Inga ir Gintautas Aglinskai, per pirmąją pieno krizę atsisakė beveik veltui priduoti pieną, ryžosi jį perdirbti. Dabartinę krizę jie išgyvena lengviau. Ūkyje kuriama maisto grandinė nuo lauko iki stalo nereiškia lengvo gyvenimo, tačiau bent jau garantuoja tam tikrą pridėtinę vertę.

Aglinskų ūkis Pasvalio rajone yra vienintelis, užsiimantis pieno perdirbimu. Už pastangas modernizuojant ūkį ir kuriant pridėtinę vertę 2015-ųjų konkurse „Metų ūkis" Aglinskai užėmė antrąją vietą, už sąžiningą darbą jiems įteikta ir Seimo Kaimo reikalų komiteto padėka. Tik Inga kuklinasi: „Mums dar tiek visko trūksta..."

Tačiau Aglinskai yra geras pavyzdys visiems nedideliems ir vidutiniams šeimos ūkiams. Gamindami kokybišką pieną ir kontroliuodami bandą, per palyginti trumpą laiką jie įsuko pieno perdirbimo verslą, rado rinką sūriams parduoti. Žodžiu - tvirtai žengia į priekį, skleisdami žinią, kad net sunkiausiais krizės laikais nedideliam šeimos pieno ūkiui galima išgyventi.

Į gyvenimą Inga ir Gintautas žiūri, pasitelkę stiprų humoro jausmą, tad jokie sunkumai jiems neatrodo dideli. Ir pirmuosius ūkininkavimo žingsnius jie prisimena su šypsena, nors išgyventa daug sunkių akimirkų.

„Kokį nusipieši gyvenimą, tokį ir turėsi. Jeigu jį pieši juodomis spalvomis, jis ir bus juodas", - sako Gintautas, savo gyvenimui spalvinti pasirinkęs šviesias spalvas. Inga pritaria, kad jeigu du optimistai nebūtų tikėję, kad pavyks, nebūtų rizikavę, tai ir neturėtų nieko, ką dabar savomis rankomis turi sukūrę. Jais tikėjo ir kiti - pirmasis jų projektas ES paramai gauti buvo palaimintas deklaravus vos 12 ha žemės. Ir bankas be didelių problemų suteikė tikrai nemenką paskolą.

Karves tikėjosi laikyti laikinai

Šiuo metu ūkyje su prieaugliu auginama 40 karvių, iš jų 21 melžiama. Šeima deklaruoja 46 ha žemės, iš jų - apie 20 ha yra nuosavos. Augina žoles pašarams, kviečius, dalis žemių skirta ganyklai. Per dieną ūkyje primelžiama beveik pusė tonos pieno, pagaminama 50-60 kg sūrių, kurie parduodami turgavietese Kaune ir Vilniuje.

O viskas prasidėjo, pasak Ingos, nuo vienos pasoginės karvės, nors jokių minčių apie ūkininkavimą nebuvo - karvę moteris planavo laikyti tik tol, kol baigsis motinystes atostogos ir ji griš i darba. Taciau melždama viena karve, vietoje nenusedinti Inga, besilaukdama antrojo vaikelio, sumojo, kad nebutu didelio skirtumo, jeigu ji melžtu iškart dvi. O tuo metu ir pieno supirkimo kaina buvo gera, tad jaunai šeimai tai buvo galimybe prisidurti pinigu. Dar dvi karves šeima isigijo, vos gimus antrajam sunui. Kai jas parduodanti ukininke išgirdo, kad namie yra maža dukra ir vos menesio sunus, ji Ingos nuoširdžiai paklause: „Vaikeli, ar supranti, ka darai?"

„Karves - poilsiui", - tada juokesi Gintautas. Netrukus viskas apvirto aukštyn kojomis - prasidejo krize, pieno kainos krito žemyn. Kai Aglinskams už pieno litra pasiule tik 29 centus (8,3 euro centus), Gintautas buvo kategoriškas: karves, kuriu jau buvo 8, nutare parduoti. Bet viska sujauke Ingos prisirišimas prie gyvuliu. „Melžiu paskutine karve ir verkiu galvodama, kaip reikes su ja išsiskirti... Be to, susirupinau, ka veiksiu, juk sunus dar mažas, i darba kol kas negrišiu, reikes kažkuo užsiimti. Tada ir kilo mintis, kuria iškart pasakiau Gintui - gal pabandome gaminti surius?" - gyvenimo pokycius prisimena Inga.

Diena, kai nebenunešė į pieninę pieno, abu gerai prisimena - tai buvo 2009- ųjų gruodžio 6 diena. Tada išvirė pirmąjį puodą sūrio. Tai buvo nauja pradžia, labai sunki, tačiau visiškai pasiteisinusi. Medinius spaustuvus sūriui iš pradžių skolinosi, puodus pirko - jų prireikė daugybės, kol Inga įgudo sūrius gaminti. Matydama nuolat puodus šveičiančią Ingą, į pagalbą jai skubėdavo kaimynė Vaida, nes Gintautas tuo metu dar dirbo.

Diena prasidėdavo pusę šešių ryto, baigdavosi beveik antrą nakties. Ir taip - ištisus metus. Inga sako, kad tuo metu net negalėjo sau atsakyti, dėl ko ji taip vargsta, ar yra prasmė? „Įsisukome į tą karuselę ir nebegalėjome iš jos išlipti", - su šypsena sunkią pradžią prisimena moteris. Palaikė įgimtas optimizmas.

Pirmuosius sūrius veždavo į Panevėžį, bet jų kaina buvo pernelyg maža. Pagaliau, užmezgus ryšius su patikimais žmonėmis, turinčiais kelias prekybos pieno produktais vietas įvairiose Kauno turgavietėse, gyvenimas pradėjo keistis. Inga su Gintautu kvatoja iš širdies prisiminę, kaip viskas vyko. Pirmiausia šie prekiautojai paprašė atvežti paragauti sūrio - juk turi žinoti, kokį produktą parduos. Tik po dviejų savaičių nerimaujantys Aglinskai sulaukė skambučio - moteris pasakė, kad norėtų prekiauti jų sūriais.

Pasirodo, ji visą tą laiką stebėjo sūrio kokybę. Įsitikinusi, kad kokybė nepriekaištinga, sutiko prekiauti Aglinskų produkcija. Pirmą kartą į Kauną atvežti 70 kg sūrių (Ingai ir Gintautui tai atrodė didžiulis kiekis) buvo parduoti jiems net nepasiekus pusiaukelės iš Kauno atgal į Pasvalį - pakeliui pasivijo skambutis: „Kada atvešite naują partiją sūrių?" Juos ištiko šokas.

„Štai tada viskas ir prasidėjo, pirmiausia - investicijos, kurios tęsiasi iki šiol", - sako Gintautas. Su pirmuoju parašytu projektu ES paramai gauti baigėsi ir Aglinskų mintys apie laikinumą.

Parama paspartino ūkio plėtrą

Atsiradus didesniam sūrių poreikiui, ūkininkai pirmiausia įsigijo 140 l talpos elektrinį puodą, kuris kainavo per 6 tūkst. litų be PVM. Galvojo, kad nusipirko padoria kaina, nes specializuotas šveicarų gamybos puodas kainavo per 18 tūkst. litų. „Investavome pinigus neturėdami jų ir net dorai nežinodami, ar tas puodas tiks sūriams gaminti, nes pardavėjai irgi tiksliai nežinojo", - rizika Aglinskus lydėjo nuo pat pradžių. Puodas puikiai tiko sūriams gaminti.

Antrasis žingsnis - bandos didinimas. Iš pradžių karvių skaičių padidino tik iki 12, nes daugiau tvartelyje prie namų netilpo. Bet vėl, kita kaimynė pagelbėjo, pasiūliusi užtrūkusias karves laikyti jos tuščiame tvarte, tad bandą buvo galima didinti sparčiau. Tada nusipirko seną fermą. Prieš 4 metus į šitą fermą atvedė 18 karvių ir telyčių, dabar joje - 40 galvijų.

Bandą didino pirkdami karves ir iš kitų ūkininkų. Galiausiai ir motina gamta padėjo: vienais metais, tarsi atsilygindama už sąžiningą šeimos darbą, taip viską sutvarkė, kad beveik visos jų karvės atsivedė telyčaites. O kai jau tvartas užsipildė, karvės vedė kone vien buliukus.

Trečiasis, bene pats didžiausias ir svarbiausias žingsnis, lėmęs ūkio šuolį, buvo pirmasis jų parašytas projektas ES paramai gauti. Pagal ūkio modernizavimo projektą 2011 m. Aglinskai nusipirko pirmąjį traktorių, šienapjovę ir ritinių presą - būtiniausią techniką pašarams gaminti.

Po metų parašė dar vieną projektą, šįkart skirtą pieno perdirbimui modernizuoti - įrengė melžimo į pieno liniją sistemą, pirko šaldytuvą, virimo katilą, šaldymo įrangą, mašiną su šaldymo įranga sūriams vežti. Trečiąkart ES paramą - pagal supaprastintą tvarką - dar vienam traktoriui pirkti gavo jau naujuoju BŽŪP laikotarpiu. Angare stovi prieš pat naujuosius atvežtas visiškai naujas traktorius.

Mintyse Gintautas planuoja jau kitas investicijas, nes pagaliau bankui grąžinta pirmoji paskola. „Baisu iš banko skolintis tik pirmą kartą", - juokiasi jis. Bet, rimtai kalbant, be našios technikos dorai nepaūkininkausi, o su skolinta technika Gintautas jau nebūtų galėjęs pasigaminti pašarų vis didėjančiai karvių bandai.

Jų žemės derlingos, todėl užauginamas ir neblogas kviečių derlius. O praėjusiais metais jis buvo rekordinis - kūlė apie 8 t/ha. „Už dvejus metus gamta skolą grąžino", - sako G. Aglinskas.

Dabar norėtųsi pastatyti naują gamybos cechą prie fermos - būtų daug patogiau, nereikėtų dukart per dieną vežti pieno, iš linijos jis bėgtų tiesiai į katilą. Ir namų kieme, kur dabar savomis lėšomis įrengtas cechas, nereikėtų traktoriui nuolat sukiotis.

Geri pašarai - produktyvi banda

Karves Aglinskai šeria žolės silosu, tik geros kokybės neperaugusiu šienu. Sūriams reikia baltymingesnio pieno, tad žolės mišinius sėja tokius, kuriuose daugiau liucernos. Gyvulius palepina miltais, melasa, smulkintais cukriniais runkeliais, traiškytais kukurūzais, duoda specialių baltymingų premiksų. Vasarą karvės ganosi lauke.

Anksčiau racioną sudarydavo konsultantai, dabar jau ir pati Inga išmoko. „Mūsų karvės pieningos, tad nepersistengiame didindami primilžį, nes tai iškart atsiliepia gyvulio sveikatai, karvės sunkiau apsivaisina", - sako I. Aglinskienė. Per laktaciją viena karvė vidutiniškai duoda iki 8 t pieno.

Aglinskų ūkyje karvės gyvena daug laktacijų, jos laikomos tol, kol atsiveda palikuonių. Dalį karvių, kurių prieauglį ketina parduoti, ūkininkai sėklina mėsinių bulių (belgų mėlynųjų) sperma.

Sveikatos problemų - mastitų ar kitų rūpesčių - bandoje beveik nėra. Jų trumpai buvo atsiradę, kai ūkyje dirbo melžėja iš Darbo biržos - ji sugalvodavo pamelžti ir telyčias, ir užtrūkusias karves, negana to, aparatą nuimdavo net nepasibaigus melžimo procesui. Aišku, Inga greitai jos paprašė išeiti iš darbo.

Aglinskų karvėmis labai nuoširdžiai rūpinasi sumanus ir patyręs veterinarijos gydytojas Pavelas Isajevas. „Dar nėra buvę, kad jis karvės nepakeltų. Visiškai juo pasitikime, jis puikiai žino visas mūsų karves", - vienas per kitą veterinarą giria ūkininkai.

Ūkio plėtros Aglinskai kol kas neplanuoja - 46 vietų saitinio laikymo tvartas jau beveik užpildytas. Tiesa, dalį šio tvarto dar galima plėsti ir pritaikyti gyvuliams laikyti arba grūdams sandėliuoti, bet tai - nebent ateityje.

Ūkyje dirba vienas samdomas darbuotojas, nuo balandžio, tikimasi, ūkyje dirbs melžėja. Tiesa, Gintautas šmaikštauja, kad irgi dirba pas ūkininkę, mat ūkis registruotas žmonos vardu. Tačiau Inga didžiuodamasi sako, kad jos vyras yra ūkio galva ir protas, moka visus darbus, pats rašo paraiškas paramai gauti, tvarko visus ūkio dokumentus, užsiima vadybos reikalais. Gintautas, klausydamasis žmonos pagyrimų, juokiasi: „Inga - kaklas, kuris šeimos galvą sukioja kaip nori."

Turėjęs neblogai apmokamas vadovaujančio darbuotojo pareigas prieš trejus metus G. Aglinskas, Ingos prašomas, jų atsisakė. „Nebeištempiau viena ūkyje, ašaros upeliais tekėjo, - o atrodė, kad Inga tik šypsotis moka. - Bet ir Gintui labai sunku buvo - juk po darbo grįžęs dar turėdavo daugybę darbų nudirbti. Būdavo, iki gilios nakties presuoja silosą ar dar ka nors... Ir jis nedirba bet kaip - viską daro tik labai gerai. Taip plėšantis sveikata pradėjo siųsti signalus, kad reikia gerai įvertinti ir organizmo galimybes."

Viskas likimo rankose

Inga ir Gintautas sako, kad yra turtingi gerų draugų, kaimynų, giminių, kurie padėjo, kai jiems buvo labai sunku. Kai trūko žemės pašarams, vieni kviesdavo nusipjauti žolės, kiti atiduodavo šieno... Aglinskai ir su valdiškų institucijų atstovais gerai sutaria, džiaugiasi pagarbiais, dalykiškais santykiais su VMVT specialistais.

Pora tikisi, kad didžiausi sunkumai - jau praeityje, nors viskam sutvarkyti dar reikia, jų manymu, bent 5 metų. „Bet dėl nieko nesiskundžiame ir nedejuojame. Svarbiausia, kad visi sveiki būtume", - sako ūkininkai.

Inga ir Gintautas užaugę gretimuose Pasvalio r. kaimuose. Jie gyvena Gintauto tėviškėje, Manikūnuose. Gintas, kadangi yra jauniausias trijų brolių šeimoje, liko gyventi tėvų name. Dabar čia po vienu stogu gyvena keturios kartos: Gintauto močiutė, mama, jis su žmona ir jų vaikai - 12 metų Austėja ir 8-erių Arminas. Vaikai - pati svarbiausia Aglinskų investicija, todėl jie savo atžaloms negaili dėmesio.

Gintautas sako puikiai įsivaizduojąs gyvenimą be karvių - daugiau laiko ir vakarai laisvi... Jeigu Inga nebūtų pakišusi minties apie sūrių gamybą, karvių Aglinskai tikrai nebelaikytų. „Bet tiek visokių sutapimų, likimo ženklų, galų gale - ir sėkmės būta, kad nori nenori kyla mintis, tai - lemtis", - šypsosi abudu.