Pieno perdirbėjų atstovo Raimundo Karpavičiaus („Marijampolės pieno konservai") mintys apie būtinybę konsoliduotis Lietuvos žaliavos gamintojams ir perdirbėjams galėtų tapti naujų diskusijų pradžia ieškant geresnių sprendimų pieno sektoriui. Žemdirbių atstovai pritaria bendradarbiavimo idėjai, tačiau ligšiolinė patirtis moko juos būti atsargius. Tikroji partnerystės idėja skleidžiasi dalijantis ne vien pelną, bet ir naštą. Šio suvokimo žemdirbiai labiausiai pasigenda.

Naglis NARAUSKAS, ŽŪK „Pienas LT" Valdybos pirmininkas

Turint galvoje ilgametę pieno gamintojų ir perdirbėjų santykių patirtį, „Marijampolės pieno konservų" įmonės vadovo Raimondo Karpavičiaus mintys atspindi naują tendeciją, vertą gilesnių apmastymų. Tiesa, neaišku, kiek perdirbėjų žodžiuose nuoširdumo. Pasikeitusiame požiūryje sveikintina tai, kad pagaliau įvardyti svarbiausi Lietuvos pieno sektoriaus (ne) konkurencingumą lemiantys veiksniai: pieno perdirbimo įmonių specializacijos ir gamybos masto stoka. Sustambinus ir modernizavus įmones, turėtų išaugti gamybos efektyvumas ir konkurencingumas, drauge - žaliavos kokybė, jos kiekis.

Šiandien, praėjus daugiau kaip 20 metų nuo rinkos ekonomikos santykių pradžios, pagaliau pradedame kalbėti, kad bendradarbiavimas, apjungiant visų pastangas, gali turėti didesnės naudos kiekvienam iš mūsų. Tai geriau, negu kovoti tarpusavyje, siekiant vienas kitą silpninti. Objektyvumo vardan reikia pripažinti, kad bendradarbiavimo naudos suvokimo problema būdinga ir pieno gamintojams, politkams, ministerijos funkcionieriams. Vos įsigaliojus Rusijos embargui, kooperatyvai desperatiškai mėgino ieškoti būdų jų narių gaminamam pienui gauti aukštesnę kainą, bandydami pieną už paslaugos mokestį perdirbti į produktus. Perdirbėjų atsakymas buvo trumpas: „Mes ne paslaugų tiekimo įmonė". Partnerystė yra grindžiama pasitikėjimu ir vertybėmis. O čia mes turime ne pačią geriausią patirtį. Jei stambiausios šalies pieno perdirbimo įmonės valdybos pirmininkas oficialiame Pieno tarybos posėdyje Žemės ūkio ministerijoje drįsta pavadinti kooperatyvą „Pienas LT" rinkos chuliganu, nes, supraskite, trukdo rinkos ponui elgtis baudžiauninko kieme taip, kaip jam patinka, tai apie partnerystės santykius ir bendradarbiavimo perspektyvą kalbėti sudėtinga.

R. Karpavičiaus minimas veiklos modelis teoriškai tikrai yra įmanomas, bet mūsų santykius slegia istorinė patirtis. Norėdami pereiti prie realios partnerystės, perdirbėjai turėtų sugebėti atsisakyti feodalinio požiūrio į pieno gamintojus. Praktiniu požiūriu siūlomoji idėja, nors ir sveikintina, vis dėlto sunkiai įgyvendinama. O svarbiausia - ji yra jau pavėluota. Reikėjo vengti susipriešinimo, nelaikyti pieno gamintojų baudžiauninkais, o pieno pramonę orientuoti ne į trumpalaikius tikslus, pieno perdirbimo įmonių konkurencingumą grįsti ne vien pigia žaliava. Jei apskritai tokia kardinali reforma buvo galima, ją reikėjo daryti prieš pradedant skirstyti ir investuoti ES lėšas, nukreipiant konsoliduotas investicijas į tokios idėjos realizavimą. Deja, perdirbėjams trūko platesnio požiūrio, mažesnio egoizmo.

Dabar ateina pasekmių laikotarpis. Sunkiai įsivaizduoju atskirų pieno gamintojų, nors ir labai stambių, interesą tapti kelių procentų perdirbimo įmonės akcijų turėtojais. Tokiu atveju klausimą reikėtų spręsti per pieno gamintojų apjungimą į kooperatyvą ir kooperatyvui tampant akcinės bendrovės bendrasavininkiu. Tačiau kooperavimasis net mums, pieno gamintojams, yra nemenkas iššūkis, ką kalbėti, kai tai būtų daroma su šūkiu „kooperuokimės tam, kad taptume perdirbimo įmonės akcininku". Tokiu atveju gali tekti atiduoti ūkininkams iki pusės įmonės akcijų! Ar tai nebus per didelis išbandymas verslininko-savininko savivertei? Juolab kad pieno gamintojas iš lėto įgauna alternatyvią galimybę tapti ŽŪK „Pienas LT" nariu ir būti bendrasavininkiu su tokiais pačiais pieno gamintojais kaip ir jis pats.

Taip, šiandien tai dar nėra taip akivaizdu ir vienareikšmiška. „Pienas LT", išlaikęs daugybę egzaminų, turi dar iki galo įrodyti, kad yra tikras verslo subjektas, gebantis konkuruoti ir kurti pridėtinę vertę savo savininkams, pieno gamintojams. Kuo arčiau finišo, tuo didesnė kyla įtampa ir interpretacijos iš perdirbėjų pusės. Todėl „Pienao LT" sėkmė ar nesėkmė šiandien yra tikėjimo, interpretavimo ir spekuliacijų objektas.

ŽŪK „Pienas LT" narius iš pat pradžių mėginta įtikinti, kad kooperacija nėra prasminga. Net pradėjus investuoti į logistikos infrastruktūrą buvo teigiama, kad toks modelis veikti negali, bet atsitiko priešingai. Gamintojai tik laimėjo.

Bet kokiu atveju, nuoširdžiai linkime mūsų partneriams sėkmės gaminant sudėtingus ir aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus, tokius kaip funkcinis maistas. Tačiau stebina, kad perdirbėjų vertinimu, jie turi ir tinkamos kokybės žaliavos, reikalingų technologijų, investicijų ir kompetentingą personalą, o kooperatyvui tarsi viso to trūksta. Mes regime situaciją visiškai kitaip.

Visi mokomės, deja, dažnai iš savo klaidų ir už tai daug sumokame prarastu laiku, pažanga ir netektu konkurencingumu. Didžiausia mūsų klaida yra manytikad kuo blogiau mūsų kaimynui ar partneriui, tuo mums geriau. Žaisdami tokį provincialų žaidimą, visi netenkame labai daug. Tačiau džiugu, kad jau siekiama dialogo. Kai siūlėme perdirbėjams bendradarbiauti abipusiai naudingomis formomis, jie nepanoro atsisakyti dalies naudos, kad tik nesustiprėtų kooperatyvai. Iš viso to padarėme atitinkamas išvadas. Vien todėl nesame tikri p. R. Karpavičiaus siūlomu sėkmės keliu. Realybė veikiausiai bus kitokia, nes tik naudodami rinkos svertus pieno gamintojai gali paskatinti tikrą dialogą su perdirbėjais. Dėl šios priežasties nesidairydami einame pasirinktu keliu ir tikime savo sėkme. Kitokia alternatyva būtų tik traukimasis iš pieno gamybos veiklos.

Jeronimas KRAUJELIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas

Sveikintinomis laikau Raimundo Karpavičiaus mintis, kurios nors nėra originalios, bet gali būti naudingos ieškant geresnių sprendimų. Sutinku su prekybininkų vertinimu, sutinku, kad „Pieno LT" atėjimas užaugino supirkimo kainas, kad esant dabartiniams perdirbėjų ir gamintojų santykiams nepajėgsime konkuruoti su pasauliniais pieno koncernais. Pagrindinis teiginys, kad „perdirbėjų per daug, kad teks vienytis su ūkininkais", kuris savo esme yra teisingas, lieka neišplėtotas. Pasinaudojęs proga noriu pareikšti savo (ne Asociacijos) nuomonę dėl priežasčių, nulėmusių situaciją pienininkystės sektoriuje, bei R. Karpavičiaus siūlymų realumo.

Pasaulio pienininkystės kongreso metu Vilniuje 2015 m. rudenį keliasdešimt autoritetingų pranešėjų išreiškė bendrą nuostatą, kad pieno poreikis sparčiai didės. Paprastai gamyba rinkoje nedidinama, jeigu nėra poreikio arba neapsimoka. Daugelis šalių didina gamybą, esant „pieno krizei". Lietuvoje fizinės sąlygos pieno gamybai kol kas buvo vienos iš palankiausių. Deja, šis sektorius pavojingai susitraukė - pienas sudaro vos 19 proc. bendros žemės ūkio produkcijos gamybos; melžiamų karvių 2015 m. sausį buvo laikoma tik 314 tūkst., t. y. mažiau nei kolūkiečiai jų laikė 1990 m.; pieno gamyba sumažėjo. Nors 80 proc. primelžto pieno yra superkama (1 435 iš 1 791 tūkst. tonų), tačiau šio kiekio neužtenka perdirbimo įmonių pajėgumams minimaliai apkrauti. Perdirbėjai vidaus rinkoje kariauja tarpusavyje dviem frontais: dėl pieno žaliavos ir dėl pagamintų pieno produktų realizacijos prekybos tinkluose.

Esu liudininkas, kai trys stambesnieji perdirbėjai nenorėjo priimti prie bendro stalo ir R. Karpavičiaus. Vienas iš jų man tiesiai pasakė: „Nesinervuokite, ministre, kol mes vieno ar dviejų nenudusinsime, tol bėdos ir mums, ir ypač jums nesibaigs."

Toks priešiškumas ne dėl konkurencijos mūsų prekybos tinkluose. „Marijampolės pieno konservai" gamino ir gamina produkciją, kuri nekonkuruoja su kitų perdirbėjų gaminiais. Nepasitenkinimas buvo dėl žaliavos. Išsikapsčius „Marijampolės pieno konservams", kitiems žaliavos sumažėjo, todėl jie atidarė trečią frontą - perėmė pieno supirkimą iš Latvijos ir Estijos perdirbėjų. Panašiai yra „Pieno LT" atžvilgiu. Pagrindinė priešiškumo priežastis susijusi ne su būsima produkcija (ji nekonkuruos vidaus rinkoje), o su žaliava, kurią „Pienas LT" paims iš pažangesnių stambesnių pieno gamintojų. Jei klostysis taip, kaip numatyta, kooperatyvas gamintojams už pieną galės mokėti brangiau, sudarys sąlygas plėstis, pritraukdamas kitus žaliavos gamintojus. Todėl ir ateityje svarbiausias perdirbėjų interesas bus bent išsaugoti turimas žaliavos apimtis.

Logiškai mąstant, vykstančios varžybos dėl žaliavos turėtų užtikrinti pieno gamintojams geresnes pasirinkimo sąlygas. Tačiau tokį pasirinkimą ir tokią rinką vadinu pienvežių pasivažinėjimu po Lietuvą, už kurį sumoka pieno gamintojai (gaudami mažesnes kainas) ir vartotojai (mokėdami brangiau). Tad visa tai tėra pasirinkimo (konkurencijos) iliuzija, nes 5 stambiausios perdirbimo įmonės superka 94 proc. viso superkamo pieno. Kitiems 28 perdirbėjams lieka vos tie keli procentai žaliavos. Kvailai atrodo ieškojimai „kartelinių susitarimų", nes 5 įmonėms rasti sutarimą dėl kainų išeina savaime.

Gamintojams ne taip svarbu, kiek pieno supirkėjų yra. Jiems svarbu, kad būtų mokama kaina, padengianti ne tik savikainą, bet leidžianti sukaupti lėšų investicijoms. Deja, kai pieno rinką ištinka sunkmečiai, labiausiai nukenčia gamintojai. Jiems mažinamos kainos neatsižvelgiant į jokius ekonomikos dėsnius, patiriamas būtinąsias sąnaudas žaliavai, nors bendrieji pokyčiai kelia daug abejonių, kad nebuvo galimybių pasielgti švelniau. Pvz., per 5 metus (2010-2014) Lietuvoje pieno gamyba padidėjo vos 3,1 proc., supirkimo apimtis - 12,3 proc., pajamos už parduotą pieną padidėjo 25,6 proc. Perdirbėjų pajamos už pieno produktus ir pieno produktus su augaliniais riebalais išaugo 41 proc., o pajamos iš pieno produktų eksporto padidėjo 65 proc. Suprantama, 2015 m. rezultatai bus ne tokie geri, bet klausimas išlieka: kai 2014 m. prasidėjo Rusijos embargas, ar buvo būtina daugiau kaip 30 proc. mažinti supirkimo kainas?

Embargo pasekmės skaudžios ir pieno perdirbėjams, ir gamintojams, tik ne prekybininkams. Jos būtų švelnesnės, jeigu kur kas anksčiau ateitų suvokimas, kad perdirbėjai ir ūkininkai, anot R. Karpavičiaus, „surišti viena virve". Sutinku. Bet visa bėda yra klausimas, kaip tai padaryti? Ūkininkai siunta, kad be pieno perdirbėjai nedirbs, o perdirbėjai mąsto: „kur ūkininkai dėsis nepardavę pieno už siūlomą kainą". Manau, kad pirmiausia savo poziciją turi pakeisti tasai, kuriam pirmiausia patenka pinigai iš pieno produkto vartotojo, taigi prekybininkas.

Deja, Lietuvoje prekybos tinklai jokia virve nesurišti ir niekas nedrįsta jiems parodyti, kad tokia virvė galėtų atsirasti. Laimei, kad iš prekybininkų įplaukiančios lėšos sudaro tik apie 40 proc. pieno perdirbėjų pajamų iš pieno produkcijos. Apie 60 proc. pajamų jie gauna iš eksporto. Pieno gamintojai yra gana toli nuo pinigų, kuriuos sumoka vartotojai, todėl jiems priekaištauti dėl supratimo stokos būtų nekorektiška.

Siekiant paspartinti „supratimo" eigą, būtina vertikalioji kooperacija ir eksportui gaminančių įmonių koncentracija arba bent susijungimas po vienu ženklu. Vertikaliosios kooperacijos, kai galutinio produkto savininkai yra pieno gamintojai, idėją, nors pavėluotai ir lėtai, bando įgyvendinti „Pienas LT". Kitas klausimas - ar įmanoma perdirbimo įmonių konsolidacija? Nors tai geriausias būdas jiems įsitvirtinti naujose rinkose ir išlikti Lietuvos pienininkystei, tačiau, kol nepasikeis senieji perdirbimo įmonių savininkai, vilčių mažai. Perdirbti 1,4 mln. t lietuviško pieno 6 įmonių tikrai perdaug. Mažų eksporto apimčių įmonėms konkuruoti su kompanijomis milžinėmis sudėtinga, o juk nuo to priklausys 60 proc. perdirbimo įmonių pajamų, turės įtakos supirkimo kainai.

Sveikintina mintis, kad ūkininkai taptų gamybos bendrasavininkiais. Kažkada sąlygos tam sudarytos buvo geros, galima buvo įsigyti pusvelčiui, tačiau buvo įsigyta viena nedidelė perdirbimo įmonė, o ir tą žemdirbiai išleido iš rankų, priversti lopyti atsiradusias finansines skyles. Tai jau istorija. Dabar žemdirbiams tapti kad ir vienos veikiančios įmonės savininkais teoriškai įmanoma, praktiškai - ne. Norint pirkti akcijų paketą, reikia daug kooperuotų pinigų. Artimiausiu metu tai nerealu, reikia užbaigti „Pienas LT" įmonę.

Negaliu sutikti, kad, jei „neliks savų perdirbėjų, kaimyninių šalių bendrovės nepraleis progos iki minimumo sumažinti žaliavos supirkimo kainas". Jeigu vertinsime šių metų supirkimo kainas, tai jos yra mažiausios ES, ir netikiu, kad kas nors rizikuos eiti į tokią žaliavos rinką, kur kainos mažiausios, tikėdamas uždirbti jas dar mažindamas. Stebuklais, kad, esant tokioms mažoms pieno supirkimo kainoms, išliks karvių, kitų šalių perdirbėjai netiki. Ir to jie tikrai nedarys. Manau, jie pirmiausia stengsis įsigyti neturinčias gebėjimų dirbti mūsų perdirbimo įmones.

R. Karpavičius teigia, kad trūksta „aukščiausios kokybės pieno" ir kad „visų įmonių gaminami produktai, vertinant pagal žaliavos kokybę, idealūs". Ūkiams pieno kokybė papildomai kainuoja. Nepasakyčiau, kad už tai jiems tinkamai atlyginama. Dėl „aukščiausios kokybės" dar reikėtų diskutuoti.

Gal čia tiktų užsakomojo pieno idėja? Prieš 20 metų Asociacija su mokslo institutais ir alaus pramonės atstovais inicijavo salyklinių miežių programą. Tuo metu salyklą importavome iš Vakarų šalių, nes esą mūsų ūkių auginami miežiai salyklui netiko. Suvienijus pastangas pasiekta, kad ir miežių tinkamų atsirado, ir naujas salyklides apsimokėjo pastatyti, ir dabar jau mūsų salyklas eksportuojamas.

Marijus KAKTYS, ūkininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, LŪS Plungės skyriaus pirmininkas

Ūkininkai seniai suprato, kad pieno perdirbimo įmonės be pieno - tai metalo krūva, o įmonių savininkai tai suprasti pradeda tik dabar. Iki šiol perdirbimo įmonės siekė uždirbti kuo didesnį pelną, o ne pasidalyti naštą su pieno gamintojais.

Samprotauti, kad ūkininkai turi išmokti išgyventi krizes kaip ir verslininkai, gali tik tas, kuris nesuvokia, jog karvei nenurodysi, kad mažiau ėstų, gertų, kad mažiau būtų išlaidų. Ūkininkams šioje grandyje išgyventi krizes sudėtingiausia, nes sąlygas visuomet diktuoja perdirbėjai ir prekybininkai, jie ir pelnus skaičiuoja.

Keista girdėti esą mes, pienininkai, turime sukaupę apyvartinių lėšų, saugome grynuosius ir jų neinvestuojame. Jeigu yra manančių, kad dirbant visus metus nuostolingai įmanoma sukaupti grynųjų, tai kažkur prasilenkiama su ekonomine logika. Jei ne parama išmokomis, kurias per tuos metus gavo pienininkai, didžioji jų dalis būtų karves likvidavę.

Kaip vieną iš problemos sprendimo būdų matau kooperatinės pieno perdirbimo įmonės „Pienas LT" gamyklos kuo greitesnį paleidimą, nes tokiu būdu rinkoje atsiras pačių pieno gamintojų perdirbimo įmonė, kurioje dirbs apie 100 darbuotojų ir galės perdirbti daugiau kaip 600 tonų žaliavos per parą. Šiuo metu iš didžiųjų gamyklų vienoje dirba apie 1 000 darbuotojų ir perdirba apie 750 tonų, tai paaiškina, kodėl tokia didelė yra pieno produktų savikaina.

UAB „Marijampolės pieno konservai" Valdybos pirmininkas pastebi, kad kooperatyvo „Pienas LT" atėjimas pakėlė pieno supirkimo kainas, tačiau čia pat pabrėžia, kad ūkiai be reikalo investavo į šią kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, verčiau būtų investavę į savo ūkius ir pardavę pieną jų perdirbimo įmonėms (tikriausiai pusvelčiu?).

Perdirbėjai ir pieno gamintojai esame surišti viena virve ir vienas be kito neišgyvensime, jeigu tarp gamintojų ir perdirbėjų neatsiras lygiavertis bendradarbiavimas, o ne sąlygų diktavimas.