra stipriai pažengusi į priekį", - džiaugiasi V. Brezgys.

Naujojo „prancūzo" buliaus palikuonims Virginijus žada taikyti kontrolinį penėjimą - veislininkystėje tai būtina. „To tikrai reikia, nors man ir kyla klausimas, kur tie kontrolinio penėjimo, kurį vykdo „Šilutės veislininkystė", rezultatai? Aš jų nesu matęs. Man susidaro įspūdis, kad jų darbas eina savo vaga, o mūsų - savo", - trauko pečiais ūkininkas.

Jis pats sveria veršelius - be svėrimo veislinės bandos neturėsi. O dėl naujos privalomo svėrimo tvarkos Virginijus apgailestauja, kad nėra palikta vietos alternatyvai.

„Optimaliausia tvarka būtų - leisti sverti su metrologinę patikrą praėjusiomis ūkio svarstyklėmis ir pasikvietus veislininkystės inspektorių. O dabar paskambina ir pasako: atvažiuoju, ir viskas. Ar tu gali, ar negali, esi sveikas ar sergantis, niekam neįdomu. Sukurtas monopolis, bet visi bijo garsiai apie tai kalbėti, - rėžia V. Brezgys. - Praėjusią savaitę skambina ir sako, kad atvažiuoja sverti telyčių. Bet sverti nebėra ko - jos parduotos."

Per metus V. Brezgys parduoda 1-2 buliukus, o telyčias parduotų visas, kiek tik turi - jų poreikis labai didelis. Gyvuliai jau išvažiuoja ne tik į kitus Lietuvos ūkius, kaimyninę Latviją, bet ir į Vokietiją. Dabar vieną vadą jis pasiliko ūkyje bandai atnaujinti, nes žindenių banda buvo šiek tiek sumažėjusi. Įprastai jų turi apie 40 ir du bulius. Iš viso su prieaugliu ūkyje būna nuo 80 iki 100 galvijų.

Neteisinga jautienos kainodara

Praėjus porai metų, kai pradėjo auginti mėsinius galvijus, kažkas Virginijaus paklausė, kaip jam sekasi išgyventi. „Kaip atsakyti į tokį klausimą? Viskas priklauso nuo to, kaip tu sugebi gyventi. Vienam per mėnesį gal 100 eurų gana, o kitam ir 10 tūkst. neužtenka", - sako jis.

Vis dėlto ūkio pajamas planuoti nelengva - nežinai, kiek gyvulių parduosi, už kokią kainą. Bet geram gyvuliui, neabejoja V. Brezgys, pirkėjas visada atsiras. O sunkiausia jiems su Marija - atsisveikinti su augintiniu, nes nori nenori prie jo prisiriša.

Netinkami veislei aubrakai parduodami mėsai. Tačiau uždarbis už veislinį gyvulį yra nepalyginti didesnis, kaina, teigia Virginijus, skiriasi maždaug dvigubai.

Ūkininkas mano, kad Lietuva užsiaugins savą jautienos vartotoją. Reklama, įvairios akcijos turėtų didinti jautienos vartojimą. Tik dar reikėtų išspręsti kainos problemą, nes kainos žirklės - kiek ūkininkui moka supirkėjai ir už kiek žmonės perka jautieną prekybos centre - didžiulės.

„Manau, kaina skiriasi daugiau negu dvigubai ir kartais pranokstame Prancūzijos kainas. Ten visai kitokia kainodara, kaina skiriasi pagal mėsos šviežumą, veislę ir panašiai", - pastebi V. Brezgys. Jis prisimena, kai prieš keletą metų viena mėsos perdirbimo įmonė vykdė projektą su prekybos centru. Jautiena buvo parduodama su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos logotipu. Užėjęs į vieną parduotuvę Vilniuje Virginijus apstulbo - supirkimo ir pardavimo kaina skyrėsi apie 3,5 karto. Projektas po kurio laiko, suprantama, įstrigo.

Papildomos pajamos - iš grūdų ir pašarų

Brezgiai turi 110 ha (maždaug pusė - nuosava) žemės, sėja apie 30 ha javų. Sėklai ir gyvuliams palieka apie 30 t grūdų, likusius parduoda. Turėdami tiek žemės galėtų didinti bandą, bet tam trukdo šalia einanti Plungės miesto riba.

Pašarams Virginijus sėja žolių mišinius, juose dominuoja svidrės. Ankštiniai augalai čia nelabai išgyvena - dirva per rūgšti, dirvožemis netinkamas ir liucernoms. Žiemą galvijus šeria šienu ir šienainiu, duoda traiškytų grūdų. Dalį pašarų taip pat parduoda.

ES parama V. Brezgys naudojosi ir pagal 2007-2014 m. KPP, ir naujuoju finansavimo laikotarpiu. Iš pradžių - veislinei medžiagai įsigyti, po to vykdė Nitratų direktyvos, Ūkio modernizavimo projektus. Technikos parke šalia modernių žemės ūkio mašinų yra ir senų. Pasak Virginijaus, jų eksploatacija pigi, be to, susitvarkyti pats gali. „Technika turi būti tokia, kuri dirbtų visu krūviu, o ne iš patrankos į žvirblį šaudytų", - racionalumo Virginijui netrūksta.

Ūkyje Brezgiams padeda vienas samdomas darbuotojas, tačiau yra darbų, kurių jie nepatiki niekam - nei darbininkui, nei vaikams. Vienas tokių - veršiavimasis.

„Gyvulininkystė - sunkus darbas. Ar tau sekmadienis, ar Kalėdos, ar tu sergi - prie gyvulių vis tiek turi eiti. Nesužiūrėsi ko nors svarbaus - graušiesi pats dėl moralinių ir finansinių praradimų. Bet vis tiek mėsiniai galvijai - tai ne melžiamos karvės, su jais lengviau", - kalba abu ūkininkai.

O Virginijus dar ir visuomeninės veiklos apsčiai turi. V. Brezgys - Plungės savivaldybės antikorupcijos komisijos narys, Truikių seniūnaitis, gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas - juo buvo tris kadencijas, nuo tada, kai vyriausiasis sūnus įstojo į gimnaziją. Bet jau mokyklą baigė ir jaunėlis, tad vienos pareigos pagaliau atkris.

Vis dėlto Brezgiai gyvenimą tvarkosi taip, kad pailsėti galėtų išvažiuoti kartu - vaikai išleidžia. Vyriausias 24 metų Paulius pasirinko programuotojo profesiją, jam gerai sekasi. Gal ne ūkiui sutvertas, sako tėvai, nors nuo 12 metų darė viską, ką reikėjo, net traktorių vairavo. Dukra Vitalija baigė Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą, Vilniuje irgi dirba pagal specialybę. Abu rengiasi kelti vestuves: dukra rudenį, sūnus - pavasarį.

Devyniolikmetis Rokas, šiemet baigęs mokyklą, ieškos savo gyvenimo kelio. Tėvai ramiai svarsto, kad dabar ūkyje jiems visiems ir nebūtų ką veikti, o ateityje viskas priklausys nuo jų pačių noro ir galimybių. „Durys jiems čia visada bus atviros", - šypsosi laimingo gyvenimo pamatus ir sau, ir savo atžaloms pakloję ūkininkai.