Alvytė Valuckienė su vyru Eugenijumi ir vaikais Neringa bei Nauriu šeimininkauja jungtiniame ūkyje, kuris yra vienas stambiausių Vilkaviškio rajone. Valuckų ūkis pirmiausia garsėja kaip bulvių augintojų, nors prie pusantro tūkstančio hektarų artėjančiuose plotuose gerai dera ir kiti žemės ūkio augalai.

Pagal bulvių plotus (150 ha) Valuckų ūkis priskiriamas prie pačių stambiausių šalyje. Visus tris ūkius - savo, dukros ir sūnaus - administruojanti Alvytė sako, kad vaikų atėjimas ūkininkauti yra išsipildžiusi jos svajonė. Neringa, baigusi ekonomikos studijas, ūkį sukūrė anksčiau, o Nauris ilgokai buvo toli nuo žemės. Jis menininkas, medžio drožėjas, ir dainuojantis, ir vaidinantis. Pirmiausia Alvytė prisišnekino ateiti dirbti marčią Inetą, kad padėtų tvarkytis su galybe popierizmo.

„Nauris pradėjo darbuotis labai atsargiai, po truputį, o dabar juo džiaugiuosi neatsidžiaugiu: vadovauja bulvių fasavimo cechui, šauniai tvarkosi su transporto vadyba ir su visais užsakymais, sėda už bet kurio traktoriaus ar kombaino vairo. Labai norėjau, kad vaikai ateitų į ūkį, juk nuo to priklauso, ar verta modernizuotis. Tai padeda nusistatyti tam tikras ribas, kiek gali sau leisti plėstis", - sako Alvytė. Žentas Saulius irgi dirba ūkyje, jam priklauso sandėliai ir jų mechanizmai bei visas elektros ūkis.

Pasigenda profesionalių konsultantų

Dideliame augalininkystės ūkyje visus agronominius klausimus sprendžia Alvytė su Neringa. „Nerandu, kas man patartų geriau, negu aš pati žinau. Nors profesionalios ir objektyvios konsultacijos labai reikėtų. Kai konsultuoja firmų vadybininkai, tai konsultacija šališka, nes aišku, kad jie rekomenduos tik tai, ką patys siūlo parduoti. Padėkoju jiems už rekomendacijas, bet sprendžiu visada pati," - sako ūkininkė.

Daug metų ji nesėkmingai bando surasti nepriklausomą bulvininkystės srities konsultantą ir sako, kad valstybės požiūris yra ne augintojų naudai, mat tokių specialistų tiesiog nėra. Mokslininkai irgi mažokai atlieka tokių bulvių tyrimų, kurie gamybininkui būtų aktualūs. „Man dėl bulvių priežiūros kyla gausybė klausimų, valandų valandas prasėdžiu internete. Anądien vyrui ir sakau: turbūt mokslinį darbą reikia rašyti iš bulvininkystės, šitiek informacijos iš visų šalių esu sukaupusi", - pasakoja Alvytė.

Labai sunkus buvo 2014/2015 metų sezonas - dėl Rusijos embargo rinkoje jautėsi milžiniška bulvių perprodukcija. „2014 m. vasaros pabaigoje, kai tik prasidėjo Rusijos embargas, žurnalistai įkyriai skambinėjo ir klausinėjo, kokie bus nuostoliai. Tada sakėme - dar nežinia, palaukime pavasario. O pavasarį, kai didžiulius kiekius bulvių teko išmesti, jau niekas mūsų nebepaklausė, kaip sekėsi...Visiems ta tema jau buvo nusibodusi ir neberūpėjo", - su nuoskauda prisimena Eugenijus.

Kai nepasotinamos Rusijos rinkos neliko, dirbti pasidarė gerokai sudėtingiau. Realizacijos sėkmė dabar priklauso nuo situacijos kitose šalyse. Jei tik kur nors nutinka gamtos kataklizmų, tai iš karto pajunta mūsų šalies augintojai - bulvės pajuda iš saugyklų. Kai aplinkui viskas gerai, orų sąlygos vegetacijos metu palankios, realizuoti bulves sunkiau.

Pardavinėjant 2015 m. derlių, gelbsti tai, kad pernai daug kas po nesėkmingų metų sumažino bulvių plotus. Bulvių derlių Europoje pakoregavo sausra. Šiemet kovo pradžioje Valuckų saugyklose dar gulėjo 1 500 tonų bulvių - tai nėra daug, žinant, kad iš viso ūkyje kasama apie 7 000 tonų. Šių metų išskirtinumas yra tas, kad daug bulvių ne tik eksportuojama, bet ir tiekiama vietinei rinkai - didiesiems prekybos centrams.

Atgauti skolas - principo reikalas

Vienas sunkiausių momentų darbe - susidūrimai su nesąžiningais pirkėjais. Paprastai parduodant bulves laikomasi taisyklės: kol nėra pavedimo, krovinys nekraunamas. Bet būna įvairiausių atvejų, kai suveikia žmogiškieji faktoriai - imi ir patiki žmogumi, nes aplinkybės atrodo labai įtikinamos. „Gera širdim ne visada versle galima pasikliauti. Kad ir kiek gyvenimas mokė, vis atsiranda tokių situacijų, kai neatsilaikai: žmogus sėdi prieš tave, žiūri į akis, pasakoja graudžias istorijas - imi ir patiki juo", - iš patirties žino Alvytė.

Pavyzdžiui, viena įmonė apgavo pažadėjusi, kad PVM nemokės iš karto, o atiduos tada, kai susigrąžins iš valstybės. „Sutarėm, kad palauksim. Bet laukėm laukėm ir nieko, jokios žinios iš jų. Net nesikalba. Viskas, nutariau nedelsti ir padaviau skolų išieškojimui. Nedidelė ten suma, bet tai yra principo reikalas. Turime sutartį su skolų išieškojimu užsiimančia bendrove „Principo reikalas", ji tikrai ne kartą padėjo, daug pinigų išieškojo", - sako Alvytė.

Moteris neslepia, kad jai pikčiausia, kai skolininkai iš viso nesiteikia bendrauti, neatsiliepia telefonu, ignoruoja žinutes ir laiškus. Yra tokių žmonių, kurie piktybiškai sukčiauja, viską būna apgalvoję iš anksto. „Kai sąskaitos užblokuojamos, tada jau pradeda rėkti ir kaltinti, kokie mes blogi žmonės. Dabar pasidariau tokia, kad nieko nepraleidžiu pro akis, neatleidžiu nė menkiausios „nuodėmės", ypač nervina piktybinis neatsiskaitymas, kai žmogus ima produkciją jau žinodamas, kad už ją neatsiskaitys", - sako ūkininkė.

Valuckų ūkis priklauso kooperatyvui „Bulvių namai". Bet net ir pardavimai per kooperatyvą neapsaugo nuo nesėkmių. Pernai didelė siunta bulvių per kooperatyvą buvo parduota į Azerbaidžaną be išankstinio apmokėjimo. Kelionė iki tos šalies buvo ilga (tęsėsi 2,5 mėnesio), komplikuota, su perkrovimu Gruzijoje. Niekas nežino, kokiu temperatūros režimu jos buvo gabenamos, ar veikė ventiliacija. Azerbaidžaniečiai tikino, kad dalis bulvių juos pasiekė praradusios kokybę: supuvusios ar sudygusios. „Bet iš kitų šaltinių girdėjome, kad jie perrinko bulves ir sėkmingai pardavė. Esmė tokia - mums liko nesumokėję 100 tūkst. eurų. Mažai šansų, kad atgausime pinigus, bet vis tiek bandome, nenuleidžiame rankų - juk tuos pinigus reikėjo uždirbti, jie ne loterijoje išlošti", - pasakoja Eugenijus.

Dar ūkininkai įsitikino, kad labai atidžiai reikia skaityti sutartis. Kartą buvo pasirašę tokią sutartį, kurią paskui perskaitę advokatai susiėmė už galvų. Sutartyje buvo nurodyta, kad įmonė įsipareigoja pradėti pirkti bulves ne anksčiau kaip lapkričio 1 d. ir ne vėliau kaip balandžio 1 d., o apie pirkimo pabaigą tai net kalbos nėra - arba laikyk bulves neribotą laiką, arba susimokėk už sutarties nutraukimą. Tik gelbstint advokatams šiaip ne taip pavyko tą reikalą baigti.

Pirkėjų ieškoti nereikia - jie patys susiranda augintojus

„Esame Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai ir tuo labai džiaugiamės. Iš pradžių ilgai į ją nestojome, mums atrodė, kad galime būti labai savarankiški, mums nieko netrūksta. Bet paskui supratome, kokia didžiulė tai nauda. LDAA direktorė Zofija Cironkienė padeda išspręsti visas problemas, suranda visus reikalingus žmones. Ir dauguma pirkėjų mus susiranda per asociacijos tinklalapį - patiems ieškoti nereikia. Vasario mėnesį asociacija dalyvavo parodoje Berlyne „Fruit Logistica", iš karto po jos gavome labai realų pasiūlymą italams auginti bulves traškučių gamybai. Patirties šioje srityje turime, gal ir vertėtų pabandyti", - svarsto ūkininkų šeima.

Augintojai pasakoja, kad neretai atvažiavę pirkėjai prašo duoti tokių bulvių, kurias patys šeimininkai valgo. „Atsakymas vienas - valgome viską, ką užauginame", - patikina Alvytė. Šiemet baigiasi penkerių metų laikotarpis, kai bulvės sertifikuojamos kaip išskirtinės kokybės produkcija (IKP), o kaip bus toliau - nežinia. Ūkininkai sako, kad jiems buvo labai lengva įvykdyti visus IKP gamybai keliamus reikalavimus, nes praktiškai nereikėjo keisti įprastinių jų ūkyje taikytų technologijų.

„Reikalavimas dėl veikliųjų medžiagų, kad tuo pačiu produktu galima purkšti ne daugiau kaip du kartus, - jau seniai tą dariau, nes žinau, kad ilgainiui ta pati medžiaga blogiau veikia. Azoto trąšų ribojimas mūsų irgi negąsdino, nes naudojame natūralias bakterijas, kurios kaupia azotą iš oro. Dirvą jau daug metų geriname sliekų humusu, granuliuotomis mėšlo trąšomis", - vardija Alvytė. Jau senokai ūkininkai kasmet daro ir dirvožemio tyrimus, šiemet trečdalyje laukų tiriamos ne tik pagrindinės maisto medžiagos, bet ir mikroelementai. Subalansuoti azoto kiekį bulvėms labai svarbu, nes yra tokių veislių, kurioms padauginti azoto net ir negalima - gumbai blogiau laikysis sandėlyje, suprastės skonis. Viena iš tokių veislių - populiarioji Vineta.

„Šiaip auginame labai daug įvairių veislių, bet liežuvį galiu nusilaužti, kol jas išvardysiu, mat tokių veislių Lietuvoje galbūt daugiau niekas ir neaugina - aš pati susirandu jas ir atsivežu iš užsienio", - sako Alvytė, labai gerai išsistudijavusi veislių pasiūlą. Pavyzdžiui, ji džiaugiasi atradusi KWS veislę El Mundo: labai gera prekinių gumbų išeiga - gautas 66 t/ha derlius, beveik visi gumbai prekiniai. Ūkis nuolat perka sertifikuotą bulvių sėklą, ją augina tik dvejus metus, paskui vėl atnaujina.

Visas naujas bulvių veisles Alvytė susiranda internete. Kaip? Pirmiausia žiūri atsparumą ligoms - labiausia bijoti reikia virusų, juodosios kojelės. Būtina įvertinti, kaip bulvės laikosi saugyklose, gumbų ramybės periodas turi būti kuo ilgesnis, negerai, jei bulvės per Naujuosius metus jau pradeda dygti. Svarbu ir brandos ankstyvumas - vėlyvųjų veislių bulvių nesirenka, nes mūsų vegetacijos sezonas vis tik nėra ilgas. Labai ankstyvų veislių irgi neaugina ir nesistengia ankstinti derliaus, nes ankstyvųjų bulvių priežiūrai ir prekybai jomis reikėtų atskiros žmonių komandos. Pačias ankstyviausias bulves Valuckai parduoda liepos mėnesį. Dar svarbu, kad gumbai būtų tvirtesne odele, atsparūs daužymams.

Kas svarbu auginant bulves

Ūkininkai pastebėjo, kad pastaruosius trejus metus pavasario darbai prasideda gerokai anksčiau. Žemę bulvėms reikia labai gerai paruošti - iš rudens giliai suarti, pavasarį įdirbti tiek giliai, kiek tik įmanoma. Bulviasodžio laiką lemia ir dirvos drėgmė bei temperatūra, nes kai žemė šlapia ir šalta, labai plinta rizoktonija. Yra itin šiai ligai jautrių veislių, kurių gumbų jokiu būdu negalima sodinti į šaltą dirvą.

Pirmiausia pasodinamos labai ankstyvos ir labai vėlyvos bulvės. Ankstyvos dėl to, kad būtų galima prekiauti ankstyvuoju derliumi, o vėlyvos - kad užtektų laiko joms užaugti. Laiku pasodinti reikia suskubti ir veislės Laura gumbus, nes jie labai bijo pagrindinio daigo nulaužimo - iš karto sumažėja derlius.

Jei yra galimybė, prieš sodinimą bulvių gumbai sužadinami - palaikomi šiltesnėje vietoje, kad daigeliai vos vos pasirodytų. Iš pradžių lauke vagų kaip ir nebūna suformuota, leidžiama pasodintoms bulvėms pabūti, apšilti, tik tada formuojamos vagos - kuo aukštesnės ir kuo platesnės (maždaug 90 cm pločio, tokia auginimo technologija), kad jose tilptų derlingų bulvių veislių gumbai. Jei nebūna smarkaus lietaus, kuris nuplauna suformuotas vagas, o vėliau išdžiūvus nesusidaro žemės pluta, tai bulvės daugiau ir nekaupiamos, tik iki sudygimo nupurškiama herbicidu. Pagrindinis tręšimas atliekamas su sodinamąją, o paskui beveik visada bulvėms reikia papildomai duoti kalio (remiamasi dirvos tyrimais). Kalcis bulvėms taip pat labai reikalingas, kad jos gerai laikytųsi sandėliuose, nejuoduotų, kad būtų tvirtesnė odelė.

Sudygusios bulvės pradedamos purkšti fungicidais nuo maro ir sausligės. Jei gamta leidžia daryti maksimalius intervalus (14 dienų) tarp purškimų, taip ir purškiama, tačiau jei sąlygos ligoms plisti yra palankios, tai nerizikuojama, netaupoma ir purškiama minimaliais intervalais (kas 7-10 dienų). Atidžiai parenkamas paskutinio purškimo laikas - nepaisant to, kad bulvės ir atsparios gumbų marui (fitoftorai), vis tiek reikia saugotis, kad grybo sporos nepatektų ant gumbų ir sandėliuose vėliau nekiltų problemų.

Pernai ūkyje kartu su mokslininkais darytas bandymas - bulvės augintos visiškai be jokių cheminių apsaugos priemonių, tik su probiotikais, kurie purkšti į vagutes sodinimo metu ir vėliau ant lapų, kad apsaugotų nuo grybinių ligų. Sunku pasakyti, ar probiotikai tikrai efektyviai saugojo nuo bulvių maro, nes vasara buvo labai netipiška - sausa, o sausu oru maras ir taip neplinta.

Pastaraisiais metais bulvių kasimo pradžia nusistūmė kelias dienas tolyn - bulviakasis prasideda rugsėjo 5-10 dieną, o pabaigtuvės būna spalio 2-5 dieną. Kasama dviem kombainais Grimme. Jei orai gražūs ir kai kurių veislių bulves dar reikia pabrandinti, tai kartais kasama iki spalio 15 dienos. „Jei žinočiau, kad šaltis ir lietus ilgai neateis, tai pradėčiau kasti tik spalį, nes tada bulvės geriau laikytųsi sandėliuose. Visada bijau suvėluoti, kad paskui netektų į sandėlius vežti šlapių bulvių", - paaiškina Alvytė.

Ypatingai svarbus darbas - sandėliavimas. „Nors su Eugenijumi esame žvejai ir žinome, kad rugsėjį labai gerai Švedijoje kimba lydekos, bet niekada tokiu laiku neišvažiuojame iš ūkio, nes turime matyti, kaip bulvės sukraunamos į saugyklas. Aš pati stoviu prie linijų, viską kontroliuoju", - sako ūkio šeimininkė.

Bulvės laikomos dviejuose moderniuose sandėliuose su reguliuojama temperatūra - viename jų telpa 1 300 tonų, antrame 1 500 tonų. Juose bulvės laikomos supiltos į medinius konteinerius, o šių pritrūkus - į didmaišius (pastaruosiuose laikosi kur kas prasčiau). Dalis bulvių laikoma saugykloje su aruodine sistema, o pirmiausia parduoti skirta derliaus dalis sukraunama į fasavimo cechus. „Užsikrauname iki ausų. Bet iš patirties žinome, kad geriau turėti mažesnį derlių, bet gerą rinką", - pastebi ūkininkai.

Kai bulvės jau sandėliuose, Alvytė su Eugenijum važiuoja atostogų. Pirmiausia skrenda į Turkiją, kur Kemero regione turi savo vilą - nusiskina kieme sunokusius granatus, mandarinus, citrinas, apelsinus. Po Turkijos - žvejoti į Švediją, mat Alvytė su Eugenijumi yra užkietėję žvejai, Švedijoje žvejojantys bent 2-3 kartus per metus. Apskritai jiedu labai mėgsta keliauti, yra aplankę daugybę tolimų kraštų. Praėjusį lapkritį keliavo po Australiją ir Naująją Zelandiją.

Pradžia - nuo dvylikos hektarų

Valuckai savo ūkį pradėjo kurti prieš 24 metus, kai iš senelių paveldėjo 12 ha žemės, paruoštos cukrinių runkelių sėjai. Taip ir pradėjo ūkininkauti nuo runkelių, o jau pirmąjį rudenį už gautą pelną nusipirko naują traktorių Belorus. „Kai po kelerių metų vyras pasiūlė investuoti į bulves, pagalvojau - nesąmonė. Bulvės man netgi buvo kažkuo panašios į gyvulius - atrodė, kad su jomis labai daug darbo", - bulvininkystės pradžią su šypsena prisimena Alvytė.

Netrukus ūkininkai vieni pirmųjų rajone įgyvendino per 2 mln. litų vertės SAPARD projektą, visą „bulvinę" techniką susipirko už gautas lėšas. Pasak Alvytės, žiūrint iš dabartinių perspektyvų, reikėjo ne 2, o 5 mln. litų vertės projektą rinktis. Dar vienas didžiulis investicinis projektas ūkyje įvykdytas prieš dvejus metus - iš esmės atnaujinta technika ir gamybinė bazė.

Be bulvių, ūkyje dar auginami kukurūzai grūdams, kviečiai, kvietrugiai. Labai seniai, kai apie žalinimo reikalavimus dar nė kalbos nebuvo, Valuckai pradėjo auginti ankštinius augalus: lubinus, žirnius, pupas. Daug metų sėja tarpinius augalus: nukūlę javus, iš karto po pirminio žemės dirbimo įsėja garstyčias ar ridikus, kuriuos rudenį aparia.

„Labai daug investuojame į dirvos gerinimą. Kiti stebisi, kad mes tiek daug pinigų „išmetame" be reikalo. Bet aš žiūriu į priekį ir tikiuosi, kad po metų kitų tie išleisti pinigai grįš su kaupu", - sako Alvytė įžvelgdama tik vieną bėdą - kad nėra su žemės savininkais ilgalaikių, pavyzdžiui, 10 metų, nuomos sutarčių. Pasak jos, penkerių metų laikotarpis yra tikrai per trumpas, nes daromos ilgalaikės investicijos.

„Padėti mums nereikia, tik netrukdykite", - tvirtina ūkininkai. Jų nuomone, eksportuojant bulves keliama labai daug niekam nereikalingų reikalavimų, pildoma įvairių dokumentų, nors toms valstybėms, į kurias išvežama produkcija, jų visai nereikia. Nemenkų bėdų kyla ir dėl to, kad gabenant produkciją vilkikais iš juos vairuojančių ūkio darbuotojų reikalaujama tiek pat, kiek iš tolimųjų reisų vairuotojų: turėti asmeninę vairuotojo kortelę, tiksliai išlaikyti vairavimo ir ilsėjimosi laiko grafiką ir t. t. Nelogiška, kai grįžtant iš tolimesnio Lietuvos miesto ir likus keliems kilometrams iki ūkio, darbuotojas turi stoti ir daryti pertrauką arba aiškintis policijai, kodėl jo asmeninė vairuotojo kortelė ilgą laiką buvo nenaudota, nors žmogus įdarbintas ūkio darbininku, o ne vairuotoju

„Šiaip esu pedagogė, bet šiandien nesuprantu, kaip galėjau tokią specialybę rinktis, nes tai ne mano darbas. Mano vieta - čia, kur esu dabar", - patikina vieną stipriausių Vilkaviškio r. ūkių valdanti Alvytė Valuckienė.