Veislininkystė - tai gyvulių selekcijos priemonių sistema genetiškai patobulintiems gyvuliams gauti ir veisti bei iš jų gauti didesnę pridėtinę vertę. Todėl veislininkystė yra viena iš verslo šakų. Tačiau valstybės valdomos Lietuvos veislininkystės rezultatai yra vieni prasčiausių Europoje.

Atgavus nepriklausomybę daug buvo svarstyta, kada Lietuva pasivys išsivysčiusias Europos Sąjungos valstybes. Tapdama Europos Sąjungos nare, mūsų šalis išreiškė norą vykdyti reformas ir pažadėjo, kad tai bus daroma. Norėta kuo greičiau pasivyti Vakarų traukinį. Tokius pačius tikslus kėlė ir mūsų artimiausios kaimynės Latvija ir Estija.

Nuo 2004 m. tikrai judėjome į priekį. Tačiau veislininkystės srityje Lietuva labai atsiliko nuo Europos, ją aplenkė ir Estija su Latvija, ypač toli atsiplėšė estai.

Tokius pačius tikslus kėlė ir mūsų artimiausios kaimynės Latvija ir Estija. Nuo 2004 m. tikrai judėjome į priekį.Tačiau Latvija ir Estija aplenkė Lietuvą, ypač toli atsiplėšė estai.

Stabilus galvijų skaičius

Kitimo tendencijos rodo, kad Lietuvoje per paskutiniuosius penkerius metus stambiųjų gyvulių skaičius išlieka labai panašus ir svyruoja tarp 700-800 tūkst. Didžiąją jų dalį sudaro pieniniai ir mėsiniai galvijai. Taigi, eilę metų galvijai yra ramstis, palaikantis Lietuvos pieninių ir mėsinių veislių augintojus.

Įdomesnė kiaulių situacija. Panašu, kad jos „nujautė" artėjantį marą dar iki jam patenkant į Lietuvą. Per penkerius metus jų sumažėjo drastiškai - daugiau kaip 200 tūkst. (nuo 928 tūkst. iki 714 tūkst.) Taigi, vienas iš Lietuvos žemės ūkio ekonomikos variklių susitraukė.

Arklių populiacija sumažėjo daugiau kaip 30 tūkst. - nuo 49 tūkst. 2010 m. iki 18 tūkst. 2015 m. Žirgininkystė yra brangus malonumas, o žirgų skaičius rodo turtingų žmonių skaičių valstybėje.

Per penkerius metus labai padaugėjo avių - nuo 52 tūkst. iki beveik 124 tūkst. Šiuo metu tai vienintelė gyvulininkystės šaka Lietuvoje, kuri sparčiai plečiasi. Ožkų populiacija mažai pakito.

Trijų Baltijos šalių produktyvumo skirtumai

Iš galvijininkystės daugiausiai pajamų ir darbo vietų sukuria pienininkystė. Palyginkime Baltijos šalių bendrą vidutinį karvių produktyvumą ir paanalizuokime, kaip lietuviams šioje srityje sekasi konkuruoti su kitomis dviem valstybėmis.

Lietuvos veislininkystė ir Žemės ūkio ministerijos vykdoma šios srities politika didelių poslinkių nepadarė ir ambicijų neparodė. Lietuva pagal bendrą primelžiamo pieno kiekį yra ne tik tarp ES 28 valstybių autsaiderių, bet ir nusileidžia kaimynėms - Estijai ir Latvijai.

Svarbu tai, kad produktyviausios karvės yra tose valstybėse, kuriose veislininkystę plėtoja ūkininkai. Itin didelį šuolį padariusi Estija taip pat vaduojasi iš valstybinio valdymo.

Beje, gali nustebinti žema Airijos vieta tarp kitų ES šalių pagal karvių produktyvumą. Ši šalis laikosi Naujosios Zelandijos modelio, pieno gamyba piginama, kuo daugiau ganant gyvulius laukuose. Airijoje karvės ganomos nuo kovo iki spalio-lapkričio. Tai yra veisėjų sprendimas. Be to, šiuo metu airiai orientuojasi į pieno kiekio didinimą gerinant genetiką. Ūkininkai pradėjo vykdyti telyčaičių genominį tyrimą, kad kuo greičiau pagerintų savo bandas. Airijos Holšteinų asociacija, 2015 m. atšventusi 50 metų jubiliejų, džiaugiasi ūkininkų iniciatyva šiuo metodu gerinti genetiką. Po kelerių metų Airijos rodikliai tikrai šoktelės aukštyn.

Lietuvos pienininkai primelžia vidutiniškai 2,5 tonomis mažiau pieno negu estai. Tikrai įdomu, kaip per dešimtmetį atsirado toks atotrūkis tarp dviejų kaimyninių valstybių, panašiu metu atgavusių nepriklausomybę?

Pirmasis Estijos žingsnis ir bene pats reikšmingiausias - nuo pat pirmųjų nepriklausomybės dienų reformuota veislininkystės sistema. Estai neabejojo, kad pieno visada reikės, o jų pieno ūkiai galės daugiau uždirbti tik tuo atveju, jeigu bus konkurencingi pieno rinkoje. Todėl ir ėmėsi svarbių veislininkystės permainų.

O kodėl Lietuvos pienininkai negalėjo daugiau pieno melžti ir gauti daugiau pajamų dar iki Rusijos embargo pradžios? Yra ir daugiau klausimų, kurie aktualūs ne tik pienininkystei, bet ir daugeliui kitų verslo šakų. Vertingos įžvalgos yra pateiktos 2014-2015 metų valstybių konkurencingumo ataskaitoje. Lietuva pagal konkurencingumą iš 144 valstybių užima 41 vietą, Latvija - 42, o Estija - 29. Pirmoje vietoje yra Šveicarija, o paskutinėje, 144-ojoje, Naujoji Gvinėja.

Estija šioje ataskaitoje išskirta kaip valstybė, parodžiusi didžiausią pažangą. Leidinyje negailima komplimentų estams ir rašoma, kad Estija išlieka daugiausiai pasiekusia Rytų Europos valstybe, pakilusia per tris pozicijas (palyginti su 2013- 2014 m.) į 29-ąją vietą. Šalis gali didžiuotis aukštu konkurencingumu dėl stiprios, aiškios ir efektyvios institucijų veiklos (26 vieta, Lietuva - 58 vieta), puikios makroekonominės aplinkos (20 vieta, Lietuva - 42 vieta), aukštu išsilavinimo lygiu ir praktika (20 vieta, Lietuva - 26 vieta). Susumavus vien šiuos rezultatus, Estija prieš Lietuvą pirmauja 4:0.

Dar galima paminėti ir ataskaitoje įvertintą žemės ūkio politikos kainą. Tai, kiek gamybininkai, perdirbėjai, pirkėjai pasitiki mūsų žemės ūkiu arba, kitaip sakant, kaip valstybėje vykdoma ir įgyvendinama žemės ūkio politika, kad visos grandys dirbtų sklandžiai. Tam nereikia taikyti drausminių ar baudimo mechanizmų, tai principo „laimi visi" įgyvendinimas. Ir pagal šį rodiklį Lietuva (3,8 balo) yra 70 vietoje, o Estija - 17 (4,5), Latvija - 52 (4,2 balo). Pirmauja Naujoji Zelandija (6,1), paskutinė, 144-oji - Venesuela (2 balai).

Lietuvos gyvulininkystė - tarsi užburtame rate

Ko trūksta, kad mūsų valstybė pasiektų bent panašius į Estijos rezultatus? Valstybių konkurencingumo ataskaitoje pateiktos ir priežastys, trukdančios šaliai tapti konkurencingai ir užtikrinti geresnį savo piliečių gyvenimą.

Pagrindiniai veiksniai, trukdantys Lietuvos konkurencingumui - tai biurokratija ir korupcija. Galima paminėti ir dar vieną piktžaizdę - autokratiją, kai valdžia viską žino geriau negu ūkininkai, savivalda ar verslas. Tokioje aplinkoje didinti karvių produktyvumą, vystytis kooperacijai, verslui, savivaldai yra labai sunku, ir pateikti rezultatai akivaizdžiai tai parodo.

Tai iš dalies patvirtina ir 2015 m. rugsėjo 24 d. valstybės audito ataskaita „Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtra". Štai keli šios ataskaitos punktai: ūkinių gyvūnų veislininkytės plėtra planuojama nepakankamai, nevaldoma išsami ir tiksli informacija, reikalinga priimti strateginius ir ūkinius veislininkytės sprendimus, nesudarytos sąlygos ūkinių gyvūnų produktyvumo nustatymą vykdyti efektyviau, neefektyvi valstybinė veislininkystės priežiūra.

Taigi, sukasi Lietuvos gyvulininkystė užburtame rate ir jaučiasi valdžios už nosies vedžiojama. Gerai, kad pačių ūkininkų iniciatyva judame į priekį.

Galime tik pasidžiaugti estų pergale ir ryžtu vaduotis iš daugelio buvusios sovietinės santvarkos valdymo principų. Jie suprato, kad pienininkystė - tai verslas, kuris yra jautrus žalingiems valdžios veiksmams, kad šis verslas padeda gražėti ne tik ūkininkų sodyboms, bet ir duoda didelę grąžą valstybei ir jos nariams. Kaip pasakė garsus JAV verslininkas ir filantropas Vorenas Bafetas (Warren Baffet), kaina yra tai, ką sumokame, vertė - tai, ką gauname.

Tokio požiūrio laikosi ir pažangūs lietuvių ūkininkai, kurie gerina savo bandas, didina produktyvumą ir, eidami priekyje valstybės, plėtoja pienininkystės verslą.