Avių Lietuvoje sparčiai daugėja, regis, avininkystė įgauna pagreitį. Tačiau avis auginantiems ūkininkams tenka nuolat ieškoti ne tik naujų rinkų, pirkėjų, bet ir idėjų, kaip šį gyvulininkystės sektorių padaryti patrauklesnį, nes aviena Lietuvoje - ne pirmo pasirinkimo mėsa.

Žilvinas Augustinavičius - vienas tų, kuris tvirtai tiki avininkystės ateitimi. Ne vienus metus puoselėta mintis auginti šiuos gyvulius subrendo 2002-aisiais. Tuomet jis įsigijo mėsinių Vokietijos juodgalvių avių bandą. Turėta žemė ir augalininkystės ūkyje įgyti įgūdžiai labai praverčia auginant ir ruošiant pašarus avims.

O gyvulininkystė Žilvinui artima sritis - jis yra veterinarijos gydytojas, tad jo pasirinkimas mažai ką nustebino. Tik tėvai nebuvo patenkinti Vilniuje gimusio ir augusio sūnaus sprendimu keltis gyventi į kaimą, į mamos tėviškę Anykščių rajone.

Tačiau ūkininku tapęs Žilvinas nesiilgi sostinės gyvenimo. Sutvarko reikalus Vilniuje ar Kaune ir skuba atgal namo į Pasusienį arba pas avis į Varnelius. Dabar jo ūkyje kartu su pakaitinėmis avytėmis yra 730 kergiamų avių - grynaveislių Vokietijos juodgalvių bei mišrūnių.

Iškart pirko nemažą bandą

„Ne viskas auksas, kas auksu žiba", - sako Žilvinas paklaustas, kodėl augalininkystės ūkį iškeitė į avis. Tuo metu, kai jis pradėjo galvoti apie avių auginimą, ir grūdų sektoriuje „nebuvo didelių stebuklų". O prie gyvulių jį visada traukė, ne veltui Veterinarijos akademiją baigė.

Mintys apie avis Žilviną pradėjo lankyti dar studijų laikais. Pagal vieną programą jis išvyko keliems mėnesiams į Airiją, kur teko pasimokyti koledže ir padirbėti avių ūkyje. Tada ir užsikrėtė avininkystės liga. Tačiau iki to laiko, kol atsirado galimybių realizuoti savo svajonę, dar prabėgo nemažai laiko. O ir ryžto reikėjo sukaupti, nes investuoti teko į plyną lauką, paskolų jaunam ūkininkui bankai nenorėjo duoti. Kai vienas bankas vis dėlto patikėjo jo verslo idėja, Žilvinas lengviau atsikvėpė ir žengė pirmuosius žingsnius.

Pasiryžęs auginti avis, iš Vokietijos atsivežė 225 Vokietijos juodgalves ir mėsinių merinosų. Iš karto pirko gana didelę bandą, tikėdamasis greitesnės grąžos. Rizika pasiteisino, nors iš pradžių pasitaikydavo visokių sunkumų. „Atrodo, kad viską gerai žinai, bet kai pradedi veiklą, paaiškėja, kad ne..." - šypteli avių augintojas.

Bet kai labai nori, viską galima padaryti. Žilvinas gana greitai įprato prie gyvulių, kasdien daugėjo ir žinių, kaip su jais elgtis, kaupėsi patirtis. „Nemažai bendrauju su kitų šalių augintojais, patirtimi nuolat dalijamės su kolegomis Lietuvoje. Taip surėmę pečius pamažu ir bandome stumti avininkystės vežimą į priekį", - sako Žilvinas. Tačiau jis pripažįsta, kad lietuviams dar toli iki šimtmečiais avis auginančių vakarų ūkininkų, kol kas dar reikia važiuoti pas juos mokytis, kaip auginti ir užauginti gerą gyvulį.

Vokietijos juodgalves avių augintojas išlaikė grynaveisles, o merinosai virto mišrūnais, nes kaip grynaveisliai nelabai pasiteisino. Mišrūnų mėsa yra geresnė. Jie kergiami su belgų tipo tekseliais, o šių skerdenos ir mėsos-kaulų išeiga yra labai gera.

Ž. Augustinavičiaus ūkio dydis - 280 ha. Pusė jų skirta ganykloms ir saviems pašarams užsiauginti. Avims sėja miežių, avižų ir vikių mišinius. Žemės dar lieka ir javams.

Ūkyje dirba trys nuolatiniai darbuotojai, vasarą papildomai samdomas dar vienas. Kai atsirado daug visuomeninės veiklos, Žilvinas ūkyje praleidžia gerokai mažiau laiko.

Pieninė avininkystė kelis kartus pelningesnė negu mėsinė, tačiau ir investicijų jai reikia nepalyginti didesnių, todėl Ž. Augustinavičius neketina keisti ūkio krypties. „Gerai ten, kur mūsų nėra. Jau nekalbant apie investicijas, turėčiau pamiršti visus visuomeninius darbus, nes darbo pieno ūkyje daug daugiau, tai - gamyba kiekvieną dieną", - sako jis.

Pavėlino ėriavimosi sezoną

Tvartai Ž. Augustinavičiaus ūkyje jau užpildyti, plėstis vietos nebėra. Artimiausiu metu plėtra neplanuojama, nes tam reikėtų labai didelių investicijų. Ūkininkas nori pirmiau užbaigti senus mokestinius įsipareigojimus, kurių dar yra likę.

Avys, pasibaigus ganykliniam laikotarpiui, laikomos dviejuose senuose tvartuose ir mediniame klojime. Svarbiausia, kad joms būtų sausa ir nepūstų skersvėjai, o šalčio jos nebijo. Be to, priduria Žilvinas, žiemą jos nesiėriuoja, tai problemų nėra.

Vyrauja nuomonė, kad avių ėriavimosi sezonas yra žiemą. Tačiau Ž. Augustinavičiaus ūkyje ėriavimosi metas - gegužė, nors jauniklių atvedimo sezonas gali tęstis nuo lapkričio pabaigos ir kai kada net iki vasaros pradžios.

Mintį, kad avims geriau ėriuotis pavasarį, Žilvinui įpiršo airis, pas kurį jis yra dirbęs. „Kai mudu kalbėdavomės, jis man su ironija sakydavo, kad esu turtingas lietuvių ūkininkas, nes mano avys ėriuojasi tvarte, o štai jo, vargšo airio, - lauke", - juokiasi avių augintojas.

Pabandė ir Žilvinas ėriavimąsi pavėlinti iki pavasario, iki gegužės, ir įsitikino, kad tikrai daug geriau, kai ėriukai atvedami ganykloje. Gegužę jau būna šilta, jei kartais ėriukas pasimeta nuo motinos, jis parą gali išgyventi nesušalęs ir be jos, o per tiek laiko paklydėlį tikrai pastebėsi. Ir darbo daug mažiau, kai avys ėriuojasi lauke, nes, ėriuojantis tvarte, kiekvieną turi uždaryti į atskirą gardelį, o po paros jau reikia formuoti panašaus amžiaus ėriukų grupes, tad ir vietos tvarte daugiau reikia. Žiemą atvestiems ėriukams, toliau argumentus vardija Žilvinas, reikėtų duoti papildomai grūdų. Lauke viso to nereikia. Be to, didelis pliusas, kad tuo metu ganykloje jau yra žolės, todėl ir ėriavedžių pienas būna labai geras. O lauke ir aplinka švaresnė. Taip pavasarį atvesti ėriukai iki rudens beveik pasiekia prekinę kondiciją.

Tiesa, tokio kergimo ir ėriavimosi grafiko laikosi tik nedaugelis šalies ūkininkų.

Pavojų kelia krankliai ir vilkai

Žilvinas augina avis ir veislei. Vokietijos juodgalvės brangesnės, o kam reikia pigesnių, perka ir mišrūnus.

„Paklausa veisliniams gyvuliams, didėjant avių skaičiui, logiškai mąstant, turėtų irgi didėti, bet taip nėra. Lietuvos ūkininkams dar trūksta žinių apie veislininkystę, kai kurie pirkdami aviną žiūri, kad tik būtų su kojomis, su kailiu ir pigus. Genetika dar mažai kam svarbi, augintojai kol kas nemąsto apie veislinio gyvulio genetikos svarbą ir įtaką būsimai bandai. Bet rinka anksčiau ar vėliau sustatys viską į savo vietas. Kai prasto ėriuko nebeparduos, tada pradės galvoti, kur slypi problema", - aiškina Ž. Augustinavičius.

Veislinės ėriavedės auginamos maždaug iki 8 metų - kol joms pradeda kristi dantys ir jos nebegali prasimaitinti. Paprastesnių veislių gyvena ir iki 10 metų, nors mokslininkai dėl kai kurių ligų pavojaus jų nerekomenduoja laikyti ilgiau kaip iki 6 metų.

Pašarus avims ūkininkas augina ir gamina pats, turi įsigijęs visą būtiną pašarų ruošimo techniką, kurią pirko gavęs ES paramą (yra įgyvendinęs Nitratų direktyvos projektą ir dukart pasinaudojo supaprastintąja parama) ir pridėjęs savo lėšų.

Tokiai bandai pašarų reikia nemažai - sezonui 1 200 ritinių šienainio ir 500 šieno, taip pat šiaudų. Tokiems kiekiams pasigaminti jau reikalinga sava technika. Vien avims prižiūrėti užtektų tik krautuvo.

Avių racionas nėra sudėtingas - joms svarbiausia duoti šieno ir šienainio iki soties. Papildomai nepamiršti - laižomosios druskos, nes kai tik jos pradeda stigti, avys pradeda graužti molines tvarto sienas. Molį avys ir šiaip mėgsta, vienas stambiausių šalies avių augintojų Giedrius Prakapavičius Žilvinui yra pasakojęs, kad Prancūzijoje ėriukams kai kur į lovius beriama molio granulių, kad galėtų jas laižyti. Prancūzų ūkininkai pasakojo, neva šios granulės yra labai gera viduriavimo profilaktikos priemonė.

Ėriukų viduriavimas - viena iš opesnių avių augintojų problemų. Jis būna įvairios kilmės, o pavojingiausias - sukeltas parazitų. Parazitozės - didžiausia avininkystės bėda. „Jos negali nepastebėti, juolab užleisti, nes kitaip gali patirti milžiniškų nuostolių", - veterinariją Žilvinas gerai išmano.

Suprasdamas šį pavojų, augintojas kiekvienais metais laboratorijoje daro koprologinius tyrimus iš ganyklose surinktų išmatų ir pagal gautas išvadas taiko antihelmintikus. Tai veikia.

Žilvinui sunkiausias metas vasarą - ir avys dar ėriuojasi, ir atvestiems jaunikliams reikia daug dėmesio, ypač juos reikia saugoti nuo kranklių, kurie tik gimusius ėriukus mėgsta sulesti. Paaugusius taip pat reikia saugoti, kad neištrūktų iš aptvaro ir nenusiaubtų kaimynų pasėlių.

Problemų kelia ir vilkai. Šie į bandą buvo įsisukę 2013aisiais, kelis ėriukus sudraskė ir 2014 m. Šiemet vilkai 6 ėringas avis pasiglemžė Varnelių kaimo kaimynystėje, Janušavoje. „Manau, man padėjo avis apsaugoti elektrinis piemuo", - sako Žilvinas.

Jo teigimu, bėda ta, kad vilkų gynėjams problema yra avių augintojai. „Lyg tai mes užimame ir plečiamės, ypač Rytų Lietuvoje, į teritorijas, kur anksčiau nebuvo gyvulių, kur vilkai gyvena. Taigi konfliktas užprogramuotas. O ir kompensacijos šiai dienai yra nesąžiningos. Nors jokia kompensacija nepadės įveikti sielvarto, kai pamatai išdraskytą vaikingą avį", - kalba Ž. Augustinavičius.

Asociacija ieško ir rinkų, ir galimybių

Tuo metu, kai Ž. Augustinavičius kūrė avių ūkį, avininkystė Lietuvoje buvo pasiekusi dugną - šių gyvulių šalyje tebuvo likę apie 10 tūkst. O štai 2015ųjų vasarą, sako, jų skaičius padidėjo iki 165 tūkst. Tai sparčiausiai augantis gyvulininkystės sektorius Lietuvoje.

„Kai vyko Lietuvos derybos su ES dėl kvotų išmokoms už ėriavedes, mes sakėme, kad per keletą metų avių skaičius šalyje padidės iki 100 tūkst. Bet niekas tuo netikėjo. Todėl buvo patvirtinta 17,5 tūkst. ėriavedžių kvota, kuriai buvo skirtas 650 tūkst. litų pinigų krepšelis. Dabar ši kvota viršijama 4 kartus, o išmokų suma liko ta pati. Taigi už ėriavedę išmokų augintojai gauna vos kelis eurus", - sako avių augintojas.

Nepaisant to, avių skaičius kasmet didėja. Žilvino teigimu, tam įtakos turi gana palanki Žemės ūkio ministerijos politika gyvulininkystės atžvilgiu ir afrikinis kiaulių maras. Buvo parengta specia li programa, pagal kurią vietoje kiaulių ūkininkai galėjo pirkti avis. „Tačiau šioje avininkystės sėkmės istorijoje yra vienas „bet" - daugėja ne prekinių ūkių, o smulkių avių augintojų, ir kol kas didelis klausimas, kiek jų avis augins savo reikmėms, o kiek prekinei gamybai", - pastebi Ž. Augustinavičius.

Be to, jo teigimu, visoje ES avienos rinka yra gana suvelta. Jau buvo nusistovėjusios prekybos vietos ir rinkos, tačiau 2015 m., sumažėjus avienos vartojimui Prancūzijoje, jos pasikeitė. Britai su savo milijonine avienos produkcija persikėlė į kitas šalis, tarp jų ir į tas, kur veždavo lietuviai ir kitų Baltijos šalių augintojai - į Vokietiją, Olandiją. Taigi, eksportas į šias šalis iš Lietuvos sustojo, tad kai kuriuose Lietuvos regionuose dėl mėsos realizavimo iškilo nemažai problemų. O didžiausia avienos pasiūla Lietuvoje būna rudenį, tad praėjęs ruduo avių augintojams nebuvo labai linksmas.

„Esame priversti ieškoti kitų išeičių. Avių augintojų asociacija lygiai prieš metus įkūrė kooperatyvą „Avininkas", kuris kooperuotai prekiauja mėsa Lietuvoje. Nors ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, tačiau ėrienos pardavimai vietos rinkoje didėja. Taip pat jau galvojame apie avienos perdirbimą", - apie ambicingus planus pasakoja Ž. Augustinavičius. Toks kooperatyvo modelis labai pasiteisino Ispanijoje, kuris per 20 metų išaugo nuo 20 iki 2 tūkst. narių.

Kooperatyvo veiklos pradžia buvo sunki, bet po truputį įsivažiuoja. Maisto pramonės technologijos, anot Žilvinio, kainuoja beprotiškus pinigus. Bet pagalbos ranką ištiesė G. Prakapavičius, skolinantis kooperatyvo reikmėms savo skerdyklą. „Bent turėjome nuo ko atsispirti. Tačiau reikės dar daug ko, jeigu imsimės perdirbimo ar pusfabrikačių gamybos", - sako Ž. Augustinavičius.

Jo ūkyje prekyba avimis su maža pertrauka vasarą vyksta beveik ištisus metus. Pastaruoju metu Žilvinas parduoda daugiausia gyvas avis kooperatyvui, kuris pats jas skerdžia ir realizuoja mėsą. Mėsai skerdžiami ėriukai iki metų laiko, jų skerdena turi sverti iki 25 kg. Jeigu ėriukas bus gerai įmitęs, jo ir mėsos kokybė bus gera.

Pasak Žilvino, ėriena - labai sveika ir vertinga mėsa. Tačiau jos kaina niekada negalės konkuruoti su kiaulienos ar paukštienos, nes skiriasi auginimo technologijos, be to, avis per metus atveda 1-2 ėriukus, o paršavedės dideliuose kompleksuose - iki 25 paršelių. „Bet svarbiau už kainą turbūt yra vartojimo tradicijos. ES atlikti tyrimai rodo, kad ėrieną rečiau renkasi jauni vartotojai, nes egzistuoja stereotipinė nuomonė, kad ši mėsa yra sunkiau paruošiama, šeimininkės baiminasi, kad nemokės jos pagaminti. Štai dėl ko matau perdirbimo perspektyvą - tiekti į rinką pusiau paruoštus produktus, kuriuos beliktų dėti į puodą ar ant grotelių", - pasakoja Ž. Augustinavičius.

Rūpesčių kelia kailių realizavimas - juos parduoti sunku. O visą vilną nuperka siūlų, veltinių gamintojai. Tačiau už ją gauti pinigai tik padengia avių kirpimo kaštus.

Avininkystė - dar ieškojimų kelyje

Ž. Augustinavičius dvejus metus yra Avių augintojų asociacijos vadovas, tad jam tenka derinti ūkininkavimą ir visuomeninį darbą.

„Tikiu avininkystės ateitimi. Nors dabar jau lengviau negu buvo pradžioje, mes dar esame nestabiliame kelyje, kol kas nenusistovėję santykiai tarp prekybininkų, augintojų, tarp vaistų tiekėjų. Bet neabejoju, kad ateityje viskas susiklostys kitaip, atsiras tam tikra tvarka, bus mažiau chaoso, ir ūkininkas tiesiog galės užsiimti savo tiesiogine veikla - gerai užauginti gyvulį ir jį realizuoti. Kooperatyvas turėtų būti pirmasis žingsnis ir infrastruktūros dalis", - įsitikinęs avių augintojas.

O sunkiausia Žilvinui - popierizmas. Sako, kad jis ne tik nesibaigia, bet jo tik daugėja. „Ačiū bent už informacinę gyvulių registravimo sistemą, kad jau galima dirbti kompiuteriu, nebereikia visko ranka perrašinėti, - atsidūsta ūkininkas. - Kaip vienas Anykščių ūkininkas išsireiškė - šulinys dokumentų. Tad šis darbas ir sunkiausias, ir labiausiai nemėgstamas. Prie gyvulio daug paprasčiau."

Kiekvieną laisvą minutę Žilvinas atiduoda šeimai. Su žmona, pedagoge Neringa, jie augina tris vaikus. Vyriausiajai Vincentai - 17, viduriniajai Kornelijai - 13, o mažajam Juozui - 9 metai. Šeimos jaunėlis labai noriai važiuoja į ūkį, bet jam labiau rūpi technika negu avys.

Vis dėlto Žilvinas tiki, kad nuo jaunystės puoselėtas noras turėti avių ūkį bus ne tik atgaiva širdžiai, bet ir užtikrins vaikų ateitį ar bent jau suteiks jiems pagrindą po kojomis.