Žemdirbiai skundžiasi, kad dėl besikeičiančių teisės aktų viešieji pirkimai tampa vis sudėtingesni, ne visada įmanoma įsigyti kokybiškų prekių ir paslaugų, tenka rinktis pigiausią, nors nekokybišką, gaminį. Dėl sudėtingų procedūrų jiems tenka samdyti konsultantus, gaišti laiką teikiat papildomus paaiškinimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Viešieji pirkimai - perkančiosios organizacijos atliekami prekių, paslaugų ar darbų pirkimai, sudarant viešojo pirkimo-pardavimo sutartį. Viešuosius pirkimus žemės ūkio versle privalu vykdyti ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms, kitiems asmenims, norintiems pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Tokius pirkimus reglamentuoja Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonių prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklės, taip pat Viešųjų pirkimų įstatymas. Minėtos taisyklės skiriasi nuo bendrųjų taisyklių, jos nuolat kinta, nes siekiama sureguliuoti viešuosius pirkimus žemės ūkio sektoriuje su bendraisiais viešaisiais pirkimais. Pakeitimų tikslas garantuoti procedūrų skaidrumą ir užtikrinti, kad Europos Sąjungos parama būtų naudojama tikslingai, o paramos sumos neviršytų nustatytų ribų. Taigi pirkimų procedūros yra griežtinamos.

Viešiesiems pirkimams žemės ūkyje tampant vis sudėtingesniems, pirkimo procedūros reikalauja vis daugiau verslininkų laiko. Siekiant pasinaudoti Europos Sąjungos parama savo verslui vystyti, ūkininkui ar juridiniam asmeniui lieka arba rizikuoti ir vykdyti viešojo pirkimo procedūras pačiam, arba konsultuotis procedūriniais viešųjų pirkimų klausimais, rengti pirkimo dokumentus ir pasiūlymus, pagal įstatymus vykdyti viešųjų pirkimų procedūras. Šiuo atveju tenka papildomai samdytis patarėjus, kurie padėtų pagal teisės aktų reikalavimus vykdyti visą viešąjį prekių pirkimą.

Viešųjų pirkimų būdai ir klaidos

Viešųjų pirkimų būdai yra du - konkursas arba apklausa. Konkursas privalo būti organizuojamas tuo atveju, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertę viršija 58000 Eur be PVM, o darbų - 145 000 Eur be PVM. Apklausa (paprastesnis būdas) turi būti atliekama tuomet, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra lygi arba mažesnė nei 58 000 Eur be PVM, o darbų - lygi arba mažesnė nei 145 000 Eur be PVM, taip pat kitais išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, neįvykus konkursui, perkant panašias prekes ir pan.). Jeigu pirkimo vertė neviršija 28 962 Eur be PVM, tiekėjų apklausa gali būti atliekama žodžiu.

Akivaizdu, kad kiekvienas didesnis pirkimas turi vykti organizuojant konkursą. Tai įpareigoja pirkėją viešai paskelbti apie pirkimą, rašyti kvietimą, teikti siūlymus, vykdyti formalią vokų atplėšimo procedūrą, rengti išsamesnę dokumentaciją. Viešųjų pirkimų analizė rodo, jog visose viešųjų pirkimų stadijose neišvengiama klaidų - tiek rengiant dokumentus, tiek vykdant pirkimus, tiek sudarant pirkimo sutartis. Dažniausiai pasitaiko šios klaidos: pateikiamas netinkamas pirkimo objekto apibrėžimas; nustatomi netinkami tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai; nenumatomos būsimos pirkimo sutarties keitimo galimybės; nenurodomi prekių pristatymo, darbų atlikimo terminai; nenurodoma apmokėjimo tvarka; netinkamai vertinami tiekėjų pasiūlymai; neinformuojami tiekėjai apie pirkimo procedūros rezultatus; nesilaikoma pretenzijų nagrinėjimo tvarkos; netinkamai perkeliamos/pakeičiamos nuostatos iš pirkimo sąlygų į sutartį. Pasitaiko ir kitokiužų nusižengimų, pavyzdžiui, prieš vykdydamas pirkimą žemės ūkio subjektas su vienu ar kelias tiekėjais iš anksto aptaria galimas sąlygas. Tokie veiksmai taip pat gali atvesti prie viso pirkimo pripažinimo negaliojančiu.

Sutartys ir jų pakeitimai

Numačius pirkimą itin svarbu įvertinti visas su sutartimi susijusias detales: terminų pratęsimo galimybes, apmokėjimo tvarką, kitus dalykus. Todėl reikia būti labai atidiems rengiant sutarties projektą.

Pirkimo sutartis po pirkimo gali būti keičiama tik išimtiniais atvejais ir kuomet pakeitimai iš esmės nekeičia pirkimo objekto, jo tiesioginės paskirties ir atitikimo keliamiems standartams. Pirkimo sutarties pakeitimus būtina suderinti su atitinkamu Nacionalinės mokėjimo agentūros teritoriniu paramos administravimo skyriumi dar iki juos pasirašant susitariancioms šalims (išskyrus atvejį, kada sutarties vertė neviršija 28 962 eurų ir keičiamo pirkimo sutarties objekto vertė neviršija 5 proc. visos pirkimo sutartyje fiksuotos vertės).

Netinkamai aprašius prekiu pristatymo, paslaugu teikimo, darbu atlikimo terminus ir kt., vien susitarimo su viešojo pirkimo laimetoju del salygu keitimo gali nepakakti, o sutartu proceduru nesilaikymas paprastai susijes su sankcijomis.

Lygių galimybių principas

Kartais tenka išgirsti, kad žemdirbys, planuodamas įsigyti konkretų produktą, galvoja, kad numatytas sąlygas gali atitikti tik vienas rinkos tiekėjas. Pagal įstatymus atliekant viešuosius pirkimus yra draudžiama diskriminacija ir galioja lygiateisiškumo principas. Todėl pirkėjas neturi teisės kelti tokių reikalavimų pirkiniui ir tiekėjui, kurie eliminuotų galimybę viešajame pirkime dalyvauti kitiems rinkos dalyviams. Nesilaikant šios nuostatos, bet kuris kitas tiekėjas gali ginčyti konkurso sąlygas, o žemdirbiui turto įsigijimas gali užtrukti daug ilgiau nei tikėtasi. Todėl vertėtų rimtai pagalvoti apie lygių galimybių ir siekio įsigyti ne tik pigiausią, bet ir kokybišką produktą santykį.

Nustatant tiekėjo kvalifikaciją, pirkėjui būtina atsižvelgti, kad jo reikalavimai būtų pagrįsti ir proporcingi. Pavyzdžiui, jeigu rinkoje tam tikros kompanijos gaminamas prietaisas (tarkime, kompiuteris) yra vokiečių gamybos, tuomet pirkimo dokumentuose sąlyga prekei turėti vokišką kompiuterį gali būti laikoma diskriminacine. Pagal Lietuvos Respublikos teismų praktiką, pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės turi būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau laikantis nediskriminavimo principo. Antai pirkėjui draudžiama viešojo pirkimo dokumentuose naudoti konkrečių prekių gamintojų pavadinimus, modelius, prekių ženklus, patentus, tipus ir pan., kurie sudarytų sąlygas pirkime dalyvauti konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, užkertant kelią kitų potencialių tiekėjų dalyvavimui.

Kita vertus, pirkėjui leidžiama nurodyti kai kuriuos tikslius pirkimo objektą kvalifikuojančius kriterijus, technines charakteristikas, jei jis taip pat nurodo, kad pripažins ir analogiškus arba ekvivalentiškus (lygiaverčius) objektus. Taip pirkėjas yra įpareigojamas rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų. Pirkėjo nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tuomet, kai pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų pagrindimas. Teismai yra nurodę, kad tokių pirkinių motyvas gali būti ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, paskirties specifika, arba - kad labai aukštos kokybės ar ypatingo tikslumo pirkinio reikalauja viešojo intereso apsauga.

Tačiau net ir sąžiningai perkant būna nesusipratimų. Pasitaiko atvejų, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra priekaištauja dėl to, kad pirkėjas įsigijo brangesnę techniką nei galima rinkos kaina, ir kelia klausimą dėl dalies paramos neišmokėjimo. Tokia situacija dažnai susiklosto tada, kai įvairūs tiekėjai pateikia skirtingą to paties gaminio komplektaciją - tada, vertinant bazinės komplektacijos kainą, pirkimo vertė gali atrodyti per didelė.

Esant tokiai situacijai, žemdirbys turėtų įrodyti, kad jo investicijos atitinka pagrįstų išlaidų kriterijų, t. y. prekės yra įsigytos už kainas, kurios yra ne didesnės už įprastas rinkoje egzistuojančias kainas, tad racionalus lėšų panaudojimo principas nėra pažeistas. Agroverslas gali teikti papildomus paaiškinimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, prašyti technikos ar paslaugų tiekėjų papildomų duomenų ir pasitelkti visas įrodinėjimo priemones, kad būtų pagrįstos jo išlaidos. Kiekvienu konkrečiu atveju į tai privalu žiurėti itin rimtai. Pateikus neišsamų, nepakankamai motyvuotą pagrindimą, tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažįstama tik rinkoje nustatyta analogiškų prekių (paslaugų) ar darbų kaina, o rinkos kainą viršijanti išlaidų dalis priskiriama prie nefinansuotinų išlaidų. Nacionalinė mokėjimo agentūra savo ruožtu privalo dalykiškai vertinti pateiktus įrodymus ir aiškiai argumentuoti, jeigu mano, kad minėti įrodymai nėra pakankami, t. y. verslo pažeidimas įrodomas. Nėra teisinga, jei papildomi paaiškinimai atmetami vien dėl subjektyvių vidinių nuostatų.

Mažiausios kainos ir ekonominio naudingumo kriterijai

Žemės ūkio versle populiari nuomonė, kad mažiausios kainos kriterijus yra nesuderinamas su šalies modernizavimu, nes juo remiantis yra įsigyjama nauja, tačiau technologiškai pasenusi technika, kuri negali užtikrinti modernaus žemės ūkio. Ūkiai teigia, kad yra priversti įsigyti pigiausią techniką dėl pernelyg sudėtingos viešųjų pirkimų tvarkos. Viešuosiuose pirkimuose jie naudoja mažiausios kainos kriterijų vien dėl to, kad taip perkant susidaro mažiau „popierizmo".

Vis dėlto darbštesniems norėtųsi priminti, kad žemės ūkio, kaip ir kito verslo subjektai, vykdantys viešuosius pirkimus, turi galimybę prekes įsigyti ne tik pagal mažiausios kainos, bet ir pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Organizuojant viešąjį pirkimą pagal ekonominio naudingumo kriterijų, yra atsižvelgiama ne tik į mažą kainą, bet ir į kvalifikacijos, kokybės reikalavimus, taip pat tiekėjo įsipareigojimus. Taigi, pasirinkdamas ekonominio naudingumo kriterijų, verslininkas ar žemdirbys gali rinktis ne patį pigiausią, o patį geriausią variantą (kainos ir kokybės santykį), kuriame 50 procentų konkursinio viešųjų pirkimu balo sudaro kaina, o 50 procentų - kitos iš anksto aptartos pirkinio ar tiekėjo savybės.

Teismai, vertindami pasirinkimo kriterijus, formuoja praktiką, kad ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų ir jų svertinių svorių nustatymas yra perkančiosios organizacijos prerogatyva, nes būtent ji žino reikalingų įsigyti prekių, darbų specifiką, pobūdį, apimtį, taigi tik ji gali spręsti, kokius reikalavimus reikia kelti tiekėjo kompetencijai ir jo pajėgumui vykdyti viešojo pirkimo sutartį. Europos Sąjungoje iki 80 procentų viešųjų pirkimų yra atliekami remiantis ekonominio naudingumo vertinimo kriterijumi, tuo tarpu Lietuvoje - tik apie 7 procentus.