Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi žemdirbys, visą laiką sunkiai dirbęs nederlingą žemę ir staiga sužinojęs, kad tokio statuso jo laukai nebeturės. Vadinasi, jo ūkis neteks ir daug metų gauto rėmimo. Pasikeitę nepalankių ūkininkauti plotų vertinimo kriterijai tokią situaciją daro labai tikėtina. Žemdirbių nuogastavimus didina užsitęsusi nežinia - jau antri metai delsiama ocialiai pristatyti naują gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės plotų žemėlapį, kurį sudarė Valstybės žemės fondas.

Nederlingos žemės sudaro apie 43 proc. visų mūsų šalies žemės ūkio naudmenų, čia ūkininkauja 70 tūkstančių žemdirbių. Jų interesus gina Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija (LNŽNA), įkurta 1996 m. Asociacijai daug metų vadovavo Ukmerges r. ūkininkas Steponas Jankeliūnas, o dabar jau septyneri metai vadovo vairą savo rankose laiko Varėnos r. ūkininkas Juozas Baublys. Vienas svarbiausių asociacijos tikslų - siekti išlaikyti paramą ūkininkaujantiems nepalankiuose plotuose, kuri bent minimaliai sumažintų neįveikiamą atotrūkį tarp derlingas žemes dirbančių žemdirbių ir smėlinguose dirvožemiuose prakaitą liejančių skurdukų.

Juozas BAUBLYS, LNŽNA pirmininkas, Varėnos r. ūkininkas

Asociacijos valdyba dirba nuolat. Bent kartą per mėnesį apsilankome Žemės ūkio ministerijoje - turime įrodinėti, kad mūsų žemės, kaip buvo nederlingos, taip ir liko, ir be kompensacijos mes neišgyvensime. Suskaičiavau, kiek apytikriai lėšų skiriu visuomeninei veiklai, tai per tuos metus tikriausiai naujas geras visureigis išeitų.

Nors asociacija skaičiuoja dvidešimtus veiklos metus, tačiau narių skaičius nesiekia tūkstančio. Nario mokestis - 15 eurų - tikrai nėra neįveikiamas barjeras, tačiau dažnai žemdirbiai tiesiog neturi noro aktyviai veikti. O veikti būtina, nes tik aktyvi veikla padeda išvengti neapgalvotų sprendimų. Lėšų paramai tikrai yra, tik jų panaudojimas ne visada gerai apmąstomas. Gyvenimas banguoja nuo rinkimų iki rinkimų: nauja valdžia daug pažada ir mus nuramina, pusę metų būname patenkinti ir gyvename laukimu, o paskui vėl prasideda tas pats... Net ir siekiant išlaikyti esamą padėtį, reikia dėti daug pastangų. Anksčiau naiviai įsivaizdavau, kad viskas nusprendžiama pagal aiškius skaičiavimus, bet vėliau supratau, kad daug ką lemia kieno nors garsus šūktelėjimas laiku ir vietoje.

Neapgalvoti valdžios sprendimai prisideda prie to, kad žemdirbių, ūkininkaujančių nederlingose žemėse, kasmet mažėja. Per 2015 metus, palyginti su 2014-aisiais, vien tik Druskininkų savivaldybėje pasėlius deklaruojančiųjų skaičius sumažėjo nuo 537 iki 506, Varėnos r. - nuo 2 262 iki 2 120, Trakų r. - nuo 1 683 iki 1 613. Atitinkamai sumažėjo ir deklaruojamos žemės plotas, štai Varėnos rajone liko nenaudojama 1 090 ha žemės.

Vienas iš svarbiausių asociacijos nuveiktų darbų yra tai, kad pavyko įrodyti, kad nelogiška mažinti išmokas nederlingų žemių ūkininkams, kurie ūkininkavo ekologiškai (tokie mėginimai buvo 2006 m.). Taip pat išsireikalavome, kad, parduodant ekologišką produkciją, būtų taikomas sumažintas koeficientas produkcijos kiekiui iš hektaro. Kai 2012 m. baigėsi programinio laikotarpio pinigai, skirti nederlingoms žemėms remti, ir buvo planuojama visai nemokėti išmokų iki 2015 metų, tik intensyvaus asociacijos valdybos narių atkaklumo dėka buvo įrodyta, kad išmoka yra gyvybiškai svarbi.

Mažinant atskirtį tarp derlingose ir blogose žemėse dirbančių ūkininkų, buvo pasiekta svarbių laimėjimų: laikantiems gyvulius nederlingose žemėse už pievas buvo skaičiuojamas didesnis plotas 1 sąlyginiam gyvuliui išlaikyti, o ūkininkaujantiems nederlingose žemėse paramos intensyvumas didinamas 20 procentų. Prioritetinių balų turėjo ir nederlingose žemėse besikuriantys jaunieji ūkininkai. Skaičiuojame, kad asociacijos dėka per 2007-2013 m. laikotarpį papildomai buvo pritraukta beveik 180 mln. litų (iš pradžių buvo numatyta skirti 991 mln. litų, tad finansavimą pavyko padidinti beveik 20 proc.).

Dabar didžiausias mūsų rūpestis - naujasis nenašių žemių žemėlapis. Apie pasikeitusius vertinimo kriterijus ir naujo žemėlapio sudarymą kalbama nuo 2007 metų. Tada galvojome, kad viskas greitai išsispręs ir asociacijai tiesiog neliks ką veikti - pagrindinės problemos baigsis. Deja, labai klydome. Nors žemėlapis dar oficialiai nepristatytas, tačiau jau sklando kalambūras, kad „nenašios žemės bus ten, kur našūs Seimo nariai".

Vertinant žemes ES yra taikoma 11 bendrų kriterijų, Lietuva iš jų pasirinko penkis. Kriterijai gal ir geri, tik neteisingai parenkami duomenys jiems pagrįsti. Kiek žinome, dalis duomenų (tarkime, kai kurių rajonų 30 metų temperatūros kitimo istorija) imama iš kaimyninių valstybių, nes Lietuvoje tokių matavimų paprasčiausiai nebuvo atlikta. Žemdirbių nuomone, temperatūra tikrai neturi būti lemiamas kriterijus - dirvos smėlėtumas lemia kur kas daugiau. Žemės našumo balas kaip rodiklis iš viso yra ignoruojamas, nes didžioji dalis ES šalių tokio vertinimo kriterijaus visai neturi.

Suteikiant pernelyg didelę reikšmę temperatūrai, nederlingoms žemėms priskiriami plotai su palyginti aukštais našumo balais. O štai dalis Trakų rajono, kuris yra pats nederlingiausias Lietuvoje (našumo vidurkis siekia vos 29 balus), iš nenašių žemių kategorijos iškrenta. Nelogiška. Negerai, kad seniūnijos plotas skaičiuojamas ne pagal žemės ūkio naudmenų plotą, o pagal žemės ūkio paskirties žemę - pastarasis skaičius yra didesnis. Ant žemės ūkio paskirties žemės stovi fermos, auga miškeliai, nutiesti keliai, netgi naujos ūkininkų sodybos statomos, o realiai ta žemė nedirbama, kitaip tariant gamybai nenaudojama. Tai labiausiai stabdo ant ribos esančių rajonų priskyrimą nenašioms žemėms. Reikia, kad būtų aiškiai įvardyta, kokiais kriterijais remiantis vienos ar kitos teritorijos gavo ar neteko gamtinių trukumų ir specifinių kliūčių turinčių žemės ūkio plotų statuso. Perbraižant žemėlapį, galėjo keistis iki 10 proc. teritorijų, bet, kiek teko girdėti, pasikeitimų yra gerokai daugiau. Mūsų siekis - kad žemėlapis atitiktų realybę, kad paramą gautų tie, kurie iš tiesų ūkininkauja nederlingose žemėse. 

Žydrūnas NEVULIS, LNŽNA valdybos narys, Druskininkų r. ūkininkas

Nenašiose žemėse daugiausia smulkių ūkelių, ir jiems dažnai metami kaltinimai, esą paramos lėšas jie tiesiog pravalgys. Nesąmonė. Kaip tik smulkūs ūkiai labai taupo ir stengiasi kuo daugiau investuoti. Jei valstybė nerems smulkiųjų, kaimas išsivaikščios, jo tiesiog nebeliks. Parama - tai tik lašas jūroje, siekiant sumažinti atotrūkį tarp derlingose ir nederlingose žemėse ūkininkaujančių žemdirbių.

Nejaugi valstybei geriau mokėti pašalpas, negu sąžiningai paskirstyti ES pinigus? Juk derlingose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai sparčiai plečia savo ūkius ir šimtamyliais žingsniais eina į priekį, o mes, nenašių žemių skurdukai, net su kompensacinėmis išmokomis negalime jų pasivyti, ir tas atotrūkis tik didėja. Tarkime, derlingų žemių ūkininkai kulia po 8 t kviečių iš hektaro ir dabartinėmis kainomis gauna apie 1 200 eurų pajamų. O pas mus kviečiai neauga, todėl auginame rugius, kurių derlingumas vos 1,8 t/ha, arba kvietrugius, geriausiu atveju duodančius 2,5 t/ha derlių, tad ir pajamos iš hektaro siekia vos 200-300 eurų. Net ir pridėjus kompensacinę išmoką, lygybės ženklo rašyti niekaip negalime, o jeigu dar ir jos nebūtų, tiesiog išnyktume šioje konkurencinėje kovoje.

ES rėmimo sistema nėra bloga, tačiau Žemės ūkio ministerijos klerkai deda daug pastangų, kad paramos mechanizmas būtų kuo sudėtingesnis. Pavyzdžiui, diferencijuoja paramos gavimą pagal deklaruotų hektarų skaičių - jei deklaruoji iki 100 ha, gauni visą išmoką, jei deklaruoji daugiau - tai tik 70 proc. paramos už tą dalį, kuri viršija 100 ha. Anksčiau riba, už kurią buvo mokama visa išmoka, buvo kur kas didesnė - 150 ha. Apskritai tokia diferenciacija neturi logikos - juk žemė netampa derlingesne nuo to, ar tas hektaras yra pirmas, ar šimtas pirmas... Nėra pastovumo: pavasarį deklaruodamas pasėlius nežinai, ar tos pačios taisyklės ir išmokos bus ir rudenį. Labai dažnai viskas kaitaliojama, o noretųsi, kad taisyklės galiotų visą programinį laikotarpį.

Parama pagal veiklos sritį „Išmoka ūkininkaujantiems vietovėse, kuriose esama didelių gamtinių kliūčių" diferencijuojama atsižvelgiant į vietovės nepalankumą. Išmokų dydžiai už 2014 m. didelio nepalankumo vietovėse buvo 75,3 Eur/ ha, mažo nepalankumo - 56,5 Eur/ha. Už 2015 m. rėmimas pradėtas mažinti: už 1 ha didelio nepalankumo vietovėse išmoka yra 61 euras, mažo - 46 eurai. Iki 100 ha didelio nepalankumo plotas remiamas 100 proc., nuo 101 iki 500 - 71 proc., o daugiau kaip 500 - tik 41 proc. Mažo nepalankumo - iki 100 ha - 100 proc., nuo 101 iki 500 ha - 77 proc., daugiau kaip 500 - 55 proc. Norime, kad būtų sugrąžintas ankstesnis rėmimo lygis.

Būtų labai naudinga išsiaiškinti Lietuvoje pajamų ir išlaidų skirtumą vienam hektarui ūkininkaujant derlingose ir nederlingose žemėse. Norėjome patys užsakyti tokį tyrimą, bet supratome, kad jo rezultatai bus nepripažįstami. Reikia, kad tokį tyrimą atliktų Lietuvos agrarines ekonomikos institutas. Mūsų skaičiavimais, skirtumas būtų apie 434-579 eurai/ha. Tada reikėtų susitarti, kokią dalį negautų pajamų reikėtų kompensuoti, nes Europos Sąjungos lygmeniu leidžiama kompensuoti iki 200 eurų/ha (bet ne mažiau negu 25 eurus). Žemės ūkio ministerijos pareigūnai kaip karštą bulvę mėto šį klausimą vienas nuo kito, ir jau nebežinome, kas konkrečiai už šį klausimą atsakingas. Dažnai visi žemdirbių argumentai atremiami vienintele nenuginčijama fraze - taip nurodyta ES direktyvose.

Skaudu matyti tarpusavyje supriešintą žemdirbių visuomenę. Kažkada visi aiškiai suprato, ką reiškia terminas „nenašios žemės", o dabar vien gremėzdiškas pavadinimas „Gamtinių trūkumų ir specifinių kliūčių turintys žemės ūkio plotai" verčia sukti galvą - ežere, o gal miške ar dar dievai žino, kur tas vargšas ūkininkas dirba. Anksčiau ūkininko darbe buvo mažiau politikos, daug lengviau galėjai viską planuoti ir prognozuoti, o dabar jau nežinai, kaip situacija pasikeis po pusmečio.

Ką į žemdirbių klausimus gali atsakyti valstybinės institucijos? Jų komentarai šįkart stebėtinai striuki ir aptakūs. Gal tikrai problema tarsi karšta bulvė mėtoma iš vienų rankų į kitas?

Kokiais kriterijais remiantis buvo kuriamas nenašių žemių žemėlapis ir kas lėmė kriterijų pasirinkimą? Kas lemia vietovės priskyrimą/nepriskyrimą nepalankiai ūkininkauti vietovei? Ar priskyrimui turi įtakos ekonominiai veiksniai?

Tomas BALČIŪNAS, Valstybės žemės fondo direktorius

Valstybės žemės fondas yra atlikęs tyrimą „Gamtinių trūkumų turinčių žemės ūkio žemės plotų (mažiau palankių ūkininkauti vietovių) identifikavimas-3" pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (užsakovo) įvykdytą pirkimą ir su užsakovu sudarytą paslaugų sutartį (visos pirkimo sąlygos buvo ir yra viešos). Paslaugos techninę specifikaciją ir kriterijus yra suformulavusi Žemės ūkio ministerija, Valstybės žemės fondas atliko tik techninį darbą pagal pateiktą techninę užduotį. Pabrėžiame, kad pagal minėtą paslaugų teikimo sutartį mūsų įmonė, kaip paslaugų teikėja, yra įsipareigojusi be užsakovo sutikimo nepublikuoti ar kitaip neskelbti arba kitiems asmenims neperduoti jokių tyrimo rezultatų. Todėl, atsižvelgdami į tai, manytume, kad tinkamiausiai ir išsamiausiai į jus dominančius klausimus galėtų ir turi teisę atsakyti Žemės ūkio ministerija, kaip mūsų atlikto tyrimo šeimininkė.

Manome, yra daugiau negu pakankamai viešai prieinamos informacijos, kuri išsamiai atsako į visus užduotus klausimus. Aktualiausias, minimu atveju, būtų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 2013 m. gruodžio 17d. dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽUFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 32 str., nurodantis, kokiais principais vienokia ar kitokia teritorija (reglamente įvardijama kaip LAU 2 arba pagal NUTS nomenklatūrą Lietuvos atveju - seniūnijos) yra priskiriama vietovėms, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių. Kartu duodama nuorodą į to paties reglamento III priedą, kuriame ir yra apibrežti visi Vietovių, kuriose esama gamtinių kliūčių, ribų nustatymo biofiziniai kriterijai.

ES reglamentas yra visuotinai ir tiesiogiai visoje ES teritorijoje taikomas teisės aktas, ir jis pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai atsako į visus pateiktus klausimus, įskaitant ir tai, kas lemia vienų ar kitų kriterijų pasirinkimą. Papildomai su šiuo klausimu yra tiesiogiai susijusi ir Jungtinių tyrimų centro ataskaita „Updated common bio-physical criteria to define natural constraints for agriculture in Europe", kurią galima rasti http://agrienv.jrc.ec.europa.eu/publications/Updated-ANCbiophysical. pdf

Kaip buvo apskaičiuojami kompensacinių išmokų dydžiai ūkininkaujantiesiems vietovėse, kuriose esama gamtinių kliūčių? Į kokius kriterijus atsižvelgiama, kurių iš jų svoris didžiausias? Pagal ką diferencijuojami išmokų dydžiai?

Rasa MELNIKIENĖ, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė

Mūsų institutas Žemės ūkio ministerijos užsakymu, vadovaudamasis ES reglamentų nuostatomis, skaičiuoja kompensacinių išmokų dydžius. Remdamasi šiais išmokų dydžiais, Žemės ūkio ministerija rengia Lietuvos kaimo plėtros programos priemonių aprašus ir įgyvendinimo tvarkas. Institutas apskaičiavo ir kompensacinių išmokų dydžius mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Skaičiavimai buvo pateikti Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamentui. Todėl manome, kad, norėdami gauti komentarus šiais klausimais, turėtumėte nustatyta tvarka kreiptis į Žemės ūkio ministeriją.

Kokio dydžio išmokos yra numatytos ūkininkaujantiems žemdirbiams vietovėse, kuriose esama gamtinių kliučių? Kaip tie dydžiai gali keistis ateityje? Ar galėtų išmokos grįžti į ankstesnį lygį, kai jos buvo didesnės (75,3 Eur/ha)?

Rasa MOTIEJAITĖ, Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė

Atsiradus galimybei 2015 m. išmokos dydžio skaičiavimus pagrįsti naujausiais Lietuvos ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, buvo keičiamos taikytinos paramos sumos ūkininkaujantiems vietovėse su gamtinėmis kliūtimis. Pakeitus Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą, 2016 metų paraiškoms pagal priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių" bus taikomi perskaičiuoti kompensacinių išmokų dydžiai, kurie yra artimi Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programoje patvirtintam paramos dydžiui: didelio nepalankumo vietovėse - 73,6 Eur/ha, mažo nepalankumo vietovėse - 55,2, intensyvaus karsto zonoje - 44, potvynių užliejamose vietovėse - 48,8 Eur/ha.

Kokia ūkininkavimo nenašiose žemėse specifika žvelgiant mokslo agronomo žvilgsniu?

Dr. Rūta ČESNULEVIČIENĖ, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Perlojos bandymų stoties direktorė

Mintis, kad Dzūkijoje tik smėliai ir kad nederlingas žemes reikėtų užsodinti miškais, yra naudinga tik ją siūlančiąjam... Visi tikri smėlynai jau seniai užsodinti mišku. Likusi dirbama žemė yra priesmėliai, ir ne tokie prasti, nes yra dirvožemių, kur po priesmėliais slūgso priemolis. Pietų Lietuvos dirvožemiai vidutiniškai fosforingi ir vidutiniškai kalingi, nors atskiri ploteliai gali būti ir prastesnės kokybės. Bėda tik ta, kad jie rūgštūs - pHKCL 5,0-5,5, kai kurie plotai dar rūgštesni ir turi mažai humuso - tik apie 1,6-1,8 procento. Lengvi dirvožemiai greitai džiūsta ir mažai sulaiko drėgmę - ši jų savybė žemės ūkio augalams yra viena svarbiausių. Juokaujame, kad pas mus gali lyti kas trečia diena, ir drėgmės nebus per daug. Žinoma, su sąlyga, kad lyti - tai nereiškia liūtį, kai iš dangaus iškrenta iki 10 kibirų į 1 m2, bet normalų lietų.

Man, 38 metus dirbusiai mokslininke agronome, neramu dėl kelių dalykų: pirmiausia, daugelis ūkininkų, dirbdami žemę, iš jos siekia tik naudos, nesusimąsto apie tai, kad, nesilaikydami sėjomainos, netręšdami, iš dirvožemio tik ima ir nieko jam neduoda. Antroji didelė bėda - nekalkinami Dzūkijos dirvožemiai rūgštėja. Šis procesas ilgainiui lems dirvožemių degradavimą. Ir trečioji problema - kaimas nenumaldomai sensta, beveik neliko gyventojų, auginančių gyvulius. Seniai žinoma tiesa, kad be organinių trąšų (mėšlo) itin sudėtinga išlaikyti maisto medžiagų balansą dirvožemyje, ypač lengvame.

Esu įsitikinusi, kad smulkesniems, apie 50-80, gal net iki 100 ha dirbantiems ūkiams, lengvuose dirvožemiuose ekologinis ūkininkavimas būtų geras pasirinkimas. Juolab, kad tausojantis aplinką žemės ūkis jau seniai egzistuoja Dzūkijoje jau vien dėl to, kad nenašias žemes dirbantys žemdirbiai neturi pinigų brangioms trąšoms ir pesticidams. Be to, gautas derliaus priedas, panaudojus mūsų dirvožemiuose cheminius produktus, tikrai neatsiperka. Kalbėti apie maksimalų rentabilumą tokiose žemėse apskritai yra sudėtinga.

Kitas pasiūlymas - galbūt vertėtų rinktis kitus žemės ūkio augalus, juk alternatyvos visada egzistuoja. Galima auginti netradicinius augalus - vaistažoles, biokurui skirtus augalus, pluoštines kanapes. Bet tam reikia sulaužyti senus stereotipus... Gal jaunimas tam ryšis?

Perlojos bandymų stotyje dirbantys mokslo darbuotojai 2016-2020 m. laikotarpiui turi sumanę naują tyrimą. Gaminamų ekologiškų organinių trąšų pakaitai planuojame 5-iose sėjomainose auginti daugiau daugiamečių ir vienamečių pupinių (ankštinių) augalų, pupinių su migliniais javais derinių, kompleksiškai ir tikslingai panaudojant jų antžeminę ir šaknų biomasę, simbiotinį azotą.

Daugiamečių ir vienamečių pupinių augalų ir jų derinių su migliniais javais auginimas ekologinėje sėjomainoje bei šių augalų susmulkintos biomasės (be grūdų) paskleidimas dirvos paviršiuje (mulčiavimas) ar įterpimas dirvožemio ariamajame iki 15-20 cm sluoksnyje galėtų kompensuoti kitų sėjomainos augalų pasisavintas maisto medžiagas, ypač azotą, suintensyvinti humifikaciją bei ilgiau išsaugoti pavasarinę ir atmosferos kritulių drėgmę per kasmet dažnėjančias sausras. Jei apginsime šio tyrimo svarbą ir reikalingumą, galėsime tiksliau atsakyti, koks ūkininkavimo būdas mūsų žemėse yra geresnis.

Apibendrindama noriu akcentuoti, kad ūkininkaujant nederlingose žemėse, visų svarbiausia yra tinkamai sudaryta sėjomaina, tada būtini dirvožemio tyrimai, ir jau tik po šių darbų - augalų tręšimas mineralinėmis trąšomis.

Lietuvos pasirinkti gamtinių trūkumų ir speficinių kliūčių turinčių plotų vertinimo kriterijai