Pastaraisiais metais braškės daugiausia auginamos eilėmis lygiame dirvos paviršiuje. Populiarėja ir jų auginimas žemose, plėvele mulčiuotose, lašeliniu būdu laistomose lysvėse. Taip pat braškynai pradeda sparčiai plisti naujo tipo tuneliniuose nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose. Kokie šių technologijų privalumai ir trūkumai?

Vertinant šiandieninę šalies verslinių braškynų situaciją, reikia prisiminti pastarųjų dešimtmečių istoriją. Lietuvoje versliniu braškių auginimu ypač domėtasi prieš 15-20 metų. Tuo metu buvo iškilusi dilema, kokius žemės ūkio augalus auginti, kad būtų galima pakankamai uždirbti ir pasiturinčiai gyventi. Dalis žemės turinčių žmonių, matydami uogų kainas turguose ir tikėdamiesi „greitų" pinigų, pradėjo verslinį braškių auginimą. Juk iš visų daugiamečių sodo augalų braškės greičiausiai duoda derlių. Tuo laikotarpiu verslinių braškynų plotas Lietuvoje buvo per 700 ha.

Remtasi tradicine verslinių braškių auginimo technologija - augintos eilėmis lygiame dirvos paviršiuje. Uogų nokimo ankstinimo priemonių buvo taikoma labai mažai, o derėjimo pratęsimo priemonės visai netaikytos. Parinktų skirtingo sunokimo laiko veislių braškių derėjimas šalyje tęsdavosi vos 3-4 savaites. Neatsitiktinai Lietuvoje 2-3 savaites braškių pasiūla būdavo didelė ir atrodydavo, kad yra braškių perteklius, o ne sezono metu braškių rinkoje beveik nebuvo.

Dažnai didesnius verslinius braškynus naujai įveisę ūkininkai uogas realizuodavo per sezoną, kai braškės būdavo pigiausios ir jų dažnai net neišpirkdavo. Tuo metu uogos buvo parduodamos vartoti šviežios, nes žaliavos perdirbimo pramonei reikėjo labai mažai, o šaldiklių ūkis, kuris gali užšaldyti sezono metu perteklinį uogų kiekį ir patiekti tolesniam perdirbimui bet kuriuo metų laiku, tik pradėjo kurtis.

Naujos technologijos ir derėjimo paankstinimas

Ieškant išeičių iš susidariusios nepalankios verslinės braškininkystės padėties, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute buvo bandomos naujos braškių auginimo technologijos, tinkamos šalies agroklimato ir ekonominėms sąlygoms. Tikslieji bandymai buvo atliekami tiriant braškių auginimą plėvele mulčiuotose laistomose lysvėse ir nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

Tyrimais nustatyta, kad mūsų agroklimato sąlygomis braškes auginti žemose plėvele mulčiuotose ir lašeliniu būdu laistomose lysvėse ekonomiškai apsimoka. Iki rugpjūčio vidurio kokybiškais daigais įveistuose braškynuose jau kitais metais gaunamas apie 20 t/ha puikios kokybės uogų derlius. Esant tokiam derlingumui ir nepriekaištingai uogų kokybei, per dvejus braškyno eksploatacijos metus atsiperka braškyno įrengimo ir priežiūros išlaidos, gaunamas didesnis arba mažesnis pelnas.

Taip pat didelę reikšmę turėjo braškių derėjimo sezono paankstinimo priedangomis ir derėjimo sezono suvėlinimo labai vėlyvų ar remontantinių braškių veislių auginimo tikslieji tyrimai, atlikti tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijos Sodininkystės ir daržininkystės katedroje ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Šių tyrimų rezultatų įgyvendinimas ir Lietuvos braškininkų sukaupta patirtis lankantis įvairiose užsienio šalyse leidžia gamybinėmis sąlygomis užtikrinti ekonomiškai pagrįstą nepertraukiamą braškių derėjimą mūsų klimato sąlygomis iki pusės metų.

Pastaraisiais metais pastebime platų abiejų braškių auginimo technologijų taikymą: kai braškynas įveistas eilėmis lygiame dirvos paviršiuje ir žemose plėvele mulčiuotose lašeliniu būdu laistomose lysvėse. Taip pat pradeda sparčiai plisti braškių auginimas naujo tipo tuneliniuose nešildomuose polietileniniuose šiltnamiuose. Abi šios braškių auginimo technologijos turi privalumų ir trūkumų.

Auginant braškes tradiciškai eilėmis lygiame dirvos paviršiuje, pastebimi šie privalumai: mažiau pašąla kereliai besniegėmis žiemomis ir mažiau išretėja braškynas plintant pašaknio ligoms, nes išnykusių kerelių vietoje dažnai įsišaknija nauji braškių daigai. Braškynas dėl mažesnio pašalimo ir lengvesnio naujų daigelių įsišaknijimo eilėse būna ilgaamžiškesnis.

Iš trūkumų pažymėtina tai, kad ne visi braškininkai tiksliai ir laiku panaudoja leistinus herbicidus nuo piktžolių. Be to, efektyvių braškėms skirtų herbicidų yra nepakankamai. Taikant šią auginimo technologiją, dažniausiai braškynas ilgesnį laikotarpį būna „jaunas" - kitaip tariant, nedera arba dera menkai, o priežiūros darbus atlikti vis tiek reikia.

Auginant braškes žemose, plėvele mulčiuotose, lašeliniu būdu laistomose lysvėse, vienas iš privalumų yra tai, kad kokybiškais daigais tinkamai ir laiku įveistas braškynas greičiau duoda gausų ir puikios kokybės uogų derlių. Braškyno priežiūrai reikia tik nedaug herbicidų arba iš viso jų nereikia.

Trūkumas, kad šaltomis žiemomis, kai sniego danga nepastovi, braškynas daugiau pašąla. Dažnai dėl kerelių pašalimo ar išplitusių pašaknio ligų uogynas išretėja. Braškyne auga tik pasodinti augalai ir visai neįsišaknija nauji. Dėl minėtų priežasčių braškynas būna trumpaamžiškesnis.

Geriausia vieta braškynui

Prieš veisiant verslinį braškyną, nepriklausomai nuo to, kokia auginimo technologija bus pasirinkta, labai svarbu rasti tinkamą žemės plotą. Geriausia, kad braškėms skirtas plotas būtų pakilesnėje reljefo vietoje ir turėtų nors ir nedidelį nuolydį. Labai svarbu nepasodinti braškynų lomose, kur kaupiasi paviršinis vanduo ar šaltas oras žiemą ir per šalnas.

Geriausiai uogoms auginti tinka vidutinio sunkumo priemoliai ar priesmėliai. Ruošiant dirvą labai svarbu žemės dirbimu sunaikinti kuo daugiau iš sėklų dygstančių piktžolių, o daugiametes piktžoles per pūdymavimą suželdinti ir nupurkšti veikliosios medžiagos glifosato turinčiu herbicidu.

Ruošiant lauką braškynui, labai svarbu dirvą praturtinti organinės medžiagos. Anksčiau braškynui skirtas laukas visada būdavo tręšiamas mėšlu, o šiuo metu, kai jo trūksta, reikėtų braškėms skirtame plote išauginti ankštinių-miglinių augalų mišinį, garstyčias ar rugius žaliajai trąšai. Baigiant lauką ruošti prieš braškių sodinimą, reikia jį patręšti mineralinėmis trąšomis, atsižvelgus į dirvožemio turtingumą, kuris nustatomas padarius dirvožemio agrochemines analizes.

Braškes auginant eilėmis lygiame dirvos paviršiuje, daigai sodinami specialia daržovių daigų sodinamąja mašina, o dirva tarpueiliuose purenama plokščiapjūviais noragėliais ar, dar geriau, specialiomis frezomis.

Nusprendus braškes auginti lysvėse, pirmiausia tinkamai paruoštoje ir gerai išpurentoje dirvoje specialia mašina padaromos lysvės, klojama laistymo juosta ir lysvė užklojama plėvele, kuri tarpueilių šonuose prispaudžiama. Braškių kerelių šaknims geriausios drėgmės ir oro sąlygos susidaro, kai lysvės būna aukštos. Lietuvos agroklimato sąlygomis, kai žiemos būna su nepastovia sniego danga ir labai šaltais laikotarpiais, aukštos lysvės braškininkystėje netinka, nes jos žiemą gali peršalti, ir pasodintos braškės žus. Todėl Lietuvoje formuojamos žemos lysvės, o tarplysviai mulčiuojami šiaudais. Braškynų priežiūros metu tarplysviuose augančios piktžolės dažniausiai šienaujamos ar kartais nupurškiamos kontaktiniais herbicidais.

Gamybinė patirtis parodė, kad lietingais 2014 m. ir be laistymo auginamos braškės dėl pakankamo kritulių kiekio išaugino puikios uogų kokybės derlius. 2015-aisiais, kai tvyrojo didelė sausra, be laistymo sistemų panaudojimo braškės išaugino labai mažą ir prastos kokybės derlių, o kitur nelaistytos braškės net visai išdžiūvo. Prieita prie išvados: kadangi Lietuvoje vandens režimas atskirais vegetacijos laikotarpiais labai nepastovus, dirvos drėgmės optimizavimas braškyne gali labai prisidėti prie gausaus ir kokybiško uogų derliaus.

Keičiasi požiūris į tręšimą

Keičiantis braškių auginimo technologijoms, o ypač atsirandant naujoms - puviniams atsparioms ir kietas uogas nokinančioms - veislėms, keičiasi ir požiūris į tręšimą. Anksčiau braškės tręštos saikingai, nes dažniausiai augintos jautrios puviniams veislės, o siekiamas derlingumas geriausiu atveju buvo 8-10 t/ha.

Šiuo metu dažniausiai auginamos potencialiai labai derlingų, tvirtomis uogomis ir nelinkusių pūti veislių braškės. Todėl jas tręšti galima žymiai gausiau. Intensyvinant ir kartu optimizuojant braškių mitybą, kai siekiama užtikrinti gausius ir puikios kokybės uogų derlius, būtina atsižvelgti į dirvoje esančias maisto medžiagas, granuliometrinę sudėtį, humuso ir pH kiekį, auginamų veislių ypatybes, augalų amžių ir taikomą auginimo technologiją.

Toliau plečiant ir stabilizuojant braškininkystės verslą Lietuvoje, reikia ieškoti mūsų šalies oro sąlygomis tinkamiausių veislių, būtina identifikuoti svarbiausias atskirų derėjimo laikotarpių veisles. Verta toliau ilginti braškių derėjimo laikotarpį ir, naudojant derėjimo paankstinimo ir suvėlinimo priemones, jį išlaikyti bent pusę metų. To galima pasiekti statant šiuolaikinius tunelinius šiltnamius bei auginant remontantines braškes.

Labai svarbu, taikant bet kurią braškių auginimo technologiją, optimizuoti braškių aprūpinimą drėgme, užtikrinti tinkamą mitybą. Besikeičiančio klimato sąlygomis tapo aktualu profesionalus paplitusių ir ypač naujų ligų sukėlėjų bei kenkėjų identifikavimas, jų žalingumo slenksčių nustatymas ir laiku atlikta efektyvi kontrolė.

Pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja atsitiktinių braškių augintojų, lieka gerai savo sritį išmanantys verslininkai. Braškių uogų derliai ir jų kokybė dėl atsakingo augintojų požiūrio, naujų šiuolaikinių veislių parinkimo ir naujausių braškynų veisimo, priežiūros technologijų įdiegimo pastebimai pagerėjo ir turi tendenciją toliau gerėti.

Sujungus tiksliųjų mokslinių tyrimų rezultatus, pažangią gamybinę verslinių braškynų patirtį ir Europines lėšas, galima išplėsti verslinę braškininkystę ir užauginti pakankamą desertinių bei perdirbimui skirtų uogų kiekį. Kartu padidinti desertinių ir šaldytų uogų eksportą.