23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2016/05
Lietuvos regionų unikalūs kultūriniai ištekliai
  • Dr. Živilė GEDMINAITĖ-RAUDONĖ LAEI
  • Mano ūkis

Globalizacijos ir Europos integracijos procesai veda prie regionų supanašėjimo. Tai skatina ieškoti naujų sprendimų, kurie padėtų užtikrinti sėkmingą regionų vystymąsi, o mažiau turtingiems ar probleminiams regionams - panaudoti savo unikalius kultūrinius išteklius, kuriant didesnę pridėtinę vertę.

XX-XXI a. sandūrai būdinga naujos ekonominės, socialinės, kultūrinės, aplinkosaugos aplinkybės, globalizacijos ir regionalizacijos procesai, sparčiai besikeičiančios technologijos. Šie procesai veikia regionus: didėja ne tik tos pačios šalies, bet ir Europos Sąjungos regionų socialiniai ir ekonominiai skirtumai. Jiems mažinti skiriamas nuolatinis dėmesys nuo pat bendrijos įkūrimo pradžios.

Po kiekvieno ES plėtros etapo, regioninės politikos vaidmuo vis augo, nes naujai įstojusių valstybių ir valstybių senbuvių ekonominės ir socialinės sąlygos skyrėsi. Įgyvendinant regioninę politiką, buvo remiami infrastruktūros projektai, informacinės visuomenės formavimas, remiamos investicijos į žmogiškuosius išteklius, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas. Tai turėjo padėti mažiau turtingiems ar struktūrinių problemų turintiems regionams didinti konkurencingumą ir skatinti greitesnį bei tvaresnį ekonomikos vystymąsi. Tačiau regionų socialinio ir ekonominio vystymosi netolygumai tebėra aktuali problema.

XXI a. pradžioje išryškėjo svarbus ES regioninės politikos rezultatas - supanašėję regionai prarado ekonominį pranašumą (konkurenciniu požiūriu) arba šis pranašumas labai sumažėjo. Atsaku į šiuos pokyčius tapo nauja regioninės politikos paradigma, kuri pabrėžia „besimokančio regiono" koncepcijos diegimo svarbą, klasterių ir bendradarbiavimo tinklų formavimą, inovatyvumą, o svarbiausia - būtinybę ne tiek remti atsiliekančius regionus, kiek pasitelkus jų „bazinius gebėjimus" siekti konkurencinio pranašumo.

Siekiant įvertinti naujais formavimo principais pagrįstos regioninės politikos poveikį, reikia naujų vertinimo metodų, kurie būtų orientuoti į didesnės pridėtinės vertės kūrimą regionuose, pasitelkiant kiekvieno regiono „bazinius gebėjimus", stiprybes; neapsiriboti vien neigiamų reiškinių šalinimu ar vien tik užsibrėžto infrastruktūros lygio siekiamybe. Šiuo požiūriu ypač svarbūs unikalūs regionų kultūriniai ištekliai ir jų panaudojimas pridėtinei vertei kurti.

Kodėl kultūrinis unikalumas toks svarbus kuriant regionų gerovę? Kodėl XXI amžiuje būtent jį reikia pasitelkti, norint siekti ekonominės gerovės? Kultūrinis unikalumas ypatingas tuo, kad gali padėti siekti ekonominio pranašumo, panaudojant regiono išskirtines savybes, jo stiprybes. Kultūrinių procesų ir ekonominės veiklos susiejimas gali suteikti regionui išskirtinumo bruožų, padaryti jį pridėtinę vertę kuriančiu regionu ne beatodairiškai konkuruojant, o, pasitelkus bendradarbiavimą, išskirtinius žmogiškuosius išteklius, darniai jį plėtojant. Kalbant apie ES 2014-2020 metų finansinio programavimo laikotarpį, daug mokslininkų pabrėžia jau ne regionų konkurencingumo aspektą, o galimybę panaudoti unikaliuosius išteklius.

Šiuo metu ES regioninė politika nepakankamai atsižvelgia į regionų kultūrinį unikalumą, todėl nepasinaudojama jų turimais ištekliais pridėtinei vertei kurti. ES regioninės politikos priemonės orientuotos į tam tikro lygio infrastruktūros sukūrimą, bendruosius rezultatus, rodiklius ir kriterijus, kurie konkrečiam regionui gali būti ne itin reikšmingi. Mat paramos teikimo tikslas - suvienodinti regionus, nors regione sukurtas tam tikras infrastruktūros lygis ne visada nulemia sėkmingą jo ateitį ar konkurencinį pranašumą.

XXI a. regionų kultūrinis unikalumas turi tapti svarbiu veiksniu, įgyvendinant naujos regioninės politikos paradigmą. Svarbi aplinkybė yra ta, kad galima išnaudoti jau esamas unikaliąsias regionų savybes ir galima jas konstruoti, t. y. kurti unikalumą. Bet kurio tipo unikalumas gali tapti sąlyga, padėsiančia pritraukti investicijų.

Lietuvos regionų struktūros ir ekonominės plėtros dėsningumus, regioninės plėtros formavimo ypatumus, augimo veiksnius ir plėtros kryptis mokslininkai pradėjo nagrinėti tik atgavus nepriklausomybę. Lietuvai įstojus į ES, tokių tyrimų poreikis išaugo. Šios publikacijos autorių atliktas tyrimas leidžia identifikuoti pagrindines unikalių kultūrinių išteklių panaudojimo galimybes Lietuvos regionuose, suskirstytuose pagal kaimiškumą.

Regionai pagal kaimiškumą

Pagrindinis Lietuvos regionų skirstymo pagal kaimiškumą kriterijus - gyventojų skaičius didžiausioje gyvenvietėje. Remtasi prielaida, kad didmiesčiai lemia regionų ekonomikos augimą ir kad nuo jų priklauso teritorijos raida. Todėl didmiesčio neturinčiuose regionuose ekonominė ir socialinė situacija yra prastesnė. Lietuvos atveju miesto tipo regionai išskirti įvertinus tai, ar regionas turi gyvenvietę su ne mažiau kaip 50,1 tūkst. gyventojų (50 tūkst. gyventojų yra dažniausiai pasaulyje naudojama riba, nuo kurios regionas, turintis tokio dydžio miestą, laikomas metropoliniu). Lietuvoje didesni kaip 50 tūkst. gyventojų miestai tradiciškai laikomi didmiesčiais ir oficialiai priskiriami miestų savivaldybėms (išimtis - Palanga, turinti apie 18 tūkst. gyventojų).

Riba tarp kaimo ir pusiau kaimo regionų pasirinktas 15 tūkst. gyventojų turintis miestas. Klasifikuojant Lietuvos regionus pagal kaimiškumą, jie priskirti vienam iš trijų tipų:

Lietuvoje miesto regionams priskirtinos Palangos, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus miestų savivaldybės, kuriose gyventojų skaičius svyruoja nuo 59 iki 524 tūkst. Kaimo regionai sudaro 65 proc. visų Lietuvos regionų (39 savivaldybės), pusiau kaimo - 23 proc. (14 savivaldybių), miesto regionai - 12 proc. (7 savivaldybės). Daugiau kaip pusė Lietuvos savivaldybių priskirtinos kaimo, o ketvirtadalis - pusiau kaimo regionams.

Kultūrinis unikalumas

Regiono kultūrinių, istorinių ir gamtinių išteklių unikalumui vertinti panaudoti turizmo paslaugų potencialo (pasiūlos) ir paklausos kriterijai. Pagal kultūrinį unikalumą miesto, pusiau kaimo ir kaimo regionai suskirstyti į turinčius didelius, vidutinius ir nedidelius kultūrinio, istorinio ir gamtinio unikalumo išteklius (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos miestų reikšmės buvo eliminuotos, kadangi jos labai skyrėsi nuo grupės vidurkio).

Miesto regionų grupėje 86 proc. Lietuvos regionų turi didelius, 14 proc. - vidutinius kultūrinio unikalumo išteklius. Pusiau kaimo regionų grupėje 69 proc. Lietuvos regionų turi vidutinius, 31 proc. - nedidelius kultūrinio unikalumo išteklius. Kaimo regionų grupėje 5 proc. Lietuvos regionų turi didelius kultūrinio unikalumo išteklius, 52,5 proc. - vidutinius, o 42,5 proc. - nedidelius kultūrinio unikalumo išteklius.

Didžiausias kultūrinių, istorinių ir gamtinių unikalių išteklių potencialas yra sutelktas Vilniaus ir Kauno miestų regionuose. Kiti Lietuvos regionai, kuriuose yra didžiausi Lietuvos miestai arba kurorto statusą turintys miestai (Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miesto regionai bei Palangos, Druskininkų ir Neringos regionai), pasižymi dideliu potencialu sėkmingai panaudoti kultūrinio unikalumo išteklius ekonominiams pranašumams didinti. 51,6 proc. Lietuvos regionų pasižymi vidutiniais, 35 proc. - nedideliais kultūrinio unikalumo ištekliais.

Lietuvos regionai, turintys didelius unikalumo išteklius ir didžiausias kultūrinio unikalumo indekso reikšmes, teritoriškai išsidėstę skirtingose Lietuvos vietose, kuriose yra didieji Lietuvos miestai arba kurorto statusą turintys miestai, t. y. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miestų, Palangos, Neringos ir Druskininkų regionai.

Dauguma nedideliais kultūrinio unikalumo ištekliais pasižyminčių Lietuvos regionų susitelkę Pietvakarių Lietuvoje (Pagėgių, Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir kt.), kita dalis - Šiaurės Lietuvoje (Skuodo, Akmenės, Joniškio) ir keletas regionų teritoriškai išsiskirstę netolygiai (Visagino, Šalčininkų), nepriklausomai nuo regionų suskirstymo pagal kaimiškumą. Didžioji dalis Lietuvos regionų, turinčių vidutinių kultūrinio unikalumo išteklių, teritoriškai išsidėstę Vidurio ir Rytų Lietuvoje.

Ekonominis regionų potencialas

Kokią papildomą pridėtinę vertę gali duoti unikalių kultūrinių išteklių panaudojimas ekonominėje veikloje, lyginant su pridėtine verte, gaunama įgyvendinant ekonomines veiklas, kurių metu nepanaudojami unikalūs kultūriniai ištekliai? Vertinant regionų grupių ekonominės veiklos rezultatų būklę, atsižvelgta į ūkio subjektų skaičiaus pokytį turizmo infrastruktūros sektoriuje (apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuose), dirbančiųjų skaičiaus pokytį kultūros ir turizmo sektoriuose, taip pat šių sektorių apyvartą, sukurtą pridėtinę vertę, materialines investicijas, ES struktūrinės paramos projektų kiekį ir įsisavintą paramą.

Geriausiais ekonominiais rezultatais ir didžiausiu įsisavintos ES turizmo plėtrai skirtos paramos kiekiu pasižymi miesto ir kaimo regionai, turintys didelius kultūrinio unikalumo išteklius. Mažesni ekonominės veiklos rezultatai yra vidutinių kultūrinio unikalumo išteklių kaimo regionų grupėje. Prasčiausi ekonominio vertinimo rezultatai yra nedidelių kultūrinio unikalumo išteklių kaimo regionų grupėje. Pusiau kaimo regionų grupės rezultatai svyruoja tarp kaimo regionų, turinčių vidutinius ir nedidelius kultūrinio unikalumo išteklius. Taigi miesto ir kaimo regionai, pasižymintys dideliais kultūrinio unikalumo ištekliais, turi didelį potencialą, siekiant kurti didesnę naujų darbo vietų vertę ir pridėtinę vertę. Vertinant miesto regionų rezultatus, būtina atsižvelgti į tai, kad šie regionai gali kurti didesnę pridėtinę vertę ne tik dėl unikalių kultūrinių išteklių, bet ir dėl kitų svarbių ekonominių veiklų, būdingų didmiesčiams.

Vertinant sukuriamos pridėtinės vertės ir naujų darbo vietų vertės Lietuvos regionuose rezultatus, nustatyta, kad papildomos materialinės investicijos didžiausią pridėtinę vertę ir naujų darbo vietų vertę sukurtų kaimo regionų grupėje, turinčioje vidutinius kultūrinio unikalumo išteklius. Mažesnė papildoma pridėtinė vertė gali būti kuriama miesto bei pusiau kaimo regionuose. Kaimo regionų grupėje, turinčioje didelius ir nedidelius kultūrinio unikalumo išteklius, ryšio tarp papildomų investicijų bei papildomos pridėtinės vertės kūrimo nustatyti nepavyko, kadangi negalima atmesti, kad pridėtinės vertės prieaugis gali būti lygus nuliui. Didžiausias darbo vietų vertės potencialas taip pat sutelktas kaimo regionų grupėje, turinčioje vidutinius kultūrinio unikalumo išteklius. Mažėjančia tvarka eina pusiau kaimo regionai, miesto regionai bei kaimo regionai, turintys nedidelius kultūrinio unikalumo išteklius.

Lietuvos regionų, suskirstytų pagal Lietuvos regionai pagal kaimiškumą ir unikalių kultūrinių išteklių dydį kaimiškumą, unikalių kultūrinių išteklių vertinimo rezultatai patvirtina, kad įgyvendinant Europos Sąjungos regioninę politiką tikslinga taikyti papildomus paramos diferencijavimo kriterijus, siekiant didinti paramos efektyvumą bei jos teikimą toms regionų grupėms, kuriose pagal pasirinktą paramos kryptį galima sukurti didžiausią pridėtinę vertę bei naujų darbo vietų skaičių.

Didžiausias potencialas, materialinių investicijų pagalba kuriant papildomą naujų darbo vietų ir pridėtinę vertę, panaudojant regiono unikalius kultūrinius išteklius, sutelktas Lietuvos miesto bei kaimo regionuose, turinčiuose didelius kultūrinio unikalumo išteklius.

Regionų unikalumo panaudojimas tampa vienu iš galimų sprendimų, stiprinant regionų konkurencinius pranašumus, kryptingai panaudojant vietos išteklius, pagrįstai specializuojant regionus ir pritraukiant investicijas.

***

Praėjus šešeriems metams po Europos anglies ir plieno bendrijos įsteigimo (1951 m.), Romos sutartyje buvo įrašyta regioninės politikos sąvoka. Ši data žymi ES regioninės politikos pradžią.

***

Regionų kultūrinis unikalumas suvokiamas kaip išskirtinė galimybė surasti, išskirti ir pasinaudoti vienintelėmis, ypatingomis, nepaprastomis, skirtingomis, tik tam regionui būdingomis savybėmis, siekiant užtikrinti regiono gerovę; arba kita galimybė – šias unikalias savybes regionui sukurti. Unikalumas apima išskirtinius kultūrinius, istorinius ir gamtinius regiono išteklius.