Pragmatiškas požiūris ne visada kuria, kartais jis griauna. Jei sprendimai agrariniame versle priimami vadovaujantis vien materialinės naudos, pelningumo kriterijais, bet pamirštami socialiniai santykiai, pasekmės būna skaudžios. Žmonių nusivylimas, nereikalingumo jausmas, netikėjimas ateitimi prisideda prie emigracijos. Žemės reformos metais sujaukti žmonių santykiai iki šiol paženklinti randų. Kaip rasti pusiausvyrą tarp naudos siekimo ir gerų santykių? Apie tai kalbamės su Aleksandro Stulginskio universiteto Kultūrinės komunikacijos ir edukacijos centro direktoriumi dr. prof. Sigitu DAUKILU.

Ko reikia žmogui, kad jis kaime jaustųsi gerai?

Vieni žmonės orientuoti į turto, kiti - į santykių kūrimą, suvokdami, kad santykiai sukuria ir turtą. Tie, kurie suprato šią paprastą tiesą, šiandien kaime gyvena puikiai. Atlikdami tyrimus, bendraujame su žemdirbiais, žemės ūkio darbininkais. Jų klausiame, ar stambieji žemvaldžiai (ūkininkai, įmonės) vertina tuos, kurie sukuria pridedamąją vertę? Atsakymai įvairūs. Džiugina tas dalykas, kad dalis stambiųjų, kurie savo rankose turi žemę, kurie išsilavinę, investuoja ir į kultūrą, kartu ir į santykius, nes supranta, jog tai grįš su kaupu. Kad žmogus jaustųsi gerai, visų pirma reikia bendruomeninio gyvenimo, kur kiekvienas save realizuotų santykių sistemoje, jaustųsi komfortiškai.

Žemės ūkio sistemoje socialinius santykius iš dalies lemia ūkio dydis ir nuosavybė. Stambių ūkių, įmonių savininkai patys asmeniškai gamyboje dažniausiai nedalyvauja. Kita kategorija - specialistai, kurie nebūtinai turi žemės, nes jie uždirba pragyvenimui kaip samdomi darbuotojai. Vidutiniai ir smulkieji ūkininkai yra kartu ir specialistai, ir žemės savininkai. Jie labiausiai yra susaistyti tradicinio santykio su žeme kaip turtu ir gamybos priemone.

Prieš dvylika metų atlikome tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kam kaime gyventi yra prasminga ir kurie žmonės išgyvena gerus jausmus. Tikėjomės, kad atsakymas bus toks: gerai gyvena tie, kurie uždirba daug. Tyrimas atskleidė, kad didžiausią prasmę gyvendami kaime mato tie, kurie patys orientuoti į santykius ir kurie turi galimybę perduoti tradicijas jaunajai kartai. Išryškėjo vertybių sistemos dėsningumas: visa ko pamatas yra du vertybių blokai, t. y. vertybės, susijusios su individualumu ir socialumu, ir tai, kaip šie du blokai tarpusavy persidengia. Kitaip tariant, laimingi yra tie, kurie sugeba pasiekti šių vertybių dermę.

Tai paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Per paskaitas studentų klausiu, kada žmogaus gyvenimas yra blogas? Atsakymo ieškome drauge. Istoriškai buvo plėtojamos penkios vertybių ideologijos. Jei Mozės paklaustume, jis atsakytų - gyvenimas blogas tuomet, kai galvoje yra blogai, Kristus pasakytų - kai žmogus yra bejausmis, t. y. kai širdyje blogai, Markso manymu, blogai žmogus jaučiasi tada, kai kišenės tuščios. Pagal froidiškąją ideologiją, gyvenimas blogas, jei gyvename „žemiau juosmens", t. y. vien instinktais. Kaimui geriausiai tinka A. Einšteino pozicija: visi norime būti turtingi, tačiau turtas, kaip ir visa kita, yra reliatyvi sąvoka. Todėl pasitelkę savo kritinį mąstymą galime susikonstruoti gerą gyvenimą kaime, t. y. konstruoti (kurti) santykius.

Turbūt sunku patikėti, kad stambios įmonės, ūkiai, užuot siekę pelno, mes visas jėgas tam, kad sukurtų santykius.

Tai pamažu vyksta. Paanalizuokime, kaip didelės bendrovės, koncernai atrenka darbuotojus, pagal kokius kriterijus. Jeigu yra vietos vertybiniams dalykams, vadinasi, ne viskas blogai.

Atspirties taškas yra suvokimas, kad didesnį pelną galima sukurti tada, kai šalia ekonominių vertybių atsiranda socialinio konstruktyvizmo vertybės, t. y. kai skiriama dėmesio žmonių tarpusavio santykiams. Vieno ūkio padalinio vadovė klausė patarimo, kaip palaikyti tvarką fermoje? Atsakiau klausimu: ar fermos darbininkai bent minimaliai jaučiasi esą šeimininkai, ar tik ateina, padirba ir išeina? Ar investuojama į santykius? Jei darbininkas dirba gerai, būtina jį pagirti.

Vienas traktorininkas pasiskundė padalinio vadovui, kad fermos darbininkas neleidžia įvažiuoti į tvartą, liepia nuplauti traktoriaus ratus. Mano atsakymas buvo toks: už šį elgesį darbininką būtina pagirti ir paskatinti, o traktorininkas turi suvokti, kad privalu gerbti kitų darbą. Šie paprasčiausi pavyzdžiai leidžia suprasti, kaip konstruojami santykiai socialinėje erdvėje ir kiek jie svarbūs.

Skaitydamas paskaitą studentams - būsimiems kaimo plėtros administratoriams (apie 80 proc. jų atvyko mokytis iš kaimo) - pasiteiravau, kas iš jų didžiuojasi, kad yra kaimo vaikas? Tikėjausi, kad bent pusė pakels rankas. Deja... Jie nežinojo, nesuvokė, dėl ko galėtų tuo didžiuotis. Visą semestrą siekiau atskleisti, kokia vertybė gali būti žmogaus gyvenimo būdas, jei į tai žvelgtume rimtai ir atsakingai.

Kartą vaikinas pasidalijo nuogąstavimu, kad mielai gyventų kaime, tačiau nenori būti stambaus ūkio perėmėju, jam arčiau širdies kiti kaimo verslai, tik neapsisprendė, ko konkrečiai galėtų imtis. Užsiminė apie sumanymą teikti maitinimo paslaugas. Paklausiau apie pomėgius, jis paminėjo automobilius. Atėjo mintis pasiūlyti jam susieti pomėgį su verslu, pavyzdžiui, maitinimo įstaigos interjerui panaudoti senus automobilius. Viena, jam pačiam tai galėtų būti įdomu, antra, leistų patirti teigiamų emocijų klientams, kurie jaučia sentimentus senoms mašinoms. Jaunuolis įžvelgė prasmę, po pusmečio pasigyrė, kad darbuojasi ta linkme. Kaimo žmonės, kurie bent šiek tiek laiko skiria pomėgiams, palaiko savo emocinio pasaulio gyvastį. Mūsų misija ir yra parodyti prasmingo gyvenimo dimensijas, o ne vien pragmatiškuosius dalykus, kurie mūsų visuomenę gali sugriauti.

Kalbėdami apie visuomenės gerovę, valstybės vadovai, politikai dažniau remiasi skaičiais, kurie atspindi gamybos, ekonomikos pokyčius, ir rečiau apie socialinius santykius, emocinį klimatą.

Mūsų ekonomikos rezultatai, BVP nėra labai prasti, bet laikomės žemų atlyginimų politikos, kuri privertė dalį gyventojų iškeliauti svetur. Lietuvos mokslo taryba yra vykdžiusi projektą, skirtą socialiniams iššūkiams nacionaliniam saugumui atskleisti. Buvo nurodyta, prie kokių pasekmių prives neigiami socialiniai reiškiniai, tarp jų ir emigracija. Tačiau vyriausybių strategijose tai menkai atsispindi, viską užgožia ekonominės veiklos rodikliai. Kokybinėms dimensijoms, jausmų ir santykių vertybėms vyriausybių dokumentuose vietos nėra. Tai ne vien Lietuvos problema, bet kitose ES šalyse tam skiriama daugiau dėmesio, todėl ir rezultatai skiriasi.

Palyginę lietuvių ir vokiečių vertybių hierarchiją, pamatysime, kad vieni ir kiti į pirmą vietą iškelia sveikatą. Lietuviai toliau vardija pinigus, karjerą, vokiečiai - santykių ir jausmų pasaulį. Sutinku, vokiečiai turtingesni, jų materialiniai poreikiai patenkinti labiau, bet ir vertybių ideologijoje viskas kitaip sudėliota.

Gal kam gali atrodyti pernelyg tiesmukiška sieti socialinius dalykus su nacionaliniu saugumu, kai išorinė grėsmė mums dažnai asocijuojasi su tanku ties valstybės siena. Bet jei visuomenės santykių ir vertybių pasaulis liks suardytas, nebus kas gintų valstybę nuo išorės grėsmės. Valstybė - ne vien turtas, tai ir Tėvynės, t. y. jausmų kategorija.

Kada laikas pradėti rūpintis santykiais? Ar po to, kai sukurta materialinė gerovė?

Kartą, besibaigiant metams, turėjau skaityti kursą ūkininkams, siekiantiems žalio diplomo, supažindinti juos su psichologinių ir pedagoginių žinių pagrindais. Klausytojai nebuvo nusiteikę „gaišti laiko" auditorijoje ir ragino paskubėti, nors, mano galva, turėjome kalbėtis apie labai rimtus dalykus. Paklausiau, kaip jie supranta, kas yra kaimas ir kas jį sugriovė? Ėmė kaltinti politikus, dažnas minėjo vieną konkrečią pavardę. „Nieko panašaus! - sakiau. - Jūs galvojate, kad esate geriausi, bet iš tiesų jūs kaimą sugriovėte!" Sužiuro. Tikslas buvo išprovokuoti. „Meskite akmenį, jei kam nors iš jūsų ūkio kūrimo pradžioje svarbiausia vertybė buvo ne jūsų žemė, gyvuliai, turtiniai dalykai, o pirmiausia santykiai su kitais". Tokių pavyzdžių buvo ir yra. Ypač skaudi turto dalybų problema iškildavo gausiose šeimose, kai daug vaikų paveldėjo žemę ir neatidavė į vieno kurio rankas, bet dalijosi į daugybę dalių, tikėdamiesi greitai parduoti ir pralobti. Daug istorijų, kai dėl žemės pėdos vienas prieš kitą šeimos nariai stojo su šakėmis.

Po paskaitos vienas ūkininkas pasipasakojo, kad labiausiai gailisi, jog būtent taip pasielgė, dabar broliai skersuoja, giminės vengia atvažiuoti į sodybą. Jis norėtų atkurti santykius, tik dabar suvokė padaręs didžiulę klaidą. Ar įmanoma ją ištaisyti? Atsakiau, kad tikriausiai jau vėlu, bet pamėginti verta.

Esu žemaitis ir ūkininko paveldėtojas. Man pačiam irgi reikėjo įveikti savo egoizmą. Nebuvo lengva, bet tėviškės neišdraskėme. Savo dalį atidaviau tam, kas ten gyveno. Ūkis suklestėjo, išsaugojome sodybą ir santykius. Sudėję pinigus nupirkome daugiau žemės, kad ūkis būtų rentabilus, t. y. investavome į ūkį. Svarbiau buvo ne ekonominiai dalykai, o Tėviškė kaip kategorija, vertybė.

Aš ir toliau propaguoju požiūrį, kad šeimos, kurios sugadino santykius draskydamos ūkius, turėtų pamėginti iš naujo sueiti krūvon. Dažnas man pasako, kad esu idealistas. Tikriausiai, nes nesuprantu šiandieninių mūsų didžiųjų prekybos tinklų vyrukų ideologijos, kurie nepasidalija milijardų, broliai tarpusavy bylinėjasi. Tai vis vertybių klausimas.

Kiekvienas verslininkas, taip pat ir žemdirbys, siekdamas materialių dalykų, turėtų galvoti apie santykių sistemą, kurioje gyvena. Geri santykiai yra turtingo visaverčio (priešingybė jam - nusivylimas) gyvenimo pagrindas.