Kiaulių produktyvumą apibūdina reprodukcinės, penėjimosi ir mėsinės savybės bei mėsos kokybiniai (fiziniai ir cheminiai) rodikliai. Mokslinės literatūros duomenimis, kiaulių produktyvumą apie 30-40 proc. lemia genetiniai veiksniai ir apie 60-70 proc. - aplinkos (šėrimo, laikymo) sąlygos.

Produktyvumo požymiams tiesioginės įtakos turi ir kiaulių sveikatingumas, glaudžiai susijęs su paveldimais ir nepaveldimais veiksniais.

Pagrindiniai genetiniai veiksniai, lemiantys kiaulių produktyvumą, yra veislė, lytis, atskiri genai arba genų grupės.

Keturios veislių grupės

Šiandien Lietuvoje veisiamos kiaulės pagal atitikimą veislių požymiams skirstomos į keturias veislių grupes:

• pirmoji - pagerintos (atviros populiacijos) Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios (jorkšyrai) ir jų tarpusavio palikuonys;
• antroji - landrasai ir su jais gauti mišrūnai;
• trečioji - pjetrėnai, diurokai ir jų mišrūnai;
• ketvirtoji - Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios kiaulės (genofondinės).

Net ir dabar kartais kyla diskusijos dėl didžiųjų baltųjų ar jorkšyrų kiaulių veislės pavadinimo. Garsioji didžiųjų baltųjų kiaulių veislė pirmiausia buvo sukurta Jungtinėje Karalystėje (Didžioji Britanija), Jorkšyro grafystėje. Todėl pagal vietovės pavadinimą ši kiaulių veislė dažnai yra vadinama ir jorkšyrų veisle. Tai ta pati kiaulių veislė.

Anglijos didžiosios baltosios (jorkšyrai) ypač paplito Europoje. Jos buvo panaudotos kuriant atskirų šalių didžiųjų baltųjų (mūsų šalyje - Lietuvos baltųjų) ar jorkšyrų kiaulių veisles. Lietuvoje pastaruoju metu yra didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų veislių kiaulių veislynai. Priklausomai nuo kilmės pažymėjimuose nurodytos veislės pavadinimo, importuotos kiaulės pavadintos didžiosiomis baltosiomis arba jorkšyrais. Todėl jų tarpusavio poravimą (sėklinimą) tikrai galima laikyti grynuoju veisimu, o gautą prieauglį vadinti didžiosiomis baltosiomis (jorkšyrais).

Kiaulių veislininkystės apyskaitos duomenimis, 2014 m. pabaigoje 5,8 proc. visų veislynuose laikomų kiaulių sudarė atviros populiacijos (pagerinto genotipo) Lietuvos baltosios, 11,8 proc. - didžiosios baltosios, 10,8 proc. - jorkšyrai, 22,7 proc. - landrasai, 2,1 proc. - diurokai, 1,2 proc. - genofondinės (iš jų: 0,9 proc. senojo genotipo Lietuvos baltosios ir 0,3 proc. Lietuvos vietinės). Likusią dalį (apie 46 proc.) veislynuose sudarė įvairių derinių pirmos ir antros kartos mišrūnai. Taigi, dėl šiuolaikinės rinkos diktuojamų sąlygų, šalyje vyrauja landrasai, didžiosios baltosios (jorkšyrai) ir jų tarpusavio arba su diurokais ir pjetrėnais gauti mišrūnai.

Genofondinių kiaulių saugojimą skatina valstybės parama. Tačiau ties išnykimo riba atsidūrė ir pagerintos (atviros populiacijos) Lietuvos baltosios kiaulės, kurios laikomos tik viename veislyne.

Pagerintos (atviros populiacijos) Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios (jorkšyrai) pagal eksterjero požymius ir produktyvumą yra panašios. Landrasai jau yra bekoninio tipo kiaulės su ilgiausiu liemeniu, pasižyminčios geromis reprodukcinėmis, penėjimosi ir mėsinėmis savybėmis. Diurokai ir pjetrėnai yra grynai specializuotų mėsinių veislių kiaulės ir pramoninio mišrinimo (hibridizacijos) deriniuose naudojamos tik kaip tėvinė forma. Jų vislumas mažesnis negu kitų Lietuvoje veisiamų kiaulių (išskyrus genofondines), tačiau pasižymi labai geromis penėjimosi (ypač diurokai) ir mėsinėmis (ypač pjetrėnai) savybėmis. Tiesa, pjetrėnai dėl per daug išvystyto raumeningumo yra lepesni šėrimo ir laikymo sąlygoms, todėl jų paklausa mišrūnų gavyboje mažėja.

Populiariausia tėvine veisle hibridizacijos deriniuose tampa diurokai ir pirmos kartos (F₁) landrasų x diurokų mišrūnai. Be to, diurokų veislės kiaulių yra didesnis tarpraumeninių riebalų kiekis, gerinantis mišrūnų (hibridų) mėsos technologines ir skonio savybes.

Lyties reikšmė

Kuiliukai sparčiausiai auga ir pasižymi geriausiomis mėsinėmis savybėmis. Palyginti su kiaulaitėmis, jų raumeningumas yra 1-3 proc. didesnis. Tarpinę vietą užima kastratai: jie penisi geriau, tačiau yra riebesni negu kiaulaitės.

Dėl mėsos kokybės (pasitaikančio specifinio kuilio kvapo, kurį sukelia skatolas ir androstenonas) kuiliukų kastracija Lietuvoje tapo tradicija. Įgyvendinant gyvūnų gerovės reikalavimus, ieškoma alternatyvų didelį stresą sukeliančiai chirurginei kastracijai. Vienas iš tokių šalyje diegiamų metodų yra imunokastracija, panaudojant specialią vakciną, kuri stabdo sėklidžių vystymąsi ir jose vykstančius hormono testosterono ir spermatozoidų gamybos procesus.

Genai ir jų grupės

Kiaulių kariotipą sudaro 38 chromosomos (diploidinis rinkinys). Subrendusiose lytinėse ląstelėse - kiaušinėliuose irspermatozoiduose - yra 19 chromosomų (haploidinis rinkinys). Kiaulių chromosomose rasti genai, lemiantys vislumą ir pieningumą (pvz., LHB, MYF4 genai), penėjimosi greitį (pvz., CCKAR, MC4R, IGF1, LEP genai), raumeningumą ir mėsos fizinius bei cheminius rodiklius (pvz., CAST, IGF2, MC4R, FABP, RYR1, PRKAG3, MSTN, MTTP, LEPR genai), paveldimas ligas ir kita.

Veislinių kiaulių atranka pagal pageidaujamus genus yra genominė selekcija, kuriai vykdyti masiškai būtinos atitinkamos sertifikuotos laboratorijos. Šiuo metodu pirmiausiai turėtų būti įvertinti kuiliai reproduktoriai, laikomi spermos ėmimo centruose.

Veislinės vertės gerinimas - veislynų uždavinys

Norint išvengti pastaruoju metu gana dažnokai šalies kiaulių veislininkystės sistemoje pasitaikančio chaoso, visi veislynai be jokios išimties privalo vykdyti kiaulių selekciją pagal atitinkamuose galiojančiuose nacionaliniuose teisės aktuose nurodytą tvarką. Remiantis veislinių kiaulių produktyvumo kontrolės, vertinimo ir informacijos kaupimo taisyklėmis, būtina:

• tęsti paršavedžių atranką pagal reprodukcines savybes, pagrindinį dėmesį skiriant vislumui (atvestų gyvų paršelių skaičiui) ir pieningumui (21 dienos amžiaus paršelių vados svoriui, kg);
• naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio penėjimo ir skerdimo metodu (pagal palikuonių kokybę) kuilius ir paršavedes. Įvertinimas atliekamas tik AB „Kiaulių veislininkystė" kontrolinio penėjimo stotyje; a) veislynuose ir spermos ėmimo centruose laikomi jauni (12 mėn.) kuiliai turi būti kilę iš tėvų, patikrintų pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes, o visi suaugę (24 mėn. ir vyresni) kuiliai - ir patys įvertinti šiuo metodu; b) ne mažiau kaip 30 proc. veislynuose laikomų paršavedžių turi būti kilusios iš tėvų, patikrintų pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes arba pačios įvertintos šiuo metodu;
• tęsti veislinio prieauglio (85-110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Dėl objektyvumo prieauglio raumeningumą turėtų įvertinti tik kiaulių kontrolės asistentas;
• plėtoti veislinių kuilių ir paršavedžių, įvertintų AB „Kiaulių veislininkystė" kontrolinio penėjimo stotyje, atranką pagal mėsos kokybę;
• kurti osteochondrozės kontrolės diegimo kiaulių veislynuose sistemą. Vykdoma atranka apribos paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą ir kartu pagerins veislinių kuilių ir paršavedžių sveikatingumą bei pailgins jų efektyvaus reprodukcinio naudojimo amžių (apie šią kiaulių paveldimą ydą skaitykite „Mano ūkis", 2014 nr. 7, p. 62-63);
• papildyti veislinių kiaulių linijinio vertinimo (BLUP) sistemą naujais selekcionuojamais mėsos kokybės rodikliais, didelį dėmesį skiriant mėsos pH, vandeningumui ir tarpraumeninių riebalų kiekiui.

Taigi, racionaliai veikiančioje kiaulininkystės sistemoje pagrindinis veislynų uždavinys yra gerinti ir dauginti veislines kiaules, o įvairios kategorijos prekinių ūkių - efektyviai panaudoti iš veislynų įsigytą veislinį prieauglį mišrinimo (hibridizacijos) deriniuose.

ŽŪIKVC duomenimis, 2016 m. balandžio 1 d. šalyje buvo 16 549 kiaulių laikytojai, kurie įregistravę 597 535 kiaules. Paskutiniaisiais metais veislynuose laikoma apie 8-10 proc. visų kiaulių. Vieni veislynai priklauso Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijai (LVKAGA), kiti - Lietuvos kiaulių augintojų asociacijai (LKAA).

Abi asociacijos yra pripažintos veislininkystės institucijos, LVKAGA nariai taiko priimtus selekcijos metodus ir laiko daugiau kontroliuojamų veislinių kiaulių (tarp jų - ir paršavedžių), tačiau dėl nelabai aiškių motyvų Kilmės knygą vesti turi teisę tik LKAA.