Švenčionių rajone, pačiame Lietuvos pakraštyje prie sienos su Baltarusija, plyti ūkininko Antonijaus Jundo laukai - apie 2 000 ha žemės. Vienas stambiausių šalies ūkininkų net ir nenašiose žemėse sugeba išauginti gausų derlių. Gerų rezultatų priežastis paprasta - itin tikslus technologijų laikymasis.

„Dirbdamas nenašias žemes, atsipalaiduoti negali. Nėra čia nesvarbių dalykų. Viską, pradedant žemės dirbimu, sėklomis, trąšomis ir baigiant derliaus nuėmimu, reikia atlikti kruopščiai taip, kaip priklauso", - patikina Antonijus Jundo ir priduria, kad jis dažnai mėgstąs kartoti, jog žmonės išmoko puikiausius agurkus ir pomidorus išauginti hidroponikoje, visai be žemės, tai kodėl nenašios žemės turi tapti kliūtimi siekti gerų rezultatų. Viskas įmanoma, reikia tik labai tiksliai taikyti technologijas, viską padaryti laiku, nepražiopsoti, nepramiegoti.

„Negalima numoti ranka - ai, čia pataupysiu, to nedarysiu. Viską reikia labai rimtai apskaičiuoti - ir savo, ir žemės galimybes", - svarsto žemdirbys. Jis savo ūkio potencialą vertina realiai - dirbant 35-45 balų našumo laukus, naivu ir neūkiška būtų siekti 12 t/ha derliaus. „Manau, kad po 4-5 metų, kai visos žemės jau bus melioruotos, gal ir kulsime vidutiniškai 10 t/ha kviečių. O daugiau didinti derlių nėra tikslo, nes investicijos neatsipirks", - blaiviai ūkio situaciją vertina A. Jundo ir priduria, kad ir dabar pasiektas 8 t/ha vidurkis yra šaunus rodiklis.

Pradžia buvo prieš 19 metų

Antonijus 1986 m. baigė agronomijos studijas tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, po mokslų spėjo padirbėti vyriausiuoju agronomu keliuose stambiuose Švenčionių r. ūkiuose. Gerai prisimena paskutinius kolūkio gyvavimo metus: „biednose" žemėse buvo pilna varpučių, o vidutinis kviečių derlingumas siekė vos 2,5-2,8 t/ha - dabar su tokiu derlingumu grėstų bankrotas.

Po kolūkio griūties 1994 m. Antonijus pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Paėmė iš banko kreditą ir išpirko iš žmonių pajus, kad iš karto galėtų startuoti su stambesniu ūkiu. Tuomet turėjo 130 ha žemės, 150 melžiamų karvių ir apie 200 prieauglio. Tačiau po kelerių metų karves teko parduoti, mat turimos ganyklos buvo išdalytos žmonėms po mažą gabaliuką, o artimiausia ganymo pieva nutolo nuo namų už 10 kilometrų.

Kai nepavyko išplėtoti karvių ūkio, Antonijus ėmėsi kiaulių auginimo. Pirko Pitrėnų veislės kiaules, paskui įsigijo Lietuvos baltųjų, norvegų landrasų, turėjo ir mišrūnių. „Laikėme apie 1 000 kiaulių, bet veikla nebuvo pelninga. Jau, atrodo, prisiaugini gražių paršų, ir prasideda: tai per trumpos nugarinės, tai lašinių per daug, tai mėsos per mažai. Ir vis kaina krinta. Iki 2007 m. taip kentėjome ir pamatėme, kad daug paprasčiau ir naudingiau parduoti grūdus, negu sušerti juos kiaulėms ir tada pigiai parduoti mėsą. Kai atsikratėme kiaulių, pradėjome po truputį kilti į viršų", - iš dabarties perspektyvų teisingai žengtą žingsnį įvertina ūkininkas.

Ūkio plėtros postūmį davė tiesioginės išmokos ir ES parama: įgyvendinti 3 ūkio modernizavimo projektai, iš kurių pats didžiausias buvo paskutinis - suma perkopė 1 mln. Lt, įsigytas kombainas, purkštuvas, vandenvežis. Vis dėlto daugiausia ūkį plėtojo iš savų lėšų. „Dabar aplinkiniai neretai pasako: tau gerai, esi turtingas, tiek visko turi. Tokių žmonių aš paklausiu: kiek kartų buvai bankui užstatęs savo namą? Dažnas puola mojuoti rankomis - kur jau ten, nesąmonė bankui namą užstatyti. O aš keturis kartus buvau namą bankui užstatęs! Paskutinį kartą dar teko krūvas pažymų surinkti, mat jauniausioji dukra juk nepilnametė... Reikia pinigų ūkiui plėsti, o iš kur jų paimsi? Geriausias užstatas - namas", - rizikingus momentus prisimena Antonijus.

Bene labiausiai didelio ūkio šeimininką džiugina tai, kad ūkis neišbarstytas, laukai išsidėstę kompaktiškai, suformuoti dideli pasėlių masyvai - pats didžiausias laukas siekia 144 ha. „Visą laiką visomis išgalėmis siekiau, kad dideli plotai nebūtų padalyti. Mano dirbamos žemės sutvarkytos, nėra čia nei stulpų, nei akmenų", - rezultatais džiaugiasi žemdirbys.

Daugiau negu pusė dirbamos žemės yra nuosava. Antonijus nuolat įsigyja nuosavybėn naujų žemės plotų. „Žemės kaina kyla ten, kur yra didžiulė ūkininkų konkurencija. O čia konkurencijos nesijaučia, visi žino, kokia yra vidutinė rinkos kaina. Jei perku iš žmogaus gabalą žemės ir mus abu tenkina rinkos kaina, tai viskas puiku. Esame susitarę, kad jei paimu nuomai žemę, tai su sąlyga, kad savininkas, panoręs ją parduoti, man pasiūlytų pirmajam", - ūkiškai paaiškina žemdirbys.

Gausi šeima - didelis džiaugsmas

Antonijus su žmona Valentina turi keturias atžalas: du sūnus ir dvi dukras. Vyresnysis sūnus Andrejus baigė VGTU ir dirba Pabradės miesto komunalinio ūkio direktoriumi, sėkmingai kopia karjeros laiptais, tačiau per darbymečius visada talkina ūkyje.

Jaunesnysis sūnus Veslavas nuo mažų dienų dirbo visus ūkio darbus ir vis kartojo, kad nori sekti tėvo pėdomis. Tai lėmė jo sprendimą rinktis agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Dabar Veslavas ne tik jau daug metų ūkininkauja savarankiškai, bet ir yra tėvo dešinioji ranka - rūpinasi ūkio gerove, nuolat domisi naujovėmis. Kai Antonijus išvyksta, ūkiui vadovauja būtent Veslavas.

Vyriausioji dukra Andžela gyvena Didžiojoje Riešėje, augina keturis vaikus. Žentas dirba statybų srityje, tačiau prireikus moka ir kombainą, ir traktorių valdyti. Mažiausioji dukra Beata dar moksleivė, trylikametė, tačiau irgi daug padeda - tvarko teritoriją, erdvų išpuoselėtą kiemą, gamina valgį.

Žmona puikiai tvarkosi su visa buhalterija, o jai pagelbsti jau ir marti Gintarė. „Visi dirba kaip bitutės. Kai susėdame prie stalo - iš karto 15 žmonių", - didžiuodamasis gausia šeima sako Antonijus ir priduria, kad jų namuose kalbama trim kalbom: lenkų, rusų ir lietuvių.

Juo daugiau produkcijos, tuo lengviau parduoti

Ūkiuose dirba 15 žmonių - skaičiuojant kartu su penkiais šeimos nariais. Kai buvo nuspręsta specializuotis tik augalininkystėje, pradėta labai rimtai žiūrėti į visą technologinę grandinę: svarbu ir priešsėlių parinkimas, ir žemės dirbimas, ir tikslus sėjos laikas, ir subalansuotas tręšimas, ir apsauga nuo ligų ir kenkėjų - smulkmenų nėra.

Šį rudenį pasėta 680 ha žieminių kviečių ir 420 ha žieminių rapsų. „Gražūs pasėliai, niekuo neatsilieka nuo derlingų Kėdainių rajono laukų", - šypsosi Antonijus. Anot jo, ypač gražiai žaliuoja plotai, pasėti po žirnių. Pavasarį planuojama pasėti 320 ha vasarinių kviečių, 220-230 ha salyklinių miežių, 130 ha vasarinių rapsų ir 230-250 ha žirnių.

Beje, žirnius ūkininkas pradėjo auginti gerokai iki žalinimo programos paskelbimo. „Nors mane kolegos gąsdino, kad nesėčiau iš karto didelio žirnių ploto, bet pasėjau 150 ha, kitais metais - 200 ha, pernai - jau 230 ha. Su žirniais labai gerai išeina - fantastiškas priešsėlis, be to, produkcija likvidi. Juk dabar Lietuvoje yra taip: juo daugiau produkcijos turi, tuo lengviau ją parduodi", - patirtimi dalijasi žemdirbys.

Derlių reikia ne tik mokėti užauginti, bet ir parduoti - o tai jau menas. Antonijui šiemet pasisekė - beveik 60 proc. derliaus - visus žirnius, rapsus, per 3 000 tonų kviečių - pardavė pagal išankstines sutartis, dar tada, kai buvo geros kainos. Nepardavė tik salyklinių miežių, nes kaina netenkino: daugiausia siūlė 161 eurą/t, o norėtųsi sulaukti 180-200 eurų/t. Tad 1 400 tonų salyklinių miežių dar laukia pirkėjo.

„Turime savo elevatorių, grūdai išvalyti, išdžiovinti, gali ir pagulėti - valgyti juk neprašo. Apskritai su salykliniais miežiais yra taip, kad juo vėliau parduosi, tuo geresnę kainą gausi", - iš patirties žino žemdirbys. Maždaug prieš trejus metus A. Jundo atsisakė rugių, kvietrugių, grikių, avižų ir dėl to nesigaili - auginant daug įvairių kultūrų, sunku būtų tvarkytis elevatoriuose.

Jei nori gerų santykių - būk sąžiningas

Ūkininkas pasidžiaugia, kad užsimezgė geri bendradarbiavimo ryšiai su kompanija „Baltic Agro", o pastaruosius kelerius metus - ir su „Linas Agro". Iš jų perka sėklą, trąšas, augalų apsaugos produktus, parduoda derlių. Kasmet dalį laukų užsėja sertifikuota sėkla, skirta pasidauginti savo reikmėms. Štai ir šį rudenį pirko 10 t sėklinių kviečių, pavasariui suplanuota pirkti 10 t salyklinių miežių ir tiek pat vasarinių kviečių. Aukštos kokybės sėklomis užsėti plotai prižiūrimi atskirai. Būna, kad įsimaišiusių augalų varpas tenka iškirpti žirklėmis (kviečiuose pasitaiko ir rugių, ir kvietrugių), šiam darbui samdo mokinius. „Viską darome taip, kaip priklauso, esu agronomas ir žinau, kaip turi būti", - nedaugžodžiauja Antonijus.

Augina dvi veisles žieminių kviečių: Skagen (užsėta 400 ha) ir Famulus (280 ha). Iš žieminių rapsų šiemet išsirinko hibridus Abakus ir Minerva. Iš vasarinių kviečių priimtiniausia pasirodė vienintelė veislė Hamlet - jie labai derlingi, kulia nuo 6,5 iki 7 t/ha. Salykliniai miežiai - Propino, kurių kulia nuo 5,5 iki 6,5 t/ha ir net iki 7 t/ha. Žirnius augina dviejų veislių: Respect ir Casablanka (Respect smulkesni, o Casablanka stambesni), jų kulia maždaug 5 t/ha. „Žirniams atiduodame pačias blogiausias žemes. Svarbiau ne vaikytis žirnių derlingumo, bet pagerinti žemę", - paaiškina Antonijus.

Darbuose gelbsti galinga technika, kurios daugiausia perkama iš bendrovės „Konekesko". Septyni Massey Ferguson traktoriai, trys Claas kombainai (iš viso nupirkti jau keturi, tik vieną spėta parduoti) - jų pjaunamųjų darbinis plotis 7, 9 ir 10,5 metro. Dvi Väderstad sėjamosios, Horsch skutiklis. Nemažai technikos įsigyta iš bendrovės „Lytagra", tarp kurios - du Amazone purkštuvai. Vienas iš jų yra pats galingiausias iš dabar gaminamų ir pirmasis toks įsigytas Baltijos šalyse - 12 m³ talpos purškimo bakas ir 30 m sijų plotis.

Visa technika po sezono išplaunama ir pastatoma angaruose, kiekvienas traktorius turi atskirą boksą. „Netrukus viskas bus po stogu - atvažiuosite į kiemą ir nė neįtarsite, kad čia gyvena ūkininkas. Aišku, tai kainuoja darbo ir laiko, bet toks jau esu: keliu aukštus reikalavimus sau ir kitiems", - neslepia Antonijus.

Jo manymu, nuolat būtina skaičiuoti: ar apsimoka žemei daugiau duoti, ar tikrai verta siekti aukštų derlių? „Pasitikiu firmų konsultantais, pasitariame drauge. Juk sėdime visi vienoje valtyje. Reikia taip dirbti, kad ir jiems gerai būtų, ir man liktų. Nepirkčiau iš „Konekesko" technikos už tiek milijonų, jei jie būtų nepatikimi. Įsitikinau, kad šia kompanija galima visiškai pasitikėti", - tvirtina Antonijus. Ir prisimena atvejį, kai kartą per javapjūtę mechanizatorius atvažiavo grūdų išpilti ir taip staigiai užsisuko, kad perpjovė traktoriaus padangą. Iš kur staiga naują paimsi? O dar kaip tyčia visos bėdos atsitinka penktadienio vakare arba savaitgalį... „Viską „Konekesko" vyrai suorganizavo, tuoj pat atvežė man tą padangą - kiek mes laiko sutaupėme! - greitu darbų organizavimu žavisi ūkininkas. - Žemai galiu nusilenkti už supratimą kompanijai."

Antonijus patikina, kad dirbti padeda ir geri santykiai su kompanijomis „Baltic Agro" bei „Linas Agro". Tarkime, būna tokių momentų, kai ūkyje grūdų pilna, o pinigų nėra - tuomet galima susitarti, kad firmos avansą išmokėtų. Arba jei prireikia atlaisvinti sandėlius, firmos mielai padeda - produkciją išsiveža šiek tiek anksčiau. „Gerą vardą reikia užsitarnauti ir stengtis niekada jo nesugadinti", - atsakomybę visada jaučia Antonijus.

Investicijoms galo nematyti

Ūkiui nuolat prireikia investicijų. Štai parengė sūnaus Veslavo ūkiui, kaip jaunajam ūkininkui, modernizavimo projektą - naujam elevatoriui statyti, pradėjo statybas. Ir tada sulaukė atsakymo, kad paramos nebus, nes baigėsi lėšos. Teko 5 mln. litų iš kur nori surinkti. „Viską ten sukišome, bet elevatorių pasistatėme. Turėtų per 10 metų atsipirkti", - planuoja Antonijus.

Naujajame elevatoriuje telpa beveik 7 tūkst. tonų grūdų (4 bokštai po 1,5 tūkst. tonų). Likę grūdai laikomi sandėliuose, iš kurių viename telpa 1,5 tūkst. t, kitame - apie 3 tūkst. tonų. Ten gali būti laikomi jau išvalyti ir išdžiovinti grūdai. Džiovyklos galingumas - 60 t/val. Tiesa, šiemet apie 80 proc. grūdų visai nereikėjo džiovinti. Kviečių kokybė buvo gera - žemesnės kaip II klasės grūdų nebuvo, iš viso šiemet ūkyje prikulta 11 tūkst. tonų grūdų.

Jei pavyks užsidirbti pinigų, Antonijus su sūnumis planuoja po metų ar dvejų statyti dar 4 grūdų saugojimo bokštus - tai palengvintų ir pagreitintų visus darbus. Pavyzdžiui, iš elevatoriaus vilkikas pakraunamas per 10 minučių, o kraunant traktoriumi iš paprasto sandėlio prireikia 40 minučių. „Tarp kitko, mūsų ūkis yra pats geriausias - nes toliausias - taškas grūdams vežti į Klaipėdą. Visi vairuotojai mielai pas mus važiuoja, nes geriausiai uždirba", - šypsosi ūkio šeimininkas.

Artimiausi planai - susitvarkyti melioraciją

Daug dėmesio ūkyje skiriama žemės kokybei gerinti. Antonijus sako nesuprantąs ūkininkų, kurie parduoda šiaudus. „Na kiek ten už juos gauni - mizeris. Bet kiek šiaudai išneša iš dirvos maisto medžiagų! Aš nė vienos tonos šiaudų nesu pardavęs. Juk kiek tonų grūdų, tai tiek panašiai ir šiaudų. Naudojame daug azoto trąšų, todėl problemų dėl šiaudų suirimo neturime", - sako ūkininkas. Nuolat daromi žemės tyrimai, stebima, ar nereikia kalkinti. „Melioracijos grioviai nušienauti, krūmai išpjauti, bebrai išvaryti...", - tvarkingais laukais patenkintas ūkio šeimininkas.

Antonijus mano, kad potencialo derlingumui padidinti dar yra - pirmiausia tam padėtų sutvarkyta laukų melioracija. Šiemet, pavyzdžiui, buvo laukų, kur 2-3 ha plotai visai išmirko - dėl tokių išnykusių pasėlių gabalų bendras derlingumas smarkiai krinta. „Gal duos Dievas, patvirtins mano parengtą melioracijos projektą (pirmasis rajone pridaviau!) ir bandysime sutvarkyti melioracijos sistemas 265 ha žemės plote", - viliasi Antonijus.

Kai susitvarkys melioraciją, bus galima ir apie gausesnį derlių pagalvoti. „Visada sakiau, kad mano tikslas būtų kulti 10 tūkst. t grūdų. O šiemet prikūlėme beveik 11 tūkst. tonų. Tai manau, kad jau reikia siekius padidinti iki 12 tūkst. tonų", - optimistiškai kalba stambiausias Švenčionių rajono ūkininkas. Nors ir turi agronomo išsilavinimą, tačiau žinias jis nuolat atnaujina įvairiuose seminaruose, lauko dienose, mokymuose. „Noriu padėkoti už jūsų žurnalą. Tikrai labai geras, tiek įdomių straipsnių randu. Perskaityti numerį - tas pats, kas į vertingą seminarą nuvažiuoti kartą per mėnesį", - atsisveikindamas ištaria Antonijus Jundo, „Mano ūkį" skaitantis jau dvidešimt metų.