Irmantas ir Jolanta Dikavičiai - mieste gimę, augę ir visai ne žemdirbystės mokslus baigę ūkininkai, turintys pieno ūkį. Ir jeigu ne gyvenimą apkartinusi pieno krizė, jiems gyvulininkystės ūkis būtų vienas džiaugsmas.

Iš Radviliškio į Žinėnus, kur anksčiau gyveno Irmanto seneliai, jauna šeima apie 2000-uosius atsikraustė su aiškia ateities vizija - ūkininkauti. Ir savo tikslą pasiekė, sukūrę sėkmingą šeimos pieno ūkį, kuris juos maitino. Dabar ūkyje yra apie 50 melžiamų holšteinizuotų Lietuvos juodmargių karvių, tačiau šiuo metu ne jos, o veršeliai ir nuo pašarų likę grūdai yra šeimos maitintojai.

Laikinus sunkumus darni šeima surėmusi pečius iškęstų. Bet sunkiausia jai suprasti, kodėl ūkininkai apskritai atsidūrė tokioje padėtyje: ne mažiau negu anksčiau dirbdami, investuodami, modernizuodami ūkį, tapo visiškai nebevertinami,o atlygis už darbą, t. y. pagamintą pieną, jiems sumažintas iki nepadorios ribos, ir nežinia, kada visa tai baigsis.

Ar neteks atsisakyti savo karvių, kurias Jolanta ir Irmantas šaukia vardais, ūkininkai dar nežino. Bet žada laikytis, kol tik bus įmanoma.

Bandymai ūkyje suteikė žinių

Dikavičių piendavės produktyvios: vidutinis primilžis iš karvės per metus siekia 8,2 t pieno. Ūkininkai, iš pradžių apie karvių šėrimą turėję tik labai menką supratimą, dabar šiuo klausimu gali diskutuoti labai profesionaliai - jų ūkyje Švedijos, Suomijos, LSMU Gyvulininkystės instituto mokslininkai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) specialistai atliko ne vieną bandymą. Irmantas juokiasi, kad net mokslininkų eilė kartais prie jų ūkio susidaro: „Kai pradėjome eksperimentuoti, tai atsiranda vis daugiau mokslininkų, norinčių mūsų ūkyje tai daryti." Mat ūkis tinkamas bandymams, nes karvės tvarte yra rišamos, todėl galima kiekvienai individualiai paduoti tai, ko reikia, ir tiksliai žinoti, kiek ir ko karvė suėda.

Ūkyje tirtas sausų mielių poveikis karvių sveikatai, produktyvumui ir pieno kokybei; kaip gyvulių produktyvumą ir sveikatą veikia tam tikri pašarų priedai,pagaminti iš džiovintų cukrinių runkelių griežinių, kviečių, melasos, kaitintų avižų, kviečių sėlenų, šieno miltų, alkoholių mišinio, vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų; apsaugotų riebalų įtaka melžiamų karvių sveikatai, primilžiams ir pieno kokybės rodikliams; koks skirtingų konservantų poveikis žlaugtų kokybei. Paskutinysis atliktas bandymas - pluoštinių kanapių išspaudos karvių pašaruose.

Tai tik maža dalis ūkyje atliktų mokslinių tyrimų. Iš visų jų Dikavičiai bando pasiimti tai, kas atrodo vertingiausia ir naudingiausia jų karvėms. Įsitikinę, kad kai kurie produktai tikrai tinka, ir patys juos pirkdavo. Pieno primilžis nuolat didėjo. Tik dabar, užsitęsus sunkmečiui, primilžis nebedidėja, nes ūkininkai priversti taupyti kai kurių priedų sąskaita, todėl perka tik tuos premiksus, kurie būtini karvės sveikatingumui.

„Esame iš miesto, iš pradžių neturėjome supratimo, kas yra subalansuotas karvių šėrimas - žinojome šieną, miltus ir runkelius. Todėl mūsų ūkyje atlikti bandymai mums davė naudos, suteikė žinių. Pirmieji Radviliškio rajone žaliąją masę pradėjome sukti į ritinius. Nors seni žmonės stebėjosi, atseit - vaikeliai, ką jūs darote, - žolę reikia džiovinti ir šieną daryti", - prisimena Jolanta.

Nuo pat pirmojo Irmanto susitikimo su dabartiniu LSMU Gyvulininkystės instituto Gyvūnų mitybos ir pašarų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju Jonu Jatkausku užsimezgusi draugystė ir bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Labai šiltai Dikavičiai prisimena ir ilgametį LŽŪKT gyvulininkystės specialistą Edmundą Paulauską, kuris ne tik atliko eilę bandymų jų ūkyje, bet ir daug padėjo savo patarimais.

Su Konsultavimo tarnyba Dikavičiai išsaugojo dalykinius santykius iki šiol. Radviliškio biuro konsultantės tvarko ūkio apskaitą, rašo projektus, rūpinasi augalų apsauga, konsultuoja gyvulininkystės klausimais - Rita Samalionienė ūkyje yra atlikusi ir ne vieną bandymą.

Įdomi karvių pažinimo pradžia

Radviliškyje gimusi ir augusi Jolanta Vilniaus universitete yra įgijusi bibliotekininkės specialybę, tad karvių jos gyvenimo planuose nebuvo. O dabar, vasarą matydama už lango karves ganykloje, ji kitokio gyvenimo ir neįsivaizduoja.

Ir Irmantas ateitį labiau siejo su inžinerija, o ne su žemės ūkiu, kol jo mama neatsiėmė žemių netoli Radviliškio. Baigęs tuometinio Kauno politechnikos instituto keturis kursus, diplomo parašyti jau nespėjo - žemės ūkis įtraukė visa jėga.

Ūkio pradžia tradicinė - jauna šeima melžė kelias Irmanto mamos karves.Tuo metu veislininkystės jų rajone kaip ir nebuvo, tačiau Dikavičiai jau tuomet suvokė genetikos svarbą. Nutarę, kad reikia kokybiškesnių gyvulių, pirmąsias geresnes karves jie atsivežė iš Kėdainių rajono, visų jų produktyvumas buvo kontroliuojamas. O 10 veislinių telyčių nusipirko 1999 m. - tai buvo naujos bandos branduolys, nuo kurio prasidėjo ūkio plėtra, primilžio didinimas, genetikos gerinimas. Iš tų telyčių išsiskyrė karvė, kuri per savo gyvenimą davė 100 t pieno - tai įamžinta Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) išduotame diplome. Beje, tą karvę ūkininkai vadino Vaitelyte, mat buvo pirkta be vardo iš ūkininko Petro Vaitelio.

Karvių produktyvumas iš pradžių siekė 3,4 t pieno per metus, nors Irmantas buvo skaitęs, kad Amerikoje produktyviausia karvė davė 26 t pieno per metus. „Atrodė visiška nesąmonė - arba mes kažką ne taip darome, arba jie blogai skaičiuoja. Tada pradėjau domėtis karvių priežiūra, šėrimu ir pirmiausia nuvažiavau į Gyvulininkystės institutą Baisogaloje. Sutikęs pirmą darbuotoją paklausiau, ar čia yra žmonių, kurie matę karvę ir gali man žinių suteikti. Tai buvo Jonas Jatkauskas. Taip ir užsimezgė mūsų bendradarbiavimas", - su šypsena prisimena Irmantas, kaip išmoko auginti ir prižiūrėti karves.

Karvių pažinimo pradžia jiedviem su Jolanta buvo labai įdomi. Irmantas prisipažįsta esąs pirmasis LGVA narys iš Radviliškio r. „Priklausėme daugeliui asociacijų, nes visose jų buvo karves auginti mokančių žmonių, o mes nieko nemokėjome", - tokiu pažinimo keliu sėkmingai ėjo Irmantas ir Jolanta.

Sutuoktiniai neabejoja, kad primilžį galėtų pasiekti tona didesnį, nes labai pagerino bandos genetiką. Tačiau pieno supirkimo kaina šiuo metu verčia gerai apgalvoti, kokius priedus karvėms verta duoti, o kokių - ne. Skaičiuoja, ar sojas duoti visą laiką, ar būtinas premiksų maksimalus kiekis. Šiuo metu sojų nebeįperka, tad primilžis iškart sumažėjo. „Kai buvo normali kaina, sojas pirkdavome nuolat, ir tikrai atsipirkdavo. Net viduržiemį iš karvės per parą melždavome po 25 l ir daugiau pieno. Tai melžk ir norėk. O dabar padėtis visiškai kitokia", - kalba Jolanta.

Sako, kai tik Vyriausybė paskelbė, kad perdirbėjai vasarą nemažins kainų, tai jie jau kitą dieną gavo pranešimą, kad nuo birželio pieno supirkimo kaina mažinama iki 13 ct/l. „Graudu. Ir dar pasako, kad mums tavo pieno nereikia, nepatinka neduok, atsivešiu iš kitur", - perpasakoja Jolanta pokalbius su vienos iš penkių didžiųjų perdirbimo įmonių supirkėjais.

Krizės pabaigos nemato

Žinomas gyvulininkystės specialistas Jonas Kutra Irmantui yra pasakojęs JAV pieno augintojų patirtį - vienas Amerikos mokslininkas sakė, kad jų valstybėje per didžiąją krizę išgyveno tie, kurie iš karvės sugebėjo primelžti 9 t pieno. „Nežinau, ar Lietuvoje tokia pati matematika galioja. Nes kuo daugiau nori primelžti, tuo daugiau turi investuoti į gyvulį", - svarsto ūkininkas.

Karvių racioną Irmantas sudaro pats, naudodamasis „mėšlo diagnostika" - jeigu mėšlas per skystas, supranta, kad per daug baltymų, jei per tirštas - per daug energijos. Be to, bandos produktyvumas kontroliuojamas, tad iš pieno tyrimų taip pat gauna nemažai informacijos. „Pirmieji pradėjome savo krašte kontroliuoti bandą, paskutiniai baigsime", - sako Dikavičiai.

Racioną sudaro traiškyti miežiai, kviečiai, pupos, šienainis, šienas, cukrinių runkelių griežiniai, melasa. Ūkininkai džiaugiasi polietileno rankove, kurioje laiko cukrinių runkelių išspaudas - nebūna jokio pelėsio ir pašaro nuostolių.

Anksčiau karvių racione visada būdavo ir sojų, bet Irmanto stebėjimai rodo, kad esant tokiai pieno supirkimo kainai sojų atsiperkamumas balansuoja ant ribos, o gal net ir neatsiperka.

Prie šviežios žolės karves pratina pamažu - pripjauna jos, susuka į ritinius ir išdalija dar tvarte, todėl, prasidėjus ganiavos laikotarpiui, pieno kiekis svyruoja nedaug. „Viename gale dalini, kitame jau nebėra - taip greitai jos sušlamščia šviežią žolę. Ir prie siloso tuomet jau nenori grįžti", - pasakoja Jolanta. Karves tvarte melžia į pieno liniją, o ganykloje - aikštelėje.

Tvartas - dar nuo kolūkio laikų, erdvus, didelis, technika gali laisvai išvažiuoti. Pašarus dalija nedideliu krautuvu, o cukrinių runkelių išspaudas ir kitus priedus - rankomis kiekvienai karvei.

Iki krizės Dikavičiai buvo linkę didinti karvių bandą, bet dabar šių planų atsisakė. Pernai netgi apsisprendė mažinti bandą ir į skerdyklą išvežė pirmąsias 15 karvių, planavo taip ir atsisakyti visų. Bet likimo pirštas - karvės atsivedė 15 telyčių, pasak Jolantos, gražių, sveikų, nuostabių karvių, ir vėl bandos skaičius padidėjo. Parduoti pirmaveršę produktyvią telyčią jiems atrodė šventvagystė, juk eilę metų iš jų šeima gerai gyveno, tad ūkininkų planai pereiti į augalininkystę vėl buvo pristabdyti. Ar ilgam, priklausys nuo jų kantrybės ir situacijos rinkoje.

Bet Irmantas optimizmu netrykšta - nelabai tiki lietuvių ūkininkų sugebėjimu kooperuotis, todėl ir pats nestoja į kooperatyvą, be to, jis nemato prielaidų pieno krizei baigtis ir galvoja, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo iki krizės. Todėl ir ieško kitų būdų uždirbti.

Parama naudojasi tik būtiniausiu atveju

Dar vienas šeimos pajamų šaltinis - „belgiukai". Taip Irmantas vadina veršelius, kuriuos atsiveda karvės, sėklintos mėsinių galvijų - belgų mėlynųjų - sperma. Geriausios genetikos karvės sėklinamos su pieniniais buliais, jų atvestos telyčaitės lieka ūkyje pakaitai.

Spermą renkasi priklausomai nuo to, kokių rodiklių reikia. Aišku, kaina irgi svarbu. Bet, anot Irmanto, jeigu sperma brangi, tai ir kokybė gera. O sėklina daugiausia jis pats - turi tam licenciją. „Visada noriu tokių mokslų, kokių žmogui nereikia", - juokauja ūkininkas ir jau rimčiau priduria, kad dėl visko kaltas smalsumas. Tik telyčioms sėklinti ar esant tam tikroms problemoms jis kviečiasi patyrusį specialistą.

Bandos sveikatingumas pastaraisiais metais labai pagerėjo, kai senesnes karves pakeitė naujos telyčios. Anksčiau neišvengdavo kojų problemų, karvės sirgdavo ir mastitu, o kol karvių nenuragindavo - pasitaikydavo ir traumų. Dabar jau tik parezė kelia daugiau rūpesčių - ši patologija pasitaiko nepriklausomai nuo metų laiko.

Dikavičiai ES parama naudojosi pagal priemonę „Standartų laikymasis", įgyvendino Pieno nitratų direktyvą. „Mano vyras labai atsakingai skaičiuoja viską. Gavus paramą juk reikia dar imti paskolą iš banko, o ar galėsi ją grąžinti? Kol pieno kaina buvo geresnė, tai galėjome, už savo lėšas pirkome žemės, technikos, o dabar gaubia nežinia", - Jolanta išsako šeimą nuolat lydintį rūpestį.

Perdirbti pieną, jų manymu, jau ne laikas - sūrininkų šalyje yra pakankamai daug. Nebent gaminti brandintą ar fermentinį, bet investicijos į perdirbimo cechą, sako Dikavičiai, būtų ne jų jėgoms.

Kodėl negalima suarti pievų?

Su pievomis Dikavičiai dirba 155 ha žemės (80 ha nuosavos), javų užaugina per 50 ha. Pašarinių žolių mišiniuose dominuoja svidriniai augalai, liucernos šiek tiek sėdavo atskirai. Javų derlius uždera neblogas - 6-7 t/ha, pernai, net kai Lietuvą alino sausra, visi kviečiai buvo ekstra klasės. Ir šiemet javai gerai peržiemojo. Tiesa, nuo pašarų javų parduoti lieka ne tiek ir daug, tad ekonominių stebuklų, kaip sako Irmantas, ūkyje nėra.

Vis dėlto galvodamas, kad nori nenori ateityje gali tekti persiorientuoti į augalininkystę, Irmantas su sūnumi Ryčiu, kuris jau turi nedidelį savo ūkį, nusipirko grūdų džiovyklas, ateityje teks ieškoti galimybių pirkti naują kombainą, nes kol kas kulia senučiuku. Žodžiu, kol pieno krizė tęsiasi, Dikavičiai bandys daugiau pajamų gauti iš javų.

Tačiau jie niekaip negali suprasti kai kurių valdžios sprendimų. Vienas tokių nelogiškų - negalima suarti pievų. Pareiškėjams, deklaruojantiems pievų ir ganyklų plotus, kuriems taikomas geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimas, ir nelaikantiems gyvulių arba jų laikantiems nepakankamai, gresia griežtos sankcijos.

„Parduotum gyvulius, bet ką veikti su pievomis tuomet?" - pagrįstą klausimą kelia Irmantas. Jis kartą paskambino į ŽŪM pasikalbėti tuo klausimu, tačiau diskusija nepavyko - atsiliepęs tarnautojas ūkininkui net neprisistatė ir, pasak Irmanto, į jokius kompromisus nesileido - tokios yra direktyvos. „Nesuprantu, kodėl javų augintojams nėra jokių apribojimų, jie augina, ką nori, o aš turiu auginti pievą, kurios niekam nereikia. Ir tai vyksta tuomet, kai pieno ūkiai akivaizdžiai eina į pragarą, kai nemažai ūkininkų karves išsiparduoda. Šiaip tas pievas suartume, pasėtume javus, žirnius ar pupas, žalintume Lietuvą ir gyventume toliau. Bet valdžia nutarė, kad reikia mus nukankinti iki galo", - piktinasi I. Dikavičius.

Visą laiką Dikavičiai ūkyje dirbo patys. Irmantas šeria gyvulius, o Jolanta tik praėjusiais metais pasisamdė melžėją. Tai suteikė šiokio tokio poilsio ir abu sutuoktiniai leido sau pirmąją bendrą kelionę į Romą. Tai buvo trumpa atokvėpio savaitė, netrukus šeimą vėl sugrąžinusi į kasdienybę.

Irmanto ir Jolantos nuolatinį nerimą praskaidrina vaikai. Sūnui Ryčiui tėvai įskiepijo meilę žemei - jis ASU studijuoja agronomiją ir jau pats ūkininkauja. Meniškos prigimties jaunėlė Ernesta - KTU pirmakursė, studijuoja viešuosius ryšius ir administravimą. Pečius surėmusi darbšti Dikavičių šeima net ir šią užsitęsusią krizę pasiryžusi įveikti.