Šalyse, kur sojos auginamos intensyviai, jau susidarė kompleksas kenkėjų, besimaitinančių skirtingomis šių augalų dalimis. Išskiriami polifaginiai ir didelė grupė specifinių kenkėjų, kurių plitimas apima tiek pupinių augalų arealą, tiek gretimus laukus. Priskaičiuojama per 100 rūšių kenkėjų, iš kurių žalingiausi yra apie dvidešimt rūšių.

Palankiais plisti metais (sausa, karšta vasara) kenkėjai gali sunaikinti iki 90 proc. derliaus. Kenkėjų skaičius ir kenksmingumas per vegetaciją pasireiškia įvairiai ir kasmet gali skirtis. Labiausiai sojos nukenčia, kai vienu metu kenkia įvairių rūšių kenkėjai - tiek graužiantieji, tiek čiulpiantieji.

Be to, kai kurių rūšių čiulpiantieji kenkėjai yra virusinių ir bakterinių ligų platintojai. Nuo šių ligų mažėja derlingumas, blogėja produkcijos kokybė, užauga nedaigios sėklos. Labiausiai pažeidžiami augalai pradiniais - sėklų dygimo ir daigų augimo tarpsniais. Kitas kritinis momentas - generatyvinių organų formavimosi ir sėklų brendimo laikas.

Lietuvoje auginamoms sojoms, kaip ir kitiems pupiniams augalams, taip pat gali kenkti tiek polifaginiai, tiek specifiniai kenkėjai. Pupinių (Fabaceae) šeimai (ankštinių Leguminosae) priklausantys dobilai, lubinai, liucernos, seradėlės, žirniai, pupelės, pupos, lęšiai, vikiai ir kiti augalai auginami Lietuvoje, tad natūralu, kad yra susiformavęs kenksmingų organizmų ir šių augalų šeimininkų kompleksas. Vieni aptinkami dažniau ir dėl jų patiriami didesni nuostoliai, kiti - rečiau.

Dabar sunku spręsti, kurie sojų kenkėjai patys žalingiausi, o kurių žalingumas tik sporadinis (atsitiktinis). Tačiau reikia atsižvelgti, kad, intensyvejant sojų auginimo technologijoms, keičiantis klimato ir kitoms sąlygoms, rūšinė kenkėjų sudėtis gali kisti. Neatmetama galimybė, kad atsiras ir introdukuotų kenkėjų rūšių.

Dirvoje gyvenantys kenkėjai

Dirvoje gyvenančios grambuolių (Melolonthidae sp.), daiginių muselių (Delia platura), spragšių (Elateridae sp.), dirvinukų (Agrotis sp.) lervos sudaro didelę polifaginių kenkėjų grupę, kurie labiausiai kenkia dygstančioms sojoms. Grambuolių, spragšių lervos vystosi dirvoje iki 4 metų. Pirmaisiais augimo metais paprastai minta puvenomis, o vėliau - augalų šaknimis ir stiebais. Pro padarytas žaizdas lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai.

Kadangi apsaugos produktų nuo šių kenkėjų naudojimas aplinkos apsaugos požiūriu yra ribojamas, tai vienas pirmųjų apsaugos būdų - įvertinti dirvos užsikrėtimą šiais kenkėjais. Reikėtų vengti sėti sojas, jei dirva užkrėsta grambuolių ir spragšių lervomis; žalingumo riba - 10-12 lervų /m² iki 20 cm gylio.

Daiginės muselės padaro itin daug žalos lietingu oru ir daug organinės medžiagos turinčiose dirvose augantiems augalams. Per metus Lietuvoje išsivysto 2-3 šių kenkėjų generacijos. Žalingiausia yra pirmoji daiginių muselių generacija. Kiaušinius musės deda dirvos paviršiuje netoli pasėtų sėklų ar netoli jau dygstančių daigų, pirmenybę teikia neseniai įdirbtam dirvožemiui.

Suaugusi muselės patelė padeda apie 100 kiaušinių per 3-4 savaites. Normaliomis sąlygomis lauke kiaušiniai išsirita per 2-4 dienas. Lervos vystosi 12-16 dienų, po to virsta dengtomis lėliukėmis (puparijais), kurios įsitaiso netoli augalų ir maitinasi 5-6 cm gylyje. Šis vystymosi tarpsnis trunka 7-20 dienų.

Daiginės muselės pažeidžia įvairių augalų daigus, neaplenkia ir pupinių. Muselės lervos įsigraužia į sėklas ar daigus. Mėgstamiausias jų maistas - pradėjusios pūti, ligotos sėklos, štai kodėl jos labiausiai išplinta drėgnais ir vėsiais orais, kai sėklų dygimas užsitęsia. Pirmieji šių kenkėjų pasirodymo požymiai - prastas sėklų sudygimas ar visai nesirodantys daigai.

Ligotos sojos dažnai sudygsta jau su pažeistais skilčialapiais ar visai be jų, tada augalai deformuojasi, skursta, auga silpnesni ir būna labiau apnikti ligų, gali žūti arba užaugina menką derlių.

Pirmiausia - profilaktika

Būtina laikytis visų agrotechninių reikalavimų, kurie neleidžia kenkėjams plisti. Sojoms reikia skirti greitai įšylančias, ne šviežiai mėšlu tręštas dirvas, laikytis sėjomainos, t. y. nesėti pupinių ir kitų jautrių šiam kenkėjui augalų vienų po kitų į tą pačią vietą bent trejus metus. Kadangi didžiąją savo egzistencijos dalį daiginės muselįs praleidžia po žeme, jos neturi daug naturalių priešų. Šiek tiek suaugėlių sunaikina vorai ir paukščiai, dalį lervų apninka grybinės ligos, bet nė vienas iš šių natūralių priešų negali pakankamai sumažinti daiginių muselių gausumo. Prieš sėją sėklas būtina beicuoti. Jei vis dėlto jos buvo pasėtos nebeicuotos, skraidant daiginėms muselėms, derėtų pasėlius nupurkšti insekticidais ar augalų ekstraktais.

Polifaginių kenkėjų žiemkentinių dirvinukų (Agrotis segetum), kaip ir kitų dirvinukų rūšių, vikšrai daugiausia maitinasi naktimis ir nukanda augalus ties dirvos paviršiumi. Dieną vikšrai slepiasi viršutiniame dirvos sluoksnyje arba po dirvos grumsteliais. Dirvinukų pažeidimai panašūs į spragšių. Pažeisti augalai vysta ir geltonuoja, kol visai sunyksta. Per metus gali išsivystyti 1-2 kenkėjų generacijos. Užkrato lygį sunku pakankamai tiksliai prognozuoti, todėl prevenciškai nuo dirvinukų nepurškiama. Kitose šalyse, kur auginama daug sojų, apskaičiuota, kad žalingumo riba pasiekiama, kai daigų tarpsniu 1 m² randami 5-8 vikšrai.

Naudojant insekticidus nuo dirvinukų vikšrų, purškimas veiksmingas būna tik kruopščiai sudrėkinus dirvos paviršių. Labai efektyvus būdas apsisaugoti nuo dirvinukų vikšrų yra insekticidų granulių naudojimas prieš sėją ar po sėjos iki sojų sudygimo. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo dirvinukų vikšrų vis dėlto yra purškimas, tačiau masalai mažiau pavojingi aplinkai. Lietuvoje purkšti nuo dirvinukų tiktų kitiems žemės ūkio augalams registruoti produktai, kurių sudėtyje yra tokios veikliosios medžiagos kaip: alfa-cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas; masalas (paruoštas naudoti) karbarilas. Tačiau sojoms nuo dirvinukų, kaip, beje, ir nuo kitų kenkėjų apsaugoti, šiuo metu jie neregistruoti.

Sojoms gali kenkti ir šliužai

Galimi sojų kenkėjai - šliužai. Lietinga vasara, drėgnas oras, netvarkomi laukų pakraščiai - tai pačios geriausios sąlygos jiems intensyviai veistis ir plisti. Šliužų amžius - 6-7 mėnesiai. Per metus šliužų patelė gali padėti vidutiniškai 250-400 kiaušinėlių, tad jie dauginasi labai greitai. Per metus išsivysto 1-2 šliužų generacijos. Daug jų atsiranda vasaros pabaigoje. Antroji generacija paprastai išsivysto, kai ruduo buna ilgas ir šiltas (tai pastaruoju metu dažnas reiškinys). Šliužai apgraužia sultingas augalų dalis. Per parą gali suėsti tiek augalų masės, kiek sudarytų apie 40 proc. paties šliužo masės. Augalai, netekę antžeminės dalies, skursta, nyksta. Pažeistas vietas apninka ligų sukėlėjai.

Lietuvoje bene daugiausia žemės ūkio augalams kenkia dirviniai (Agriolimax agrestis), tinkluotieji (A. reticulatus), vikrieji (A. laevis) šliužai. Užfiksuota atvejų, kai masiškai išplitę dirvašliužiai visiškai sunaikino didelius rapsų pasėlių plotus. Didžiulę grėsmę vietinėms ekosistemoms kelia invazinių rūšių iš pietinių Europos kraštų kenkejai, išplitę po visą Europą. Šie gyviai pavojingi ir tuo, kad ekologine prasme yra labai agresyvūs, gali misti ir negyva augaline medžiaga, ir gyvais augalais, ir kitų šliužų gaišenomis.

Šliužų gausumą galima kontroliuoti prevencinėmis priemonėmis, todėl pirmiausiai reikėtų atsakingai prižiūrėti laukus, o labiausiai - erdves aplink laukus: šienauti žolę, naikinti krūmynus, po kuriais prieglobstį randa drėgmę mėgstantys šliužai. Geriausiai su jais kovoti atimant maistą - palaikyti juodąjį pūdymą.

Taip pat veiksminga priemonė, sauganti nuo šliužų, yra dažnas dirvos dirbimas, melioracija. Beicuoti sėklas taip pat veiksminga, nes šliužai gali tiesiogiai pakenkti ką tik pasėtoms sėkloms. Iš cheminių priemonių naudojami specialūs preparatai, kurių sudėtyje yra metaldechido, limacidai. Šiuo metu šliužų ir sraigių kontrolei yra registruoti specialūs preparatai su geležies fosfatu Ferramol ir Sluxx.

Specifiniai pupinių kenkėjai - sitonai

Ypatingą vietą užima specifiniai pupinių augalų kenkėjai - sitonai. Vieni jų - gumbeliniai straubliukai (Sitona lineatus). Tai 4-5 mm ilgio, pilki, dryža nugara nedideli vabalai. Kūnas pailgas, siauras, apaugęs žvyneliais. Galvos priekis ištįsęs į platų, trumpą straublelį. Lervos smulkios, balsvos, bekojės, šiek tiek sulinkusios į pilvo pusę.

Dygstančioms sojoms gali būti žalingi tiek suaugę vabalai, nes išgraužia augimo kūgeli ir lapus, išretina pasėlį, tiek lervos, kurios graužia bakterinius šaknų gumbelius. Vabalų apgraužti lapai atrodo lyg iškarpyti, jų pakrašciuose daug ovalių iškandų. Kai oras sausas ir trūksta drėgmės, pažeisti daigai paprastai nudžiūsta, o likę augalai skursta, lėtai auga, jų derlius gerokai sumažėja.

Ypač ėdrūs ir žalingi sitonai būna kitų metų pavasarį. Per metus išsivysto viena šių kenkėjų generacija. Suaugėliai žiemoja dirvoje. Pavasarį maitinasi dobiluose ir liucernose, o sudygus kitiems pupiniams augalams, perskrenda į juos. Patelės kiaušinėlius deda ant lapų ir dirvos paviršiaus. Žalingumo riba laikoma, kai 1 m² plote randama 10-15 vabalų. Sitonai nelabai jautrūs meteorologinėms sąlygoms, vis dėlto labiau plinta sausu oru. Sojoms daugiau žalos padaro esant nepalankioms dygimo ir augimo sąlygoms, ypač užsitęsus pavasario sausroms.

Amarai, tripsai ir erkės

Iš čiulpiančiųjų kenkėjų išskiriami amarai, tripsai ir erkės. Juo anksčiau apninka augalus, tuo didesnė žala ir mažesnis augalų produktyvumas.

Besimaitinančių amarų kolonijos iš augalo siurbia maistingąsias medžiagas, taip veikia augalų augimą ir tiesiogiai gali sukelti vytimą. Amarų apnikti lapai susiraukšlėja, stiebai lieka žemi, ankštarų užuomazgos nubyra.

Kita problema - tai amarų išskyros, vadinamos lipčiumi, kuriame daug augalinio cukraus. Per augalų vegetaciją gausėjančios apnikusių amarų kolonijos alina ne tik siurbdamos augalo sultis, bet ir išskirtomis lipniomis lipčiaus apnašomis, kurios tampa augalui reikalingų saulės spindulių barjeru. Taip trikdoma saulės asimiliacija ir augalai nusilpsta. Nors netiesioginę, bet gerokai didesnę žalą amarai padaro platindami virusines ligas.

Sojoms gali kenkti dviejų rūšių amarai: pupiniai (Aphis fabae) ir žirniniai (Acyrthosiphon pisum). Rūšys skiriasi savo išvaizda, biologija, bet kenkia vienodai. Amarų žalingumo riba, kai reikia naudoti apsaugos produktus, nustatoma butonizacijos tarpsniu, kai pasėlyje 20 proc. augalų yra apnikti pupinių A. fabae ar 50 proc. - žirninių A. pisum amarų.

Pupinių amarų žiemojimo vieta - ožekšniai, putinai, jazminai, todėl šie augalai nepageidaujami šalia pupinių augalų pasėlių. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 7-9 °C, pradeda ristis lervos, kurios gyvena kolonijomis ir minta ožekšnių, putinų, jazminų jaunų lapų apatinėje pusėje.

Vasaros pradžioje sparnuotos amarų patelės migruoja ant įvairių žolinių augalų, tarp jų ir sojų, ir ten maitinasi bei dauginasi iki tų augalų brandos. Užauga iki 2,4 mm ilgio, juosvos arba tamsiai rudos, kartais žalsvo atspalvio lervos. Jų antenos trumpesnės už kūną. Lervų pilvelių šonai išmarginti baltų, vaškinių dėmelių, lervos žalios. Masiškai plinta sausomis ir karštomis vasaromis. Per vasarą dauginasi partenogenetiškai, išsivysto apie 10 generacijų.

Žirniniai amarai didesni, būna iki 5,5 mm ilgio, kriaušės formos, žali, su ilgomis kojomis, o antenos ilgesnės už kūną. Atsižvelgiant į mitybos sąlygas ir augalų sulčių cheminę sudėtį, amarų spalva gali kisti nuo žalios iki raudonos. Šie amarai paplitę visame pasaulyje, iki 67° šiaurės platumos. Per vasarą išsivysto 4-8 žirninių amarų generacijos.

Pirmos generacijos amarai kenkia daugiamečiams pupiniams, o antros generacijos sparnuotos patelės perskrenda ant vienamečių augalų, kur jos veisiasi tol, kol audiniai pradeda medėti. Žirniniai amarai masiškai išplinta šiltomis ir ne per daug sausomis vasaromis. Jiems nepalankus smarkus lietus, kuris nuplauna kenkėjus nuo augalų ir priplaka prie žemės. Rudenį sparnuotos patelės grįžta ant daugiamečių žolių, kur iš jų atvestų lervų išsivysto dvilytė generacija. Apvaisintos šios generacijos patelės deda žiemojančius kiaušinius.

Tripsai (Th›rips spp.) pirmiausiai aptinkami jaunuose, dar susiglaudusiuose sojų lapuose. Jie minta jaunais lapais, žiedų užuomazgomis, žiedynais. Apnikti augalai skursta, pažeisti žiedai nubyra, augalai neužmezga ankščių, derlius gali būti 20 proc. mažesnis. Optimalios sąlygos tripsams plisti yra 25-30°C temperatūra ir 85 proc. santykinė oro drėgmė. Vienos generacijos vystymasis trunka 18-28 dienas. Tripsai taip pat platina virusines ligas.

Voratinklinės erkės (Tetranychus urticae), misdamos apatinėje lapų pusėje, sukelia augalų medžiagų apytakos sutrikimus. Masiškai erkės plinta sėklų formavimo ir augimo tarpsniu. Kai 50 erkių apninka vieną sojos lapą, jis visai sunyksta. Apskaičiuota, kad sojų derlingumą erkės gali sumažinti iki 15-20 procentų. Todėl butonizacijos ir žydėjimo tarpsniais vertinamas augalų apsikrėtimas erkėmis. Žalingumo riba pasiekiama, kai ant vieno lapo randama 10-12 erkių.

Karštas, sausas, vėjuotas oras palankus masiškai erkėms daugintis ir plisti. Per vegetaciją, priklausomai nuo oro sąlygų, išsivysto iki 12 generacijų. Dažnas lietus ir vėsus oras sumažina erkių plitimą.

Lapus pažeidžiantys kenkėjai

Manoma, kad sojų lapus graužiantys kenkėjai (tai gali būti lapinukai, lapsukių, pelėdgalvių vikšrai) nepadaro didelės žalos, kadangi augalai sugeba atauginti naujus lapus, padidina jų plotą, nes likusieji gauna daugiau šviesos. Tačiau kritinių momentų - formuojantis žiedynams, ankštims, per žydėjimą - didesnis lapų netekimas, jeigu dar prisideda ir nepalankios augimo sąlygos (ypač sausros), gali turėti neigiamos įtakos derlingumui. Sėklų vystymąsi, ankščių pilnėjimą lemia fotosintezes intensyvumas.

Rečiau aprašomos blakės, kurių Lietuvoje šiuo metu priskaičiuojamos 332 rūšys, gyvenančios sausumoje, vandenyje ar ant vandens paviršiaus. Didžioji dalis blakių gyvena sausumoje. Tarp jų yra plėšrunių - besimaitinančių kitais vabzdžiais, jų lervomis ir kiaušinėliais. Tačiau daugelis sausumos blakių kenkia žemės ūkio augalams, maitinasi jų (dažniausiai ūglių) ir sėklų sultimis, taip pat pažeidžia lapus. Kai kurios blakės platina virusines augalų ligas.

Sojoms gali kenkti žolinės blakųs (Lygus pratensis). Tai apie 6 mm ilgio, žalsvi ar su rusvu atspalviu, judrūs ir baikštūs vabzdžiai. Kūnas plokšcias, sparnai sudėti lėkštai. Lervos panašios į suaugėlius, tiktai besparnės ir mažesnės. Tiek suaugusios blakės, tiek jų lervos laikosi viršutinėje lapų pusėje, bet pabaidytos tuoj slepiasi po lapais. Dėl žalios spalvos ir baikštumo kenkėjai pastebimi per vėlai, kai išaiškėja pažeidimų simptomai. Iščiulpti lapai išsikraipo, pasidaro skylėti, supleišėja, pažeidimai panašūs į graužiančiųjų kenkėjų padarytą žalą.

Kita dažniausiai aptinkamų blakių Lietuvoje rūšis - uoginės skydblakės (Dolycoris baccarum). Tiek suaugėliai, tiek lervos yra polifagai - gali maitintis įvairiais augalais. Lervų randama liepos- rugsėjo mėnesiais, ankstyviausios rastos gegužės pradžioje.

Siekiant nustatyti, ar būtina purkšti insekticidus nuo lapus pažeidžiančių kenkėjų, rekomenduojama nustatyti lapų pažeidimą. 10-yje vietų nuo 5 augalų imami viduriniai sojų trilapiai. Atmetami mažiausiai ir daugiausiai sužaloti lapai, o likusiems, naudojantis lapų pažeidimo diagrama, išvedamas vidutinis pažeidimo procentas.

Grūdinukai - derliaus naikintojai

Grūdinukai (Bruchinae) - kenkėjai, naikinantys pupinių augalų (žirnių, pupelių, pupų, lęšių, arkliapupių, pelėžirnių) derlių. Lietuvoje gyvena 6 rūšių grūdinukai: pupeliniai (Acanthoscelides obtectus), žirniniai (Bruchus pisorum, pastarieji dažnai įvežami su sėkliniais grūdais), pupiniai (Bruchus rumanus), lęšiniai (Bruchus lentis) grūdinukai ir kt., kurie gali kenkti sojoms.

Tai gana smulkūs vabalai, iki 5 mm dydžio, suaugę pupelinių grūdinukų vabalai yra tik apie 3 mm ilgio. Grūdinukų lervos storokos, sukumpusios, balzganos, apaugusios ilgais šereliais. Kenkia lervos, kurios vystosi sėklų viduje ir graužia ertmes. Vienoje sėkloje gali vystytis iki keliolikos lervų. Sėklose atsiranda apvalių tamsesnių langelių, nes minkštimas būna išėstas, likusi tik odelė. Išlindus kenkėjams į paviršių, sėklose lieka apvalios skylutės.

Sužalotų sėklų daigumas gali sumažėti iki 75 proc., jos netinka nei sėkloms, nei maistui. Vabalai žiemoja sėklose, augalų liekanose, nuokulose. Šalies sąlygomis kenkėjai gali vystytis tiktai patalpose, kur temperatūra ištisus metus nenukrinta žemiau kaip 12 °C.

Svarbu laikytis agrotechnikos

Šiuo metu pupiniams augalams nuo kenkėjų yra registruoti insekticidai (www. vatzum.lt): Cyperkill 500 (v. m. cipermetrinas) - žirniams, pupoms (nuo sitonų, žirninių vaisėdžių, pupinių amaru); Decis Mega (deltametrinas) - žirniams, pupoms (nuo žirninių amarų, pupinių amarų, žirninių vaisėdžių, gumbelinių straubliukų); Fastac 50 (alfa-cipermetrinas) - žirniams (nuo gumbelinių straubliukų, amarų, vaisėdžių), pupoms (nuo gumbelinių straubliukų); Karate Zeon 5CS (lambdacihalotrinas) - liucernoms (nuo blakių, amarų, blakučių, apionų, lapinukų); Proteus OD (tiaklopridas + deltametrinas) - pupoms, žirniams (nuo amarų, žirninių vaisėdžių, gumbelinių straubliukų). Sojų šiame sąraše nėra. Todėl (kol kas) apsauga nuo kenkėjų remiasi bendromis agrotechninėmis priemonėmis - sudaryti kuo palankesnes augimo sąlygas augalams, mažinant kenkėjų plitimo galimybes.

Svarbi yra sėjomaina. Geriausi priešsėliai - varpiniai javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daugiametės varpinės žolės. Auginant po pupinių augalų, gali padidėti ligų ir kenkėjų plitimo pavojus. Nurodoma, kad sojos gerai ištveria ir atsėliavimą. Mūsų ūkininkai sojas ne kartą augino po dobilų ir jokių didesnių sojų pakenkimų nepastebėta. Geras tradicijas turi ekologinis sojų auginimas, kai visai nenaudojami pesticidai.