Žemės ūkio technika prekiaujančiai bendrovei „Ivabaltė" šiemet rugpjūtį sukako 20. Reikšminga įmonei data buvo paminėta prieš pat didžiąsias šventes. Į įmonės technikos prekybos ir aptarnavimo centrą Saviečiuose susirinko per 700 žemdirbių, kurie išvydo svarbiausią ateinančio sezono naujieną - Fendt Vario 1000 serijos traktorių. Apie įsuktą verslą, pakilimus ir nuosmukius, apie tai, kas svarbu plėtojant verslą, kalbamės su 20 metų įmonei vadovaujančiu Irmantu TARVYDŽIU.

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų?

Nuotaikos nėra blogos. Tiesa, kad šiandieninė rinka nelabai džiugina ne tik Lietuvos įmones. Nuosmukis jaučiamas daugumoje Europos valstybių. Nepaisant to, ilgalaikės perspektyvos tebėra optimistinės, nes žmonių populiacija tebeauga ir žemės ūkio produktų poreikis taip pat. Dauguma užsienio kompanijų jau kitąmet prognozuoja finansinių kreivių kilimą.

Penkiolika metų mes, kaip ir dauguma žemės ūkio įmonių šalyje, augome. Šiandien žemės ūkio technikos rinkoje vyrauja laikinas sąstingis. Tai nėra nenormalu, anksčiau ar vėliau pardavimo situacija turėjo įeiti į tam tikras vėžės. Augimas negali būti nuolatinis.

Galutinių technikos registracijos duomenų dar nėra, tačiau jokia paslaptis, kad šiemet naujų traktorių pardavimas šalyje smuko. Tam turi įtakos daug veiksnių. Bene svarbiausias - vėluojantis Europos Sąjungos paramos programų startas. Ūkininkai neturi atsakymų, delsia investuoti, nežino, ar jų projektai bus patvirtinti. Tiems, kurie nenori atsilikti nuo modernizacijos tempų, mes teikiame finasvimą itin palankiomis sąlygomis.

Ypač sudėtinga pieno ūkių padėtis. Dėl itin kritusių pieno supirkimo kainų bankai nelinkę jų finansuoti. Pienininkystės sektoriaus krizė taip pat turiįtakos mūsų veiklos rezultatams. Pieno ūkių investicijų dalis technikos rinkoje sudarydavo apie 30 proc. Tai ženklus skaičius. Šiandieninis žemės ūkis „serga", bet dauguma ligų yra įveikiamos. Vertinant ilgalaikes perspektyvas, „pasveiks" ir žemės ūkis.

Žvelgiant į kitą medalio pusę, visos krizės turi ir savų privalumų. Peržiūrėjome savo veiklą, susitvarkėme taip, kad padidėtų dirbančių žmonių apkrova, jų darbo efektyvumas. Dabar daugiau skaičiuojame. Jei nebūtų atėjęs toks sunkmetis, gal į šituos dalykus nebūtume atkreipę dėmesio. Atsisakėme žmonių, be kurių dirbti galime. Kolektyvas išgyveno tam tikrą šoką, tačiau dabar tas sukrėtimas praeityje.

Ar žvelgdami į praeitį, galite tvirtinti, kad viską padarėte taip, kaip norėjote, ar visi tikslai pasiekti?

Startavome nuo nulio. Neabejotina, kad padarėme daug. Naują technikos prekybos ir paslaugų centrą statėme per krizę, kai statybų kainos buvo mažiausios. Galbūt galėjome padaryti dar daugiau, o gal būtume išvystę kitą veiklą. Pavyzdžiui, verstis prekyba augalų apsaugos priemonėmis ir trąšomis būtų lengviau negu pardavinėti žemės ūkio techniką. Jei būtume orientavęsi į tai, galbūt šiandien kalbėtume ne apie žemės ūkio mašinas, o chemikalus.

Mes dar teikiame pervežimo paslaugas, kurios irgi labai priklauso nuo krizių. Laimei, ši mūsų įmonės veiklos sritis pastaruoju metu laikosi kiek geriau, nes degalų kainos smuktelėjusios, o pervežimo - nesumažėjusios. Buvo metas, kai teko sumažinti vilkikų parką. Dabar turime apie 50 mašinų.

Nors specializuotis vienoje srityje būtų geriau, tačiau neretai du verslai tik papildo vienas kitą ir, esant nepalankioms rinkos sąlygoms, kompensuoja vienas kito praradimus. Kažkada transporto paslaugos buvo nuostolingos, ir žemės ūkio technika buvo mūsų įmonės pagalvė.

Ką dvidešimtmetis reiškia versle?

Dvidešimt metų įmonei ir mažai, ir daug. Kai kurios užsienio kompanijos išgyvena penkias kartas, kai kurios - tik vieną. Vidutinė karta skaičiuojama dvidešimt metų. Tad mes tik perkopėme į antrąją kartą. Vokietijoje yra kompanijų, kurias valdo net penktosios įkūrėjų kartos palikuonys, todėl „Ivabaltė", palyginti su jomis, dar jauna įmonė.

Mūsų išskirtinumas tas, kad verslą galėjome pradėti kurti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Neturėjome patirties, gerų pavyzdžių. Tad vertinant verslo plėtotę mūsų šalies sąlygomis, dvidešimt metų yra daug.

Kaip keitėsi žemdirbiai? Kaip apibūdintumėte tuos, kurie žemės ūkiu pradeda verstis dabar?

Mes jau matome, kad ateina nauja žemdirbių karta, kad tėvai, pradėję verslą su mumis, perduoda ūkių vairą savo vaikams, kurie ne tik dirba, bet ir drąsiai priima sprendimus dėl investicijų. Šiandien jie tampa mūsų klientais.

Sunku lyginti tėvus, kurie ūkius kūrė visai kitomis sąlygomis, su jų vaikais, startuojančiais jau ne tuščiame lauke. Jaunieji ūkininkai ne tik žiniomis, bet ir finansiškai yra tvirtesni. Be to, jiems yra kur kas daugiau galimybių negu turėjo jų tėvai. Technikos asortimentas gerokai išsiplėtė, mašinos labai ištobulėjo. Ūkininkauti šiandien galima daug efektyviau negu prieš dvidešimt metų.

Vyresniosios kartos žemdirbiai, pradėdami žemės ūkio verslą, rizikavo labiau. Nepasisekus jie galėjo prarasti viską, ant kortos buvo pastatytas net šeimos gerbūvis. Šiandien rizikuojant mažesnė atsakomybė negu tada. Žinoma, sunku pasakyti, ar šiandien verslą pradedantis jaunimas nepritrūktų drąsos ir kantrybės, jei tektų kurtis tokiomis sąlygomis, kokiomis kūrėsi tėvai.

Kaip įvertintumėte Lietuvos technikos parką, ar Europos Sąjungos fondų parama turėjo esminės įtakos ūkių modernizavimui?

Techniką atnaujino stambieji, didelių ūkių šeimininkai, o žemdirbiai, kurie valdo 100-150 ha, turi ribotas galimybes investuoti. Mano nuomone, įsigiję efektyvią šiuolaikišką techniką, jie galėtų ūkininkauti efektyviau. Jų darbo įrankiai neatitinka laikmečio, tad ir pajamų iš ploto vieneto gaunama mažiau, palyginti su stambiaisiais, kurie turi našias, sąnaudas taupančias mašinas. Ši žemdirbių kategorija, jei ūkininkavimo sąlygos Lietuvoje būtų tokios pat, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, galėtų į mašinas investuotų daugiau.

Kokia sėkmingo verslo formulė ir svarbiausi ramsčiai jį plėtojant?

Kiekvienas turi savo sėkmės formulę, ir ji negali būti visiems vienoda. Įsukti verslą, išsilaikyti banguojančioje rinkoje padėjo užsispyrimas. Nepasidavėme, kai buvo sunku. Žinoma, vien užsispyrimo neužtenka. Sėkmę lemia ir kolektyvas. Svarbu, ar darbuotojai motyvuoti, ar myli darbą, kurį dirba.

Ne mažiau svarbu ir tai, ką parduodame. Niekam ne paslaptis, kad Fendt - brangiausias traktorius, tačiau jis patikimas, geros kokybės, patvarus, modernus. Dėl to ir yra vertinamas. Šių mašinų išliekamoji vertė didesnė. Tiesa ir ta, kad jas sunkiau parduoti, mat Lietuvoje didelė kaina renkantis mašinas - minusas, bet techninės šio traktoriaus savybės vertos tokių pinigų.

Mūsų sėkmė priklauso ir nuo žemdirbių, nuo to, kaip jiems sekasi. Jei derlius geras, tikėtina, kad ir investicijos į techniką bus didesnės. Verslui įtakos turi ir žemės ūkio politika, situacija rinkoje. Kad verslas eitųsi kaip per sviestą, turi būti visas kompleksas palankių aplinkybių.

Viltingai žiūrime į ateinančius metus. Net jei ir niekas nepasikeistų, prisitaikėme prie krizinių sąlygų, tebedirbame pelningai. Jei kitąmet rinka atsigaus, ES fondų parama įsibėgės, mums bus tik į naudą, o blogiau jau būti negali. Išgyvenome šiuos metus, vadinasi, išgyvensime ir kitus.