Galvijų žvynelinė, vadinamasis galvijų mazgelinis dermatitas, tai virusinė liga, kurios požymiai - karščiavimas, odoje atsiradę mazgeliai, limfinių mazgų uždegimas, odos ir kojų edema.

Ligos sukėlėjas - Poxviridae šeimos ir Capripoxvirus genties virusas, giminingas žmonių ir gyvūnų raupų virusams. Įprastiniais diagnostikos metodais negalima atskirti nuo avių ir ožkų raupų virusų. Virusai aplinkoje labai atsparūs. Skystoje terpėje 37 ^oC temperatūroje virusai išlieka gyvybingi 5 paras. Ant sergančio galvijo odos jie lieka aktyvūs net 33 dienas, gyvulio plaukais ir nusilupusiais šašais užterštoje kambario temperatūros aplinkoje - 18 dienų. Šaltis virusus užkonservuoja ir +4 ^oC temperatūroje virusai išgyvena 6 mėnesius.

Virusas jautrus įprastoms veterinarijoje naudojamoms dezinfekcinėms medžiagoms. Taip pat virusą galima inaktyvinti organiniais tirpikliais ir detergentais. Galvijų žvynelinės virusas žmonėms nepavojingas.

Viruso perdavimo būdai

Virusas plinta labai greitai, ligos židiniai būna kelis ar net keliolika kilometrų vienas nuo kito. Ligos sukėlėjo šaltinis yra sergantys ir persirgę gyvuliai, viruso nešiotojai. Manoma, kad gamtoje viruso rezervuaras yra kai kurių rūšių antilopės, buivolai ir žirafos.

Mazgeliniu dermatitu serga galvijai, yra duomenų ir apie avių susirgimus. Užkrėstose bandose susirgti gali dauguma galvijų, nors įprastai būna iki 2 proc. mirtingumas. Sunkiau serga laktuojančios pieninės karvės ir veršeliai, gali nugaišti iki 10 proc. gyvulių.

Įvairių rūšių musės, uodai, mašalai ir erkės yra mechaniniai sukėlėjo pernešėjai, nes jų organizmuose virusai nesidaugina. Ypač reikšmingos viruso platintojos greičiausiai yra tvartuose besiveisiančios rudeninės piktmusės, vadinamosios musės kandikės (Stomoxys calcitrans). Jos panašios į kambarines, tačiau straubliuku perduria odą ir minta žinduolių krauju. Užkrėsto virusais kraujo prisisiurbusių musių kūne jie aktyvūs būna 2 paras, o uodų organizme - 6 paras. Žvynelinė greičiau plinta šiltuoju metų laiku, kai gyvulius puolantys nariuotakojai yra aktyvūs.

Sukėlėją perduoti galima ir kontaktiniu būdu, tačiau toks plitimo būdas nėra gerai ištirtas. Virusų randama ne tik pažeistoje odoje, bet ir nosies, akių ir ryklės išskyrose, spermoje, piene, kraujyje. Veršeliai gali užsikrėsti gerdami sergančių galvijų pieną.

Virusas gali plisti ir per transporto priemones, užterštą ūkio darbuotojų aprangą ir avalynę, įrangą, pašarus ir vandenį. Nėra duomenų, kad virusas plinta per galvijų mėsą ar mėsos produktus. Tikimybė, kad žvynelinės virusas galėtų užkrėsti kitų bandų galvijus per pieno produktus, yra maža, bet užkrėstų bandų pieną rekomenduojama naikinti. Teoriškai į neužkrėstas šalis liga gali patekti su importuojamomis neišdirbtomis galvijų odomis, tačiau didžiausią grėsmę kelia prekyba užsikrėtusiais gyvais galvijais.

Žvynelinės patogenezė ir klinikiniai požymiai

Virusas į organizmą patenka per pažeistą odą ar gleivinę ir dauginasi vietinių limfinių mazgų ląstelėse. Iš limfinių mazgų virusai patenka į kraują, sukelia pirminę viremiją ir karščiavimą. Su krauju virusai keliauja į kepenis ir blužnį, kur vėl dauginasi. Iš šių organų virusai vėl patenka į kraują ir sukelia antrinę viremiją, trunkančią 4-11 dienų, ir antrąją karščiavimo bangą. Su krauju virusai išnešiojami po visą gyvulio organizmą ir intensyviausiai dauginasi odos ląstelėse.

Po užsikrėtimo praėjus 6-9 dienoms, galvijai ima karščiuoti, rektinė temperatūra gali viršyti 41 °C ir tokia būklė gali tęstis savaitę. Tuo pačiu metu galima pastebėti ir padidėjusius paviršinius limfinius mazgus, ypač padidėja priešmentiniai ir kelio klosties limfiniai mazgai. Karščiuojantys galvijai būna apatiški, nenoriai vaikšto, netenka apetito, pradeda seilėtis, iš šnervių teka pūlingos išskyros, pastebimas konjunktyvitas ir ašarojimas.

Jau antrą ar trečią karščiavimo dieną įvairiose odos vietose ima formuotis lengvai pastebimi ir apčiuopiami mazgeliai, kurie, ligai progresuojant, gali tapti 5 cm skersmens. Mazgeliai gali būti pavieniai arba labai išplitę visame kūno paviršiuje, ypač jų daug šlaunų srityje, tarpvietėje, apie akis, ant snukio ir tešmens. Pažeidžiama ne tik oda, bet ir poodiniai audiniai bei raumenys. Mazgeliai gali atsirasti ir burnos, nosies, lyties organų gleivinėse ir žarnose. Labai sumažėja laktuojančių karvių pieningumas, pažeidžiama tešmens oda ir parenchima. Sunkiais atvejais virusai dauginasi plaučiuose, galvijai gali nugaišti nuo plaučių uždegimo. Dėl užsitęsusio karščiavimo veršingos karvės gali abortuoti. Dažnai nustatoma kojų edema, todėl galvijai sunkiai vaikšto. Ilgainiui prasideda tokių mazgelių nekrozė, epidermis atsidalija, susidaro charakteringi jungiamojo audinio apriboti įdubimai. Prasidėjus gijimui, po 1-2 savaičių nekrotinį audinį galima nesunkiai išimti arba jis iškrinta pats. Nekomplikuoto uždegimo atveju žaizdos užpildomos granuliaciniu audiniu ir apauga kiek kitokios spalvos plaukais. Liga trunka 1-3 mėnesius. Pasveikusios karvės dėl nusilpimo dar kelis mėnesius nerujoja, buliai gali būti laikinai nevaisingi.

Nors klinikiniai ligos požymiai specifiniai, žvynelinę reikėtų atskirti nuo galvijų antrojo tipo herpes virusų infekcijos, besnoitiozės, demodekozės ir vabzdžių sukandimo sukeltos patologijos. Todėl diagnozei patvirtinti atliekami laboratoriniai tyrimai. Mėginiai antigenui ir virusams išskirti imami per pirmąją ligos savaitę. Atliekama sergančių gyvulių limfmazgių biopsija, imami odos mazgelių ir stabilizuoto EDTA kraujo mėginiai. Jeigu galvijas nugaišo, imami pažeistų plaučių mėginiai ir limfiniai mazgai. Serologiniai kraujo antikūnų tyrimai netinka greitai ligos diagnostikai. Progresuojant mazgelių nekrozei, audinį galima nesunkiai išimti arba jis iškrinta pats. Lieka ilgai negyjančios pažeistos odos opos (CSIRO, 1992)

Ligos prevencija ir kontrolė

Galvijams liga nėra mirtina, tačiau žvynelinės protrūkiai turi didelę socia linę ir ekonominę reikšmę. Ligos židiniuose labai sumažėja pieno ir mėsos produkcija, susidarę mazgeliai sugadina galvijų odas ir padaro kitos žalos.

Kadangi virusą užkrėstose teritorijose platina kraujasiurbiai vabzdžiai, karantinavimas ir vien tik kliniškai sergančių galvijų naikinimas nėra tinkamiausi būdai ligai pažaboti. Efektyviausia prevencinė priemonė šalies mastu - galvijų judėjimo kontrolė. Vienintelė tinkama kontrolės priemonė užkrėstose bandose yra visų galvijų naikinimas ligos židinyje ir sveikų galvijų vakcinacija aplink židinį esančiose bandose.

Šiuo metu leidžiama naudoti gyvų pasilpnintų žvynelinės virusų vakcinas. Šios vakcinos yra pakankamai efektyvios ir vakcinacija taikoma tiek endeminėse vietovėse, tiek ir šalyse, kur ligos protrūkiai buvo nustatyti neseniai. Papildoma ligos plitimo prevencijos priemonė būtų vabzdžių naikinimas fermose ir repelentų naudojimas galvijams apsaugoti nuo kraujasiurbių vabzdžių.

***

Liga (angl. Lumpy skin disease) pirmą kartą nustatyta 1929 m. Centrinėje Afrikoje ir buvo pavadinta netikrąja dilgėline. Vėliau panaši liga buvo pastebėta kitose Afrikos šalyse, Indijoje, Madagaskare ir kitose šilto klimato šalyse. Nuo 1990 m. žvynelinė diagnozuojama Artimuosiuose Rytuose ir Izraelyje. Virusai toliau plito ir 2013-aisiais žvynelinė nustatyta Turkijos galvijams. Manoma, kad žvynelinės virusai ten pateko iš Irako ir Sirijos. Turkijoje liga vis plito ir pasiekė europinę šalies dalį. Jau 2015 m. galvijų žvynelinės protrūkis buvo nustatytas Graikijoje, netoli sienos su Turkija. Virusai išplito ir į kitas Graikijos vietoves, o šiais metais liga diagnozuota Bulgarijos ir Makedonijos galvijų bandose.