Važiuoti iki beveik šiauriausio Lietuvos rajono Skuodo į Gedrimus pas jaunus ūkininkus Živilę ir Andrių NARMONTUS paskatino per radiją išgirsta Andriaus replika, kad daug ūkininkavimo žinių jis gavęs iš žurnalo „Mano ūkis". Šiuo metu šeima dirba 200 ha žemės, iš kurios 60 ha skirta ekologiškai auginamoms avižoms. Susipažinus iš arčiau apima šviesus džiaugsmas, kad toli nuo didesnių Lietuvos miestų (kartais nepagrįstai laikomų visa ko centrais) gyvenantys žmonės yra tokie išsilavinę, patriotiški, politiškai ir ekonomiškai išprusę, visuomeniški, darbštūs... na, ir ko neatimsi iš žemaičių (čia jau apie Andrių) - užsispyrę pasiekti savo tikslų.

Užsispyrimas ir padėjo jauniems žmonėms po magistrantūros studijų Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar ASU) atremti tėvų argumentus ir grįžus į gimtas Andriaus vietas imtis ūkininkavimo nenašiose žemėse. Andrius baigė miškininkystės specialybę, Živilė - žemės ūkio verslo vadybą. Dar 2005 m. pradėjęs studijuoti Kaune vaikinas paprašė tėvų, gyvenančių Margininkų kaime, 2 kilometrai nuo dabartinių Narmontų namų, 1 ha žemės ir leisti pabandyti ją dirbti. Tėvai stengėsi visaip atkalbėti nuo ūkininkavimo, tačiau padėti niekada neatsisakydavo.

Pirmas hektaras, apsėtas lietuviškos veislės vasariniais miežiais, pasisekė, prikūlė 4 t grūdų. Antrais metais jis pasėjo kviečius ir taip pat prikūlė 4 t. „Tikriausiai taip nebūtume gerai startavę, jeigu ne ekologiškas ūkininkavimas. Nors tuomet jau buvo praėjęs gausių išmokų laikotarpis, bet stengiausi viską padaryti tvarkingai, ekologiškų grūdų kainos buvo palyginti geros, ir derlių gerą gavau", - privalumus vardijo jaunasis ūkininkas, visus darbus tuomet atlikęs su senučiuku „Belarus" traktoriumi.

Prie savo 1 ha vaikinas kasmet vis pridėdavo dar po 5 ha. Kur žinojo visokias apleistas žemes, ten nuomavosi. Buvo ir tokių sklypų, kur atvažiavus ir pastačius traktorių jo nesimatydavo, nes taip viskas buvo apaugę medžių dydžio krūmokšniais. Juos rovė ir įdirbo žemę. Šiandien tas sklypas neatpažįstamai pasikeitęs. Kai 2010 m. baigė studijas, jau turėjo 30 ha žemės. Kaip tik tuo metu sužinojo, kad parduodami buvusios durpyno įmonės administraciniai pastatai. Dabar viską patogiai pertvarkę Narmontai čia gyvena.

„Pradėjau šnekinti Živilę keltis čia, nors ji dar nelabai veržėsi, nes padėtis buvo liūdnoka, piktžolynai, tiesą sakant - vaizdelis kraupokas, - žaismingai išsireiškia Andrius. - Iš tikrųjų aš atėjęs nemačiau realybės, turėjau aiškią viziją, ką darysiu, kaip bus, tad ir tikėjau. Keleri metai darbo ir po truputį viskas eina gražyn".

Živilė, kilusi iš Marijampolės rajono, kaip ir dažnas jaunas žmogus, dairėsi darbo studijų mieste, tačiau nieko nerado, visur reikėjo patirties turinčių specialistų. Tuomet pagalvojo, kad reikia ieškoti gy-venamosios vietos kažkur per vidurį tarp abiejų gimtų namų (tarp Žemaitijos ir Suvalkijos), bet Andrius turėjo aiškų ir tiesų planą, kurį iš visos širdies norėjo įgyvendinti, ir Živilė patikėjo. Ir kaip nepatikėsi, Andriaus žemaitiška kalba yra ne tik vaizdinga ir sodri, bet ir labai uždeganti. „Iš pradžių labai pykau tiek ant uošvių, tiek ant savo tėvų, kad jie kone su ašarom atkalbinėjo: „Kur jūs vaikai, mokslus pasibaigę, čia eisit, žemę art gali iš viso be mokslų, - pasakoja Andrius. - O man atrodo, kad art gal ir gali, bet ūkininkauti reikia su galva."

Živilė priduria, kad tėvams skaudėjo širdį, jog dukra tiek toli nuo jų išvažiuoja, skiria vos ne 400 kilometrų. Vis dėl to Andrius įžvelgia ir gerąją pusę. Anot jo, toks didelis tėvų stūmimas nuo žemės ūkio tik paskatino užsispyrimą nesiblaškant eiti numatytu keliu. Jaunatviškai norėjosi įrodyti, kad gali ir sugeba.

Aiškus tikslas nuo mažumės

Abu sutuoktiniai neneigia, kad jų pasirinktas gyvenimo būdas nelengvas, darbas sunkus, nėra jokių apibrėžtų darbo valandų, be to, reikia prižiūrėti sodybą, bet pasidžiaugia, kad viskas iki šiol sekasi, krykštauja trejų metų Jokūbėlis ir pusantrų Elenytė, trečioji atžala jau pakeliui. Tad kiekvienais metais, atrodo, viskas eina ir lengvyn, ir geryn. Narmontams šiltuoju metų laiku ūkininkauti padeda du darbininkai iš Margininkų. „Labai šaunūs vyrai. Jeigu turėtume kitokius, irgi turbūt taip viskas sklandžiai nesiklostytų, - pasidžiaugia Andrius. - Esam tokia draugiška komanda, kad net nereikia kontroliuoti."

Ūkininkauti jis svajojo jau nuo 8 klasės. Tėvai laikė ūkį, būdamas vidurinysis (Andrius turi seserį, dirbančią Kelmėje muzikos mokytoja ir devyneriais metais jaunesnį brolį) talkino jiems darbuose, pats sumaišydavo kiaulėms ėdalą. Net nuo 4-erių metų amžiaus jau vairavo vieno cilindro, be kabinos traktoriuką DT-20, kur sankabą ranka buvo galima įjungti.

Baigęs mokyklą norėjo stoti į agronomiją, bet tuo metu ši specialybė buvo neprestižinė, o vaikinas mokėsi labai gerai, tad pasirinko miškininkystę. Bandė stoti jau į agronomijos magistrantūros studijas, bet kaip tyčia per ketverius metus viskas pasikeitė, agronomijos lygis pakilo, tad nebeliko vietos, neatitiko kai kurie dalykai. „Pasirodo, įmanoma išmokti ir be studijų, - juokiasi žemaitis ūkininkas. - Nusipirkdavau „Mano ūkį" buvusiame universiteto bibliotekos kioskelyje ir pailsėdamas nuo mokslų skaitydavau žurnalą. Iš tiesų, kokie bebūtų, mokslai pakeičia žmogų, pasaulėžiūrą, net jeigu ir tiesioginių sąsajų su dabartine veikla nėra".

Su Živile juodu susipažino gyvendami gretimuose bendrabučiuose ir suprato, kad atitinka vertybės, pasaulėžiūra. Dabar žinių semiasi ir jomis dalijasi su kitais ūkininkais, be to, atvažiuoja ir nemažai konsultantų, tik su jais, anot Andriaus, irgi turi būti budrus, pats daug nusimanyti, negali pasitikėti aklai. Yra buvę, kad šneka ne tai, kas yra iš tikrųjų. Šiuo metu džiaugiasi konsultante, kuria pasitiki ir gali pasiremti naujausiomis žiniomis.

„Šiais metais varau išsijuosęs ir su barstytuvu, ir su purkštuvu ir nesigailiu", - darbo specifiką apibūdina ūkininkas. Žiema šiame regione buvo palankesnė nei Suvalkijoje ir neiššaldė pasėlių, buvo sniego, kai visur kitur tik šerkšnas. Pavyko išlaikyti visus žieminius augalus, o kai ėmėsi intensyvesnės technologijos, tai augalai atrodo puikiai.

„Važiuoju dažnai pasidžiaugti į laukus. Grįžtu pasikrovęs energijos ir pailsėjęs, - sako Narmontų ūkio galva. - Tiesa, nėra taip, kad visą laiką sektųsi, kaip ir visiems. Yra tekę atsėti ir žieminių kultūrų, ir su tais pačiais vasariniais esam vargę. Užeina sausra, jie vargsta, skursta."

Sunkiausia buvo, kai turėjo 100 ha ir nė vieno darbininko, viską pats darė. Tada ir sėjamoji buvo labai kukli, Andrius dirbo dieną naktį, su kibirais užsipildavo po 30 t sėklų. „Važiuoju naktį su traktorium ir galvoju, gal jau reikėtų liautis, nes greitai nukrisiu važiuodamas. Bet pasėji, pailsi porą dieną ir vėl eini toliau ir, atrodo, kad praėjo pats sunkumas. Be to, tai leidžia susivokti žmogui, kad negali būti viskas taip sklandu, lengva ranka", - dalijasi mintimis Andrius.

Vienais metais, nukūlę 60 ha, iš 30 ha avižų gauto pelno nusipirko džipą „Land Cruiser", kuris patvirtina tiesą, kad ūkininkas be džipo, tai ne ūkininkas. Tačiau jų namuose ir pagal pažiūras - tai bene vienintelė „prabangos" ar stereotipinė sėkmingai ūkininkaujančiojo įvaizdžio detalė. Tuomet visi aplinkiniai aptarinėjo, kad negali būti tokio pelno. Vis dėlto Narmontai viską tiksliai apskaičiuoja be paslapčių. Gavo po 2 t avižų (jų sėklos kainavo 800 Lt ir dar PVM, be to, prisidėjo išmokos). Iš kitų 30 ha gauto derliaus pinigai liko pragyvenimui ir tolesnei plėtrai.

Nenašiose žemėse - darbai laikrodžio tikslumu

Narmontų gyvenamame krašte augalininkystės ūkiai ilgai buvo labiau išimtinis dalykas. Čia šitoje srityje yra kur suktis, jeigu nori gauti normalų derlių. Žemių našumo vidurkis - apie 40 balų. Narmontų ūkyje - nuo 22 iki 47 balų. Yra 20 ha visiškai smėlingo dirvožemio. Ten ūkininkai galvojo pasidaryti smėlio karjerą, kaip ūkininkams yra leidžiama, bet neišėjo. „Nuo kolūkių laikų ten niekas nieko nedirbo ir buvo labai apleisti plotai, - pasakoja Andrius. - Roviau pušis, išariau smėlį ir pasėjau avižas". Prikūlė apie 4 t iš hektaro. Visi aplinkiniai sakė, kad tai tik vienų metų sėkmė. Antrais metais surizikavo ir pasėjo miežius. Gavo beveik 5 t derliaus. Vėl visi šnekėjo, kad ir šįkart pasisekė.

Pernai rudenį pasėjo žieminius kviečius ir pats netikėjo, kad iš jų kas nors bus. Tačiau, kaip pats teigia, labai prižiūri pasėlius. Šiais metais neišlipa iš traktoriaus: purškia ir purškia tai reguliatoriais, tai kitomis priemonėmis. Ir, atrodo, derlius bus puikus.

Ūkininkavimo pradžioje kelerius metus buvo tik ekologinis Narmontų ūkis. Šiuo metu yra 60 ha ekologinių avižų ir 140 ha chemizuoto ūkio, čia auginama: 75 ha žieminių kviečių, 50 ha žirnių, 6 ha sėklinių miežių, 15 ha sėklinių raudonųjų dobilų. Pasižiūrėjęs kelis gerus pavyzdžius iš Skuodo rajone ūkininkaujančio jauno ūkininko, kuris prikulia iki 12 t kviečių 40 balų našumo žemėje. „Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet pats nuvažiavau ir pamačiau pasėlius. Taigi nėra neįmanomų dalykų, net ir smėlyje. Tik viską reikia padaryti labai laiku, nuo pat sėjos iki kūlimo reikia stengtis dienos tikslumu. Pavyzdžiui, pernai pavėlavom pasėti ir iš karto tai atsiliepė derliui. Kad ir ką dariau, jau nebespėjau. Dėjom ir trąšų, išspaudėm netoli 5 t. Bet jeigu būtų buvęs geras pasėlis iš rudens, įsivaizduoju, kad daugiau kaip 6 t/ha tikrai būtume kūlę, - niuansus aiškina gedrimiškis ūkininkas. - Jeigu nori nederlingoje žemėje išauginti derlių, turi būti kaip laikrodis". Dabar smėlynuose šeimyna pabandė pasisodinti bulvių. Žiūrės, ar kas nors gausis.

Nuolat apsilankantys „Ekoagros" specialistai itin atidžiai tikrina Narmontų produkciją, tad tai kelia nemažai įtampos, nors ir Andrius, ir Živilė pabrėžia, kad net ranka nekiltų ekologinius augalus paveikti chemikalais. Jie į darbą žiūri ypač atsakingai, negailėdami jėgų. Pirmus dvejus metus ekologiniuose laukuose piktžolių netrūko ir jau buvo kilusi baimė, kad pieva sužels, tačiau vėliau pasėliai ėmė stelbti piktžolynus ir laukai tapo švarūs.

Galimybių yra visada

Paklaustas, kaip išsidėstę jų hektarai, Andrius šmaikštauja, kad deklaruojant atrodo kaip paberta žirnių. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti, kur yra didesni negu 10 ha plotai (vidurkis 5-7 ha). Didžiausias sklypas - 25 ha. Per 4 vietas yra taip sutelkęs žemes, kad gali daugmaž darbuotis. Bet kur smėlis - tai 12 ha išsidėstę 7 laukeliai. „Aš ten sukinėjuosi kaip išmanydamas ir visą laiką parvažiuoju susigadinęs nuotaiką", - juokiasi Andrius. Tačiau ten buvo nedirbama, niekam nereikėjo tų žemių. Be to, buvo galimybė išsipirkti ir valstybinės žemės.

Prieš trejus metus Narmontai pasistatė sandėlį, pernai prie jo pristatė priestatą ir skaičiuoja, kad juose būtų galima laikyti apie 400-500 t grūdų. Džiovinti skirta sena perdirbta rusiška džiovykla, tačiau tokie kiekiai - ne jai. Tad truputį baugina, kad jeigu ruduo bus drėgnas, teks grūdus iškart išvežti. Pernai vežė į „Agrokoncerno" Mažeikių grūdų elevatorių. „6 valandas ten prastovėti yra norma, - rūpesčiais dalijasi Andrius. - Kretingoje, Plungėje ūkininkai stovi po 2 paras. Tuo ir baigiasi javapjūtė".

Technikos turi 3 traktorius. Didžiausias pernykštis pirkinys - naujas kombainas „Acros" („Rosselmaš"), pirktas ir pridėjus paramos (naujos programos) pinigų. Jis suteikia daug džiaugsmo ūkininkui, į laukus važiuoja kaip į šventę. Šiuo metu ypač reikėtų didesnių ir purkštuvo, ir barstytuvo. „Dirbam tikrai su tokia technika, kuri skirta kokių 30 ha ūkiui. Tai yra vargas, - sako darbštusis žemaitis. - Neišeina visko iš karto nusipirkti".

Didžiausias planas - pasistatyti gyvenamąjį namą. Dėl to jauną šeimą spaudė ne tik giminės, bet ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės. Žinoma, ir patiems jau norisi, be to, būsimas trečias vaikutis irgi verčia įsirengti patogiau. Tačiau ir čia Andrius su Živile vieningi ir „pilyje", kuriai tvarkyti reikėtų samdyti žmogų, nesiruošia gyventi. Daugelio nuostabai namas bus tik vieno aukšto, tačiau patogus 100 m2. Ir šis požiūris, ir visa aplinka byloja, kad grožiui, tvarkai, estetikai čia gyvenantys žmonės skiria didelį dėmesį. Anot Andriaus, dar reikėtų geros džiovyklos, nepatinka ir techniką laikyti ant lauko, norėtų pasistatyti didelį garažą, kad per javapjūtę būtų galima ir grūdus apdirbti. Bet tam reikia nemažų lėšų. „Nors mes taupome ir viską, kur tik įmanoma, dirbame patys, tačiau ir laiko reikia, papildomai iš niekur jo nepagrobsi", - tvirtina pašnekovas.

Vėliau vėl nusijuokia jaunatvišku balsu ir pats pasišaipo iš savęs, kad buvo užsibrėžęs ūkininkauti 200 ha. Dabar juos turi. „Visi man sakydavo, kad kai turėsiu 200 ha, norėsiu ir trijų. O aš atsakydavau, kad ne, pamatysit, kad sustosiu. Tačiau dabar galvoju, kad, jeigu man pasiūlytų kokį gerą 20 ha sklypą, greičiausiai nuomočiau, nors kainos yra išpūstos pas mus - beveik tokios pačios, kurias moka Vidurio Lietuvoje už geras žemes". Greičiausiai tam įtakos padarė ir čia suvažiavusios pasaulinės užsienio bendrovės: vokiečiai, danai. Su jais konkuruoti labai sunku. „Iš 200 ha galima gyventi ir visai gerai. Žinoma, labai daug dirbti reikia, - rimtai svarsto ūkio savininkas. - Jeigu norėčiau gyventi kaip direktorius ir tik vadovauti, tai nieko neišeitų. Kaip dabar dirbu aš, mano protu - tai labai normalus ūkis. O jeigu susidėliočiau techninę bazę, pasistatyčiau trobą, esu ne kartą skaičiavęs, kad 100 ha labai normaliam pragyvenimui pakaktų. Gal kada nors, laiko turint, norėčiau bičių laikyti".

Ūkininkams trūksta vienybės

Net ir nestokojantį optimizmo Andrių liūdina padėtis kaime, kai stambios korporacijos išstumia smulkiuosius ir žmonės būna priversti emigruoti. Kartą važiuodami su Živile link Biržų pirkti garstyčių sėklų su dideliu skauduliu stebėjo ištisas vietoves su sodybomis užkaltais langais. „Pasižiūrėkite, protestuoti važiuoja daugiausiai mažieji ūkininkai, o didieji nei karvių nepardavinėja, nei kokius streikus organizuoja, ir visas paramas gauna, - karštai kalba ūkininkas. - Kai smulkius - kaip kokias piktžoles - išraus, konkurencijos nebebus, ūkiai bus sustambinti, ES ūkių stambinimo programa bus įvykdyta, konkurentai bus išnaikinti, pakels tas pieno kainas". Kalbėdamas Skuodo ūkininkų sąjungoje jis net garsiai buvo išsakęs nuomonę, kad negalima tik stambinti ūkių, visiems turi būti vietos po saule.

Paramų skyrimas, anot jauno žmogaus, taip pat nėra skaidrus. Pavyzdžiui, jaunojo ūkininko įsikūrimui. Visi seni ūkininkai kooperuojasi su savo vaikais ir praeina projektai, kai, atseit, jaunas ūkininkas, kuris tik pradeda kurtis, nori nusipirkti purkštuvą už 40 tūkst. eurų. „Nežinau ar yra bent 5 proc. realių jaunųjų ūkininkų, gaunančių paramą", - tvirtina Andrius. Dar jį labai skaudina augalininkų ir gyvulininkų supriešinimas, apskritai ūkininkų vienybės nebuvimas. „Jeigu reikia protestuoti ir aš užsikurčiau kombainą ir važiuočiau protestuoti prie pieninės, bet kai daro cirką Vilniuje. Prašykite pieninių, juk jos lobsta iš to. Tai yra aferistai, - tarsi nukerta vyriškis. - Tai kodėl jūs prašote, kad jums kompensuotų visi Lietuvos žmonės? Galiausiai padeda valstybė ir duoda paramą. Bet jeigu ūkininkas jau bankrutuoja, jam jau nebereikia nei 70 proc. paramos, nei traktoriaus už dyką, nes jis nepajėgs jo išlaikyti. Apie ūkininkų vienybę nėra net ką galvoti. Nėra jokių streikų, nes mes tarpusavyje riejamės, einam vieni prieš kitus. Visi žiūri per televizorių ir galvoja, kas jiems bus, bet padėti ir palaikyti savus niekam nekyla rankos. Visi imtų ir išvažiuotų, tai gal kas nors pasikeistų."