- Albertas GAPŠYS, LAEI
- Mano ūkis
Per pastaruosius 7 metus pasaulyje įvyko trys labai dideli pieno produktų ir superkamo pieno kainų pakilimai ir nuosmukiai. To anksčiau nėra buvę. Galbūt tai klimato kaitos rezultatas - didėjančios permainos gamtoje susijusios su stichijomis (potvyniais, sausromis), darančiomis įtaką gyvulininkystės ūkiams ir pieno gamybai. Prisiminkime 2013-ųjų sausrą Naujojoje Zelandijoje, kai dėl pašarų trūkumo teko mažinti karvių skaičių bei pieno gamybą. Tačiau didžiausią įtaką superkamo pieno kainų svyravimams daro pieno produktų vartojimo pokyčiai.
Pagrindinių pieno produktų importuotojų - Kinijos, Indijos, Rusijos - galimybes mažino ne tik 2009-ųjų ekonominė krizė, bet ir Rusijos taikomas embargas. Visų šių pokyčių rezultatas - pasiūlos ir paklausos disbalansas, mažinantis superkamo pieno ir pieno produktų kainas. Per 2011-2014 metus pasaulyje daugiau augo pieno produktų gamyba nei vartojimas. Tikimasi, kad vartojimas atitiks gamybą tik 2018 metais. Pieno produktų vartojimas Kinijoje, Indijoje ir Rusijoje 2015 m. toliau mažėjo. Sviesto importas į Rusiją sumažėjo 39, į Kiniją - 27 proc. Sūrių importas į Rusiją sumažėjo 48 proc., o į Kiniją nenugriebtų pieno miltelių - 52 proc., lieso pieno miltelių - 21 proc. Tokios neigiamos eksporto tendencijos artimiausiu metu mažai teikia vilčių didesniems rinkos kainų šuoliams. Paskutinis pieno produktų kainų šuolis žemyn pasaulyje prasidėjo 2014 m. pavasarį. Iki 2015- ųjų pabaigos lieso pieno miltų eksporto kainos sumažėjo 2,5 karto, nenugriebto pieno miltų - 2 kartus, sūrių - 34 proc., sviesto - 11 proc. Atitinkamai pasaulyje mažėjo ir pieno supirkimo kainos.
Europos Sąjunga yra vienas iš pirmaujančių regionų pasaulinėje pieno rinkoje. Pagal gamybos apimtis ir apsirūpinimą pienu ji užima pirmąją vietą pasaulyje, pagamindama 1/5 viso pieno. Toliau eina JAV (14 proc.), Indija (10) ir Kinija (6 proc.). Naujoji Zelandija didžiausių gamintojų šalių sąraše užima 8 vietą. Didžiausios ES pieno gamintojos - Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė - įeina į pirmąjį pasaulio dešimtuką. Vien Vokietija primelžia pieno 1 mln. t daugiau negu Rusija. ES kartu su Okeanijos šalimis yra pagrindinės eksportuotojos, todėl eksporto apimčių ir kainų kaitą pirmiausia pajunta ES šalys.
Viena iš svarbiausių ES pieno rinkos reguliavimo priemonių buvo kvotų sistema, kuri panaikinta 2015 m. balandžio mėn. Per paskutiniuosius 2014-2015 kvotinius metus net 12 šalių viršijo pieno kvotas 2,9 mln. t, t. y. dvigubai daugiau negu pieno superkama Lietuvoje. Daugiausia kvotas viršijo Vokietija, Lenkija, Nyderlandai, Italija. Pirmiausia kvotų panaikinimas pasitarnaus minėtų šalių pieno gamybos plėtrai. Po kvotų panaikinimo nepraėjo nė metų. Net 20 šalių ir toliau didina gamybą, nors supirkimo kainos mažėja. Daugiausiai gamybą didina Airija (12,7 proc.), Belgija (9,7), Nyderlandai (8,0 proc.). Gamybos pokyčiai šiose šalyse dideli. Panaikinus pieno gamybos kvotas, reikia tikėtis dar didesnės konkurencijos tarp ES šalių ne tik primelžto pieno, bet ir pieno produktų rinkose.
Rinkas valdo ir sprendimus priima perdirbėjai
Lietuvos pieno sektorius su 300 tūkst. karvių ir 5 didesnėmis perdirbimo įmonėmis pagal pieno gamybą 2013 m. pasaulyje buvo 56 vietoje, o Europos Sąjungoje užėmė 16 vietą. Pagal pieno produktų eksportą pasaulyje esame 20 vietoje. Nors karvių Lietuvoje per 2005-2014 m. sumažėjo 158 tūkst. (34 proc.), tačiau pieno superkama 20 proc. daugiau. Mažėjantis karvių skaičius dar nėra svarbiausias veiksnys Lietuvos pieno sektoriui. Gamybos ir supirkimo augimas vyksta dėl didėjančio primilžio. Lietuvoje pasiektas karvių primilžis kol kas yra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį. Per 2014 m. supirkta 80 proc. primelžto pieno. Kyla klausimas - kiek mums reikia pieno?
Pieno sektorius mūsų šalies žemės ūkyje yra antras po augalininkystės. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, pieno apsirūpinimo rodiklis (gamybos ir vartojimo santykis) 2014 m. sudarė 170 proc., t. y. 70 proc. primelžto pieno skiriama eksporto produktams pagaminti. Kartu su žaliavinio pieno importo ištekliais perdirbimo įmonės pagamina 2 kartus daugiau pieno produktų negu reikia vidaus vartojimui.
Pagal pieno ir pieno produktų išteklių balansą atrodytų, kad primelžiamo pieno trūksta ir ketvirtadalį jo tenka importuoti (73 proc. viso kiekio įvežama iš Latvijos). Tačiau reikia įvertinti ir tai, kad beveik visos pieno perdirbimo įmonės yra netoli sienų su kitomis šalimis ir pieno importas iš stambesnių užsienio šalių ūkių yra ekonomiškai naudingas kasdieninis procesas. Per 2010-2014 m. importas išaugo dvigubai, beveik 38 proc. augo pieno produktų eksportas. Tačiau praradus Rusijos rinką, kuri sudarė 30 proc. viso eksporto, bei sumažėjus eksporto kainoms, per metus eksportas sumažėjo 32 proc., o superkamo pieno importas 23 proc. Pieno perdirbimo įmonės turi daugiau gamybinių pajėgumų nei pagamina produkcijos, tačiau galimybes apsprendžia ne pajėgumai, bet rinka (prisiminkime pieno perdirbėjų pareiškimus 2014 m. rudenį - pieno per daug, nes neturime kur realizuoti produkcijos). Šioje situacijoje rinkas valdo ir visus sprendimus priima pieno perdirbimo įmonės. Pagamintos produkcijos vidaus rinkos kainos beveik nemažinamos (prekybos tinklų pripratinti vartotojai prie nuolatinių kainų, su laikinomis akcijomis), o eksporto produkcijos pajamų mažėjimą kompensuoja mažesnės pieno supirkimo kainos. Tikimasi, kad nauja žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT" įmonė gali koreguoti Lietuvos rinkoje pieno supirkimo kainą žemdirbių naudai.
Šalyse, kuriuose vyrauja kooperatinės pieno perdirbimo įmonės, pieno supirkimo kainos didesnės negu ES vidurkis. Ūkininkų valdomos kooperatinės pieno perdirbimo įmonės yra paplitusios visame pasaulyje (pati didžiausia perdirbimo įmonė pasaulyje „Fonterra" yra kooperatinė), o jų gamybos mastai labai skiriasi. Pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje veikianti „Arla Foods" yra viena didžiausių kooperatinių pieno perdirbimo įmonių, o kitose šalyse - Lenkijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje - vyrauja mažesnės kooperatinės pieno perdirbimo įmonės. Beveik visose ES šalyse kooperatyvai surenka ir perdirba apie 75 proc. viso pieno. Šiaurinėse ES šalyse kooperatyvai didesni - juos sudaro daugiau kaip 1 000 narių, o pietinėse šalyse mažesni, vienijantys apie 100 narių.
Lietuvoje superkamo pieno kiekių nepastovumas susijęs ne tik su eksporto rinkomis, bet ir su didėjančiu pieno produktų importu. Per 2010-2015 m. pieno produktų importo dalis vidaus rinkoje padidėjo beveik 9 procentiniais punktais. Žinant, kad į šalies rinką gali ateiti daugiau užsienio prekybos tinklų, šis rodiklis gali tik didėti. Jei pieno produktų vartojimas šalyje nedidės, Lietuvos perdirbėjams teks ieškoti rinkų už jos ribų.
Eksportas sudaro daugiau kaip pusę pagamintos produkcijos, todėl pieno supirkimo kainos Lietuvoje keičiasi panašiai kaip ir pasaulinės kainos, o jų svyravimo amplitudės didesnės nei tų šalių, kurios prekiauja daugiau savo rinkoje. Lygindami ES vidutinę pieno supirkimo kainą su Lietuvos, galime teigti, kad krentant pasaulinėms pieno supirkimo kainoms, Lietuvoje šis kritimas ženkliai didesnis.
Jei 2011 ir 2013 metais skirtumas buvo 15 proc. (atskirais mėnesiais siekė tik 8 proc.), tai 2009 ir 2015 m. jis viršijo 30 proc. (atskirais mėnesiais dar daugiau - iki 38 proc.). Iš esmės tokius svyravimus apsprendžia pasiūlos ir paklausos santykis. Esant didesnei superkamo pieno pasiūlai, perdirbimo įmonės moka mažiau. Įmonių poreikius (paklausą) apsprendžia esama rinka: apimtis - pieno produktų vartojimas; kainas - santykio dydis.
Pieno supirkimo kainų svyravimai šiek tiek mažiau įtakos daro mažmeninių kainų struktūroms (kainų grandinėms). Perdirbėjai ir prekybininkai nėra suinteresuoti mažinti vartotojams kainų, nes šalies didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje nesijaučia tikros konkurencijos. Pieno kainų grandinėje gerai matyti, kas laimi krizės metu. Jei prekybos ir valstybės (PVM) dalys per 2011-2015 m. mažai kito, tai žemdirbių dalis nuo 2014 m. kovo iki 2015 m. rugsėjo sumažėjo net 11 procentinių punktų (beveik trečdaliu), o perdirbėjų dalis tiek pat išaugo.
Pasaulyje sparčiau didėjant pieno gamybai nei vartojimui aštrėja konkurencija tarp gamintojų ir perdirbėjų ne tik šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Norėdami išlikti rinkoje, gamintojai privalo sugebėti net krizės atvejais parduoti pieną be nuostolių, o esant kainų didėjimui, investuoti į ūkio plėtrą. Pirmiausia, ūkio sėkmė priklauso nuo „protingų" investicijų, atitinkančių ūkio poreikius. Kaip rodo dviejų skirtingo dydžio ūkių sąnaudų palyginimas, investicijos vidutiniame ūkyje yra palyginti didesnės negu dideliame ūkyje. Vidutiniame ūkyje investuojama kasmet apie trečdalį gautų pajamų, lemiančių savikainoje didelę nusidėvėjimo dalį. Iš dalies toks kreditinis investavimas nėra pagrįstas. Per 2006-2014 m. karvių primilžiai šiuose ūkiuose padidėjo tik 5, stambių ūkių - 29 procentus.
ES šalių patirtis rodo, kad Lietuvos mažiems ir vidutiniams ūkiams, kurių pajamos nėra pakankamos išlaidoms padengti, bus sunku konkuruoti. Dažniausiai didinamos ūkio pajamos arba pasitraukiama iš pieno rinkos. Tačiau jungiantis į kooperatines bendroves, kurios pačios perdirbs pieną, galima pasiekti teigiamų rezultatų. Kitas kelias - pieno perdirbimas ūkyje, kuris pieno pridėtinę vertę padidintų 2-3 kartus.