Švediškus žemės ūkio dirbimo agregatus ir sėjamąsias į Lietuvą tiekianti bendrovė „Väderstad Lietuva" siekia ne tik parduoti kuo daugiau mašinų, bet ir deda daug pastangų Väderstad mašinas įsigijusių žemdirbių žinioms gilinti. Šį pavasarį surengtas tradicinis seminaras „Ūkininkų dienos", kaip ir ankstesniais metais vykę renginiai, sulaukė didelio susidomėjimo. Į mokamą seminarą suvažiavo daugiau kaip 150 žemdirbių. Įmonė propaguoja neariamąją žemdirbystę, tačiau seminaruose gvildenamos visos technologijos, nagrinėjamos svarbiausios šiandienos žemdirbystės aktualijos ir dalijamasi kitų šalių ūkininkų patirtimi.

Pasak „Väderstad Lietuva" bendrovės vadovo Romo Naudžiūno, praktine patirtimi paremtas seminaras yra populiarus ir turi savo vertę: „Nepaisant mokesčio, susirenka nemažai ūkininkų. O šiemet visi seminaro dalyviai užsiregistravo internetu, niekam nebuvo siųstas asmeninis kvietimas". Naujovėms propaguoti ir gerai patirčiai skleisti pasitelkiamos visos priemonės, tarp jų ir interaktyvios. „Turime savo kanalą www. youtube.com svetainėje, į kurią įkeliame ne tik Švedijos kompanijos „Väderstad" kurtus reklaminius filmukus, bet ir mūsų specialistų filmuotą Lietuvos ūkininkų ūkiuose medžiagą, - informavo R. Naudžiūnas. - Stengiamės naudingos informacijos pateikti ir savo įmonės interneto svetainėje".

Kitų ūkininkų patirtis visada naudinga

Seminare savo patirtimi dalijosi du ūkininkai. Anglijoje ūkininkaujantis Deividas Džonsas (David Jones) valdo per 2 000 ha ūkį, kuriame per 1 200 ha skirta maistiniams kviečiams, per 700 ha užima rapsai, apie 300 ha - pupos. „Ūkis specifinis dėl to, kad dirvožemio kokybė labai skiriasi. Viename lauke aptinkama net iki 10 skirtingų tipų dirvožemių", - apie savo ūkį pasakojo nuo 1993-iųjų ūkininkaujantis anglas.

Ūkininko protėviai, prieš pradėdami ūkininkauti, teikė dirvožemio melioravimo paslaugas. D. Džonso įsitikinimu, melioracija - viena iš svarbiausių priemonių gerai dirvožemio struktūrai išsaugoti. „Gerai veikianti melioracija sumažina poreikį dirvai įdirbti, leidžia pereiti prie minimalaus žemės dirbimo sunkiose dirvose, atkuria sugadintą dirvožemio struktūrą", - tvirtino ūkininkas. Jis turi net 100 metų senumo ūkio laukų melioravimo žemėlapius ir kasmet melioracijos grioviams valyti skiria 300 valandų.

Kokia dirvų būklė, jis tikrina ne tik kasdamas ekskavatoriumi griovius galulaukėse ir probleminėse laukų vietose. Nuėmus derlių tokių iki 1 m gylio griovių iškasama po 15-20. „Pagal tai, ką pamatau, sprendžiu, kokiu gyliu, kokiu padargu dirvas įdirbti. Kiekvienam laukui pritaikau optimaliausią padargą. Be to, įdirbdamas tą patį lauką, keičiu darbinį gylį", - patirtimi dalijosi Deividas, jau penkerius metus savo laukus samdomu sraigtasparniu stebintis ir iš dangaus. Anglo teigimu, toks laukų stebėjimas per metus sutaupo apie 200 darbo valandų. D. Džonso ūkyje vidutiniai kviečių derliai siekia 10-14 t/ha, o žemės jis nearia jau nuo 1994 metų.

Apie įvairių jutiklių paplitimą šiuolaikinėje žemės ūkio technikoje, būtinybę juos taikyti, kokią naudingą informaciją jie teikia, papasakojo Švedijos žemės ūkio ir aplinkos inžinerijos instituto projektų vadovas Mikaelis Gilbertsonas (Mikael Gilbertsson). Jo nuomone, įvairūs jutikliai (dirvožemio kokybės, augalų, derlingumo, grūdų kokybės ir kiti) būtini, siekiant plėtoti tiksliąją žemdirbystę. „Tikslioji žemdirbystė - žemės ūkio ateitis. Ateityje mašinos ne tik rinks informaciją, bet ir pačios dirbs. Ūkininkas galės jas stebėti, sėdėdamas namie prie kompiuterio", - įsitikinęs specialistas.

Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto mokslininkas dr. Vaclovas Bogužas išsamiai išanalizavo žemės dirbimo poveikį dirvožemio tvarumui. Pasak jo, vienareikšmio atsakymo į klausimą, koks žemės dirbimas yra optimalus, nėra. Nuoseklioje ūkininkavimo sistemoje reikėtų sumažinti mechaninį dirvos dirbimą ir kuo labiau pasinaudoti biologinėmis priemonėmis, skatinančiomis sliekų ir kitų dirvos organizmų veiklą (laikytis tinkamos augalų kaitos; auginti tarpinius pasėlius; palikti kuo daugiau augalų liekanų ir pan.). „Geriausia iliustracija - natūrali pieva: žemė nedirbama, tačiau derlingumas nemažėja. Kadangi neariamasis žemės dirbimas yra susijęs su didesnėmis žaladarių keliamomis problemomis, todėl, norint optimizuoti augalų maisto medžiagų judėjimą, žemės dirbimo technologiją reikia rinktis, tik įvertinus visą ūkininkavimo sistemą", - pabrėžė mokslininkas.

Seminaruose gauna ne vieną atsakymą

Nė vieno „Väderstad Lietuva" seminaro nepraleidžiantis Kėdainių r. ūkininkas Šarūnas Šiušė savo ūkyje taiko daug šiuolaikinių ūkininkavimo sistemų: tręšia kintamomis kalio ir fosforo trąšų normomis, jutikliais tiria augalus, dirba traktoriais su automatinėmis vairavimo sistemomis. „Žinome daug ir daug naujovių taikome. Geriname dirvožemio struktūrą, didiname humuso kiekį. Pats mašinoje visada vežiojuosi kastuvą", - sakė Š. Šiušė.

Jo nuomone, lietuviai imlūs naujovėms, domisi ūkininkavimo tendencijomis, tačiau, kadangi verslą labai lemia gamta, sėkmė dažnai slypi smulkmenose. „Mokame žemę dirbti, sėti, derlių nuimti, tačiau iki galo visko neįmanoma žinoti. Kiekvieni metai vis kitokie. Atrodo, kad žinome daug, tačiau kartais atsitinka taip, kai tenka pripažinti, kad nežinome paties svarbiausio. Šiandien nemažai lemia smulkmenos, tam tikri niuansai", - svarstė ūkininkas, pridurdamas, kad tokiuose seminaruose jis tikisi sužinoti, kokia kryptimi reikia eiti, kokios žemės dirbimo, augalų tręšimo, purškimo tendencijos kitose šalyse.

Š. Šiušė augalininkystei yra paskyręs 1 200 ha ploto ir taiko abi žemės dirbimo sistemas. Ūkyje yra laukų, kurie nearti 14 metų. Po penkerių nearimo metų jie buvo giliai supurenti, nes suprastėjo drėgmės režimas. „Pradėję stebėti dirvožemio būklę, supratome dirvos suslėgimo problemą, todėl visa mūsų technika dirba su dvigubais ratais arba vikšrais. Grūdus iš laukų išvežame tik technologinėmis vėžėmis", - „Mano ūkiui" pasakojo ūkininkas, pabrėždamas, kad dirba su meile ir taiko tik aplinkai draugiškas technologijas.

„Väderstad Lietuva" organizuojamų seminarų stengiasi nepraleisti ir Šiaulių r. ūkininkaujanti Rūta Grigaliūnienė: „Labai naudinga išgirsti ne tik apie žemdirbystės naujoves, bet ir pasiklausyti kitų ūkininkų patirties". Grigaliūnų augalininkystės ūkio plotas užima 800 ha, iš kurių 500 ha auginami kviečiai, be to, dar sėjami vasariniai rapsai, žirniai, kukurūzai, šiemet planuojama pasėti 120 ha dobilų, kurių žolę numatyta parduoti gyvulininkystės ūkiams.

Ūkininkė yra arimo šalininkė ir dirvų nearia tik po rapsų ir žirnių auginimo. „Minimalų žemės dirbimą taikome, kai pritrūksta laiko. Žinoma, ir tam, kad sutaupytume lėšų", - sakė R. Grigaliūnienė. Ji pripažino, kad ūkininkaujant labai svarbu ištirti dirvožemius ir nustatyti maisto medžiagų kiekius. Prieš kelerius metus visi ūkio laukai buvo ištirti ir nustatyta dauguma dirvožemio parametrų. Rūta pasidžiaugė, kad rezultatai nenuvylė: dirvožemio rūgštingumas optimalus. „Esame įsikūrę rūgštėti linkusiose žemėse, todėl gavę tokius atsakymus apsidžiaugėme. Vadinasi, tręšiame subalansuotai, sėjomaina gera", - šypsojosi ūkininkė.

Ji apgailestavo, kad gautus dirvožemio tyrimų rezultatus panaudoti tiksliam tręšimui vargu ar įmanoma, nes ūkio žemės kokybė labai įvairi, išarus galima pamatyti penkiolika įvairių atspalvių. „Kintamų normų tręšimą sunkiai įsivaizduoju: ar ten, kur niekas neauga, pilti daug trąšų ir tikėtis, kad kažkas užaugs?" - svarstė R. Grigaliūnienė. Ūkyje tręšiama vienoda trašų norma, pernai gautas vidutinis 8 t/ha derlius. Po seminaro vykusioje diskusijoje likę ūkininkai labiausiai domėjosi praktiniais dalykais. „Mūsų žemdirbius domina viskas, tačiau labiausiai praktinė kitų ūkininkų patirtis, - renginį apibendrino R. Naudžiūnas. - Ūkininkai siūlė pakviesti savo patirtimi pasidalyti pažangius Lietuvos, Lenkijos ūkininkus, pateikti daugiau įvairių bandymų rezultatų". „Väderstad Lietuva" ir kitąmet organizuos tokį informacinį šviečiamąjį seminarą.