Sėklų ir trąšų įterpimas vienu važiavimu – jau ne naujovė, tai daugiau nei prieš 40 metų sukurtas būdas, leidžiantis tiksliai, ekonomiškai ir tausojant aplinką paskleisti augalams reikalingą visą trąšų kiekį arba dalį trąšų. Lokalus tręšimas atliekamas kartu su žemės dirbimo arba su sėjos technologinėmis operacijomis.

Yra išskiriami keli lokalaus tręšimo būdai. Vienas iš gana paprastų, bet dažnai naudojamų lokalaus tręšimo būdų yra toks, kai trąšos įterpiamos dirvoje į kas antrą tarpą tarp sėklų eilučių. Tam dažniausiai naudojami diskiniai sėklų ir trąšų įterpimo noragėliai, tačiau šis būdas gali būti taikomas ir su kaltiniais arba pleištiniais noragėliais. Nustatomas toks tręšimo noragėlių gylis, kad trąšos būtų įterpiamos vidutiniškai apie 2–4 cm giliau negu sėklos.

Dėl to, kad trąšos įterpiamos giliau negu sėklos, augalų šaknys nenudega ir greitai pasiekia reikalingas maisto medžiagas. Siekiant užtikrinti tinkamą sėklų įterpimo ir lokalaus tręšimo technologinį procesą, sėjamosioms keliami papildomi reikalavimai. Pirmiausia, sėjamųjų noragėliai turi gebėti sėklas įterpti į pakankamai drėgmės turintį dirvožemį, kad jos greitai ir tolygiai sudygtų. Paskui, sėjamųjų tręšimo noragėliai turi gebėti įterpti trąšas giliau už sėklas tarp dviejų eilučių ir nepažeisti sėklų vagučių pagrindo.

Kai trąšos terpiamos sėklų šone

Kitas dažnai naudojamas lokalaus tręšimo būdas yra toks, kai trąšos įterpiamos sėklų šone keliais centimetrais giliau. Noragėlių konstrukcija gali būti labai įvairi – nuo diskinių iki kaltinių. Sėklas ir trąšas galima įterpti dviem skirtingais noragėliais arba tuo pačiu vienu noragėliu. Šiuo atveju labai svarbu išsaugoti atskiras sėklų ir trąšų guoliavietes, kad jos nesusijungtų ir kad sėklos nepatektų tiesiai ant trąšų.

Jeigu viskas tiksliai atliekama, tai kiekvienai sėklai sudaromos optimalios sąlygos sudygti, nes šalia yra maisto atsargų. Pageidautina, kad sėjamosios sėklas ir trąšas įterptų taip, kad jos tiesiogiai nesiliestų su į dirvožemį įmaišytomis augalų atliekomis, tačiau sąlytis su dirvožemiu būtų geras, ir sėklos galėtų absorbuoti dirvos drėgmę. Jei sėklos ir trąšos būtų įterptos tarp augalų atliekų dirvoje, padidėtų ir rizika, kad azotą sujungs organines medžiagas skaidantys mikroorganizmai ir kad ankstesnių augalų ligos pasklis naujame pasėlyje.

Lokalus tręšimas dviem gyliais

Vienas iš naujausių lokalaus tręšimo būdų yra toks, kai trąšos įterpiamos dviem skirtingais gyliais: sekliai ir giliai. Sėjamosiose naudojami labai siauri apie 2,5 cm pločio noragai, kurie gali dirbti iki 25–30 cm gyliu. Siauri noragai mažina pasipriešinimą traukai, o kartu ir degalų sąnaudas.

Be to, šių noragų priekis yra plokščias ir siauras, todėl išvengiama dirvožemio maišymo ir grumstų susidarymo. Pravažiavus noragui, dirvožemis abiejose nubrėžtos vagos pusėse nesusispaudžia, bet atsiranda daug įtrūkimų, kurie pagerina deguonies judėjimą šaknų link ir taip skatina šaknijimąsi.

Sekliai 5–10 cm gylyje įterptas trąšas gali labai greitai pasiekti augalo šaknys. Ne mažiau svarbios augalams yra ir giliau 15–30 cm gylyje įterptos trąšos. Šios augalams pasiekiamos trąšų atsargos stimuliuoja šaknų vystymąsi ir aprūpina augalą maisto medžiagomis per visą auginimo sezoną. Teigiamas poveikis pastebimas net ir sausringais laikotarpiais, kadangi dirvožemio drėgmė geriau išsaugoma gilesniuose sluoksniuose.

Jei sėklos ir trąšos įterpiamos tuo pačiu noragėliu, labai svarbu, kad trąšos nepatektų per daug arti prie sėklų ir joms nepakenktų. Įterpiant trąšas per arti sėklų, rizikuojama labai dideliais derliaus nuostoliais dėl nudeginimo. Ar stipriai bus pakenkta, priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., trąšų rūšies, trąšų normos, dirvožemio fizikinių savybių, meteorologinių sąlygų, augalų rūšies ir dirvožemio tipo.

Jeigu trąšų koncentracija yra per didelė, ypač azoto ir kalio koncentracija apie šaknis, tuomet šaknys gali išdžiūti ir augalas sunyks. Vieni augalai ne tokie jautrūs didelei koncentracijai, o kiti, pvz., rapsai ir sojų pupelės, yra labai jautrūs. Mažos pradinės trąšų normos retai kada kelia problemų, tačiau rizika yra didžiausia tuomet, kai kartu su sėklomis įterpiama didžioji dalis trąšų.

Lokalus tręšimas gali būti atliekamas ne tik eilute, bet ir juosta. Tokiu atveju trąšos išberiamos specialiais diskiniais noragėliais po kiekviena sėklų eilute maždaug 12,5 cm tarpueiliais ir užžeriamos diskų arba lėkščių pakeltu dirvožemiu. Ratais dirvožemis prispaudžiamas prie trąšų. Geras sąlytis su dirvožemiu ir tinkama drėgmė yra reikalingos sąlygos, kad trąšos tirptų ir augalų šaknys galėtų gauti maisto medžiagų. Trąšos išberiamos maždaug 5 cm pločio juostomis, o po to virš jų atskiromis eilutėmis įterpiamos augalų sėklos. Taip yra sumažinama rizika, kad sėklos ir trąšos pateks labai arti šalia viena kitos.

Dauguma kombinuotų sėjamųjų gamintojų gamina noragėlius, kuriais sėjant kartu įterpiamos birios mineralinės trąšos. Jeigu noragėliai kaltiniai, inkariniai ar strėliniai, tai greta sėklavamzdžių tvirtinami birių trąšų trąšavamzdžiai. Jeigu diskiniai, tai noragėliai dažniausiai išdėstomi trimis eilėmis, dvi eilės būna sėjos noragėlių, o viena – trąšų noragėlių. Tačiau yra gamintojų, gaminančių specialios konstrukcijos noragėlius, kuriais galima įterpti skystas mineralines trąšas ir virš jų – augalų sėklas. Tokių noragėlių antgaliai nubrėžia vagutes dirvoje ir specialiu vamzdeliu įterpia skystas mineralines trąšas. Plokštele 5 cm aukščiau yra suspaudžiamas dirvos paviršius, kad sė-klos nesiliestų su skystomis trąšomis, kurių koncentracija būna didelė ir gali greitai pažeisti augalus. Paskui ant suspausto dirvos pagrindo išberiamos sėklos.

Dažniausiai lokaliai tręšiama sėjamosiomis per sėją. Tačiau kai kuriais atvejais trąšos gali būti įterpiamos lokaliai į dirvą ir dirbant žemę prieš sėją. Tuomet trąšos, patekusios į drėgną dirvožemį, pradeda anksčiau tirpti ir pasėti augalai gali lengviau ir greičiau pradėti įsisavinti maisto medžiagas. Deja, žemės dirbimo metu sunku įterpti trąšas į tas vietas, kuriose augs augalai. Šis būdas turėtų tikti atliekant juostinį žemės dirbimą, kai įdirbamas ne visas dirvos plotas, o tik tam tikro pločio juostos, į kurias vėliau įterpiamos augalų sėklos.