Nors Lietuvoje auginamų kukurūzų plotas nėra labai stabilus, tačiau vis tiek išlieka palyginti didelis. Ir ne be reikalo. Kukurūzai – derlingiausi energiniai augalai, Lietuvoje iš vieno hektaro galintys per metus užauginti iki 80 tonų žaliosios masės. Kaip išsirinkti derlingiausią pašarinių kukurūzų veislę?

Derliaus dydį lemiančių elementų yra labai daug, tačiau vienas iš pagrindinių ir didžiausią įtaką turinčių – augalo veislė. Lietuvoje veislių ankstyvumas yra apibrėžiamas FAO rodikliu, kuris svyruoja nuo 160 iki 240. Kas tai yra?

FAO terminas buvo sukurtas kaip bendra veislių ankstyvumo sistema. Vieni selekcininkai kukurūzų subrendimo laiką nurodydavo saulėtomis dienomis, kiti teigiamų temperatūrų suma, dar kiti – aktyvių temperatūrų suma. Žodžiu, skirtingose šalyse metodika skyrėsi.

Žinoma, ankstyvumo matavimas dienomis nėra adekvatus rodiklis. Pripažinkime, kad dienų skaičius Pietų Prancūzijoje nėra lygus tam pačiam dienų skaičiui Šiaurės Lietuvos ūkyje. Pagaliau Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) nusprendė sukurti naują bendrą visiems Europos kukurūzų augintojams sistemą.

Lietuvoje kukurūzų veislės skirstomos į tokias grupes:

• ankstyvos veislės – FAO 160–190;
• vidutinio ankstyvumo veislės – FAO 200–220;
• vėlyvos veislės – FAO < 230.

Atlikus 2015 m. meteorologinių duomenų analizę, galima teigti, kad veislės, vėlyvesnės negu FAO 200, subrendo tik spalio antroje pusėje. Ar tai rodo, kad vertėtų rinktis ankstyvesnes veisles? Nebūtinai. Praėjusieji metai skyrėsi iš kitų – labai atsiliko nuo daugiamečių kritulių ir aktyvių temperatūrų vidurkio.

Augintojai, norintys pradėti siloso gamybą rugsėjo pabaigoje – spalio pirmą savaitę, turėtų rinktis veisles, kurių FAO iki 210. Galintieji ir norintieji šiuos darbus atlikti vėliau gali rinktis vėlesnes veisles, kurių FAO iki 240. Šios veislės paprastai yra ir derlingesnės, sukaupia daugiau krakmolo ir žaliosios masės.

Kukurūzų siloso nuėmimą galima pradėti, kai augalai sukaupia 28 proc. sausųjų medžiagų, o optimalus derliaus nuėmimo laikas prasideda, kai augalai sukaupia 32 proc. sausųjų medžiagų. Derliaus dorojimą reikėtų užbaigti augalams sukaupus 35 proc. sausųjų medžiagų, nes vėliau labai mažėja augalų žaliosios masės virškinamumas ir prastėja pašarų kokybė.

Prieš derliaus nuėmimą vizualiai įvertinti, kiek sausųjų medžiagų augalai yra sukaupę, labai sunku, o gal net neįmanoma. Daugelis kukurūzų augintojų Lietuvoje laukia, kol kukurūzai paruduos, ir tik tuomet pradeda doroti derlių. Rinkoje yra nemaža dalis veislių, kurios ilgai išlieka žalios. Kartais taip nutinka ir dėl žalinantį efektą duodančių fungicidų naudojimo, o suveikus abiem veiksniams, augalai žaliuoja ilgai. Tokiais atvejais derlių reikia doroti, kai augaluose yra 32 proc. sausųjų medžiagų. Medėjant augalui, virškinamumas drastiškai mažėja.

Kaip turėtų atrodyti augalai?

Nederėtų pamiršti ir kitų labai svarbių veislės požymių. Nė vienas patyręs žemdirbys pro akis nepraleidžia augalų aukščio, lapuotumo, lapų pločio ir ilgio. Stiebo storis yra taip pat labai svarbus. Stiebe yra 27 proc. augalo užauginamų sausųjų medžiagų kiekio. Paprastai plonesni būna labai ankstyvų pašarinių kukurūzų veislių arba kukurūzų veislių, skirtų grūdams, stiebai.

Rinkdamiesi kukurūzų, taip pat kaip ir cukrinių runkelių, veislę, atkreipkite dėmesį ir į lapų statumą. Statesnius augalų lapus daug geriau apšviečia saulė. Augalai aktyviau vykdo fotosintezę, greičiau auga, o pasėliui užaugus, net ir apatinius lapus ilgiau apšviečia saulė.

Ne visada tai, ko yra daugiau, yra gerai. Šį posakį būtų galima pritaikyti kalbant apie kukurūzų stiebus: nė vienas pašarinių kukurūzų augintojas neturėtų pageidauti papildomų neišsivysčiusių stiebų. Sunaudoję nemenką dalį maisto medžiagų, tokie stiebai vis tiek neužaugina norimos burbuolės, o jų pašarinė vertė būna labai žema.

Tokie papildomi stiebai užauga augalui krūmijantis arba per sėją sukritus kelioms sėkloms į vieną vietą. Tuomet daigai konkuruoja ir vienas jų lieka menkesnis. To išvengti galima renkantis silpniau besikrūmijančias veisles, pasirenkant tinkamą sėjamąją ir optimalų sėjos greitį (kukurūzų sėjamųjų ir rekomenduojamo sėjos greičio apžvalgą galima rasti „Mano ūkio“ 2015 m. birželio numeryje). Pasėlio sudygimo vienodumui turi įtakos ir žemės dirbimo būdas, veislė, sėklų ir jų kalibravimo kokybė.

Geriau viena ar kelios burbuolės?

Dažniausiai džiaugiamės pamatę keletą augalo burbuolių – ir be reikalo! Auginant pašarinius kukurūzus, pageidautina tik viena burbuolė. Dažniausiai tokiais atvejais, kai augalas užaugina keletą burbuolių, jos nėra visiškai išsivysčiusios, netolygiai subręsta ir sukaupia gerokai mažiau krakmolo.

Pastebėjau, kad augintojai labiau džiaugiasi trumpesnėmis, tačiau visiškai pilnomis burbuolėmis, o ne ilgesnėmis ir ne visai pilnomis. Geriausia būtų užauginti ilgas ir pilnas burbuoles.

Burbuolės gali būti nepilnos dėl kelių veiksnių: maisto medžiagų trūkumo, sausros, dėl nuo herbicidų patirto streso, veislės, trumpo ir sauso žydėjimo laiko, labai ilgo ir smarkaus lietaus per žydėjimą. Vyriškieji ir moteriškieji kukurūzų žiedynai žydi tuo pačiu metu, bet palyginti trumpai. Visi neigiami veiksniai šiuo laikotarpiu turi milžinišką poveikį augalų produktyvumui. Burbuolės su daug dengiamųjų lapų būna ne taip užkrėstos puviniais, nes į jas iš išorės sunkiau patenka vanduo.

Pageidautina, kad 1 000 sausųjų (14 proc. drėgnio) grūdų masė turėtų sverti bent 250 gramų. Gerai išsivysčiusiose burbuolėse būna nuo 14 iki 18 eilių grūdų. Vienoje eilėje – nuo 20 iki 35 grūdų. Grūdų dydžiui didelės įtakos turi ir šerdies storis. Ne visuomet storesnių burbuolių grūdai yra sunkesni, tiesiog jų centrinė šerdis yra šiek tiek platesnė.

Kukurūzų virškinamumas

Veislės pasirinkimas vien dėl sausųjų medžiagų derliaus ir kiekio jau neatitinka šiuolaikinėms kukurūzų veislėms keliamų reikalavimų. Būtina atsižvelgti ir į kitus kokybinius parametrus. Proteinų, riebalų kiekis būna beveik pastovus, virškinamumas panašus, o angliavandenių kiekiui įtakos turi veislė, klimatas, brandos tarpsnis ir kitos sąlygos.

Dažniausiai kukurūzų silose yra toks maisto medžiagų kiekis: 31,8 proc. krakmolo, 10,2 proc. kitų angliavandenių, 43,7 proc. NDF, 3,0 proc. riebalų, 8 proc. baltymų, 3,5 proc. žalių pelenų. Taigi, angliavandeniai sudaro apie 85 proc. visos masės, iš kurių apie 32 proc. yra labai gerai virškinamo krakmolo. Likusi dalis (apie 44 proc.) angliavandenių skrandyje yra sunkiau virškinami. Visi jie būna augalų ląstelių sienelėse.

Atrajotojams ypač svarbūs mikroorganizmai, nes jie suskaido 80–95 proc. krakmolo, 60–70 proc. ląstelienos, iki 80 proc. pašarų baltymų. Ląstelieninis pašaras skatina atrajojimą, augaluose esančią energiją kaupia ne tik lengvai tirpūs angliavandeniai – cukrus ir krakmolas, bet ir struktūriniai, ląstelieniniai angliavandeniai. Modernūs kukurūzų hibridai turi 35–40 proc. ląstelieninių angliavandenių.

Hemiceliulozės, celiuliozės ir lignino yra ląstelės sienelių sudėtyje, jie sudaro apie 40 proc. visos augalo masės. Struktūrinės ląstelienos virškinamumas vis aktualesnis. Siekiama, kad NDF (lignino, tikrosios celiuliozės, hemiceliuliozės kiekis pašaruose) frakcijos skaidomumo greitis didžiajame prieskrandyje būtų 3,5 proc./ val. (225 g), o įprastai skaidomumas yra 3,2 proc. (205 g). Vadinasi, NDF frakcija skaidoma 0,3 procento lėčiau. Todėl karvė suės 7 kg siloso mažiau per dieną, gaus 2,1 MJ NEL mažiau energijos ir pagamins 0,6 l mažiau pieno per dieną. Pinigine verte nuostolis per metus šimtui karvių sudarytų 3 942 eurus (0,6 x 100 x 365 dienų x 0,18 Eur = 3 942 Eur).

Nors ligninas priklauso ląstelienai, bet yra fenolio junginys, priskiriamas medienai ir yra nevirškinamas. Mikroorganizmai suskaido angliavandenius iki galutinio produkto – acto, propiono ir sviesto rūgšties. Šios riebalų rūgštys absorbuojamos per prieskrandžio sieneles. Koks riebalų rūgščių kiekis ir jų tarpusavio santykis susidarys didžiajame prieskrandyje, priklauso nuo pašarų maisto medžiagų sudėties.

Jei sušeriamas didesnis kiekis lengvai skylančio cukraus arba mažai stabilaus krakmolo, susidaro didelis propiono rūgšties kiekis. Ji parūgština prieskrandžių terpę ir gali sukelti acidozę. Šėrimas krakmolu, kuris mažai skaidomas didžiajame prieskrandyje (praeina į žarnyną), padėtų išspręsti šią problemą. Didžioji dalis krakmolo plonose žarnose skaidoma iki gliukozės, o ji panaudojama tiesiogiai pieno gamybai. Pašarinių kukurūzų selekcininkų siekis – mažinti lignino kiekį ir didinti ląstelių sienelių virškinamumą.

***

Sėklų kalibravimas – sėklų rūšiavimas pagal dydį ir kokybę. Vienodesnės sėklos tolygiau pasisėja, tinkamai pasėtos vienodai dygsta, pasėlis būna homogeniškas.