Nors Lietuvos pienininkystės ūkiai pastaraisiais metais net 30 proc. pieno parduoda per kooperatyvus, tačiau žalio pieno rinkoje galia priklauso perdirbimo įmonėms, rodo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų tyrimas. Tokią situaciją ekonomistai apibūdina kaip oligopsoniją.

Tobulos konkurencijos sąlygomis kiekvieno pirkėjo perkamų žemės ūkio produktų dalis visuminėje paklausoje per maža, kad pavieniui galėtų paveikti kainas. Praktikoje toks modelis sunkiai įgyvendinamas. Žemės ūkio produktų pasiūla paprastai formuojasi daugeliui gamintojų (žemdirbių) gana tobulai konkuruojant tarpusavyje, o paklausai rinkoje būdinga oligopsoninė situacija, nes yra tik keli stambūs žemės ūkio produktų supirkėjai (perdirbėjai), kurie gali įgyti galios mažinti kainas rinkoje. Neorganizuoti žemės ūkio produkcijos gamintojai nesugeba gauti adekvačios pajamų dalies prekės (žalio pieno) pardavimo grandinėje. Taigi, maisto produktų grandinėse egzistuoja tarpusavio priklausomybė tarp koncentracijos ir supirkimo (pardavimo) kainos.

Pieno gamybos sektoriuje vyksta aktyvi restruktūrizacija - nuo 2004-ųjų karvių laikytojų skaičius sumažėjo 67,0 proc., karvių - 33,6 proc. Tačiau pieno perdirbimo įmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį kito nedaug - keturios perdirbimo įmonės gauna apie 77 proc. viso sektoriaus pardavimo pajamų (remiamasi Statistikos departamento ir pieno perdirbimo įmonių finansinių ataskaitų duomenimis). Lietuvos pieno sektoriaus gamyba, perdirbimas, atskiri produktai, ūkininkų verslumas yra nagrinėti įvairiais pjūviais, tačiau oligopsoninės galios rinkoje tyrimas atliktas pirmą kartą.

Rinkos galios tyrimai JAV maisto produktų rinkose pateikė svarių įrodymų apie slaptus susitarimus.

Remiantis tyrimų rezultatais, buvo pradėti antimonopoliniai tyrimai ir imtasi teisinių veiksmų. Tyrimai rodo, kad rinkos koncentracija ir JAV, ir Europoje stiprėja. Remiantis tyrimais, daugelyje Europos valstybių galia maisto produktų rinkoje perėjo iš perdirbėjų į prekybininkų rankas. Europoje auga maisto produktų ir gėrimų prekybos tinklų koncentracija, kuri turi įtakos susiklosčiusioms rinkos struktūroms būdingų nesąžiningos konkurencijos apraiškų. Tai veikia ir maisto produktų gamintojus, t. y. ūkininkus.

Kai kurie mokslininkai maisto produktų tiekimo grandinę apibūdina kaip daugiapakopę oligopsoniją, kai nuolat stiprėja vertikalioji koordinacija tarp pakopų. Žemesnėje pakopoje esantieji turi sutikti su aukštesnėje pakopoje esančių subjektų mokama kaina.

Pasaulinėse žemės ūkio produktų rinkose vis labiau dominuoja tarptautinės prekybos, perdirbimo įmonės, kurios kontroliuoja, ką ir kaip gaminti. Eksportuotojai, perdirbėjai ir prekybininkai didina savo pelnus, kartais palikdami labai mažą kainos dalį ūkininkams. Tai ypač būdinga besivystančioms šalims, priklausomoms nuo žemės ūkio produktų eksporto.

Dažniausiai minima kelių lygių žemės ūkio produkto grandinės kontrolė:

• kelios stambios įmonės dominuoja besivystančių šalių eksporto prekyboje, organizuodamos sandėliavimą ir logistiką. Šios įmonės perka produkciją tiesiogiai iš ūkininkų, pateikdamos reikalavimus dėl produkcijos kokybės, ir nustato superkamos produkcijos kainą;
• koncentracija tarptautinėje prekyboje, kai kelios vertikaliai integruotos kompanijos vis labiau kontroliuoja ir dominuoja žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse. Tai ypač pastebima aliejinių augalų rinkoje, kurioje trys pasaulinės įmonės kontroliuoja 80 proc. Europos ir 70 proc. JAV sojų rupinių rinkos. Grūdų prekybos srityje sandėliuojant ir perdirbant taip pat dominuoja stambios įmonės;
• didieji prekybos tinklai dominuoja tiek išsivysčiusiose šalyse, tiek ir besivystančiose. ES ir JAV penki didžiausi prekybos tinklai kontroliuoja nuo 30 iki 90 proc. prekybos maisto produktais. Tokia rinkos galia leidžia jiems daryti įtaką ir gamybai, ir prekybai.

Išvengti oligopsonijos maisto produktų tiekimo grandinėje ne taip paprasta dėl vertikalios šios grandinės prigimties, taip pat dėl didėjančios kapitalo koncentracijos. Tyrimai patvirtina, kad šie procesai ir kiti rinkos iškraipymai bei augančios transakcinės išlaidos buvo rimtas stimulas ūkininkams jungtis į kooperatyvus ir imtis grupinių veiksmų. Ūkininkų kooperatyvai valdo beveik visą pieno rinką Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Airijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Daugelyje šių šalių beveik visi vaisių ir daržovių augintojai yra susivieniję į kooperacijos principais veikiančias gamintojų organizacijas ir tampa lygiaverčiais partneriais perdirbimo bei prekybos įmonėms.

Lietuvos žemdirbiai kol kas retai imasi bendrų veiksmų rinkoje, nors supranta, kad parduodant apsijungus galima būtų gauti didesnę kainą. Pastaraisiais metais pradėję kooperuotis pienininkystės ūkiai net 30 proc. pagamintos produkcijos realizuoja per kooperatyvus, tačiau vaisių ir daržovių tokiu būdu parduodama tik 5 proc.

Kaip teigiamas oligopsoninės situacijos rinkoje aspektas galėtų būti mažesnė vidutinė produkto kaina dėl geriau organizuotos ir efektyvesnės gamybos, taip pat įmonės, turinčios didesnę rinkos galią, yra pajėgios finansuoti mokslinius tyrimus ir plėtrą iš nuosavo pelno.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatas patvirtino hipotezę, kad mūsų šalies žalio pieno rinka 2000-2013 m. buvo oligopsoninė. Gauti tyrimo rezultatai apie oligopsoninę galią Lietuvos žalio pieno rinkoje sutampa su Europos mokslininkų nustatytomis perdirbėjų galios stiprėjimo tendencijomis žemės ūkio produktų tiekimo grandinėse.

***

Oligopsonija - padėtis rinkoje, kai didžioji tam tikrų prekių ar paslaugų paklausos dalis priklauso mažam pirkėjų skaičiui. Lietuvos mokslininkų darbuose oligopsonija beveik nenagrinėjama, užsienyje oligopsoninės galios rinkose moksliniai tyrimai atliekami jau kelis dešimtmečius.