Inga ir Gediminas Lukošiai ekologiniame ir aplinkai draugiškame ūkyje augina mėsinius galvijus.  Šeimos prioritetas,  svarbesnis jiems net už pelną, - saugoti gamtą ir rūpintis gyvulių gerove.

Inga ir Gediminas įsikūrė kelis šimtmečius skaičiuojančiame Kazikėnų dvare, šalia Smalininkų (Jurbarko r.). Iš dvaro savininkų galvijų augintojai nuomoja dalį pastatų.

Šiemet sukanka 10 metų, kai šeima atsisakė augalininkystės verslo ir pradėjo auginti mėsinius galvijus. Nederlingos žemės tarp Smalininkų ir Viešvilės visiškai netiko javams auginti, tačiau galvijams čia beveik rojus.

Inga ir Gediminas į gyvenimą žvelgia filosofiškai, todėl jų nesugniuždė pirmaisiais ūkio permainų metais užklupusios nesėkmės, nelabai sąžiningas kai kurių „patarėjų" elgesys. „Kiekviena patirtis yra labai naudinga. O kas mūsų „nenužudo", padaro stipresnius", - sako I. Lukošienė.

Šiuo metu ūkyje yra 82 mėsai auginami šarolė veislės galvijai. Per dešimtmetį Lukošiai išmoko juos auginti, banda padidėjo 2,5 karto, įgyvendintas ne vienas ES paramos projektas.

Pirmosios bandos galvijai krito vienas po kito

Tvirtai apsisprendę galų gale atsisakyti augalininkystės, Lukošiai buvo priversti skubėti, kad spėtų pasinaudoti valstybės teikiama parama veisliniams gyvuliams pirkti. Kol svarstė, kokios rūšies gyvulius auginti, sulaukė pasiūlymo: skubiai apsispręsti ir iš Prancūzijos augintojų nusipirkti 32  šarolė veislės telyčias ir vieną bulių. Nors mieliau būtų rinkęsi aberdynų angusų veislės galvijus, vis dėlto nutarė šio pasiūlymo neatsisakyti ir nusipirko šarolė.

Intensyvaus augimo šarolė veislė ūkininkų tikrai nenuvylė. Juos labiau nuvylė gautos bandos kokybė. Trejus metus Lukošiai vargo su tais silpnos sveikatos galvijais, kurie krito vienas po kito.„Utilizavimo mašinos vos spėjo pas mus važiuoti. Liko gal tik trečdalis bandos", - prisimena Gediminas.

Dabar, kai mėsinė galvijininkystė Lietuvoje jau stipriai pažengusi į priekį, galvijus užsienyje išsirinkti lengviau, o ir galinčių patarti specialistų yra daugiau. Prieš 10 metų Lukošiai bandą pirko daug nesvarstę, rekomendavus vienai jurbarkietei - pasitikėjo pardavėjo ir tarpininko sąžiningumu. Vėliau suprato, kad pirko katę maiše.

„Kaip čia gražiai pasakius... Na, tikrai ne geriausias telyčias gavome. Valstybės parama ėjo į pabaigą, tad per pažįstamą jurbarkietę, gavę maloningą vieno prancūzo pasiūlymą per mėnesį surinkti bandą ir organizuoti jos atvežimą, sutikome ją pirkti. O tuo metu nelabai buvo į ką kreiptis pagalbos, nes gal tik vienas prof. Česlovas Jukna išmanė apie mėsinius galvijus. Mes patys buvome diletantai", - Inga gerai prisimena pirmąją karčią patirtį.

Kelios karvės krito, manoma, dėl kardinaliai pasikeitusio klimato. Be to, jos sunkiai veršiavosi. Lukošiai dar nežinojo, kad veršingų karvių negalima prišerti miltais - veršeliai užaugo dideli, todėl veršiavimasis buvo komplikuotas. Vėliau išsiaiškino, kad veršingas karves, ypač antroje veršingumo pusėje, reikia šerti tik šiaudais, kad neužaugintų labai didelių veršelių. Be to, smulkesnėms šarolė karvėms atitinkamai parenkami ir buliai, kurių palikuonys nebūna stambūs.

„Bandėme gydyti, daryti cezario pjūvius, bet galiausiai supratome, kad jeigu jau iškilo problema, gyvulį reikia brokuoti, jo gydyti neapsimoka", - teigia Gediminas.

Dabar Lukošiai net pamiršo sveikatingumo problemas, normaliai apsiveršiuoja 95 proc. karvių, tik vienai kitai reikia padėti.

„Kai patys pamatėme Prancūzijoje, kaip turi atrodyti mėsinių galvijų ūkis, kai patys išmokome šio to, jau galime ir kitiems patarti, kur, ką ir kaip žiūrėti auginant galvijus. O perkant gyvulius viskas priklauso nuo to, kiek gali mokėti už gerą genetiką", - patirtimi dalijasi ūkininkai.

Sezoninis veršiavimasis susiklostė natūraliai

Inga vienu metu gundėsi pradėti kryžminti galvijus heterozės efektui gauti, tačiau šios minties atsisakė, nes tik pirmoje kartoje heterozės efektas duoda puikių rezultatų, o vėliau jis silpnėja.Taigi banda liko grynaveislė. Netrukus ją papildys naujokai - viduramžiais statytoje karvidėje jau karaliauja du jauni šarolė veislės buliai. O visa banda laikoma fermoje šalia Viešvilės.

Gyvuliai, pasak ūkininkų, gyvena „laisvu grafiku" - nauji lengvų konstrukcijų tvartai turi visada atvirą išėjimą, tad galvijai išeiti į lauką gali kada panorėję.Gryname ore daugiausia ir būna, šaltis jiems nebaisus. Tik nuo drėgmės, šlapdribos ir vėjo jie slepiasi tvarte. Galvijai tvarte laikomi ant gilaus kraiko.

„Jie pasirenka, kada būti lauke, o kada - tvarte. Kasdienis mocionas turi didelės įtakos gyvulių sveikatingumui, labai stiprina imunitetą. Jeigu galvijui šalta, jis pats eina į tvartą, nieko nereikia daryti prievarta", - veterinarijos gydytojos išsilavinimą turinti I. Lukošienė žino, kaip rūpintis gyvulių gerove.

Didžioji dalis bandos karvių žindenių pradeda veršiuotis balandį. Pasak Ingos, sezoninis veršiavimasis susiklostė natūraliai, nors bulius prie karvių laikomas ištisus metus. „Matyt, karvių ruja sinchronizuojasi savaime. Tai tik patvirtina mano mintį, kad į gamtos procesus reikia kištis kuo mažiau. Gamta pati viską sutvarkė teisingai.Tikras ekologinis ūkis", - šypsosi Inga.

Dabar 80 proc. karvių veršiuojasi pavasario pradžioje ir per pusantro mėnesio beveik visos atsiveda jauniklius. O ūkininkavimo pradžioje, prisimena Gediminas, kai bulius būdavo atskiriamas nuo karvių, veršelių būdavo atvedama daug mažiau.

Mėsinių galvijų racionas nesudėtingas - šienas, vanduo ir geros kokybės druskos laižalai su mineralais. Prieaugliui ir penimiems buliukams dar duodama miltų. Pašarams Gediminas augina avižas, kvietrugius, lubinus - tai, kas gali užaugti jų nederlingose žemėse. Sėtinius žolynus ganyklose nuolat atnaujina. Jie pritaikyti nederlingoms žemėms, bet vis tiek iš 10 žolių mišinio ne visos rūšys užauga. Tik baltieji dobilai, šunažolė gerai veša.

Paauginę šarolė galvijus, Inga ir Gediminas atrado daug gerų jų savybių. Ūkininkų teigimu, ši veislė yra viena geresnių ir dėl mėsos išeigos, ir dėl skonio. Jie drąsiai tvirtina, kad jų ekologiškai ant žalienų auginami galvijai, nepatiriantys streso, tiktų ir išrankiausioms rinkoms. Beje, chemizuotų ūkių aplink Lukošių ūkį nėra maždaug 20-25 km spinduliu nuo Smalininkų iki Žukų (Pagėgių sav.), tad į jų ekologiškus laukus ir pievas neatpučiama jokių trąšų ar pesticidų liekanų.

Ūkio plėsti neskuba

Prieiti prie laisvai besiganančių galvijų ūkininkai nebijo - jų reikia saugotis, bet nebijoti. Inga tikina, kad ir galvijai, taip pat kaip šunys, arkliai, skaito žmonių kūno kalbą.

„Kai atvažiuoju į fermą turėdamas tikslą pagauti galvijus, banda būna nevaldoma. Jeigu atvažiuoju šiaip pažiūrėti, galvijai būna ramūs - gali prieiti, glostyti juos", - pasakoja Gediminas.

Bulius ūkininkai augina maždaug iki pusantrų metų, vidutiniškai iki 600 kg svorio. Dalį prieauglio kai kada parduoda.

Ūkyje dirba vienas samdomas darbuotojas, kuris rūpinasi galvijais Viešvilės fermoje. O šienapjūtė, pašarų gamyba, javapjūtė gula ant Gedimino pečių, dar padeda ir VGTU studijuojanti dukra Ieva, kuri gali traktorių pavairuoti. „Nėra sunku susitvarkyti", - sako G. Lukošius.

Lukošiai turi sąlygas plėsti ūkį, kol kas pakanka ir tvartų, ir žemės, kurios turi 250 ha. Bet plėtros nespartina pirmiausia dėl nederlingų žemių. Ūkio sėkmė dar  labai priklauso nuo oro sąlygų - jeigu vasaros būtų idealios ir pavasariai be sausrų, pašarų pakankamai pasigamintų ir gerokai didesnei bandai. O jų smėlynuose, nesant pakankamai lietaus, viskas tuoj pat išdega.

„Taigi plėstis neskubame. Esame dar jauni, spėsime", - kaip visada optimistiškai ir su humoro gaidele kalba Gediminas. O Inga pritaria: „Sakoma, pirmieji 10 metų sunkiausi, tad mums jau turėtų būti lengviau."

Aišku, ūkio plėtra priklausys ir nuo finansinių aplinkybių. Šiuo metu galvijų supirkimo kaina nėra didelė, nors parduoti juos nėra jokių problemų.

Per dešimtmetį pažinę galvijus, išmokę juos auginti, Lukošiai džiaugiasi savo veikla, nors pripažįsta, kad auginti galvijus be paramos, be tiesioginių išmokų ir paramos ekologijai tikrai neapsimokėtų. „Nėra tokios apyvartos ūkyje, kad pajėgtume išgyventi iš tokio galvijų kiekio. Prancūzas, turėdamas 40 mėsinių galvijų, išgyvena ir be paramos, mes - niekaip", - sako I. Lukošienė.

Bet jie tiki gyvulininkystės ateitimi, tiki ir tuo, kad sugrįš iki 2008 m. krizės buvusios mėsos supirkimo kainos.

Gyventi be paskolų Lukošiams kol kas neišeina, nors įsipareigojimai, pasak jų, nėra dideli. „Svarbiausia - galimybė pasinaudoti ES parama, kuri mums ne kartą padėjo", - džiaugiasi ūkininkai. Pirmą kartą jie su parama pirko veislinius gyvulius, po to įvykdė žemės ūkio valdų modernizavimo investicinį projektą, pasinaudojo ir supaprastintąja parama. Naujausias jų projektas patvirtintas pagal 2014-2020 m. KPP programą, pagal kurį pirks dar vieną traktorių ir žolės smulkintuvą. Techniką Gediminas perka tik būtiniausią, be reikalo, sako, neišlaidaujantis. 

Projektus Lukošiams padeda rašyti LŽŪKT Jurbarko r. biuro konsultantės, kurios veda ir ūkio buhalterinę apskaitą. „Biuro vadovei Kristinai Gakienei galiu ne vieną, o 31 pliusą parašyti, tiek daug ji mums padeda", - šiltų žodžių konsultantei negaili Inga.

Sunkiausiai įveikiama - biurokratija

Inga su Gediminu išsiskiria savo komunikabilumu ir optimizmu. Bet bendrauti su biurokratais, sako, ir jiems sunku. Ir ne tik dėl jų požiūrio į žmogų, bet ir dėl to, kad sugalvoja tikrinti, pavyzdžiui, per pačią šienapjūtę ar sėją. G. Lukošius mano, kad taip elgtis neteisinga, kontrolės mechanizmas yra perdėtas.

Vyro mintį pratęsia Inga: „Tobulai gyventi turbūt neįmanoma, bet stengiamės viską daryti taip, kad nepridarytume žalos nei sau, nei gamtai, nei valstybei. Todėl atsakingai skolinamės iš banko, atsakingai naudojamės ES ir valstybės parama. Bet kodėl pareigūnai, valstybės tarnautojai, kurie mus tikrina, į žmogų žiūri dažniausiai kaip į potencialų nusikaltėlį ar kenkėją, pridariusį nepataisomų klaidų? O tikrintojams neretai trūksta praktinių įgūdžių ir žinių, jie žino tik sausą teoriją. Žinoma, yra ir tokių, su kuriais būna iš tiesų malonu bendrauti."

Jai apmaudu, kad kuo daugiau gyvenime mechanizacijos, informacinių technologijų, tuo greičiau dingsta žmogiškasis faktorius. „Todėl kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu gyvūnus", -ištaria moteris.

Į gyvenimą žvelgia optimistiškai

„Visą gyvenimą abu jautėmės gamtos vaikais. Dėl to mes čia ir esame", - šypsosi Gediminas, per langą žvelgdamas į užšalusį Nemuną. 

Iš Zarasų kilusi Inga, studijuodama veterinarijos akademijoje, turėjo vienintelį tikslą - dirbti su žirgais. Ir į Kazikėnus paskui žirgus atvažiavo: čia kūrėsi žirgynas, tad jaunai specialistei atsirado darbo. Paskui žirgus ji sako ėjusi visą gyvenimą.

Kazikėnuose Inga sutiko ir šilutiškį Gediminą, kuris dirbo ūkyje. Taip jauna šeima ir įleido šaknis viduramžių dvare. Žirgyno nebėra, bet Inga turi andalūzų veislės kumelę, apie kurią galėtų kalbėti valandų valandas.

Išmokę gerai organizuoti darbą, Lukošiai randa laiko ir pramogoms: žiemą slidinėja, vasarą žaidžia tenisą Smalininkuose, kur bendruomenė įsirengė kortus.

Inga ir Gediminas į gyvenimą žiūri optimistiškai - jiems niekas nesunku, na, nebent išskyrus biurokratiją, visiškai nesibaimina, jeigu dvaro šeimininkai vieną dieną paprašytų palikti jų teritoriją. „Nieko tokio, visko gyvenime būna, o amžino nieko nėra", - ramiai aiškina Gediminas. O Inga ir vėl pritaria: „Mes esame viskam pasirengę. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o kiekviena pabaiga yra nauja pradžia."

Taip filosofiškai nusiteikę, apgaubti nuostabios gamtos, abu ir eina per gyvenimą.

***

Archyviniai dokumentai rodo, kad Kazikėnų dvaro pastatų ansamblis XVI a. pabaigoje jau stovėjo, tad tikėtina, kad jis pradėtas statyti amžiaus pradžioje ar net XV a. Iki šiol išlikę du dvaro pastatai, manoma, kad tai buvusi karvidė ir arklidės, kurie 1990 m. buvo restauruoti. Maniežas, daržinė statyti naujai, tačiau jų architektūra priderinta prie viduramžių pastatų. Sovietmečiu čia buvo tarybinis ūkis.