Ūkyje auginant daugiau įvairių augalų, pagerinamas dirvožemio derlingumas, augalų apsauga ir padidėja bendras ūkio augalų produktyvumas. Štai kodėl į augalininkystės ūkių sėjomainas vertėtų įtraukti daugiametes pupines žoles.

Iki šiol ekologiniuose augalininkystės ūkiuose dirvožemio derlingumui atkurti kartą per ketverius metus (tai numato Ekologinio žemės ūkio taisyklės, toliau EŽŪT) buvo auginti pupiniai javai (dažniausiai pusiau belapiai žirniai) ir tarpiniai pasėliai. Tai lėmė trumpas sėjomainas, kurios mažai skyrėsi nuo įprastinių ūkių (pvz., žirniai – javai – javai – javai). Vokiečių tyrėjai nustatė, kad, taikant tokią sėjomainą ilgesnį laiką, pastebimas dirvos nuovargis ir žirnių derliaus mažėjimas. Be to, augalininkystės ūkiuose panaudotos natūralios kilmės mineralinės, žaliosios ar skystosios trąšos pagal kokybę ir poveikį vargu ar prilygsta mėšlui.

Ekologinis ūkininkavimas pagrįstas dirvožemio gyvybingumo skatinimu. Mažos augalų įvairovės ūkiuose šie procesai sulėtėja, plinta piktžolės, kenkėjai ir kitaip ardoma biota. Todėl augalininkystės ūkių sėjomainos rotacija turėtų suktis ne tik per tam tikrą laiką (tai įpareigoja EŽŪT), bet ir erdvėje, kitaip tariant, kasmet laukuose – visi sėjomainos augalai turi pereiti per visus laukus. Augalų įvairovę laukuose gali padidinti mišrūs, dvinariai ir tarpiniai pasėliai, pupinių žolių įsėliai. Tai padėtų atkurti dirvožemio gyvybingumo savybes.

Tarpiniai pasėliai ir įsėliai leis į dirvožemį įterpti kuo daugiau ir įvairesnių organinių medžiagų (augalų liekanų, organinių trąšų ir kitų): gausės augalų liekanas skaidančių ir humifikuojančių mikroorganizmų, didės piktžolių, vabzdžių, paukščių ir kitų organizmų įvairovė, lemianti biologinę kontrolę.

Daugiamečių žolių įsėlio augalai

EŽŪT nurodyta, kad daugiamečių žolių įsėliui galima auginti baltuosius dobilus, esparcetus, barkūnus, liucernas, gargždenius, raudonuosius dobilus, rausvuosius dobilus arba jų mišinius su miglinėmis žolėmis, kur pupiniai yra vyraujantys augalai. Įsėlį rekomenduojama auginti 1–2 metus, todėl geriau tiks trumpesnės vegetacijos augalai (įvairių rūšių dobilai, barkūnai). Tyrimai, atlikti LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje, parodė, kad tam geriausiai tinka pupinės žolės kartu su miglinėmis (kai vyrauja pupinės).

Pupinės ir miglinės žolės, augdamos kartu, geriau pasisavina maisto medžiagas. Pupinės žolės tik nedidelę dalį azoto ima iš dirvožemio (≈ 1/3 viso sukaupto kiekio), todėl, vykstant intensyviems mikrobiologiniams procesams, dirvožemyje kaupiasi mineralinis (laisvas) azotas. Stipresnės vasaros liūtys jį gali išplauti. Mišinyje augančios miglinės žolės kuo puikiausiai sunaudoja šį azotą.

Tyrimai parodė, kad eraičinsvidrių, augintų mišinyje su pupinėmis žolėmis, antžeminės masės azoto koncentracija padidėjo 0,45–0,64 proc., o požeminės masės – 0,31 procento. Nauda yra ir pupinėms žolėms: dirvožemyje, kuriame yra mažai laisvo azoto, efektyvesnė yra pupinių augalų azoto fiksacija iš oro.

Tyrimų duomenimis, pupinių ir miglinių žolių mišinys (požeminė ir antžeminė masė) azoto sukaupė nežymiai mažiau 54–70 kg/ha, o kalio – 13–22 kg/ ha daugiau, palyginti su grynu pupinių žolių pasėliu. Kiek sukaupta fosforo, labiau priklausė nuo augalų rūšies: jo daugiau sukaupė margažiedės liucernos ir jų mišinys su eraičinsvidrėmis negu raudonieji dobilai.

Kitas pupinių ir miglinių žolių privalumas yra tas, kad mažesnis jų antžeminės masės skaidymosi intensyvumas, palyginti su grynų pupinių žolių mase. Pupinių žolių antžeminė masė turi trumpalaikį poveikį arba didelę greitai mineralizuojamą organinių medžiagų frakciją. Tai lemia didelis masės azotingumas ir mažas C ir N santykis (> 2,5 proc. arba C/N < 20). Tokia įterpta augalų masė pradeda skaidytis jau pirmą savaitę ir dirvožemyje labai padidėja mineralinio azoto. Dažniausiai tai vyksta vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, kai augalų vegetacijos laikotarpis baigiasi, o kritulių gausėja.

Augalinės medžiagos, kurių C/N yra apie 25–30 (skirtinguose dirvožemiuose gali šiek tiek skirtis), linkusios humifikuotis – jungtis į įvairius dirvožemio organinius junginius. Tyrimų duomenys rodo, kad pupinių žolių požeminė masė skaidosi lėčiau ir labiau linkusi humifikuotis negu antžeminė.

Humusui susidaryti iš augalinių medžiagų labai svarbus yra jų sudėtyje esantis ligninas. Nustatyta, kad daugiausiai lignino (lignino kiekis, tenkantis 1 daliai azoto) buvo visų augalų požeminėje masėje. Šis rodiklis buvo didesnis žolių mišinių požeminėje ir antžeminėje masėje, palyginti su grynų pupinių žolių rodikliu. Šiuos kokybės rodiklius lemia ne tik augalų rūšis, bet ir žolių augimo ir vystymosi sąlygos.

Greita pupinių žolių antžeminės masės mineralizacija lemia didesnį azoto atsipalaidavimą, gausesnį po jų auginamų žieminių javų derlių ir didesnį maistomedžiagų sukaupimą grūduose, palyginti su priešsėliu eraičinsvidrėmis.

Kaip greitai dirvožemyje sumažės fosforo ir kalio, priklauso nuo daugelio dalykų. Spartesnį dirvožemio maisto medžiagų mažėjimą gali lemti dirvožemio papildymas maisto medžiagomis prieš pradedant ekologiškai ūkininkauti, gaunami gausūs derliai.

Tam, kad būtų galima įvertinti dirvožemio rodiklių kitimą, reikia agrocheminių dirvožemio tyrimų. Dalį kalio grąžiname į dirvožemį su šiaudais, žaliosiomis trąšomis, mėšlu, o fosforas sudaro daugiausiai problemų. Daugiamečių pupinių žolių ar jų mišinių su miglinėmis auginimas didina suminio azoto ir anglies (humuso) kiekį dirvožemyje.

Tyrimai parodė, kad daugiamečių pupinių ir miglinių žolių mišinys geriau stelbė piktžoles negu grynas pupinių žolių pasėlis. Po daugiamečių pupinių žolių auginant žieminius javus, jie gerai išnaudojo sukauptas maisto medžiagas ir gerai konkuravo su piktžolėmis (pastarųjų skaičius ir masė buvo nedideli). Per dvejus javų auginimo metus didesnis piktžolių skaičius ir masė buvo javus auginant po margažiedžių liucernų, palyginti su kitais priešsėliais.

Daugiametės žolės, kaip pagrindinis pasėlis

Daugiausiai naudos bus daugiametes pupines žoles auginti dvejus metus: pirmaisiais – įsėti į javus (auginti su antsėliu), antraisiais – kaip pagrindinį pasėlį. Daugiamečių žolių įsėlio sėklų norma parenkama atsižvelgiant į sėklų kokybę, vietos sąlygas, planuojamą antsėlį. Rekomenduojama raudonųjų dobilų sėklų norma yra 10–15 kg/ha, margažiedžių liucernų – 8–10 kg/ha.

DĖMESIO! Ruošiant žolių mišinius, jokiu būdu negalima planuoti sėklų santykio pagal svorį, nes miglinių žolių sėklos yra 4–5 kartus lengvesnės negu pupinių žolių.

Pupinės žolės dažniausiai sėjamos siaurais tarpueiliais, eilinėmis sėjamosiomis, sukomplektuotomis su diskiniais ar pleištiniais noragėliais. Orientacinis sėklų įterpimo gylis yra 1–3 cm: sunkesnėse dirvose – sekliau, lengvesnėse – giliau. Į žieminius javus jos sėjamos anksti pavasarį, į vasarinius – vienu metu su antsėliu arba tuoj pat po antsėlio pasėjimo privolavus. Į žieminius javus ar iki vasarinių javų sudygimo arba jiems visiškai sudygus (išskyrus dygimo metą) žolės gali būti sėjamos pakrikai akėjimo metu prie akėčių sukomplektuota sėjamąja.

Tam, kad pupinės žolės neperaugtų antsėlio, reikėtų rinktis ilgesniais šiaudais javus antsėliui ir jo tinkamą sėklų normą. Augintojo tikslas yra nesumažinti antsėlio derliaus ir pristabdyti įsėtų žolių augimą. Kitaip neišvengsime sunkumų ir nuostolių per javų derliaus nuėmimą. Iš vasarinių javų mažiau daugiametes žoles stelbs miežiai, kvietrugiai, labiau – avižos.

Laikotarpio po javų derliaus nuėmimo pakaks žolėms išsivystyti ir užaugti. Kuliant javus, šiaudai gali būti susmulkinti ir paskleisti ant įsėlio. Jeigu šiaudai bus susmulkinti nekokybiškai, gali šiek tiek mažėti pupinių žolių masė. Silpniau išsivysčiusiuose, retesnių žolių pasėliuose gali padaugėti piktžolių, palyginti su tais plotais, kur šiaudai nenaudoti trąšai.

Augalininkystės ūkiuose paliekant daugiamečių žolių įsėlį kitiems metams kaip pagrindinį pasėlį, susiduriama su antžeminės masės panaudojimo problema. Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie rodo, kad trąšai įterpta šviežia pupinių žolių antžeminė masė (pvz., atolas) greitai skaidosi, todėl galimi azoto nuostoliai rudens– žiemos–pavasario laikotarpiu, ypač lengvose dirvose.

Atlikome tyrimus pupinių žolių ir jų mišinių antžeminę masę panaudodami trejopai:

• išvežėme iš lauko (pjauta du kartus),
• naudojome kombinuotai (pirmos pjūties žolė išvežta iš lauko, antros ir trečios – mulčiuota),
• visą mulčiavome (4 kartus).

Žolė, kuri buvo išvežta iš lauko, pjauta žydėjimo tarpsniu, mulčiui – butonizacijos tarpsniu. Žolė dirvos paviršiuje buvo mulčiuota tam, kad joje susiskaidytų lengvai yrantys organiniai junginiai. Tyrimai rodo, kad per vegetaciją susiskaido pusė mulčio masės. Skaidymosi metu atsipalaidavusį azotą sunaudoja atželiančios žolės (labai efektyviai šį azotą naudoja pupinių ir miglinių žolių mišinys), jis sujungiamas mikroorganizmų biomasėje ar įtraukiamas į organinius dirvožemio junginius.

Jeigu nutarėte mulčiuoti visą antžeminę masę, reikėtų nesuvėlinti pirmojo mulčiavimo, jį atlikti gegužės viduryje ar antroje pusėje, kad masė būtų ne per didelė. Mulčiavimų skaičių lemia žolių augimo intensyvumas. Auginant grynus pupinių žolynus, jų visą antžeminę masę mulčiuojant, į dirvožemį patenka 5 700– 8 200 kg/ha SM masės ir su ja daugiau kaip 200 kg/ha azoto, neskaičiuojant šaknų azoto.

Augalų antžeminės masės skaidymosi intensyvumą parodo dirvožemio mineralinio azoto kiekis ir jo kitimas. Geriausios javų, augintų po žaliųjų trąšų, įterpimo, mitybos sąlygos būna tada, kai laisvo azoto padaugėja pavasarį, prasidėjus intensyviam javų augimui, ir sumažėja rudenį, po jų derliaus nuėmimo.

Reikia žinoti keletą mulčiavimo ypatumų. Po kiekvieno mulčiavimo sumažėja pupinių augalų azoto fiksacija, ji atsinaujina žolėms vėl atžėlus – taigi po 10–22 dienų. Be to, dažnas mulčiavimas gali susilpninti šaknų augimą, mat kol augalas atželia, dalį maisto medžiagų ima iš šaknų.

Tačiau dėl meteorologinių sąlygų žolių augimo metu, ilgo ir šilto rudens, liūčių, dažno atšilimo žiemą ne visada taip yra. Tyrimo duomenimis, dvejus metus iš trejų vasarą mulčiuota pupinių žolių masė ir vėliau ariant įterpta žiemkenčiams dirvožemyje gerokai padidino mineralinio azoto kiekį vėlai rudenį. Šį antžeminės masės panaudojimo būdą vertėtų naudoti išplitus daugiametėms piktžolėms. Paskutinį mulčiavimą galima pakeisti skutimu.

Aplinkosauginiu požiūriu saugesnis būdas yra kombinuotas pupinių ir miglinių žolių mišinio antžeminės masės panaudojimas. Todėl, kad įterpiama palyginti nedaug azoto. Žolių mišinio masės kokybiniai rodikliai (C/N = 21 – 23 ir lignino: N = 8 – 11) artimesni humusui susidaryti. Ekologinėse sėjomainose turėtume įterpti mažesnį kiekį organinio azoto ir dažniau. Tai galima pasiekti iš augalų antžeminės masės gaminant trąšas (kompostą, žolių granules). Taip išsiplėstų daugiamečių pupinių žolių antžeminės masės panaudojimo galimybės – galima jas naudoti kitais metais, kitame lauke ir t. t.

***

Pupinės žolės ir jų mišinys su eraičinsvidrėmis (kaip priešsėliai) grūdų derlių padidino atitinkamai 1,8 ir 1,5 kartus, palyginti su miglinių priešsėliu – eraičinsvidrėmis. Tačiau didėjant derliui, dirvožemyje mažėjo judriųjų fosforo ir kalio.

***

Pupinės žolės ar jų mišiniai su miglinėmis, auginti su antsėliu ir kitais metais palikti kaip pagrindinis augalas, turės daugiau naudos negu auginti be antsėlio. Jų įtaka dirvožemiui visokeriopa:

• pagerina biotos aktyvumą ir maisto medžiagų cikliškumą (kaupia azotą iš atmosferos, skaido, tirpdo ir pakelia iš poarmenio sunkiai prieinamus fosforo, kalio ir kt. junginius);
• skatina dirvožemyje humuso susidarymą; kontroliuoja piktžolių plitimą;
• pagerina dirvožemio aplinką organizmų veiklai (tankį, poringumą, struktūrą, drėgmės režimą).