Kviečių dryžligė ir lapų septoriozė, vadinamosios lapų dėmėtligės, yra vienos pagrindinių ligų, lemiančios mažesnį vasarinių kviečių grūdų derlių. Daugiau ar mažiau šios ligos vasariniuose kviečiuose išplinta kiekvienais metais ir, nelygu, kokios meteorologinės sąlygos, jų žala vidutiniškai sudaro nuo 0,5 iki 1,5 t/ha.

Lapų dėmėtligių žalą galima sumažinti agrotechnikos priemonėmis: parenkant atsparias veisles, taikant tinkamą sėjomainą, naikinant sudygusių grūdų pabiras. Atsėliuojant kviečius, rekomenduojama vengti supaprastinto žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos į ražienas.Tačiau vis dėlto pati efektyviausia lapų dėmėtligių kontrolės priemonė – tinkamai parinkti fungicidai.

Pagrindiniai ligų požymiai

Kviečių dryžligės (Drechslera triticirepentis) požymius ant vasarinių kviečių lapų nesunku atpažinti. Iš pradžių ant lapų atsiranda mažų gelsvai rudų ar rudų rombo formos dėmelių, kurios pamažu didėja. Būdingiausi kviečių lapų dryžligės požymiai yra pažeidimo vietoje išryškėjusios įvairaus dydžio gelsvai rudos, pailgos ar rombo formos dėmės su ryškiu geltonu apvadu. Jų centre matyti tamsiai ruda dėmelė. Ši tamsi dėmelė labai gerai matyti žiūrint į pažeistą lapą prieš šviesą. Kol lapai yra jauni ar aktyviai auga, dėmės būna mažos. Prasidėjus augalų brendimui, jos didėja, susilieja, ant lapų susidaro įvairaus dydžio nuo ligos žuvusių audinių dėmės. Ligai išplitus, javų pasėlis, stebint iš toli, atrodo ištisai gelsvas. Priklausomai nuo veislės jautrumo ligai, dėmių spalva ir forma gali šiek tiek skirtis ir požymiai gali būti ne tokie būdingi.

Lapų septoriozei (Zymoseptoria tritici, buvusi Septoria tritici) būdinga tai, kad ant vasarinių kviečių lapų iš pradžių atsiranda neryškių, vandeningų, nedidelių dėmelių. Jos didėja ir virsta ištįsusiomis, netaisyklingomis stačiakampėmis rusvomis ar rudomis dėmėmis. Joms senstant, centras pašviesėja, įgauna pilkai baltą (panašų į pelenų) atspalvį. Dėmėse susiformuoja plika akimi matomi juodi taškeliai – grybo piknidžiai. Jie dažniausiai būna išsidėstę pagal gyslas ir ypač išryškėja po lietaus arba rytais, kai ant augalų dar laikosi rasa.

Plisti įtakos turinčios sąlygos

Lapų dėmėtligės intensyviau plinta vyraujant drėgniems, su gausiomis rasomis ir dažnais lietumis orams. Lapų septoriozei palanki 15–20 ^oC, o kviečių dryžligei – 20–25 ^oC oro temperatūra. Kviečių dryžligė plinta, kai aukšta oro temperatūra, todėl ji intensyviausia vėlesniais vasarinių kviečių augimo tarpsniais. Be to, liga intensyvesnė, kai vasarinių kviečių pasėliai labai tankūs, taip susidaro palankesnis mikroklimatas.

Nuo lapų dėmėtligių ypač gali nukentėti jautrių veislių augalai. Pirminis ligos užkratas išsilaiko šiaudų likučiuose, ražienose, todėl kviečių atsėliavimas, supaprastintas žemės dirbimas atsėliuojant, sėja į ražienas yra svarbūs veiksniai, lemiantys lapų dėmėtligių plitimą.

Kaip išsirinkti tinkamą produktą?

Kaip jau minėta, veiksmingiausia lapų dėmėtligių kontrolės priemonė yra fungicidai. Šiuo metu yra registruota apie penkiasdešimt produktų, skirtų vasariniams kviečiams apsaugoti nuo lapų dėmėtligių. Didžioji dalis šių fungicidų priklauso trims skirtingoms cheminėms klasėms: triazolai, strobilurinai ir karboksamidai. Žinoma, tai tik sąlyginis fungicidų suskirstymas. Daugumą produktų sudaro skirtingoms cheminėms klasėms priklausančios veikliosios medžiagos. Pavyzdžiui, dažnas fungicidas, be strobilurinų klasės veikliųjų medžiagų, turi irtriazolų. Beveik visų karboksamidų klasės fungicidų veikliosios medžiagos (fluksapiroksadas, boskalidas ar biksafenas) yra deriniuose su triazolų ir strobilurinų klasių fungicidų veikliosiomis medžiagomis.

Kaip išsirinkti tinkamą produktą? Siekiant atsakyti į šį klausimą, 2013– 2015 metais LAMMC Žemdirbystės institute buvo atliekami skirtingų cheminių klasių fungicidų palyginimo tyrimai. Tyrimuose buvo naudota 12 skirtingų triazolų, 11 strobilurinų ir 8 karboksamidų klasės fungicidai ir jų skirtingos normos.

Triazolų klasės fungicidai visais tyrimų metais davė ne mažesnį negu 10 proc. derliaus priedą, tačiau didesnis negu 20 proc. derliaus priedas buvo gautas tik pavieniais atvejais. Šios klasės fungicidai 2013, 2014 ir 2015 metais davė atitinkamai 15,3, 13,4 ir 14,5 proc. derliaus priedą.

Panaudojus strobilurinų klasės fungicidus, stabiliai aukštas derliaus priedas buvo visais tyrimų metais. Retu atveju buvo apie 10 proc., o nemaža dalis šios klasės fungicidų davė derliaus priedą, artimą arba kiek viršijantį 20 procentų. Atliktuose tyrimuose gautas vidutinis šios fungicidų klasės derliaus priedas 2013, 2014 ir 2015 metais buvo atitinkamai 17,8, 19,4 ir 20,7 procento.

Karboksamidų klasės fungicidai 2013 ir ypač 2014 metais pasižymėjo kaip fungicidai, davę didžiausius derliaus priedus. Minėtais metais šios fungicidų klasės der-liaus priedas buvo atitinkamai 21,7 ir 29,9 proc. Tačiau 2015 metais, kai birželį ir liepą vyravo vėsesni ir sausesni negu įprastai orai (o tokie orai ne itin palankūs ligoms plisti), šios klasės fungicidai davė tik vidutinį (13,9 proc.) derliaus priedą.

Triazolų klasės fungicidai visais tyrimų metais davė mažiausias papildomas pajamas. O štai karboksamidų klasės fungicidų ekonominis efektas buvo didžiausias 2013 ir 2014 metais. Paskutiniais tyrimų metais, kai ligos plito negausiai dėl sausų ir vėsių meteorologinių sąlygų, strobilurinų klasės fungicidai suteikė kiek geresnį efektą, nes pastarieji fungicidai turėjo „žalinimo“ poveikį vasariniams kviečiams.

Skirtingos fungicidų klasės tik retu atveju iš esmės turėjo įtakos grūdų baltymingumo ir glitimo kiekio padidėjimui grūduose. Vasarinių kviečių grūdų kokybiniai rodikliai labiau priklausė nuo tyrimo metais vyravusių meteorologinių sąlygų.

***

Planuojant purkšti fungicidus vasariniuose kviečiuose, negalima taikyti tokios pačios apsaugos schemos kaip žieminiuose kviečiuose. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad, planuojant vasarinius kviečius purkšti fungicidais nuo lapų dėmėtligių tik vieną kartą, optimalus laikas yra nuo plaukėjimo tarpsnio pradžios iki vidurio (BBCH 51–55).