Dažnai lauko paviršiaus įdubos būna apie 20 cm gylio ar daugiau, palyginti su normaliu dirvos paviršiumi, tuomet po gausių kritulių vanduo nespėja nutekėti į drenažo sistemas ir vanduo dirvos paviršiumi suteka į žemiausias lauko vietas - lomas.

Tokiose vietose per trumpą laiką priteka daug vandens, kuris laikosi dirvos paviršiuje keletą dienų ar ilgiau, todėl tampa neįmanoma įdirbti žemės, o dėl drėgmės pertekliaus derliaus nuostoliai būna dideli. Todėl nuleisti paviršinį vandenį ir nusausinti lomas būtinos papildomos priemonės.

Priemonės lomoms nusausinti

• Apsauginiai grioviai - iš šalies (nuo nedrenuojamos teritorijos) pritekančiam paviršiniam vandeniui nutekinti į drenažo rinktuvus arba nuleidžiamuosius griovius.
• Vandens nuleistuvai - sutekančiam į gilias (daugiau kaip 0,5 m) uždaras lomas, pakeles ar specialiai pertveriamas vandentakas paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo rinktuvus.
• Uždarų lomų „atidarymas" - paviršiniam vandeniui nutekinti iš uždarų lomų į netoli esančius griovius arba kitas lomas.
• Papildomos drenos su požeminiais filtrais - iš nedidelio baseino ploto negilių uždarų lomų paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo rinktuvus.
• Sutankintų drenų tinklas, lomų užvertimas, gilus purenimas ir armeninio sluoksnio storinimas, griovių, pylimų ar latakų įrengimas ir kt.

Žinoma, vietoj lomos galima įrengti tvenkinį arba šlapynę. Kurią priemonę tikslingiausia naudoti, lemia lomos plotas ir gylis, pritekančio paviršinio vandens kiekis ar baseino plotas, dirvožemis, vietos sąlygos ir alternatyvių vandens nuleidimo priemonių ekonominis palyginimas. Apsauginiai grioviai projektuojami drenuojamam plotui apsaugoti nuo paviršinio vandens, pritekančio nuo išorinio (didesnio kaip 3 ha) baseino (nedrenuojamo ploto).

Apsauginiai grioviai projektuojami 0,6-1,5 m gylio su 0,6 m pločio dugnu. Šlaitų koeficientai parenkami pagal grunto mechaninę sudėtį ir hidrogeologines sąlygas. Apsauginiai grioviai prijungiami prie nuleidžiamųjų griovių tiesiogiai arba per drenažo rinktuvus.

Paviršinio vandens nuleistuvai (PVN) yra skirti didesniam paviršinio vandens kiekiui iš žemesnių reljefo vietų nuleisti į drenažo tinklą. Nuleisti paviršinį vandenį ypač aktualu, kai dirvožemis sunkesnis, kai gausiai lyja. PVN patikimiau nuleidžia paviršinį vandenį negu sutankintos drenos ar požeminiai filtrai. Be to, juos įrengti pigiau, todėl PVN dažnai naudojami net ir mažose lomose. Tačiau tokie nuleistuvai gerai matosi ir yra dažniausiai pažeidžiama drenažo sistemos dalis, jiems reikia daugiau priežiūros ir, jei nuleistuvai įrengiami vidury lauko, jie tampa kliuviniu laukui įdirbti.

Vandens nuleistuvai drenuotame plote rengiami žemiausiose uždarų lomų vietose, pakelėse, apsauginiuose grioviuose arba vandentakose, jas pertvėrus pylimėliais arba grioveliais. Jeigu yra galimybė, nuleistuvai įrengiami prie naudmenų ribų arba nuolatinių vietos objektų. Baseino plotas, nuo kurio paviršinis vanduo turės tekėti į projektuojamą vandens nuleistuvą, neturi viršyti kritiškų baseinų plotų. Kritiški baseinų plotai yra tokie plotai, kuriuos viršijus gali prasidėti dirvožemio vandens erozija. Kritiškų baseinų reikšmės priklauso nuo vandentakos nuolydžio ir grunto: pvz., esant 2 proc. vandentakos nuolydžiui, kritiškas baseino plotas yra 9 ha lengvo priemolio, 12 ha - vidutinio priemolio dirvoje.

Paviršinio vandens nuleidimo statiniai per vegetaciją turi užtikrinti ne ilgesnę kaip 1 paros kritulių vandens telkšojimo lomose trukmę, nepriklausomai nuo drenuojamoje žemėje auginamų augalų. Paviršinio vandens nuleidimo statiniams parinkti ir nuo jų nutekančių rinktuvų skersmenims nustatyti debitai skaičiuojami pagal vegetacijos periodo vienos paros 10 proc. tikimybės kritulių kiekius H (mm). Paviršinio vandens paros nuotėkio sluoksnis gaunamas pagal kritulių kiekį, įvertinus dirvožemio mechaninę sudėtį ir paviršiaus nuolydį, naudojantis nomograma.

Nuleistuvo tipas ir vandenį nuo jo nuvedančio rinktuvo skersmuo parenkami tokie, kad jais be slėgio būtų nuleidžiamas į lomą sutekantis paviršinio vandens skaičiuojamasis debitas. Per vieną parą į uždarą lomą sutekantis paviršinio vandens kiekis (m³), apskaičiuojamas padaugintą baseino plotą (ha) ir 1 paros paviršinio vandens nuotėkio aukštį (mm) padidinus 10 kartų. Paviršinio vandens debitas, užtikrinantis vandens telkšojimo uždaroje lomoje trukmę, ne ilgesnę kaip 1 para, apskaičiuojamas gautą sutekantį paviršinio vandens kiekį padalijus iš 86,4.

Skaičiuojant vandens nuleistuvo debitą, būtina atsižvelgti į uždaroje lomoje telpantį vandens kiekį. Imamas mažesnis kiekis: lomoje telpantis vanduo arba sutekantis paviršinio vandens kiekis. Paviršinio vandens kiekis, telpantis uždaroje lomoje, apskaičiuojamas pagal lomos tūrį: lomos plotą pagal išsiliejusio vandens paviršių (m²) padauginus iš vidutinio lomoje esančio vandens gylio (m).

Įrengiant nuleistuvą, reikia laikytis Melioracijos techninio reglamento (2006) pagrindinių reikalavimų:

• nuleistuvų įtekėjimo angos turi būti apsaugotos, kad į nuleidžiamąjį šulinį ir nuvedamąjį rinktuvą nepatektų nešmenys;
• vandens nuleistuvo šulinio apatinėje dalyje turi būti ne mažesnio kaip 10 cm gylio vidinis sėsdintuvas;
• aplink vandens nuleistuvą turi būti ne siauresnė kaip 1 m apsauginė velėnuota arba daugiamečių žolių mišiniu apsėta juosta ir kt.

Nuleistuvų tipai

Anksčiau buvo populiarūs nuleidžiamieji šuliniai F-5 (pralaidumas - apie 40 l/s), F-5-1 (apie 80 l/s). Dabar Lietuvos melioruojamų žemių tipiniuose projektuose paprastai naudojami PN-42 tipo plastikiniai paviršinio vandens nuleistuvai. Pagrindinės dalys yra šulinio dugnas ir viršutinis nuleistuvo dangtis su atramos žiedu. Tarpusavyje šios dalys sujungtos sandarinimo žiedu, kuris leidžia reguliuoti nuleistuvo aukštį pagal vandens lygį. PN-42 polietileno rentinys įleidžiamas į iškastą duobę ir sujungiamas su drenažo sistema. Anga nuleistuvo apatiniame žiede išpjaunama vietoje, pagal nuvedamojo rinktuvo skersmenį. Nuleistuvų PN-42 rentinio duobės šlaitų plotas palyginti yra mažas, kartu vandens tekėjimo į rentinio nuolydžio kampas yra nedidelis, nes rentinys į žemę įleidžiamas gana sekliai ir išlenda virš žemės. Be to, jis turi būti pažymėtas 1 m aukščio melioraciniais PE stulpeliais, kurie trukdo įdirbti dirvą.

Galima įrengti ir požeminį paviršinio vandens nuleistuvą (1,0-1,2 m gylyje), kuris netrukdys žemės ūkio technikai dirbti laukuose, taip pat neleis susidaryti baloms laukuose, nes, į duobę įstačius rentinį ir jį uždengus, likusi dalis iki žemės paviršiaus pripildoma smėlio, žvyro arba skaldos.

Kitos nusausinimo priemonės

„Atidaromos" tik nedidelės, negilios (iki 0,5 m) ir nedidelio baseino uždaros lomos, siekiant sumažinti bendrą vandens nuleistuvų kiekį drenuojamoje žemėje. „Atidaryti" lomas tinka labiau negu įrengti papildomas drenas su požeminiais filtrais tik tais atvejais, kai lomoje vyrauja sunkūs dirvožemiai, o žemiau lomos yra tinkamos sąlygos paviršiniam vandeniui priimti (yra griovys). „Atidarant" lomas negalima sudaryti didesnių negu kritiški lomų baseinų plotų. Lomos „atidaromos" takoskyriniame ruože padarant 6 m dugno pločio su ne statesniais kaip 1:8 šlaitais vandentaką. Mažo ploto lomose vietoj visiško „atidarymo" gali būti projektuojamas dalinis „atidarymas" su daliniu lomos užpylimu. Kartais tikslinga užpilti giliausią lomos dalį, o visa kita - atverti. Nedidelės lomos (iki 0,1 ha), ypač jei jos gilios, dažniausiai užpilamos gruntu, nes, norint jas drenuoti, reikia labai giliai kloti drenas. „Atidaromų" ir užpilamų lomų vandentakų išilginis nuolydis turi būti ≥ 0,3 proc. ir turi būti išsaugotas humusingas dirvožemis.

Paviršiniam vandeniui nuleisti papildomos drenos su požeminiais filtrais projektuojamos tais atvejais, kai lomos paviršiuje yra storas (> 15 cm) humusingo dirvožemio arba struktūringų durpių sluoksnis ir lomos plotas, palyginti su jos baseino plotu, yra didelis (apytikriai > 0,125). Požeminiams filtrams įrengti naudojamos vietinės didelio hidraulinio laidumo medžiagos (skalda, žvirgždas, žvirgždo ir smėlio mišinys, smėlis, žabai, medžio skiedros ir pan.). Sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose sausintuvų tranšėjų laidumui pagerinti į užpildo gruntą gali būti įterpiamos kalkinės medžiagos (jų norma priklauso nuo dirvožemio ir svyruoja nuo 6 iki 14 kg/m), susmulkinti šiaudai (norma 5 kg/m), medžio skiedros, pjuvenos (norma 15 kg/m) ir kitos užpildo laidumą didinančios medžiagos. Didelę reikšmę sausinant sunkius dirvožemius turi storas puveningas armens sluoksnis, kuris sugeria daug vandens ir nekenkia augalams, todėl jį reikia didinti.

Sutankintų drenų nereikia kloti tankiau kaip 5 m. Jei paviršiniam vandeniui pašalinti jų neužtenka, įrengiami požeminiai filtrai. Kai podirvį sudaro sunkios mechaninės sudėties gruntas, jį geriausia kurminti ar purenti.

Sunkių dirvožemių laidumą ir drenažo veikimo efektyvumą didina kurminimas ir gilus purenimas, ertminis drenažas su užpildu, taip pat sutrūnijusios augalų šaknys, sliekų ir kitų dirvožemio gyvių daromi takai ir pan. Tvarkant sunkių dirvožemių plotų paviršinį nuotėkį, tikslingiausia atverti lomas (nes jie ne tokie jautrūs erozijai) ar įrengti nuleidžiamuosius šulinius. Sutankintos drenos ir požeminiai filtrai dėl menko jų laidumo vandeniui čia veikia blogiau.

Jeigu loma yra netoli namų, tuomet galbūt geriau išsikasti kūdrą. Tačiau jeigu loma yra seniai nedirbama, dirvožemis durpinis, durpių sluoksnis ne mažesnis kaip 5 cm, galima įrengti šlapynę. Šlapynių įrengimas yra skatinama, remiama KPP veikla, nes vanduo, pratekėdamas per jas, apsivalo, ir taip mažiau organinių ir biogeninių medžiagų patenka į vandens telkinius. Šlapynių pranašumas yra ir maži jų įrengimo ir eksploatavimo kaštai. Jų įrengimą reglamentuoja Žemės ūkio ministro 2013 m. vasario 28 d. patvirtintas Šlapynių nustatymo tvarkos aprašo pakeitimas. Pareiškėjas turi kreiptis į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) filialo Agrocheminių tyrimų laboratoriją, kad būtų nustatytas šlapynių plotas (paslauga teikiama nemokamai).