Grūdų laikymo bokštai - brangi investicija, kuriai žemdirbiai rengiasi ilgai. Radviliškio r. Sirutiškio kaime ūkininkaujančio Viktoro Radionovo ateities planuose taip pat numatyta elevatoriaus statyba, tačiau dabar žemdirbys rado gerą alternatyvą - antrus metus grūdus laiko plastiko rankovėse.

Ūkininkas sako, kad apie tokią grūdų laikymo technologiją buvo girdėjęs jau prieš kelerius metus. Labiausiai jį sudomino faktas, kad plastiko rankovėse grūdai gali gulėti ilgai: dėl sumažinto deguonies kiekio nesikeičia jų kokybė ir eliminuojama kenkėjų grėsmė. Plastiko rankovėse laikomus grūdus Viktoras pamatė visai atsitiktinai, nuvykęs rinktis priekabos į Šakių r. įmonę „Kalnorė". Tada pasiklausinėjo apie šią technologiją išsamiau ir „užsikabino".

Grūdų kokybė nesikeičia

Iš viso Viktoras dirba 350 ha žemės, ūkyje vidutiniškai prikulia 2 500 tonų derliaus. Ūkio sandėlis nedidelis, tad per javapjūtę nuolat kildavo grūdų pridavimo į elevatorius problemų. Kad nereikėtų leisti ilgų nuobodžių valandų eilėse prie grūdų supirkimo punktų, Viktoras nutarė pabandyti alternatyvų variantą ir dalį 2014 m. derliaus supylė į dvi plastiko rankoves po 200 tonų - būtent tiek grūdų netilpo į sandėlius. Ūkininkas nerimavo tik dėl to, kad grūdai tąkart buvo drėgni (18-19 proc.), todėl, bi-jodamas rizikuoti, juos laikė neilgai - du mėnesius. Per tą laiką jų kokybė nė kiek nepakito. „Kokius padėjome, tokius ir paėmėme - nei nudžiūvo, nei atidrėko", - prisimena ūkininkas.

Pernai kviečius į rankoves pylė jau be baimės, juolab kad grūdai buvo sausi (13 proc.): pripildė keturias rankoves po 200 tonų grūdų. Įsigijo ir specialias mašinas rankovėms pripildyti ir paskui grūdams iš jų išimti. Viena grūdų pakrovimo į plastiko rankoves mašina per sezoną gali susandėliuoti daugiau negu 15 tūkst. tonų produkcijos, tad ūkininkas galėtų teikti sandėliavimo paslaugas kitiems žemdirbiams. „Bokštai brangiai kainuoja, greitai jų nepastatysi, tad rankovės man pasirodė labai tinkama alternatyva", - patikina Viktoras, savo ūkiui pasirinkęs optimalių išmatavimų rankoves - 60 m ilgio ir 9 pėdų (2,7 m) skersmens.

Kai rankovė pripildoma grūdų, didžioji dalis oro pašalinama. Grūdams kvėpuojant, greitai išnaudojamas likęs deguonis, o išskirtas anglies dioksidas sulėtina apykaitos procesus. Polietileno rankovės trisluoksnės: du balti išoriniai sluoksniai apsaugo nuo UV spindulių, saulės skleidžiamos šilumos, o juodas vidinis sluoksnis užtikrina tamsą viduje. Jos sandarios ir atsparios vandeniui. Grūdus plastiko rankovėse galima laikyti net jei drėgmės lygis viršija leistinas ribas: 3-4 proc. didesnė drėgmė yra priimtina. Patogu ir tai, kad rankovėms nereikia ruošti jokios specialaus pagrindo: Viktoro ūkyje jos tiesiamos ant vejos ar tiesiai ant nukultų javų lauko.

Ūkininkas patikina, kad apsimoka sudaryti sutartį ir supirkėjams grūdus pristatyti vėliau, ne per patį javapjūtės bumą. „Palaikę iki susitarto termino, gauname keliais eurais daugiau ir plėvelė iš karto atsiperka", - viską skaičiuoja žemdirbys.

Javai, rapsai ir pupos

Viktoro ūkyje auginami trijų rūšių pagrindiniai augalai - žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai ir pupos. Dar sėja šiek tiek vasarinių kviečių ir miežių. Kažkada augino ir žirnių, bet nuvargino jų derliaus nuėmimas: dar atrodo neprinokę, o po kelių dienų jau, žiūrėk, pernokę, byra iš ankščių. Be to, žirniai linkę labai išgulti - sugula taip, kad dirvos reljefas išryškėja. O dar jei drėgnas ruduo... Užarti žirnių neteko, bet tikrai privargo per kūlimus. Pupos šiuo atžvilgiu dėkingesnės, vienintelis jų trūkumas - subręsta dar vėliau negu žirniai. Lietingą rudenį pupų drėgnumas siekia 18-19 proc., o džiūsta jos sunkiai - saugo stora luobelė. „Pupas dar tik mokomės auginti, nors 4 t/ha derlių (skaičiuoju jau išdžiovintą) kuliame", - sako Viktoras.

Vidutinis javų derlius pernai buvo apie 7 t/ha, o štai iš vasarinių rapsų nieko gero neišėjo: nors ir tręšta, ir purkšta buvo, vos ne dešimt kartų į lauką važiuota, bet rezultatai nuvylė. Šiemet vasarinių rapsų jau nebesės - jų sąskaita nusprendė išplėsti pupų plotus.

Žieminiai rapsai puikiai peržiemojo. Pasak Viktoro, tai patys rizikingiausi žemės ūkio augalai, nes rapsams rudenį reikia labai daug lėšų skirti: purkšti nuo pabirų, nuo piktžolių, paskui pasėlius apdoroti augimo reguliatoriumi, iš rudens būtinai dar boro reikia duoti augalams, kadangi vienu kartu rapsai daug boro nepasisavina. Nors žiema praėjo be grėsmių, bet šis pavasaris labai keistas. Prasidėjo anksti, bet paskui viskas sustojo. „Rapsams gal ir neblogai, bet kviečiai nelabai gražiai atrodo. Jau ir trąšos panaudotos (pirmasis tręšimas buvo prieš Velykas), bet matyti, kad augalai jų nenaudoja, nes silpnos šaknys. Ir nieko čia negali padaryti, lieka tik laukti šilumos", - svarsto Viktoras, balandžio viduryje jau besiruošdamas trečią kartą važiuoti į laukus su tręštuvu.

Nearia beveik visų laukų

Viktoras nuo 2010 m. taiko neariamąją žemdirbystę. Suaria tik tuos plotus, kurie paliekami vasariniams augalams. Atsisakęs arimo, pajuto piktžolėtumo skirtumus - ūkininkas patikina, kad kokybiškai kelis kartus suskustuose laukuose piktžolių būna mažiau. „Piktžolių sėklos juk nebijo būti užartos, kai kurioms tai dar geriau. Jos ilgus metus išlieka gyvos ir paskui atartos, kai pasiekia reikalingą gylį, sudygsta. Arimas - tarsi piktžolių konservavimas. Nebent su varpučiais kitaip, užarti jie nebeprasimuša", - sako Viktoras. Minimaliai dirbamoje dirvoje akivaizdžiai pagausėjo sliekų - apžiūrint javų šaknis iškastose su kastuvėliu žemėse bent vienas sliekas tikrai bus!

Viktoras dirvai gerinti naudoja biologinius preparatus ir jau mato teigiamą įtaką. „Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet įsitikinau Amalgerol nauda. Probleminiame lauke, kur penkerius metus buvo naudotas šis produktas, kompiuterinis prietaisas parodė, kad sumažėjo dirvos kietumas. Dažniausiai Amalgerol purškiu po javapjūtės ant šiaudų. Mums aktualu, kad paspartėtų šiaudų skaidymasis, nes visi šiaudai susmulkinami ir paliekami dirvoje, juk daugiau organikos laukai ir negauna", - pasakoja ūkininkas.

Ilgai ruošęsis išbandyti žaliąją trąšą, pernai pagaliau prisiruošė. Darė eksperimentą: rugsėjo pradžioje juostomis pasėjo garstyčių, aliejinių ridikų, šakninių ridikų ir rapsų. Buvo įdomu palyginti, kurie greičiau užaugs. Paskui viską užarė. Žinoma, laiko buvo mažoka augalams užaugti, bet tikrai ilgas šaknis spėjo suformuoti šakniniai ridikai. Būtent juos Viktoras rinktųsi auginti žaliajai trąšai, mat tai puikūs augalai maisto medžiagoms į paviršių iškelti.

Ūkininkas sako, kad geriausia žaliajai trąšai augalus pasėti iš karto po derliaus nuėmimo. Tam pritaikoma speciali sėjamoji traktoriaus priekyje - kad pirma pasėtų, o paskui dirbant žemę būtų įterptos sėklos.

Neturi technikos firmos favoritės

Ūkyje neseniai įgyvendintas modernizavimo projektas, pagal kurį įsigyta naujos technikos: kombainas, traktorius, sėjamoji, skutiklis, purkštuvas. „Mano technika nestandartinė. Šventos ūkininkų trejybės - John Deere traktoriaus, Claas kombaino ir Väderstad skutiklio -neturiu. Kombainą rinkausi Laverda, purkštuvą Amazone, traktorius Valtra ir Fendt, noraginį skutiklį Köcherling, diskinį - Horsh", - ūkininkas neslepia, kad neturi vienos firmos favoritės.

Jis pripažįsta, kad būna technikos aptarnavimo problemų. Kai garantinis laikas pasibaigia, dažnai savo jėgomis bando technikos gedimus susitvarkyti. „Ir paprastai tenka skambinti ne serviso padaliniui, o tiesiai gamyklos atstovui. Nes serviso darbuotojai dažnai nesiterlioja keisti smulkiųjų detalių, keičia visą didelę dalį, o kad jos kaina kosminė, jiems nerūpi", - tarsteli ūkininkas.

Technikos galimybes koreguoja ir konkrečios darbo sąlygos. Tarkime, parašyta, kad trąšų barstytuvas skleidžia trąšas iki 45-46 m ploto. Tačiau iš tikrųjų tai lemia trąšos: kai kurios trąšos su tuo pačiu barstytuvu pasklinda tik iki 28-30 m. „Juo lengvesnės trąšų granulės, tuo mažesniais atstumais jos „skrenda", - iš patirties žino Viktoras. Pavasarinį tręšimą daug metų jis pradeda skystosiomis trąšomis.

Apskritai ūkininkaudamas Viktoras linkęs pasikliauti savo galva, praverčia ir tėvo patarimai. „Klausome, ką sako iš šalies, bet sprendžiame patys. Ne veltui sakoma, kad, norint užauginti derlių, reikia kas antrą dieną per lauką pereiti", - sako žemdirbys.

Parduodant grūdus reikia šaltų nervų

Ūkininko manymu, kviečiai rankovėse, ko gero, sulauks paskutinių laivų, išplukdančių grūdus iš Lietuvos. „Nėra kur skubėti, juolab kad ir pagal ilgalaikes prognozes grūdų kainų kreivė eina vos ne horizontaliai, jokių pakilimų nenusimato", - realiai situaciją vertina Viktoras ir priduria, kad anksčiau realizacijos sąlygos buvo geresnės. Jis jau daug metų riziką išskaido - daliai derliaus parduoti pasirašo išankstines sutartis. „Realizuojant grūdus reikia šaltų nervų. Ir svarbu per ilgai nelaukti „geriausios" kainos, vis tikintis, kad ji dar kilstelės. Kai kurie kolegos skaičiuoja tiesmukai: jei pernai sausio 2 dieną kainos pakilo, tai ir šiemet pakils. Bet taip nebūna, kainą lemia daugybė neaiškių aplinkybių ir su tuo turime susitaikyti", - svarsto žemdirbys.

Jis labai gerai apgalvoja, ko siekti - ar auginti kuo didesnius derlius, ar pasitenkinti vidutiniais. „Reikia skaičiuoti, kas lieka. Kai tarp kviečių klasių kainų skirtumas vos keli eurai, tai nelabai verta stengtis išauginti būtinai aukštesnės kokybės", - racionaliai mąsto žemdirbys. Pasak jo, pelnas žemės ūkyje ne per didžiausias ir, deja, kelinti metai nedidėja.

Didžioji dalis Viktoro dirbamos žemės yra nuosava, laukai plyti kompaktiškai. Bet tam prireikė daug pastangų nuo pat pirmųjų ūkininkavimo metų, kai 1993 m. ūkį sukūrė Viktoro tėvas. „Mūsų strategija buvo investuoti ne į techniką, ne į namus, ne į mašinas, o į žemę", - kryptingą siekį pabrėžia ūkininkas ir priduria, kad žemė visada buvo brangi. Jis pastebi, kad dabar žemės beveik neįmanoma nusipirkti, nes turintiesiems laisvų pinigų ji tapo itin patrauklia investicija.

Apie ateities planus Viktoras kalba kukliai. Reikėtų naujo namo, jau ir projektuką turi nusižiūrėjęs, tačiau jo statybas vis atidėlioja. „Turime su šeima kur gyventi, ant galvos vanduo nelaša, yra ko pavalgyti ir kuo apsirengti. Argi laimingesni, kurie su lizinginėmis mašinomis važinėja ir bankui paskolas atidavinėja? Tik iš šalies kartais gražiai atrodo", - įvaizdžio vaikytis nežada Radviliškio r. ūkininkas Viktoras Radionovas.