Augina, perdirba ir parduoda – tokiu ritmu gyvena ūkininkai Ieva ir Mindaugas Smilgiai. Kiekvieną savaitę jie spaudžia rapsų, linų, judrų, kanapių, garstyčių aliejų, kuriuo prekiauja ūkininkų turgeliuose. Ir nuolat ieško, kokiais augalais dar galėtų išplėsti savo gaminamų produktų asortimentą.

Ievos ir Mindaugo šeima ūkininkauja Marijampolės rajone, Gudeliuose – čia yra Mindaugo gimtieji namai. Nuo 2006 m., kai ūkį perėmė iš tėvų, Mindaugas dirbamos žemės plotą padvigubino: dabar deklaruoja 60 hektarų.

Mindaugo tėvukai kažkada vertėsi mišriu ūkiu, laikė 15 karvių. Darbo buvo beprotiškai daug, plušėjo nuo ryto iki vakaro ir be jokių atostogų, o pelnas nedžiugino. Jaunoji ūkininkų šeima ėmėsi ūkio pertvarkos. Ne veltui abu baigė Aleksandro Stulginskio universitetą: Mindaugas studijavo žemės ūkio verslo vadybą, žmona – ekonomiką. Pirmiausia atsisakė gyvulių – darbas iš karto pasidarė paprastesnis. Kurį laiką Smilgių šeima augino braškes, paskui atsirado krienai, o dar po kiek laiko prisidėjo aliejiniai augalai.

Auginti tai, ko kiti neaugina

Dabar ūkį galima padalyti į dvi dalis – tradicinių intensyvių ūkių augalų (kviečių, miežių, rapsų) ir retesniųjų (burnočių, kanapių, linų, belukščių avižų, agurklių, krienų, judrų, maistinių žirnių). „Kartais ir patys sunkiai besuskaičiuojame, kiek čia tų augalų iš viso auginame“, – prisipažįsta Mindaugas. Smilgių dirbama žemė labai nevienoda, pasitaiko ir tikrai derlingų lauko ruožų, ir skurdžių. „Nepasakysiu, kad žemės labai prastos, bet ir ne Šakių rajonas“, – apibendrina Mindaugas.

Vasaros derliui šeima augina maistinių žirnių. Jų specifika tokia, kad reikia labai daug rankų darbo ankštims nuskinti. Vienintelis darbas, kuriam samdoma žmonių iš šalies, yra būtent žirnių skynimas. Šiaip Mindaugas su Ieva, padedami Mindaugo tėvų – Algirdo ir Onutės Smilgių – viską susitvarko patys. Dėl labai skirtingo ankščių brandos laiko tą patį žirnių lauką tenka skinti kelis kartus. Mindaugas internete susirado informacijos apie JAV gaminamas mašinas, kuriomis galima ankštis skinti mechanizuotai. Bet tuomet reikėtų plėsti žirnių plotus, kad įsigyta technika atsipirktų. Tad Mindaugas mechanizuoti šio darbo kol kas neketina. Jo žiniomis, net Danijoje maistinių saldžiųjų žirnių ankštys skinamos rankomis, nes taip jos mažiau žalojamos.

Šaltais ir ilgais žiemos vakarais Mindaugas daug laiko praleidžia prie kompiuterio – ieško informacijos, ką dar galėtų auginti ūkyje, kas turėtų paklausą. „Jei nesuksi galvos, kaip atsinaujinti, viskas gali sustoti. Mane pagauna tikras azartas, kai sugalvoju auginti tai, ko kiti neaugina“, – sako Mindaugas.

Taip jis surado žinių apie agurkles. Aliejui šie augalai daugiausia auginami Didžiojoje Britanijoje, ten yra ir didelis jų sėklų poreikis. O kitose šalyse agurklės populiarios kaip medingieji augalai bitėms. Jų lapai mėsingi, o žiedai labai gražios mėlynos spalvos.

Pabandė ir Ieva su Mindaugu praėjusį pavasarį agurklių pasėti. Sudygo ir augo puikiai, bet išryškėjo viena bėda: labai nevienodai noksta jų sėklos. Kai kurios jau byra, o augalas dar žydi. Norint iškulti sėklas, reikia nupjauti augalus, kai jie dar visai žali, ir džiovinti. Tam reikia papildomos įrangos. Pirmąjį auginimo sezoną agurklių sėklų pavyko surinkti tik tiek, kiek reikės būsimai sėjai, tad aliejus iš jų kol kas nebus spaudžiamas. „Kuo jau spėjome įsitikinti, tai šių augalų medingumu. Šalia agurklių augo rapsai, tai šiuose nė vienos bitės nebuvo matyti, visos agurklėse sulindusios dūzgė“, – pasakoja jauni ūkininkai.

Bandė auginti ir dygminus, bet suprato, kad Lietuvos klimatui jie nėra tinkami augalai. Kaip tyčia pasitaikė lietingos vasaros, prilydavo į žiedus, ir jie tiesiog akyse pradėdavo gesti, pūti. Sėklos visai nesusiformuodavo, tik tuščiaviduris lukštas, tad aliejaus iš tokių tuščių sėklų nė neverta bandyti spausti.

Mindaugas apgailestauja, kad prieinamos ir patikimos informacijos apie retesnius augalus yra labai mažai, nėra prasmės net lyginti su literatūra apie kviečius ar rapsus. „Ne tik informacijos, bet ir sėklų sunku gauti“, – vyrą papildo Ieva.

Jau trejus metus Smilgiai augina pluoštines kanapes. Pasirinko suomišką veislę Finola. Auga puikiai, tik labai sudėtinga jas nukulti. Ant pjaunamosios vyniojasi tvirti stiebai, tenka eiti iš paskos ir peiliais pjaustyti. „Galėtum kokius 50 ha kviečių nukulti, kol sudoroji 5 ha kanapių. Bet žmonės nori, ieško kanapių sėklų ir aliejaus, tai ir stengiamės“, – paaiškina Mindaugas. O Ieva pastebėjo, kad į lesyklėlę pabėrus įvairių grūdų paukščiai pirmiausia išrenka kanapių sėklytes – ir sparnuočiai supranta, kokios jos skanios ir vertingos.

Kas atbaidė nuo ekologijos

Kažkada Ieva su Mindaugu labai domėjosi ekologiniu ūkininkavimu, lankė mokymus, galvojo pereiti į ekologinę gamybą. Tačiau pabijojo prisidėsiančio dokumentavimo krūvio. Jau ir dabar įvairių dokumentų pildymo netrūksta: savus reikalavimus kelia Valstybinė augalininkystės tarnyba, Maisto ir veterinarijos tarnyba, o kur dar buhalterinių reikalų tvarkymas...

„Nuo ekologinio ūkininkavimo sulaikė didelis popierizmas ir baimė ką nors ne taip padaryti, nes tikslios informacijos labai sunku gauti. Baisu, kad ką nors darydamas neliktum kaltas. Kiek esame gilinęsi į šią sritį, supratome, kad teorija labai skiriasi nuo praktikos. Žemdirbiui mokymuose reikia konkrečių žinių, tarkime, kiek kartu galima laukus apdoroti ekologiškais preparatais“, – pasakoja šeima. Pereiti į ekologiją sudėtinga būtų ir dėl plačios ūkyje auginamų augalų gamos.

Faktiškai daugelį netradicinių augalų Smilgiai augina kaip ekologiškus, nenaudoja jokių cheminės apsaugos priemonių, bet plotų nesertifikuoja. Pastebėjo, kad pirkėjai labiau domisi tuo, kaip vieni ar kiti augalai auginami, kaip produktai pagaminami, o ne dairosi ekologiškumą liudijančių sertifikatų.

Pagrindinis Ievos ir Mindaugo tikslas – tiekti rinkai kokybiškus produktus. Visus aliejinius augalus nukūlus iš karto reikia valyti ir džiovinti, nes jie labai greitai pradeda gesti: palaikius ilgiau negu parą, gali prasidėti pelijimo procesas. Tai jau negerai, nes nukenčia produkto kokybė ir skonis. Tad kulia, valo ir – į džiovyklą. Džiovina aruode su aktyviąja ventiliacija. Išdžiovinta produkcija supilstoma į didmaišius, kuriuose ir laikoma.

Svarbiausias siekis – laimingas klientas

Mindaugas įvardija svarbiausią prekybinio darbo principą – kad klientas nuo tavo prekystalio nueitų laimingas. „Net nelabai ir svarbu, ar jis perka, ar neperka. Malonus pasikalbėjimas, kokia nors mažytė dovanėlė – ir žmogus jau patenkintas“, – pritaria vyrui Ieva. Pirkėjai labai domisi pačiu ūkiu, daug klausinėja, kas ir kaip užauginta. Ieva turi sukaupusi visą aplanką aprašų su augalų nuotraukomis, kad žmonėms galėtų pateikti išsamius atsakymus.

Šeima pradėjo pildyti ir savo ūkio dienoraštį internete, ten taip pat sulaukia nemažai lankytojų, ypač daug jų iš užsienio. Galbūt ateityje Smilgiai vykdys ir prekybą internetu. Kol kas produkciją tris kartus per savaitę parduoda Kaune, ūkininkų turgeliuose. Ūkininkai skaičiuoja, kad pusę ūkio pajamų jie gauna iš aliejinių augalų, nors jų plotas, palyginti su javų, daug mažesnis.

„Prekyba turguose – tai ir malonus, ir be galo varginantis darbas. Išvažiuojame nuo ankstaus ryto, baigiame darbą 14–15 val. Ir pavalgyti kartais sunku suspėti tomis dienomis“, – prisipažįsta ūkininkai. Kad produkcija pasiektų pirkėjus kuo šviežesnė, aliejų jie pilsto iš ryto, tad turgaus dienomis tenka keltis saulei dar netekėjus, apie 4–5 valandą.

Ūkininkai įsitikinę, kad prekiaujant būtinai reikia mokėti bendrauti, išsiskirti iš minios, sudominti klientą. Jie tvirtina, kad mokėti parduoti yra netgi svarbiau negu užauginti. Įvedus eurą, prekyba šiek tiek pagerėjo, nes žmonės dar nebuvo suvokę realios euro vertės, viskas atrodė pigu. Tačiau paskui pasijuto smuktelėjimas. Rudenį viskas grįžo į įprastą ritmą.

Aliejų Smilgiai spaudžia labai įvairų. Presą parsivežė iš Vokietijos, kur gyvena Mindaugo sesuo. „Kuo lėčiau spaudi, tuo aliejus kokybiškesnis. Tai vadinamasis šalto spaudimo aliejus. Jei tik padidini greitį, aliejus kaista ir prastėja jo kokybė“, – sako Mindaugas.

Aliejų įvairovė

Šalto spaudimo judrų, kanapių ir sėmenų aliejai žymimi kulinarinio paveldo ženklu. Judrų aliejaus skonis labai malonus, juntamas lengvas krieno ar ropės prieskonis. Be to, judrų aliejus labai ilgai negenda, turi daugiau vitaminų negu linų sėmenų aliejus, o gydomosios jų savybės labai panašios: pakeičia žuvų taukus, padeda skrandžio veiklai. Beje, 2015-aisiais judrų derlius buvo didelis, tad ūkininkams reikės pamąstyti, kur jas padėti.

Kanapių aliejus tinka ir maistui, ir kosmetikai. Mažina cholesterolio kiekį kraujyje, visiškai pakeičia žuvų taukus, jame gausu vitaminų, fermentų. Ieva pastebėjo, kad maži vaikai noriai ragauja kanapių aliejaus, nors natūralių žuvies taukų jiems nė nebandyk siūlyti. Kanapių aliejus galioja 4 mėnesius ir ilgiau – literatūroje rašoma, kad iki metų. „Bet mes stengiamės pirkėjams pateikti kuo šviežesnį, spaudžiame kas savaitę“, – patikina Ieva. „Ir labai džiaugiamės, kad mūsų darbas dar ir padeda žmonėms“, – papildo Mindaugas.

Na, o populiariojo linų sėmenų aliejaus kokybė dėl jo nestabilumo prastėja tiesiog valandomis. Vienintelė išeitis, kuria kiti spaudėjai ir pasinaudoja – pirkti iš Ukrainos ar Italijos geltonuosius sėmenis: jų aliejus neturi tiek daug omega rūgščių ir taip greitai negenda, tačiau ir nėra toks vertingas. „Kuo šaltesniame klimate auginami linai, tuo tamsesni sėmenys subręsta, tuo daugiau omega 3 riebiųjų rūgščių sukaupia ir tuo jie vertingesni – būtent todėl aliejų spaudžiame tik iš savo užaugintų linų“, – paaiškina Mindaugas.

Kai žmonės ateina ir nori nusipirkti visą litrą sėmenų aliejaus, Ieva visada perspėja, kad jis greitai genda, ir rekomenduoja pirkti mažiau. „Žinoma, galima įsigytą didesnį kiekį aliejaus ir laikyti šaldymo kameroje. Patogiausia aliejų supilti į stiklainį ir prireikus su šaukštu pakabinti tiek, kiek reikia“, – praktiškai rekomenduoja Ieva.

Garstyčių aliejus – ne tik gardus salotų pagardas, bet tinka naudoti ir išoriškai įvairiems įtrynimams nuo peršalimo. Mat jis turi stiprų kaitinamąjį poveikį. Patys savo šeimos stalui Smilgiai nuolat naudoja rapsų aliejų, labai mėgsta ir kanapių. Trintos kanapės su druska labai gardu su karštomis bulvėmis. O senojoje literatūroje Ieva surado žinių apie kanapių pieną, dar vadinamą kanapių sriuba. Jį, kaip ir tradicinį aguonpienį, per Kūčias valgydavo lietuviai ir latviai.

Ieva su Mindaugu vis suka galvas, kokių naujų produktų pasiūlyti pirkėjams. Vienas iš tokių – burnočių sėklų spragėsiai. Juos galima valgyti kaip sausus pusryčius, kramsnoti vienus, pabarstyti ant salotų ar sumuštinių, sumalti kartu su kitokiomis sėklomis, berti į sveikuoliškus kokteilius. Burnočių sėklose vidutiniškai yra 15–17 proc. baltymų, 5–8 proc. riebalų, 3,7–5,7 proc. ląstelienos. Labai svarbios žmonių mitybai aminorūgšties lizino, kuri padeda pasisavinti kalcį, burnočiuose du kartus daugiau negu kviečiuose. Be to, burnočiuose beveik nėra gliuteninų, kurie daugeliui sukelia alergiją. Ieškantiems sveiko maisto, ūkininkai gali pasiūlyti ir neseniai pradėtus gaminti belukščių avižų dribsnius. „Pastebėjome, kad šviežiai pagaminti dribsniai daug minkštesni – galima net nevirti, o tiesiog įpilti į jogurtą ar košę ir skanauti“, – sako Ieva.

Svarstymai, kur link sukti ūkį

Kai ūkyje tokia augalų įvairovė, reikia suktis kaip reikiant, norint suspėti visus darbus atlikti laiku. Mindaugas prasitaria, kad dabar jiedu su žmona vis dažniau susimąsto, ką reikėtų keisti. Pirmiausia planuoja atsisakyti krienų. Su jais labai daug vargo. Norint užauginti tinkamas tarkuoti šaknis, vasarą jas reikia iškasti, nuvalyti rankomis, kad neliktų šoninių šaknelių, ir vėl pasodinti. Mat jei lieka šoninės šaknelės, pagrindinė šaknis pradeda krūmytis, o reikia priešingai – kad ji augtų viena ir būtų kuo stambesnė. Šaknis iki kasamo dydžio užauga per 2 metus. Krienai iškasami daržovių kasamąja, tada rankomis tinkamos šaknys atskiriamos nuo mažesnių.

Dar viena bėda – be galo sunku krienus išnaikinti, tame plote jie želia ir želia. Atrodo, jau kiti augalai juos užstelbė, bet, žiūrėk, ir vėl krienų lapai kyšo. „Būna, kad kuli javus, o palei žemę pilna krienų lapų priaugusių: net akis graužia kuliant, nes jie išskiria stiprų dirginantį kvapą“, – pasakoja Mindaugas. Bet kokios cheminės priemonės labai mažai krienus veikia: atrodo, lapai nudžiūsta, tačiau šaknys lieka, ir augalas tuoj vėl sužaliuoja. Vienintelis variantas – sėti aukštus augalus į tuos plotus, ir taip per 5–6 metus krienai bus užstelbti. Arba laikyti pūdymą ir kas savaitę dirbti žemę.

„Tiesą sakant, dabar vis svarstome, kur sukti ūkį – plėsti ar mažinti. Jei plėsimės, bus sunku patiems viską aprėpti, o niekas geriau turgeliuose nepristatys produkto kaip tu pats. Įsileidęs kitą pardavėją, gali susigadinti visą įdirbį, sukauptą per tiek metų. Pirkėjai labai prisiriša prie pardavėjo. Jei kitas žmogus (kartais mus pavaduoja Mindaugo mama) prekiauja, dažnas pirkėjas nė neatpažįsta, kad čia ta pati produkcija. Reikia mokėti parduoti, paaiškinti, padėti žmogui, nes jei to nemokėsi, tai iš viso tavo triūso gali likti tik piššš...“ – šypteli Ieva ir Mindaugas Smilgiai.