Žemės ūkio verslo subjektai, ketinantys pasinaudoti investicine parama, kartais prisiima nerealius įsipareigojimus kredito įstaigų ar paramą administruojančios institucijos atžvilgiu, nurodydami nepagrįstai optimistinius būsimo ekonominio gyvybingumo rodiklius. Sutartų ekonominių rodiklių nepasiekus (dėl gamtinių ir kt. sąlygų), gali tekti paramą grąžinti. Straipsnyje atkreipiame dėmesį į tai, ką daryti, jei agroverslo partneris nevykdo įsipareigojimų ir galimai yra nemokus.

Matant, kad agroversle veikiantis subjektas negali vykdyti savo įsipareigojimų, visų pirma reikėtų įvertinti, ar mokumo problemos yra ilgalaikės, ar laikinos. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, įmonė laikoma nemokia, kuomet ji nevykdo įsipareigojimų, o uždelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau yra ir kitų priežasčių, kai įmonei tenka kelti bankroto bylą, pavyzdžiui, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, jeigu ji laiku neatsiskaito už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomų įmokų ir (arba) priteistų sumų. Teismas, gavęs kreditoriaus, savininko, vadovo ar likvidatoriaus pareiškimą, įvertina pateiktus argumentus ir priima sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nusprendus iškelti bankroto bylą, visas agroverslo administravimo funkcijas perima bankroto administratorius, o ankstesnė vadovybė yra nušalinama. Administratoriui tenka pareiga parduoti agroverslo turtą, jį tinkamai administruoti, įvertinti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, kurie galėjo būti nesąžiningi ir pakenkti kreditorių interesams, esant poreikiui, inicijuoti ieškinius dėl tyčinio bankroto iškėlimo, apie bankroto eigą informuoti bankrutuojančio agroverslo kreditorius ir pan. Užbaigus bankroto procedūrą, pardavus visą bankrutavusios įmonės turtą, ji yra likviduojama.

Agroverslo įmonių bankroto ypatumai

Žemės ūkio sektoriuje bankrutuojančių įmonių bankrotas turi tam tikrų ypatumų. Visų pirma, dėl verslo specifikos bankroto administratoriui gali būti sudėtinga administruoti bankrutuojančio žemės ūkio sektoriuje veikiančio subjekto turtą. Juk inicijavus bankroto bylą, įmonės vadovybė netenka savo funkcijų, mažinamas darbuotojų skaičius, iš bankrutuojančios įmonės turto yra ribojama vykdyti pirkimus. Tačiau agroverslo (gyvulininkystės ar augalininkystės ūkio) veiklos neįmanoma iš karto sustabdyti. Laiku nenukūlus grūdų, tinkamai nepasirūpinus gyvuliais, agroverslas gali patirti dar didesnių nuostolių, dėl kurių kreditorių galimybė patenkinti savo reikalavimus ar jų dalį dar labiau sumažėtų. Siekiant išsaugoti kuo daugiau turto, agroverslo bankroto administratoriui kartais tenka samdyti papildomų pagalbininkų ar ryžtis tam tikram laikui už papildomą mokestį išnuomoti bankrutuojantį ūkį. Kitas ūkis, esantis bankrutuojančio agroverslo kreditoriumi, turėtų domėtis, ar administratorius tinkamai sprendžia bankrutuojančio agroverslo problemas.

Antras ypatumas - kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilė. Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmiausia yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile yra tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija; dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų ir valstybės biudžeto lėšų.

Įsidėmėtina, kad agroverslo bankroto atveju fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją yra tenkinami pirmąja eile. Asmuo, kuris tokiam bankrutuojančiam subjektui pardavė savo produkciją, turės teisę pirmas atgauti visą savo reikalaujamą sumą, o kiti (neapsaugoti kreditoriai) savo reikalavimus galės patenkinti tik po to, kuomet, tarkime, ūkininkui bus sugrąžinti visi pinigai už parduotus grūdus ar pieną. Kalbant apie šį ypatumą, taip pat yra svarbu, kad teisės aktai numato galimybę Žemės ūkio ministerijai skirti lėšų nuo nemokumo nukentėjusių žemės ūkio produkcijos pardavėjų reikalavimams patenkinti. Deja, minėtosios nuostatos nėra tikslios, todėl sunkiai pritaikomos praktikoje.

Agroverslo reikalavimų tenkinimo naujovės

Nors Įmonių bankroto įstatymas nurodo, kad fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją yra tenkinami pirmumo eile, o Žemės ūkio ministerija gali ūkiams kreditoriams padėti, skirdama papildomai lėšų, tačiau praktiškai kilo nemažai klausimų, ką tokios įstatymo formuluotės turėtų reikšti. Pirma, nėra suprantama, kodėl šia specifine išlyga gali pasinaudoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys (antai ne tik žemės ūkio veiklą vykdantys subjektai, bet ir perpardavinėtojai). Antra, nei bankroto administratoriui, nei kreditoriui nėra aišku, ar agroverslininkas savo produkciją pardavė perdirbti, ar kitu tikslu. Antai praktikoje yra sunku nustatyti, kurių kreditorių parduotas pienas buvo skirtas perdirbti, o kurių panaudotas kitu tikslu. Be to, esant minėtai išlygai, nėra suprantama, kodėl, pavyzdžiui, mėsinės gyvulininkystės ūkis, pardavęs produkciją bankrutuojančiam mažmeninės prekybos tinklui, neturėtų atgauti savo lėšų pirmumo tvarka vien dėl to, kad mėsa nebuvo perdirbama. Taigi įstatyme numatytoji Žemės ūkio ministerijos pagalba yra labiau deklaratyvi nuostata, kurią praktiškai įgyvendinti sudėtinga.

Atsižvelgiant į minėtas problemas, buvo priimti Įmonių bankroto įstatymo pakeitimai, kurie turėtų įsigalioti nuo 2016 m. kovo 1 d. Pagal juos kreditorius - agroverslininkas (žemės ūkio veiklos subjektas) turės galimybę pirmumo eile patenkinti savo reikalavimus atgauti pinigus už parduotus žemės ūkio produktus. Pagal šiuos pakeitimus, pardavusiam savo produkciją asmeniui nebėra svarbu, kokiu tikslu ši produkcija buvo panaudota (mažmeninei, didmeninei prekybai, perdirbti ar kt.). Įstatymo pakeitimai taip pat nustato, kaip valstybė galėtų prisidėti prie paramos agroverslui bankroto atveju. Įmonių bankroto įstatymo pakeitimai numato, kad žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus gali būti tenkinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš Žemės ūkio ministerijos einamaisiais metais šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų iki 40 procentų reikalaujamos sumokėti sumos. Taigi tokiu atveju Žemės ūkio ministerija turėtų sukaupti tam tikro dydžio metinį rezervą su žemės ūkio produkcijos pardavimu susijusiems kreditoriniams reikalavimams tenkinti.

Reorganizavimas - bankroto alternatyva

Nors Įmonių bankroto įstatymo nuostatos lemia tam tikras privilegijas agroverslui, tačiau statistika rodo, kad iš bankrutuojančios įmonės turto Lietuvoje vidutiniškai yra patenkinama tik 13 proc. kreditorinių reikalavimų. Priežastys yra kelios: bankroto byla dažnai keliama tuomet, kai įmonė visiškai nebeturi turto, tyčiniai ir nesąžiningi buvusių vadovų veiksmai, ilgai trunkantis bankroto procesas ir pan. Todėl bankrotas ne visada yra vienintelis ir geriausias kelias bent iš dalies patenkinti kreditorinius reikalavimus.

Pasitaiko atvejų, kuomet agroverslas susiduria tik su trumpalaikėmis problemomis. Laikinai atidėjus įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, tokias problemas galima būtų išspręsti. Tokiu atveju alternatyva bankrotui galėtų būti įmonės reorganizavimas. Tačiau su problemomis susiduriančių įmonių reorganizavimas Lietuvoje dažnai yra inicijuojamas per vėlai. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kuomet reorganizavimas yra inicijuojamas įmonei, kurios įsipareigojimai kelis kartus viršija jos turtą. Tokią bendrovę sėkmingai reorganizuoti (atkurti mokumą) beveik nėra galimybių. Be to, restruktūrizavimo bylą gali inicijuoti tik pati įmonė (kreditoriai tokios teisės neturi), tačiau restruktūrizavimo iniciatyvos teise ji piktnaudžiauja (laiku neinicijuoja arba, priešingai, inicijuoja ir tokiu būdu kuriam laikui sustabdo įsipareigojimų kreditoriams vykdymą). Šias problemas artimiausiu metu ketinama spręsti Seime svarstant teisės aktų pakeitimus, pagal kuriuos reorganizavimą inicijuoti galėtų ir kreditoriai, reorganizavimas galėtų būti neviešas, vykdomas pačių vadovų (be administratoriaus).

Tačiau svarstant agroverslo įmonės reorganizavimo alternatyvą, yra kelios papildomos praktinės problemos, į kurias agroverslas (ir kreditorius, ir su mokumo problemomis susiduriantis subjektas) turėtų atkreipti dėmesį ir jas apsvarstyti iš anksto. Vertinant visus „už" ir „prieš" reorganizavimą, reikėtų atsakyti į klausimą, ar reorganizuojama agroverslo įmonė galėtų atkurti mokumą tokiu atveju, jei jai būtų sustabdytas Europos Sąjungos finansinės paramos mokėjimas (išskyrus tiesiogines išmokas). Pažymėtina, kad daugelis Europos Sąjungos paramos administravimo taisyklių ir jų sąlygas detalizuojančių ekonominio naudingumo vertinimo metodikų numato, kad parama turi būti skiriama tik ekonomiškai gyvybingam verslui. Todėl tikėtina, kad reorganizuojamas verslas laikinai neturės galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Be to, prieš priimant sprendimą dėl reorganizavimo yra labai svarbu išsiaiškinti paramą administruojančios institucijos poziciją. Pavyzdžiui, inicijuojant įmonės, kuri prieš keletą metų gavo Europos Sąjungos paramą, reorganizavimą, reikėtų išsiaiškinti, ar Nacionalinė mokėjimo agentūra dėl reorganizavimo nepateiks prevencinio ieškinio, pasirėmusi tuo, kad agroverslas nevykdo pagal paramą prisiimtų įsipareigojimų. Jeigu agentūra sutiktų sušvelninti ar atidėti keliamus reikalavimus ir planuojamus tikslus, tuomet reorganizavimas galėtų pavykti. Jeigu ne, tuomet papildoma reikalavimų našta vestų tik prie bankroto.