Karvės negebėjimą apsivaisinti, kliniškai pastebimą kaip lytinio ciklo sutrikimas, paprastai sukelia tam tikri pokyčiai kiaušidėse. Vis dėlto reprodukcinės funkcijos sutrikimas retai būna susijęs tik su kiaušidėmis. Dažniausiai pokyčiai kiaušidėse yra tik klinikinis gilaus ir sudėtingo reprodukcinio ciklo reguliavimo sutrikimo žymuo.

Dažnai kiaušidžių funkcija apibūdinama kaip „normali", jeigu nustatomi kiaušidžių funkciniai dariniai. Jie suteikia kiaušidėms tam tikrą gyvulio rūšiai būdingą dydį. Kai nėra geltonkūnio arba nustoja vystytis folikulai, kiaušidės tūris sumažėja. Tokiu atveju nesigilinama į priežastis ir diagnozuojama kiaušidžių hipofunkcija.

Tokios būklės priežastys yra veiksniai, veikiantys neuroendokrininę sistemą. Stresas, pašaro sudėtinių dalių disbalansas, su pašaru gaunamos energijos stygius, per silpnas apšvietimas, per didelė drėgmė ar prasta ventiliacija - tik dalis pagrindinių veiksnių, slopinančių reprodukcinės funkcijos reguliaciją, dėl to ir diagnozuojama kiaušidžių hipofunkcija.

Kompensavus išoriniais gonadotropinais hormonų stygių, padėtį laikinai galima pataisyti. Kumelingų kumelių serumo gonadotropinas veikia kaip pailginto veikimo FSH (folikulus stimuliuojantis hormonas). Šis preparatas efektyvus sėklinant karvę, kurios atsikūrė normalus visavertis lytinis ciklas. Sėklinant anestrinę karvę, ją stimuliavus kumelingų kumelių kraujo serumu, dažnai gaunamas daugiavaisiškumas. Gydymo schema labai paprasta: dažniausiai skiriama 750-800 VV preparato ir po 48 val. - prostaglandino folikulų brendimui ir ovuliacijai sukelti. Sėklinimo efektyvumą galima padidinti per sėklinimą skiriant GnRh. Bet šis būdas neverčia ieškoti ir šalinti tikrųjų reprodukcijos sutrikimo priežasčių.

Geltonkūnio patologija

Karvių kiaušidėse gali būti aptinkamos tokios geltonkūnio patologijos: susilaikęs geltonkūnis, jo cistos; uždegimai, disfunkcija, navikai.

Remiantis praktiniais ir moksliniais duomenimis, dažniausiai pasitaikančios karvių kiaušidžių geltonkūnio patologijos yra susilaikęs (persistentinis) geltonkūnis ir geltonkūnio cista.

Persistentinis geltonkūnis (lot. corpus luteum persistents, CP) gali būti dviejų rūšių. Vienos rūšies CP atsiranda, kai po apsiveršiavimo 25-30 ar net daugiau dienų liuteininės ląstelės nesiatrofuoja, karvė nesurujoja. Esant šiai patologijai, karvės po apsiveršiavimo nerujoja 3 ir daugiau mėnesių. Fiziologiškai geltonkūnio funkcija išnyksta prieš veršiavimąsi. Geltonkūniui neregresavus iki veršiavimosi likus 2-3 savaitėms, susidaro vadinamasis nėštumo CP. Jis savo tiesioginės funkcijos neatlieka, bet į kraują išskiria mažomis dozėmis progesteroną, kuris slopina sąrėmius. Manoma, kad nėštuminis CP predisponuoja endometritus ir folikulines kiaušidžių cistas, nevaisingumą po atvedimo.

Kitos rūšies CP labai dažnai lemia nevisavertę rują ir ovuliaciją. Karvių su CP folikulai auga, tačiau folikulinės bangos neišreikštos, t. y. folikulai nepasiekia ovuliuojančio folikulo dydžio, o estrogenai nesukelia rujos. Neregresavęs lytinio ciklo geltonkūnis išskiria progesteroną, kuris slopina folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) išskyrimą ir naujų folikulų augimą bei brendimą. Per aukšta progesterono koncentracija per rują slopina estrogenų poveikį pagumburiui - silpnėja rujos požymiai. Kartu dėl sumažėjusio jautrumo oksitocinui slopinama gimdos retrakcija.

CP kiaušidėse histologiškai skiriasi nuo ciklinio geltonkūnio (corpus luteum periodicum). Jam būdinga liuteocitų atrofija, nekrozė ir riebalinė distrofija, stromos fibrozė, sumažėjusi vaskuliarizacija, kraujagyslių sienelėje matyti hialinozė.

Etiologinis CP spektras labai platus. Nurodoma, kad tam turi įtakos neigiamas su pašaru gaunamos energijos balansas, avitaminozės, mineralų trūkumas, karvių išsekimas ar nutukimas, metų sezonas, laikymo sąlygos, mociono trūkumas, patologiniai procesai įvairiuose organuose, didelis karvių pieningumas, gimdos infekcijos (vaisiaus mumifikacija ir maceracija, metritai, piometra), intoksikacijos. Nesteroidiniai antiflogistiniai preparatai, taip pat gliukokortikoidai slopina prostaglandino sintezę ir gali būti ištęsto ar nuslopinto lytinio ciklo priežastis.

CP būdingi anafrodizija arba ovuliacijos nebuvimas. Ultragarsiniu tyrimu nustatomas sustorėjęs gimdos kaklelis, gimdos ragų spindžio ir sienelių storio asimetrija. Kiaušidė, kurioje yra CP (dažniau dešinėje), paprastai didesnė, o forma priklauso nuo geltonkūnio lokalizacijos. Kartais toje pačioje ar kitoje kiaušidėje aptinkami keli skirtingų formų folikulai, kurie tampa net 10 mm dydžio. Kiaušidės su CP svoris būna 10-11 g, ilgis - apie 34 mm, aukštis - 20 mm, plotis - 18 mm ir turi grybo formos iškilimą - geltonkūnį.

Priešingos pusės kiaušidė, be CP, būna 3-6 g svorio, pupelės formos, apie 30-35 mm ilgio, 15-20 mm aukščio, 5-10 mm pločio. Rektine palpacija galima įvertinti, kad CP būna stangrios konsistencijos ir labai skiriasi nuo kiaušidės parenchimos. Gimda blogai reaguoja į masažą (sutrikęs tonusas), gimdos siena sustorėjusi („šlangiška") arba plona ir suminkštėjusi.

Diagnozuoti CP iš vienkartinio tyrimo sunku. Kadangi CP klinikiniais požymiais ir anatomine struktūra mažai skiriasi nuo ciklinio (periodicum) ar nėštuminio (graviditatis) geltonkūnio, todėl jį tiksliai nustatyti galima karvę kliniškai 2-3 kartus tiriant 3-4 savaičių laikotarpiu. Jei per šį laikotarpį geltonkūnio topografija nekinta, o karvės lytinio ciklo požymiai nediagnozuojami, galima manyti, kad yra CP.

Geltonkūnio cista (lot. cystic corpus luteum, CCL) - tam tikra geltonkūnio būklė. CCL susiformuoja geltonkūnio viduje, kai, įvykus ovuliacijai, plyšusią folikulinę ertmę užpildo ne tik liuteininės ląstelės, bet ir serozinis skystis. Jame yra (0,38-4,20 ng/ml) progesterono. CCL nustatoma 25-78,8 proc. karvių. CCL rečiau diagnozuojamos pirmus 2-3 mėn. po apsiveršiavimo, jos dažniau pasitaiko veršingumo pradžioje. Dažniau nustatomos sausį-kovą vyresnių laktacijų karvėms.

Yra nuomonė, kad CCL formuojasi iš folikulinių cistų ar neovuliavusių folikulų. Folikulo cistos patogenezė siejasi su lytinio ciklo reguliavimo mechanizmo sutrikimu, o CCL šių aplinkybių nepastebėta. Dabar laikoma, kad CCL ertmė nuo 7 iki 10 mm yra kvazifiziologinis reiškinys. (Autoriaus duomenimis, praktiškai visų karvių lytinio ciklo viduryje susiformuoja geltonkūnis su ertme). Esant CCL, lytinis ciklas nesutrinka. CCL turi visaverčio liuteininio audinio ir gamina pakankamai progesterono, kad palaikytų veršingumą.

Kai CCL didesnė ir sienelė tampa 3-5 mm storio, gali sutrikti lytinis ciklas. Anafrodizija, anovuliacinis lytinis ciklas, negebėjimas apsivaisinti siejamas su CCL. Ši geltonkūnio būklė yra polietiologinės kilmės. Reprodukcinės sistemos uždegimai, ilgas gydymas biologiškai aktyviomis medžiagomis ir hormonais, mociono, apšvietimo trūkumas užima ne paskutinę vietą CCL priežasčių sąraše. Laikoma, kad CCL atsiranda dėl padidėjusios liuteinizuojančio hormono (LH) koncentracijos.

CCL nuo geltonkūnio skiriasi nehomogeniška, skirtingo storio sienelės struktūra ir drumsto skysčio pilna ertme. Nepašalinus išreikštos CCL, vystosi degeneraciniai reprodukcinės sistemos procesai: hipertrofuojasi endometriumas, sumažėja kiaušidės parenchima.

Diagnozei nustatyti didelę reikšmę turi anamnezė. Vienas iš pagrindinių požymių - nėra lytinio ciklo. Padidėjusi steroidų sintezė turi įtakos medžiagų apykaitai. Esant CCL, karvės paprastai būna nenormalios kūno kondicijos (dažniau gerai ir labai gerai įmitusios). CCL dažniausiai aptinkama vienoje kiaušidėje (dažniau dešinėje). Kiaušidė šiek tiek padidėjusi, cistos sienelės storos su iškilimu virš kiaušidės paviršiaus. Gimdos dydis atitinka fiziologines ribas, retai būna padidėjusi ar sumažėjusi. Būdinga, kad gimda prastai reaguoja į masažą, kaklelis praviras, gimdos ragai dreblūs. Lėtiniais atvejais galima aptikti gimdos atrofiją. Diagnozei patvirtinti tiriama 2 kartus su 4-8 d. pertrauka. Jeigu nėra lytinio aktyvumo, po 3-6 savaičių tyrimą reikia pakartoti.

Būtina CCL diferencijuoti nuo folikulinių cistų. Kai folikulo cista liuteinizuota, bus nustatyta padidėjusi CP ir CCL ir persistuojanti progesterono koncentracija (apie 10 ng/l). Liuteinizuotos folikulo cistos struktūra viršija 2,5-3 cm. Vidinis folikulo cistos skersmuo yra didesnis negu 17 mm. CCL atveju cistos ertmė mažesnė negu 17 mm ir gerai matyti echogeniškos sienelės.

Patologinės geltonkūnio būsenos gydomos prostaglandinais. Pastebėta, kad neužtenka vienkartinės jų injekcijos. Rekomenduojama prostaglandinus aplikuoti 2 kartus 12-24 val. intervalu.

Folikulo patologija

Folikulo cistos (FC) - dažna patologija, turinti įtakos pieningumui ir reprodukcijai. Pasitaiko 5-20 proc. karvių. Kai kuriais duomenimis, FC gali sirgti (pvz., Viskonsino valstijoje, 2001) nuo 17 iki 40 proc. pieninių karvių, liga labiausiai būdinga holšteinų veislės karvėms. Dažniau serga suaugusios karvės (39 proc.) negu pirmaveršės (11 proc.). FC diagnozuojama 3-6 proc. sėklinimo amžiaus telyčių. Mėsinių veislių karvėms FC pasitaiko itin retai.

Tikėtina, kad karvės sirgs 30-60 parų po veršiavimosi. Folikulo patologijų priežastys neaiškios, bet yra tam tikras genetinis polinkis sirgti šia liga. Teigiama, kad FC linkusios sirgti produktyvesnės karvės, nors galutinai tai neįrodyta. Pieningumui padidėjus 500 kg, sergamumas FC padidėja 1,5 procento.

Klasikinis apibrėžimas teigia, kad FC - tai persistentinė folikulo struktūra, kiaušidėje egzistuojanti 10 ir daugiau parų, kurios skersmuo didesnis negu 2,5 cm, nesant kiaušidėje geltonojo kūno (karvės folikulas ovuliuoja pasiekęs 10-17 mm skersmenį). Platesne prasme, FC - tai ilgiau negu 10 parų kiaušidėje esantis folikulo darinys, didesnis negu ovuliacinis folikulas ir, kai nėra geltonkūnio, turintis įtakos reprodukciniam ciklui. Folikulo dariniai, mažesni kaip 2 cm, yra įprasti folikulai, besivystantys lytinio ciklo metu.

Apskritai folikulinio darinio dydis nesuabsoliutinamas. Tik kreipiamas dėmesys, ar šis darinys persistentinis, ar kiaušidėje nėra geltonkūnio, ar turi įtakos (neigiamos) reprodukciniam ciklui. Folikulo patologijos etiologija ir patogenezė susieta su pastaba, kad FC yra darinys, išsivystęs iš ciklinio folikulo, kuris nesugeba regresuoti ar ovuliuoti ir palaiko steroidų gamybą. Folikulo sienelės ląstelės produkuoja nedidelį kiekį progesterono ir estrogenus, bet neturi prostaglandinų receptorių. Jei granuliacinės ląstelės, produkuojančios estrogenus, nepakinta (nesusidaro didelės ląstelės), dėl estrogenų pertekliaus patelei tampa būdinga nuolatinė lytinė dominantė.

Išplitus granuliacinėms ląstelėms, dėl silpnos atsakomosios reakcijos į prostaglandiną karvės lytinė dominantė ir ciklas slopinami. Dėl iškreipto pagumburio - posmegeninės liaukos reguliacinio ryšio - posmegeninė liauka pagamina iš dalies mažai LH, pakankamai FSH ir folikulas neovuliuoja. Karvės, kurioms diagnozuota FC, nustatoma iš dalies didelė FSH ir maža PR koncentracija. Ši hormonų kompozicija skatina folikulo augimą, trikdo ovuliaciją. Patologinė folikulo struktūra gamina didelį estrogenų ir inhibino kiekį. Estrogenai skatina GnRH išskyrimą, lemia specifinę karvės elgseną, gonadotropinų sekreciją (ypač LH), o inhibinas slopina naujų folikulų atsiradimą.

Laikoma, kad pagrindinis etiologinis veiksnys, trikdantis ovuliaciją ir iškreipiantis pagumburio - posmegeninės liaukos reguliacinį ryšį, yra stresas. Energijos trūkumas, reprodukcinių organų uždegimai provokuoja folikulų patologiją. Tyrimais nustatytas ryšys tarp IGF, insulino ir sergamumo folikulo patologijomis. Beje, pastebėta, kad FC gali pasitaikyti ir karvėms su teigiamu energijos balansu.

FC iš dalies klasifikuojama kaip paprasta ir liuteinizuota cista. Karvių, turinčių FC, pakinta išvaizda: jos tampa riebios, ramios, iš lytinių organų skiriasi gleivės. Apie uodegos šaknį susikaupia riebalų sluoksnis ir karvė tampa panaši į veršingą. Gimda prastai reaguoja į masažą, o kiaušidėje, dažniausiai vienoje, nustatomas lygus, storomis sienomis darinys su ertme. Lytinis aktyvumas paprastai nepastebimas (anafrodizija). Tai būdinga liuteinizuotai FC ir ji diagnozuojama apie 30 proc. folikulo patologijų atvejų.

Kai FC paprasta, dėl atsipalaidavusių sakroiliakinių raiščių įdumba uodegos šaknis, gimda reaguoja į masažą, kiaušidėje arba dažniau abiejose nustatomi daugybiniai dariniai plonomis sienomis. Karvė elgiasi kaip bulius (nimfomanijos požymiai). Vadinamoji paprastoji arba neliuteinizuota FC sutinkama 70 proc. folikulo patologijų atvejų.

Tikroji FC rektiškai palpuojama kaip iš dalies tvirtas, lygus darinys plonomis sienelėmis. Liuteinizuota cista - lygus darinys su storomis mėsingomis sienelėmis. Būdinga, kad FC yra lygi, mažai išsikišanti į kiaušidės paviršių struktūra, bet užimanti didelį plotą.

Geltonkūnio cista - daugiausia gerai išreikšta kiaušidės paviršiuje struktūra su įvairaus storio liuteininiu audiniu. Liuteinizuotos FC liuteininis audinys apima apie 3-5 mm ir daugiau folikulo sienelės storio ir yra beveik vienodo storio. Dabar aiškinama, kad pagrindinė folikulo negebėjimo ovuliuoti priežastis - tai iškreipta LH sekrecija (ne fiziologinio profilio), esant nepakankamai steroidų sintezei.

Klasikinė cistų gydymo schema - GnRh derinys su prostaglandinu. Paprastai skiriama 100-500 μg GnRh ar jo analogo ir po 7-9 parų - prostaglandino. Galima GnRh skirti 2 kartus su 24 val. intervalu. Taip pat galima skirti apie 1 000 VV žmonių chorinoninio gonadotropino. Jis veikia kaip natyvus LH, bet manoma, kad jis yra antigeniškesnis negu GnRH.

Gydymo efektyvumas labai priklauso nuo laiko po atvedimo. Gydymas efektyvus pirmuosius tris mėnesius po veršiavimosi (šiuo metu cista gali išnykti savaime). Vėliau gydymo efektyvumas labai krenta. Manoma, kad po gydymo kurso pasveiksta apie 70 proc. karvių, 25 proc. gydymą reikia kartoti, o 5 proc. - kartoti trečią kartą.

Efektyviausias gydymas yra derinti progestagenus su GnRh ir prostaglandinais. Progestagenai slopina estrogenų poveikį, įjautrina pagumburį ir padidina LH sekreciją. Implantas laikomas apie 7 paras. Išėmus implantą, karvė surujoja per 3-5 paras. Paprastai išauga nauja folikulų banga, galinti subrandinti visavertį folikulą. Laikantis šios koncepcijos, sėklinimo laikui patikslinti, siūloma po 7 parų išimti implantą ir tą pačią dieną 2 kartus su 8-10 val. intervalu suleisti prostaglandino, o po 72 val. - sėklinti, kartu skiriant GnRh. Gonadotropinas skiriamas ovuliacijai sinchronizuoti.

Mechaninis cistų gydymas jas išspaudžiant yra pavojingas karvės reprodukcijai, nes dėl traumos gali susidaryti randas, trikdantis kiaušidės trofiką. Toks gydymas abejotinas dar ir todėl, kad neveikia etimologinio ligos veiksnio.

Kiaušidės (kiaušidžių) adhezija

Dažnai prie telyčių kiaušidžių nustatomi fibrino krešuliai. Tai susiję su kraujavimu, įvykus ovuliacijai, o šalia esantis fibrinas įtakos vaisingumui neturi. Pasitaiko, kad fibrinas neatsiskiria nuo kiaušidės; kiaušintakio bursa sukimba su kiaušidės paviršiumi, taip pat gali fibrino gijomis sukibti kiaušidės paviršius su fimbria (laisvasis kiaušintakio piltuvėlio kraštas). Manoma, kad šito reiškinio priežastis - pernelyg intensyvus kraujavimas per ovuliaciją. Įtakos tam gali turėti traumos, patirtos per rektinį tyrimą ar veršiavimąsi, gimdos ir aplinkinių audinių uždegimai.

Dauguma adhezijų neturi įtakos karvių gebėjimui apsivaisinti. Stiprios adhezijos atveju sukimba kiaušintakis ar fimbria ir karvė negali apsivaisinti dėl sutrikdytos kiaušialąstės migracijos. Laikoma, kad adheziją lydi perisalpingitas.

Diagnozuoti sunku, nes ryškių klinikinių požymių nėra. Kai karvių patologija yra įsisenėjusi, jos rujoja, bet negali apsivaisinti. Esant perisalpingitui, rektiškai apčiuopiamas kiaušintakis. Diagnozuojama atmetimo metodu, ultragarsiniu ir rektiniu tyrimu atmetus kitas galimas patologijas (cistas, hipofunkciją, gimdos pažeidimus).

Paraovarinės cistos

Tai dariniai, susidarę ne pačioje kiaušidėje, o plačiajame kiaušidės raištyje ar kiaušintakyje. Tai mažai echogeniškos, vandeningos, 1-5 cm skersmens struktūros. Kartais šios struktūros būna didesnės. Tuomet tai vadinama Morgagnijos hidatide (embrioninio vystymosi liekana - mezonefrinio kanalo liekana).

Analogiška struktūra, sutrikdanti reprodukcinį ciklą, dažniau pasitaiko kiaulėms ir avims. Nenustatyta, kad ši struktūra trikdo karvių reprodukcinį ciklą. Dažniausiai tai gerybiniai dariniai.