Tremtyje gimęs Kazimieras Gudžiūnas pamena, kad tėvai ir Igarkoje turėjo karvę. Iš ankstyvos vaikystės likęs vaizdas, ko gero, turėjo įtakos Kazimiero pasirinkimui kurti pieno ūkį, kuris šiuo metu yra vienas didžiausių Šilutės rajone.

Su tėvais ir broliais iš Sibiro K. Gudžiūnas grįžo būdamas penkerių metų amžiaus. Ten patirtas vargas ir šaltis į atmintį įsirėžė visam laikui, galbūt todėl vėliau jis siekė, kad jo gyvenime būtų daugiau šviesos. Ir dabar, juodu pienininkystės sektoriui metu, stengiasi neprarasti optimizmo.

Baigęs inžinerijos studijas tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Kazimieras ilgai vadovavo Vilkyčių paukštynui, vėliau, prasidėjus privatizacijai, tapo jo bendrasavininkiu. Pradėjęs rimtai investuoti į pieno ūkį, paukštyną pardavė. Dabar K. Gudžiūno ūkyje yra apie 600 galvijų, iš jų 200 - melžiamos karvės.

Ūkis 2015 m. buvo pripažintas Šilutės r. „Metų ūkiu", bet sunkmetis neaplenkė ir jo. Dabar Kazimieras gyvena apsišarvavęs kantrybe ir laukia, kol pats sunkiausias per visą jo gyvenimą veiklos periodas baigsis ir vėl bus galima dirbti oriai, už darbą gauti teisingą atlygį. „Lietuviai išgyveno ne vieną krizę, išgyvens ir šitą", - viliasi ūkininkas.

Ūkininkauja išmintingai ir su meile

Taip susiklostė, kad Kazimierui, skirtingai negu didelei daliai Lietuvos ūkininkų, pačiam nereikėjo vargti ir kibirais nešioti pieną ar su šakėmis mėžti tvartą - jis iškart tapo ūkio valdytoju. Aišku, pravertė paukštininkystės ūkyje įgyta vadovavimo patirtis, o kraujyje, matyt, yra verslaus ūkininko genas. Ilgus metus Kazimiero dešinioji ranka buvo šviesios atminties mama, ir Sibire sugebėjusi įsigyti karvę.

Pieno ūkio pradžia buvo 1990 m., kai K. Gudžiūnas Vilkyčiuose nusipirko du senus pastatus. Gavo žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą ir pamažu pradėjo ūkininkauti. „Atrodė, turėsime 20 karvių, dar pasiauginsime kiaulių, ir būsime dideli ūkininkai", - Kazimieras dabar juokiasi iš tuomečio savo supratimo. Suvokęs, kad su tiek gyvulių didelis ūkininkas nebus, ūkio plėtrą pradėjo ilgai nedelsdamas.

Dabar stovinčios penkios šalto tipo fermos nė iš tolo neprimena to, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus. Modernūs tvarkingi tvartai, lyg parke išpuoselėta aplinka rodo, kad ūkininkaujama čia ir su meile, ir išmintingai.

„Manau, per mažai plėtėmės. Kad ūkis būtų efektyvesnis, reikia melžti apie 400 karvių. Aišku, šiuo laikotarpiu ir nuostoliai būtų didesni. Bet toks ūkis būtų leidęs daugiau raumenų užsiauginti dar iki krizės", - kalba K. Gudžiūnas.

Vietos plėtrai tvartuose yra - juose galima laikyti apie 300 melžiamų karvių. Reikalui esant, nebeaugintų ir buliukų, tad dar vietos atsilaisvintų. Bet net ir pasibaigus pieno krizei, jis labai gerai pagalvos, ar verta plėstis, kai viskas taip nestabilu.

Ūkyje daugiausia yra holšteinizuotų Lietuvos juodmargių. Kol pieno gamyba yra nuostolinga, Kazimieras nesistengia didinti pieno primilžio. Per dieną ūkyje pagaminama 3 t pieno, vidutiniškai iš karvės per metus primelžiama kiek daugiau nei 7 tūkst. kg pieno. Pasak ūkio valdytojo, toks produktyvumas yra optimalus. Ir nors gamybos aukštumų ūkis nešturmuoja, pienas labai kokybiškas - pagal visus kokybės parametrus yra geresnis už vidurkį.

Ūkis turi apie 600 ha pievų ir ariamos žemės, iš kurios 400 ha yra nuosava. Apie 150 ha žemės dirbama ekologiškai - čia pašarams auginami mišiniai, žieminiai rugiai ir kvietrugiai. K. Gudžiūnas turėjo minčių ekologiškai užaugintus javus parduoti, bet kol kas jų kokybė nėra labai gera - nenašiose žemėse be trąšų užauginti gerus grūdus sunku. Tad ir ekologiški grūdai sušeriami gyvuliams.

Pašarams taip pat augina 70-80 ha kukurūzų. Gyvuliams papildomai perka baltyminių priedų, sojų rupinių, rapsų išspaudų, pašarinių mielių. Pašarų maišytuvas- dalytuvas pašarus gyvuliams dalija dukart per parą.

Problema - karvių kojos

Daugiausia sveikatingumo problemų ūkyje kelia karvių kojos - dažnai net nesulaukusios trečios laktacijos jos apšlumba. Kazimieras mano, kad karvės daug laiko praleidžia prie ėdžių, kur stovi drėgmėje, dėl to suminkštėja nagos. „Bet neaišku, ar čia palaidas laikymas kaltas, ar niekaip nepritaikome priedų, kad karvių sąnariai būtų tvirtesni. Kiekvienas priedų pardavėjas tikina, kad ne tą priedą dedame. Bet ir pakeitus priedus niekas nepasikeičia. Žiūrime ir genetiką, renkame atitinkamų bulių spermą, bet problema neišnyksta", - trauko pečiais K. Gudžiūnas.

Jis nesidžiaugia visai šalia jo žemių išdygusiomis vėjo jėgainėmis. Gal tai tik sutapimas, tačiau pastebėta, kad joms atsiradus ūkyje kasmet atvedama iki 20 negyvų veršelių, nors anksčiau to beveik nepasitaikydavo. Kazimieras yra girdėjęs nuomonę, kad vėjo jėgainės turi įtakos gyvuliams, ir linkęs tuo tikėti. Bet labiausiai ūkininkui apmaudu, kad jėgainės stovi vos už kelių šimtų metrų nuo jo žemių, bet niekam net atsiklausti nereikėjo, ar jis neprieštarauja jų statyboms.

Kazimieras svarsto visus už ir prieš, jeigu sertifikuotų pieno ūkį kaip ekologinį, bet kol kas, jo manymu, tai neapsimokėjo. Tik dabar, kai už ekologišką pieną mokama gerokai daugiau, gal ir vertėtų tokią galimybę svarstyti. „Bet blogiausia, kad Lietuvoje viskas yra neprognozuojama. Po naujų Seimo rinkimų pasikeis valdžia ir greičiausiai viskas atvirkščiai bus", - sako jis ir priduria, kad stabilumo trūkumas - ne mažesnė bėda už kritusias pieno kainas.

Stebisi Vyriausybės pozicija

Kol kas K. Gudžiūnas išsaugojo visus 15 darbuotojų ir nemažino atlyginimų, bet - anksčiau uždirbtų resursų sąskaita.

Balandį už litrą pieno jis dar gaudavo po 18 ct/l, o nuo gegužės jau tik po 16 ct/l - kai buvo patvirtinta žemiausia pieno supirkimo kaina, tai ją perdirbėjai ir pritaikė. „Štai taip ir išgaruos pienininkams patvirtinta 18 mln. eurų nacionalinė parama. Valstybėje visiška savivalė ir labai keista, kaip Vyriausybė negali susitvarkyti su penkiomis pieninėmis ir penkiais prekybos centrais", - sarkastiškai šypsosi K. Gudžiūnas.

Pagaminti litrą pieno jo ūkyje atsieina mažiausiai 20 centų. Jeigu krizė tęsis ir toliau, ūkio nuostoliai šiemet gali siekti apie pusę milijono eurų. Skaičiai šokiruoja, tačiau Kazimieras stengiasi išlikti ramus ir tikisi, kad į dideles skolas lįsti nereikės, nors atsiskaitymai jau stringa. „Gal valdžia dar kokių kompensacijų sugalvos, bet juk ir tokios supirkimo kainos negali ilgai būti - jos turi didėti. Negali tiek laiko visi Lietuvos pieno ūkiai dirbti nuostolingai", - ūkininkas bando išsaugoti optimizmo likučius. Ir nesėdi sudėjęs rankų - vis ieško kitų būdų uždirbti, nors žemės ūkyje, anot jo, padėtis tokia bloga, kad uždirbti apskritai sunkiai įmanoma.

Ūkyje dabar paliekami visi buliukai ir auginami maždaug pusantrų metų, iki 600 kg svorio. Tačiau pelno iš jų taip pat ne kažin kas. Kazimieras sako, kad, gavus pinigus už juos, lyg ir nemažai atrodo, bet kai suskaičiuoja, kiek kainavo bulius užauginti, džiaugsmo nebelieka: už gyvo svorio kg dabar perdirbėjai moka 1,3-1,4 euro, o vienam kg jautienos užauginti reikia apie 2 eurų. Aišku, vasarą ganomi galvijai užauginami pigiau. „Lietuvos perdirbėjai naudojasi beviltiška ūkininkų padėtimi. Juk parduotuvėje ir pieninių bulių mėsa kainuoja labai brangiai", - pastebi K. Gudžiūnas.

Buliukus jis augina ir dėl išmokų. Bet jeigu pieno kaina būtų normali, tikrai jų neaugintų, o vietą tvarte geriau melžiamoms karvėms paliktų. „Bet dabar aritmetika paprasta - kuo daugiau karvių melži, tuo daugiau nuostolių patiri", - kalba ūkininkas.

Vilkyčiuose, šalia Veiviržo upės, Gudžiūnai yra įkūrę kaimo turizmo sodybą, tačiau ir ji net maža dalimi negali kompensuoti pieno ūkio nuostolių. Svarbiausia, kad pati išsilaikytų ir dar darbuotojams būtų galima algas išmokėti. Šia sodyba daugiausia rūpinasi Kazimiero žmona Virginija.

Iš augalininkystės taip pat neuždirba - viskas, kas užauginama, skirta pašarams. Žemės čia nederlingos, tad didelių derlių nebūna. Anksčiau Šilutės r. ūkininkai gaudavo didesnes išmokas už ūkininkavimą nepalankiose vietovėse, tačiau 2015 m. šis statusas buvo pakeistas į užliejamų pievų, todėl išmokos sumažėjo 25 Eur/ha.

Vis dėlto atkaklumo stoka Kazimiero neapkaltinsi - jis vėl rengiasi teikti du projektus ES paramai gauti, vieną kooperatyvui, kitą - ūkiui modernizuoti. „O ką daryti? Ūkyje ne 20 karvių, kelio atgal nėra. Gyvename iš inercijos ir iš rezervų, bet jeigu jau ūkininkauji, turi ir investuoti", - sako ūkininkas. Karvių sveikatingumui pagerinti jis nori rekonstruoti tvartus, kad būtų galima tiesti guminius kilimėlius. Reikia modernizuoti ir 16 vietų melžimo aikštelę, kad būtų galima stebėti rują ir gauti kitos informacijos apie gyvulius, taip pat norėtų įsigyti pašarus pristumiantį robotą. Dėl melžimo robotų Kazimieras kol kas neapsisprendęs - jų daug reikėtų, o kai situacija tokia bloga, tokioms investicijoms ryžtis sunku.

Šiame ūkyje, pradedant SAPARD laikotarpiu, iš viso buvo įvykdyta 11 didesnių ir mažesnių projektų. Pernai K. Gudžiūnas buvo nominuotas ir geriausio projekto rinkimuose, kuriuos rengė NMA.

Kooperatyvas tik pienui supirkti yra nenaudingas

Paklausęs raginimų ūkininkams kooperuotis, Kazimieras prieš dvejus metus pats įkūrė nedidelį kooperatyvą. Pretendavo ir į ES paramą, bet nesėkmingai - pritrūko vos 3 balų. O pagal šiemet įsigaliosiančius Kooperatinių bendrovių įstatymo pakeitimus jo kooperatyvas nebeturi ateities, nes jame per mažai ūkininkų. „Taigi, kooperatinis judėjimas jokios naudos neatnešė nei man, nei dar kitiems kooperatyvo nariams. Dabar vėl mąstau, kokį ūkio modelį kurti, kad būtų daugiau naudos, nors, kita vertus, taip nelieka tęstinumo, o visa tai vėliau turi įtakos pretenduojant į paramą, kai reikia skaičiuoti balus. Tokia sistema irgi sunkiai suprantama", - teigia K. Gudžiūnas.

Jis sutinka, kad lietuviams reikia kooperuotis, bet kooperatyvai, jo teigimu, turi būti dideli, tikri, o ne 5 ar 50 ūkininkų. „Kooperatinis judėjimas tai yra gamyba (pašarų, baltyminių priedų, pieno), perdirbimas, prekyba, žodžiu, visas kompleksas nuo tvarto iki parduotuvės lentynos. Ir visi šalies ūkininkai turi būti kooperatyvo nariai, tuomet ir patys pelną dalytumėmės. O dabar kooperatinis judėjimas - tik pieno gamyba. Ir kas iš to?" - savo nuomonę turi ūkio valdytojas.

Jis pats nuo pat pradžių priklausė kooperatyvui „Pienas LT", tačiau iš jo išstojo. Sako, idėja gera, bet nemato šio ūkininkų kooperatyvo perspektyvos. „Norint, kad toks kooperatyvas gyvuotų, jis turi pats ir prekyba užsiimti. Kol prekybos centro lentynos nevaldai, tu nieko nevaldai. Ir rimtam kooperatyvui reikia bent kelių tūkstančių narių, tuomet su tokiu pieno kiekiu jau gali derybose tvirčiau jaustis", - kerta K. Gudžiūnas. Jo įsitikinimu, kooperatyvo nariai turėtų būti ir kombinuotųjų pašarų, baltyminių priedų gamintojai ir tiekėjai, kad būtų suinteresuoti gaminti ir parduoti gerą produktą, o ne „bet kokį šlamštą".

Greitos krizės pabaigos nesitiki

Taigi, Kazimieras dabar gyvena viltimi, kad pieno krizė kada nors baigsis, o iki to laiko nereikės labai įsiskolinti. „Norėčiau tikėti, kad krizė baigsis greitai. Bet pagal ES prognozes jos pabaigos dar nematyti. Kaip gi ji baigsis, kai, panaikinus pieno kvotas, Europoje pieno pagaminama daugiau, o jo nėra kur realizuoti", - nelinksmai svarsto K. Gudžiūnas.

Didžiausia jo paguoda - šeima, o didžiausia aistra - automobilių sportas, į kurį Kazimieras pasinėręs nuo 10-osios klasės. Savo pomėgiui ūkininkas, kuris yra automobilių sporto klubo „Vilkyčiai" pirmininkas, negaili ir gerais pienininkystei laikais uždirbtų pinigų.

O ar jųdviejų su žmona sukurta žemės ūkio veikla turės tęstinumą, Kazimieras kol kas nesuka galvos. Dukters žemės ūkis nesudomino, bet galbūt anūkai norės tęsti senelių veiklą. „Kaimo turizmas liks anūkei, o pieno ūkis - anūkui. Jeigu tik norės", - šypsosi Vilkyčių ūkininkas.