Pro panoraminius ūkininkės Almos Rutkauskienės namų langus atsiveria įspūdingas vaizdas į Babrų ežerą. Šiose vietose prabėgo moters vaikystė, čia po studijų ji grįžo kurti savo ūkio. Su vyru Redu pradėję nuo 2 ha žemės, dabar jiedu valdo beveik 1 200 hektarų ir turi stambiausio Lazdijų rajono ūkio statusą.

Nors vietos nuostabiai gražios, bet kaimo turizmo atžvilgiu Alma nusiteikusi skeptiškai. Vasarą, aišku, būtų smagu, bet rudenį, žiemą reikėtų kažkokių papildomų pramogų poilsiautojams pasiūlyti. Be to, ji neįpratusi mėtytis iš vienos veiklos į kitą - jei jau pradeda dirbti, tai kryptingai ir nuosekliai. „Sėkmė - tai ilgalaikis, nuoseklus darbas. Reikia ilgai eiti viena linkme, nesiblaškant, tik tada bus rezultatai", - įsitikinusi moteris.

Po mokslų Veterinarijos akademijoje Alma su iš Anykščių kilusiu vyru Redu grįžo į tėviškę, į ramų Babrų kaimą. „Tai buvo 1991-ieji - laikas, kai niekam nebuvo įdomu, kur mes po studijų dėsimės. Nors mokėmės dar su kolūkio stipendija ir galvojome, kad turime garantuotą darbo vietą, kolūkyje vos mėnesį spėjome padirbti ir jo... neliko", - prisimena Alma.

Tuo metu jos tėvai jau buvo pradėję ūkininkauti, tad pasiūlė ir jaunavedžiams kelis hektarus žemės - imkite, sodinkite, auginkite. Kaimynė paskolino nesuvaldomą arklį, kad galėtų susiarti lauką. „Kai savo devyniolikmečiui sūnui pasakoju, kaip mes dirbome, tai jis, matau, net nesupranta", - pirmųjų metų sunkumus prisimena ūkininkė.

Ūkininkavimas nenašiose žemėse

Kasmet ūkis buvo po truputį plečiamas, nors laikotarpį iki 2004-ųjų Alma vadina „niurkymusi" - tam tikru trypčiojimu vietoje. Stiprų postūmį plėtrai davė galimybės pasinaudoti ES paramos lėšomis, tuomet įsigyta naujos modernios technikos. Pirmasis įgyvendintas projektas (pagal 2004-2006 m. programą) buvo labai didelis - už 2 mln. litų. Ir jam ryžtasi nelengvai, po ilgų įkalbinėjimų.

Tačiau sėkmė paskatino eiti pirmyn: iš viso ūkyje įgyvendinti net devyni investiciniai projektai. Alma juokiasi, kad technikos angaruose labai daug žalios spalvos - dominuoja John Deere technika. „Esame iš tų ūkininkų, kurie gali sau leisti pirkti brangesnę techniką. Vienas svarbiausių dalykų - gera serviso komanda, kuriai būtų galima skambinti ir vakare, ir šeštadienį ar sekmadienį", - pasirinkimą paaiškina ūkininkė.

Lazdijų rajono žemės nenašios, ir jas dirbantys žemdirbiai negali pasigirti tokiais gausiais derliais kaip Kėdainių ar Šakių rajonų ūkininkai. „Kuliame 5 t/ha kviečių, ir tai jau yra lubos. O suvalkiečiai, naudodami tokias pat technologijas, laisvai užaugina 8 t/ha grūdų. Nesunku suskaičiuoti, kiek didesnes investicijas jie sau gali leisti ir kiek sparčiau sukasi visas ūkio gyvavimas", - sako Alma.

Nors neretai politikai aiškina, kad išmokos nenašiose žemėse ūkininkaujantiems žemdirbiams nereikalingos, kad jie jau turėjo laiko atsistoti ant kojų ir sustiprėti. Kaip gamybininkė Alma į viską žiūri kitaip - realiai. „Visada kartoju - duokite man dirbti 50 našumo balų žemę, ir aš niekada nieko neprašysiu, pati viską užsidirbsiu. Argi sulyginamas Kėdainių ar Šakių kraštas su mūsų kalvomis?" - klausia ūkininkė. Žemė ne tik nederlinga, bet ir ją dirbti kur kas sunkiau: nėra didelių 100 ha siekiančių laukų, vyrauja vos kelių hektarų laukeliai. Žemės konsolidacijos labai reikia, bet ji nei šiandien, nei rytoj neįvyks - tai ilgas procesas.

„Mano dirbamų žemių našumas - 32-37 balai. Patikėkite, Lazdijų rajone 30 gyvulių neišsigano 35 hektaruose. Kai pasakau kitiems ūkininkams, kad iš hektaro padarau vos tris ritinius šienainio, tai jie man pasukioja pirštą prie smilkinio - mat kolegos iš to paties ploto susuka 13 ritinių. Tik pagalvokite, kiek man kartų reikia daugiau apvažiuoti laukų ir kiek jų apskritai reikia turėti! Ir mes dar keliame klausimą, ar nenašios žemės prilygsta našioms..." - stebisi ūkininkė.

Rutkauskų laukuose auginami tradiciniai augalai: rapsai, kviečiai, kvietrugiai, miežiai, avižos, pupos, lubinai. Vienais metais bandė auginti soras - nepasiteisino, labai jau menkutis derlius užderėjo. Augindavo ir grikius, bet jų derliai labai maži būdavo, neprikuldavo daugiau kaip 1,2 t/ha. Žinoma, juos ir sėdavo prasčiausiose žemėse.

Tačiau labai skųstis Alma nelinkusi - atvirkščiai, nebijo pasidžiaugti gerais ūkio plėtros rezultatais. Nuosavos žemės jau yra per 600 ha, o iš viso valdomos žemės plotas gerokai perkopė per 1 000 hektarų. „Yra du ūkiai - Rutkauskienės ir Rutkausko, abu maždaug po 530 ha. Jie abu tvarkomi atskirai, atskirai vedama buhalterija", - patikslina Alma.

Vienuolika metų greta intensyvios gamybos buvo plėtojamas ir ekologinis ūkininkavimas. Tačiau dabar Alma sakosi nežinanti, kas bus toliau. „Girdėjau naujovę, kad šiais metais bus uždėtos lubos plotams, už kuriuos bus mokama išmoka, - ta riba bus 200 ha. Kažkodėl valdžios vyrams atrodo, kad tik tokiame plote įmanoma tvarkytis tinkamai", - nuogastavimais pasidalija ūkininkė.

Vasario pradžioje pakrovė 600 tonų ekologiškų grūdų eksportui. „Ekologišką produkciją jau ne pirmi metai parduodame per kompanija „Scandagra" - labai patikimas partneris, neturiu jam priekaištų. Dėl kainos ilgai derėjomės, bet išsiderėjome sau palankią", - sako Alma. O koks kainos skirtumas tarp ekologiškai ir chemizuotai užaugintų grūdų? Šią žiemą chemizuotai užaugintus antros klasės kviečius iš ūkio Rutkauskai pardavė po 155 eurus/t, o ekologiškus - po 285 eurus/t.

„Atrodytų, kainų skirtumas solidus. Tačiau tik tiems, kas neįsivaizduoja ekologinės produkcijos gamybos virtuvės. Net ir gerais metais ekologiniuose plotuose nepavyksta kulti daugiau kaip 3,5 t/ha, o intensyvios gamybos plotuose derlius būna 4-5 t/ha. Negana to, ūkininkaujant ekologiškai, sudėtingesnis žemės dirbimas, derliaus dorojimas, grūdų džiovinimas ir valymas", - skirtumus vardija Alma. Šventas dalykas ekologiniuose plotuose - sėjomaina. Jos būtina paisyti, norint kulti minėtąsias 3,5 t/ha. Pupos, dobilai, lubinai - privalomi sėjomainos nariai.

Iš perdirbėjų pasigenda partnerystės

Ūkyje auginami mėsiniai galvijai taip pat sertifikuoti kaip ekologiški. Ekologinės ganyklos užima apie 200 ha, visi pašarai paruošiami ūkyje. Gyvuliai pradėti auginti 2007 metais, įsigijus 32 veršingas aubrakų veislės telyčias, vėliau bandą papildė limuzinų telyčios. Alma prisipažįsta, kad ilgokai jiedu su Redu bijojo verstis gyvulininkyste - tiesiog nenorėjo užsikrauti papildomų rūpesčių. Tačiau ilgainiui suprato, kad būtent mėsiniai galvijai suteiks galimybių geriau išnaudoti kalvotus žemės plotus.

Dabar iš viso laikoma 420 galvijų, iš kurių apie 200 yra karvės žindenės. Ūkis turi sveikos bandos statusą. Planuose - bandą plėsti iki 600 gyvulių, tad visos telyčios lieka ūkyje, parduodami tik buliai. Pernai per metus pardavė 60 suaugusių bulių.

Mėsiniai galvijai, ypač auginami ekologiškai, tikrai nėra greitas pajamų šaltinis. Buliai auginami iki 750 kg, tokį svorį jie pasiekia per 22-23 mėnesius. Taigi, prireikia beveik dvejų metų. Alma skaičiuoja, kad, palyginti su auginamais chemizuotame ūkyje, ekologiškiems gyvuliams realizuojamam svoriui pasiekti reikia pridėti maždaug 4 mėnesius. O mokėti daugiau už ekologiškai užaugintą gyvulį perdirbėjai nenori argumentuodami, kad niekam Lietuvoje tokios mėsos nereikia.

„Visą laiką mąstau, kad būtent pardavimo grandyje stinga veiklių žmonių. Verdame šioje rinkoje ir kitos visai neįdomios. Šioje veikloje nėra perdirbėjų suinteresuotumo, kad konkretus augintojas tikrai gyvuotų ir kitais metais užaugintų tam tikrą sutartą kiekį gyvulių. Dirbama turgaus lygiu - turi gerai, neturi - nereikia. Ilgalaikiai santykiai, partnerystė - apie tai nėra net kalbos. Perdirbėjai turėtų matyti perspektyvą bent keleriems metams į priekį, auginti ūkius kaip klientus. Nežinau, gal mes, ūkininkai, jau per daug norime?" - svarsto Alma.

Turėdami tinkamą išsilavinimą, ūkininkai veterinarą kviečiasi tik tada, kai nesusitvarko patys. Dirbant su mėsiniais galvijais, būtinas atsargumas - jei tektų eiti į ganyklas ir gaudyti gyvulius po vieną, tai būtų galima prilyginti savižudybei. Tad, pavyzdžiui, gyvulio kraujui paimti yra įrengtos specialios staklės, į kurias gyvuliai nukreipiami eiti taku. Aubrakų veislės gyvuliai pasižymi ypatingai išreikšta hierarchija, todėl su jais reikia elgtis itin atidžiai.

„Kiek dirbame, gyvuliai dar ne karto nebuvo pabėgę iš aptvarų, - sako Alma ir tris kartus pabeldžia į stalą. - Atsakymo, kaip juos reikėtų suvaldyti, jei pabėgtų, nelabai ir turime. Laikomės taisyklės: jei gyvulys turės ką ėsti, bus sotus, jam nereikės ieškoti kaip ištrūkti." Karvės ganomos bandomis po 30-40, taigi, suformuojamos 6 atskiros bandos.

Šiaudų granulių bumas jau praeityje

Greta gyvulininkystės, ūkininkai plėtoja ir daržininkystę, bet ši ūkio šaka yra benumirštanti. Ūkyje dirba nemažai žmonių (iš viso 22), jiems reikia rasti veiklos ištisus metus, o daržininkystė tam suteikia galimybių - vien prie bulvių pluša šešios darbininkės. Dar šeši žmonės dirba šiaudų granulių gamybos ceche. Kasmet ūkyje paruošiama apie 10 tūkst. ritinių šiaudų. Dalis jų skiriama gyvulininkystei (200-300 ritinių), o iš likusio kiekio gaminamos granulės. Pasak Almos, šiaudų granulių vajus jau praeityje. Gerais laikais už jas mokėta po 100 eurų už toną. Tokia kaina buvo normali, bet tuo metu Rutkauskai dar tik ruošėsi granulių gamybai: 2011 m. parengtas projektas buvo pradėtas įgyvendinti tik 2013 m., o granulių gamybos cechas paleistas 2014 m. pradžioje. Dabar granulių kaina kritusi - vos 70 eurų už toną.

Per metus ūkyje pagaminama apie 2000 tonų granulių ir jos visos parduodamos į Lenkiją, tad lenkai ir kainas diktuoja. „Mūsų valdžios vyrai visiškai niekuo nesirūpina ir negalvoja. Kaip bebūtų, granulių gamyba iš vietinių žaliavų įdarbintų nemažai žmonių. Gamintų lietuviai, ne kinai. Naudotume ekologišką kurą - ne visada juk dujos bus tokios pigios. Pristinga normalaus politinio požiūrio: kodėl, pavyzdžiui, negalėtų seniūnijos kūrentis šiaudų granulėmis? Arba bent jau kaimo vaikų darželis?" - klausia ūkininkė, savo erdvų namą kūrenanti šiaudų granulėmis.

Ceche dirbama pamainomis, gamyba gali vykti ištisą parą. Bet dėl dažnų gedimų darbas dažnai stoja ir prasideda taisymas... Cecho darbas stabdomas ir per darbymetį, nes tada visi darbuotojai turi darbo laukuose.

Reikli sau ir kitiems

Kaip darbdavė Alma reikli, tačiau pirmiausia ji reikli pati sau. Ji laikosi griežtos dienotvarkės, o gerą fizinę formą palaiko sportuodama: žiemą slidinėja, vasarą važinėja dviračiu, maudosi ežere. „Visą laiką save motyvuoju: sakau man reikia keltis pusę septynių, man reikia dirbti. Esu labai arti žmonių, žinau viską, kas vyksta ūkyje, nuolat būnu tarp jų, o namuose, savo darbo kabinete, dirbu vakarais", - sako moteris. Ji pastebi, kad žmonių požiūris į darbą labai skiriasi, o dauguma besiskundžiančių, kad nėra darbo, apskritai tingi dirbti.

„Aš - moteris, todėl kartais suveikia jautrumas. Pasakau, išsibaru, o paskui suminkštėju. Aišku, yra labai kietų moterų vadovių, bet aš ne iš tokių", - šypteli Alma ir pasidžiaugia, kad pavyko suburti gerą darbuotojų komandą: yra jau 15-10 metų dirbančių labai atsakingų žmonių. Visi darbininkai dirba ištisus metus.

Gražūs namai, aprūpintas gyvenimas, stiprus ūkis - visa tai pasiekta sunkiu darbu. Ne mažesnių pastangų reikia visa tai išlaikyti. Todėl Alma nemano, kad kas nors galėtų jai pavydėti: kiekvienas, dėdamas tiek pastangų, galėtų taip gyventi.

„Matyti kitą akys žmogui duotos, ir nieko čia nepadarysi. Žmonės nenori nieko įdėti, o tik gauti. Gal kiti pasakys - lengva jai, stambiai ūkininkei, kalbėti. Bet aš lygiai taip pat pradėjau nuo dviejų hektarų, dirbome su vyru po 14-15 valandų per parą, keldavomės trečią ryto. Ačiū sėkmei, bet sėkmė tokioje veikloje kaip mūsų ateina per darbą", - įsitikinusi ūkininkė Alma Rutkauskienė.