Žemės ūkio versle darbo teisiniai santykiai ir problemos nėra kasdienybė, paprastai jos prisimenamos tada, kai iškyla konkreti situacija (pavyzdžiui, Valstybinei darbo inspekcijai nustačius pažeidimus, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbuotojui paviešinus ar pasinaudojus konfidencialia informacija ar esant darbo ginčui tarp darbuotojo ir darbdavio). Šiame straipsnyje - apie pagrindines praktines problemas, su kuriomis gali susidurti ūkis kaip darbdavys ir kurioms reikėtų ruoštis iš anksto.

Ūkiuose dažnai darbuotojai samdomi darbui ne metams, o tik pagrindinių darbų metu. Jei ūkyje dirbantys mechanikai, jų pagalbiniai darbininkai turi darbo visus metus (ar tiesiog nenorima jų atleisti siekiant išlaikyti ūkyje), tai kiti pagalbiniai darbininkai pasibaigus sezonui ūkyje nebeturi ką veikti. Vis dėlto pagal bendras darbo teisės normas atleisti tokius asmenis gali būti sudėtinga, tad to vengdami ūkiai paprastai sudaro sezoninio darbo sutartis.

Sezoninė darbo sutartis - tai terminuota darbo sutartis, atitinkanti sezoninių darbų sąrašą. Šį sąrašą tvirtina Vyriausybė, siekdama, kad sezoninio darbo pavadinimu prisidengdami darbdaviai negalėtų piktnaudžiauti ir samdyti darbuotoją ne sezoniniams darbams atlikti.

Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip 8 mėnesiai (vienas po kito einančių 12 mėnesių laikotarpiu). Antai Vyriausybė yra nustačiusi, kad žemės ūkio produkcijos auginimas, derliaus nuėmimas atvirame lauke, paruošimas ir supirkimas sezono metu yra sezoniniai darbai. Be to, į sezoninių darbų sąrašą patenka ir miškų ūkio darbai: sėklų rinkimas ir jų paruošimas sėjai, dirvos parengimas miško želdiniams, miško želdinimas, želdinių priežiūra, daigynų įveisimas ir priežiūra, miško kenkėjų ir ligų apskaita ir stebėjimas, miškų valymo darbai, medelių sodinimo ir želdinių priežiūros darbai kaimo sodybose, miškotvarkos lauko darbai. Taigi žemės ir miško ūkiui darbų sąrašas yra gana ilgas, ir ūkis gali laisvai pasamdyti asmenį trumpesniam nei vienų metų laikui, o vėliau jį atleisti.

Visiškos materialinės atsakomybės sutartys

Ūkyje pasitaiko atvejų, kuomet dėl darbuotojo nerūpestingumo, aplaidumo ar netgi piktybiškumo ūkis patiria nuostolių (žūva dalis derliaus, sugadinama brangi technika, išplinta ligos ir kt.). Bendra įstatymų taisyklė sako, kad tokiu atveju darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio - taigi darbuotojų atsakomybė yra ribota. Siekdami didinti darbuotojų atidumą, o žalos atveju turėti galimybę iš darbuotojų išieškoti visus nuostolius, žemės ūkio versle veikiantys subjektai sudaro visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurias darbuotojo atsakomybė tampa neribota.

Visiškos materialinės atsakomybės sutartys gali būti sudaromos su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, taip pat sutartys - dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pavyzdžiui, vienoje Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar techniką vairuojantis asmuo privalo atsakyti už visą technikai padarytą žalą. Teismas nustatė, kad su asmeniu yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, techniką jis vairavo nerūpestingai, o žala buvo jo neteisėtų veiksmų padarinys. Teismas padarė išvadą, kad darbuotojas privalo atlyginti visus patirtus nuostolius. Įstatymai leidžia visiškos materialinės atsakomybės sutartį sudaryti ir su darbuotojų grupe (pavyzdžiui, kai nuostoliai kyla dėl kelių darbuotojų kaltės). Tokiu atveju žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai.

Darbuotojo atliekamų darbų ir pareigų, kurias vykdant kyla visiška atsakomybė, sąrašą privaloma pateikti kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra ‒ darbo tvarkos taisyklėse. Sutartyje apibrėžiama, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys. Toks tikslus sąrašas itin svarbus kilus ginčui. Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo atvejį, kuomet darbdavys reikalavo iš darbuotojo atsakomybės dėl dingusių lėšų (darbuotojas teigė, kad lėšų net nebuvo matęs, o darbdavys - kad darbuotojas privalėjo tinkamai lėšas inkasuoti, o kadangi to nepadarė, yra kaltas). Teismas nustatė, kad bendrovės vidaus tvarkos taisyklėse darbuotojui nebuvo apibrėžta aiški pareiga perskaičiuoti pinigus, taip pat nebuvo apibrėžta pareiga inkasuoti turimas lėšas. Todėl darbuotojui negali kilti atsakomybė už tai, kas nebuvo numatyta kaip jo darbo funkcijos, nebent būtų įrodyta, kad darbuotojas lėšas pasisavino (darbuotojo neteisėti veiksmai).

Žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų

Žemės ūkio versle nelaimingų atsitikimų priežastys paprastai būna dvi: darbdaviai nepasirūpina, kad darbuotojai turėtų visas darbo saugos priemones; darbuotojai, turėdami tokias priemones, patys jomis rūpestingai nesinaudoja. Iki šiol pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojai į darbą ateina neblaivūs, tvarko žemės ūkio techniką jos neišjungę, nesilaiko esminių saugos reikalavimų. Šios priežastys lemia sunkius ar net su mirtimi susijusius nelaimingus atsitikimus darbe.

Įstatymai numato, kad draudžiami įvykiai (kada darbuotojui priklauso kompensacija) gali atsitikti darbo metu arba vykimo į / iš darbo metu. Nelaimingas atsitikimas darbe - tai įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį, atliekant darbo funkcijas ar būnant darbo vietoje, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl kurio darbuotojas miršta, kuris yra nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe. Nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo - įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir:

• gyvenamosios vietos;
• ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis;
• vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu;
• kitos darbovietės.

Taigi valstybei gali tekti skirti kompensaciją, o darbdaviui - atlyginti nuostolius ne tik tuo atveju, kai darbuotojas atlieka darbo funkcijas, tačiau ir tuomet, kai darbuotojas vyksta iš / į darbą. Svarbu pažymėti, kad apie nelaimingus atsitikimus darbdavys privalo informuoti Valstybinę darbo inspekciją, kuri atlieka tyrimą, dėl ko atsitiko nelaimingas atsitikimas. Sunkaus ar mirtino nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas turi būti baigtas per 20 darbo dienų nuo įvykio. Lietuvos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius ar jo pavaduotojas, atsižvelgdami į tyrimo sudėtingumą ir Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus, tiriančio nelaimingą atsitikimą darbe, motyvuotą prašymą, gali pratęsti tyrimo trukmę ne ilgiau kaip dar 20 darbo dienų.

Baigus sunkaus ar mirtino nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius surašo aktą. Praktikoje pasitaiko, kad dėl nelaimingo atsitikimo yra kalti abu - ir darbuotojas (pavyzdžiui, dėl to, kad buvo neblaivus) ir darbdavys (pavyzdžiui, dėl to, kad nebuvo laikomasi visų darbo saugos reikalavimų). Aukščiausiasis Teismas tokias situacijas sprendžia ne darbdavio naudai. Pavyzdžiui, vienoje Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad SODRA dėl darbuotojo mirties atsisakė mokėti kompensaciją jo nepilnamečiams vaikams dėl to, kad darbuotojas žuvo būdamas neblaivus. Tuomet darbuotojo giminaičiai kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš darbdavio. Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad sunkių ar mirtinų nelaimingų atsitikimų atvejų darbuotojo neblaivumas dar nereiškia, kad darbdaviui nekyla atsakomybė. Būtina ištirti, kokių veiksmų darbdavys ėmėsi tam, kad užtikrintų, jog darbuotojas darbe būtų blaivus. Be to, vien tai, kad darbuotojas yra neblaivus, neatleidžia darbdavio nuo pareigos užtikrinti būtinus saugos standartus darbe. Atsižvelgdamas į tai, kad darbo saugos standartų nebuvo laikomasi, teismas nusprendė, kad darbdavys privalo mokėti kompensaciją mirusio darbuotojo giminaičiams.

Nekonkuravimas ir konfidencialios informacijos išsaugojimas

Augant konkurencijai, žemės ūkio versle svarbiais dalykais tampa nekonkuravimas ir konfidencialios informacijos išsaugojimas. Praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet išeinantis iš darbo darbuotojas su savimi pasiima įvairios įmonei priklausančios informacijos (pavyzdžiui, bendrovės, jos klientų, partnerių komercines paslaptis, informaciją apie verslo ryšius, klientų ir partnerių sąrašus, kontaktinių asmenų rekvizitus ir kt.). Dėl šių veiksmų darbdavys patiria nuostolių - ilgus metus megzti kontaktai yra atskleidžiami konkurentams, daug investicijų ir inovacijų reikalavęs projektas yra tiesiog nukopijuojamas.

Dažnas žemės ūkio verslininkas apie šią problemą susimąsto tik po to, kuomet darbuotojas jau yra išėjęs iš darbo. Tokiu atveju teismuose darbdaviui tampa sudėtinga apsaugoti savo teisėtus interesus. Vienas darbdavys kreipėsi į teismą, reikalaudamas atlyginti žalą dėl darbuotojo atskleistos konfidencialios informacijos. Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad darbdavio reikalavimai nėra pagrįsti, nes bendrovėje nebuvo išsamių nurodymų, kas yra laikoma konfidencialia informacija, sąrašo, be to, darbdavys konkrečiai neįrodė, kokius nuostolius jis patyrė dėl vienų ar kitų buvusio darbuotojo veiksmų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl nuostolių atlyginimo.

Tam, kad būtų išvengta panašių incidentų, žemės ūkio verslo profesionalai su darbuotojais turėtų sudaryti konfidencialios informacijos saugojimo, taip pat - nekonkuravimo susitarimus. Aiškiai aptarus, kas yra laikoma konfidencialia informacija, vilioti darbuotojus, o nuviliotiesiems - pagal susitarimą pasiliekant teisę drausti nustatytą laiką užsiimti panašia kaip darbdavio veikla (pažymėtina, kad už tai reikėtų mokėti kompensaciją), darbdavys lengviau galėtų apsaugoti savo teisėtus interesus.