Apie gruzinų svetingumą yra girdėję visi. Tačiau kai pasienietis, uždėjęs antspaudą mano pase, jį grąžindamas dar pridėjo ir vyno butelį - visi lūkesčiai buvo viršyti. Dosnūs Gruzijos žmonės, dosni ir šios šalies žemė - atrodo, čia tarpsta viskas, ką pasodini.

Gruzija džiaugiasi visais svečiais (tikrai ne tik lietuviais), didžiuojasi augančiu turizmu, tačiau neužmiršta, kad ir kiti sektoriai, tarp jų ir žemės ūkis bei, tiksliau, sodininkystė, taip pat turėtų sėkmingai plėtotis. Sąlygos tam palankios, mat Gruzijoje auga viskas - visos galimos uogos, visi galimi vaisiai. Nuo šiaurinėms platumoms būdingų, mūsų akiai įprastų iki subtropinių augalų: kivių, granatų ir mandarinų. Tiesa, kalnuotoje šalyje gamtinės sąlygos labai įvairios: vienoje vietoje galima auginti vynuoges, tačiau už 40 km žiemą temperatūra gali nukristi ir iki -40 ^oC šalčio.

Dominuoja nedideli ūkiai

Gruzijoje vyrauja nedideli ūkiai - vidutinis ūkis nesiekia net 1 ha, tik 4,5 proc. yra didesni negu 2 ha. Ūkiai smulkūs ir dėl gamtinių sąlygų (reljefo), ir dėl žemės reformos, per kurią visiems norintiesiems buvo skirta po 0,5 ha žemės ploto užsiimti žemės ūkio veikla.

Nors ir keista, tokie nedideli ūkiai nežlugo, net ir vadovaujantis ekonomine logika, kad jokia šiuolaikinė technika neatsipirks ūkininkaujant tokiuose ploteliuose. Smulkiesiems ūkiams išgyventi padeda valstybė, skirdama paramą įvairiems mechanizuotiems žemės darbams atlikti. Visi smulkieji ūkininkai gauna valstybinį vaučerį (čekį), kuriuo gali atsiskaityti tik už žemės ūkio technikos panaudojimą.

Žemės ūkio technikos stotys (iš viso 12) yra visuose Gruzijos regionuose. Kiekvienas centras turi dar po kelis ar keliolika filialų atskirose savivaldybėse. Centrai aprūpinti vos ne visa pažangiausia technika - nuo galingų traktorių ir bulvių nuėmimo kombainų iki sodo purkštuvų. Mechanizatorių taip pat pakanka.

Nors šie centrai yra privačiose rankose, tačiau valstybė reguliuoja jų darbų įkainius, todėl visi ūkininkai naudojasi centrų paslaugomis. O tiems, kurių žemės plotas neviršija 1 ha, mechanizatorių paslaugas kompensuoja valstybė (atsiskaitymas vaučeriu): ne tik už žemės dirbimą, bet ir sėją, derliaus nuėmimą.

Kaip visur suspėjama? Kartais prie tam tikrų darbų susidaro eilės - pavyzdžiui, visi nori dirvą susiarti. Bet arimo darbai dar gali palaukti. O jeigu visiems sodininkams vienu metu reikėtų purkšti nuo ligų ir kenkėjų? Juk kartais ir kelių dienų laukti negalima. Žemės ūkio technikos stočių vadovai nuramino, kad sodininkų nedaug, todėl neatidėliotinus sodų darbus suspėtų atlikti laiku. Tiesa, itališkų purkštuvų taip ir nemačiau. Pasirodo, kad kaip tik tuo metu Kachetijos vynuogynuose buvo nustatytas ligos protrūkis, todėl iš visų centrų visi sodiniai purkštuvai ir juos aptarnaujančios brigados buvo sutelktos tame krašte. O kas būtų, jeigu ir kitame regione kiltų panaši epidemija?

Kaimuose - specializuota prekyba

Nustebino Gruzijos kaimų specializacija. Nors labai panaši kaimų aplinka, namai, tačiau skiriasi pakelėse siūloma produkcija. Pakeliui iš Kutaisio į Tbilisį kiekviename miestelyje ar kaimelyje aktyviai prekiaujama. Įdomu, kad vienoje vietoje visi parduoda molinius ąsočius, kitame kaime - duoną su razinomis. Ir prekiauja ta pačia produkcija, tuo pačiu kepiniu vienas prie kito esantys namai. Kitame miestelyje - hamakai!

Tačiau visame 200 km kelyje buvo tik vienas vaisių ir daržovių kaimas. Nuo Tbilisio į kitą pusę - gyvenvietės taip pat specializuotos: vienoje vietoje siūlo tik kukurūzų burbuoles, kitoje - tik braškes. Teko pravažiuoti ir svogūnų, ir bulvių kaimus.

Aplink Tbilisį tokios gamtinės sąlygos, kad augintojai sugeba surinkti net 3-4 derlius: po ankstyvųjų bulvių augina agurkus, po to dar kartą spėja bulves užauginti. Žemė išnaudojama tikrai intensyviai - didmiestis čia pat, tad nuolat reikia produkcijos. Augintojams net į parduotuves vežti nereikia: kaip anksčiau Kėdainių agurkus pakelėje parduodavo, taip ir Gruzijoje šiuo metu tokia prekyba klesti. Įdomu, kad daugelis daržovių augintojų yra azerbaidžaniečiai. Patys gruzinai pripažįsta, kad jų kaimynai yra kur kas darbštesni, ypač žemės ūkyje.

Pasodinai ir lauki derliaus

Daugelis gruzinų įsivaizduoja sodininkystę labai paprastai - pasodinti, sulaukti derėjimo ir skinti derlių. Svarbiausia, kad nereikėtų daug pastangų įdėti. Didžiausiame vynuogių auginimo regione Kachetijoje taip ir sodininkaujama: dirvos vynuogėms puikios - tręšti nereikia, nuo kalnų atbėga vanduo - laistyti nereikia, švelnios žiemos - vynuogienojų nereikia pridengti. Be to, vynuogynas jau įveistas tėvo ar senelio - net ir sodinti nereikia.

Jeigu taip tinginiaujant galima auginti vynuoges, tai kodėl reikėtų labiau stengtis dėl kitų sodo augalų? Obelys Gruzijoje aukštaūgės, vyrauja vietinės veislės. Ir nors jų vaisių kokybė gera ir išvaizda patraukli, tačiau dauguma veislių rudeninės ir jų vaisiai ilgai neišsilaiko. Todėl Gruzijoje vietoje išauginti obuoliai baigiasi jau iki Naujųjų, ir rinką užima užsieniniai. Nors obelų sodai ekstensyvūs, tačiau žemė juose išnaudojama pakankamai intensyviai: ne viename sode tarpueiliuose auga kopūstai, bulvės ar česnakai. Tiesa, kaip suderinama skirtingų augalų apsauga nuo ligų ir kenkėjų, niekas man nepaaiškino. Arba iš viso nepurškia, arba nesusimąsto.

Rojuje obuoliai patys auga?

Kai Dievas kiekvienai tautai išdalino žemę, sau pasiliko nuostabiausią vietą - Rojaus kampelį žemėje, kur kalnai ir lygumos, upės ir jūra, saulė ir šiluma. Ir kai po darbų susiruošė ten pailsėti, atėjo pas jį gruzinai, šventę visą naktį, savo žemės pasiimti. Į Dievo klausimą, kur jie anksčiau buvo, atsakė paprastai, kad visą naktį Dievo gerus darbus šlovinę ir su visais nesuspėję. Liko Viešpačiui tik jais pasidžiaugti ir sau skirtą Rojaus kampelį gruzinams atiduoti.

Tokią sakmę mėgsta kartoti gruzinai. O rojuje juk obuoliai patys auga! Viena iš nevyriausybinių organizacijų šią nuostatą mėgina sugriauti ir parodyti, kad įmanoma sodininkauti ir kitaip. Pasinaudoję ES fondais ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos parama, Gruzijos daugianacionalinis visuomeninis judėjimas (PMMG) pasikvietė Lietuvos ekspertą - šio straipsnio autorių - supažindinti gruzinus su intensyvia sodininkyste, įvertinti ir atrinkti tinkamiausias vietoves sodams įveisti, patarti, kokiuose regionuose kokius sodo augalus auginti ir kaip juos intensyviai prižiūrėti.

Diskusijose buvo aptartos įvairiausios temos. Įdomu, kad savo produkcijos realizacijos rinkas jie mato tik užsienyje. Nors sodo produkcijos, išskyrus vynuoges, Gruzijoje išauginama nepakankamai net savos rinkos poreikiams patenkinti, tačiau vietinė rinka augintojams neįdomi dėl mažų kainų. Sutikti būsimieji sodininkai norėtų visą savo produkciją eksportuoti. Ir pelningiausia kryptis jiems atrodo Europos Sąjunga.

Į pastabą, kad ES sodų produkcijos perteklius ir didelė konkurencija, atsakė, kad jie visada sugebės išauginti ir pasiūlyti pigiau. Arba pateiks ne šviežius vaisius ir uogas, bet eksportuos perdirbtą produkciją. Su mano pastaba, kad visada yra pelningiau realizuoti desertinę, o ne žaliavinę produkciją, gruzinai nesutiko - bent jau vietinėje rinkoje džiovinti vaisiai ir uogos sukuria nepalyginamai didesnę pridėtinę vertę.

Į kitą pastebėjimą, jog nebūtina intensyviai sodininkauti, kad būtų įmanoma užsiauginti perdirbti skirtą žaliavą, atsakė, kad nori didelio derliaus ir paprastesnės priežiūros. Norai suprantami. Tačiau ir gruzinams, ir kitiems reikia įsidėmėti, kad intensyvi sodininkystė - tai ne tik ankstyvas derlius ir vaisių kokybė, bet ir intensyvi priežiūra, precizinis ir laiku atliktas visų technologinių reikalavimų vykdymas. Intensyvus sodas jautresnis sodininkų klaidoms, tad vietoje laukto pelno galima patirti vien tik nuostolius ir nusivilti intensyviąja sodininkyste. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje.

Gruzijoje, kur daugeliui sodo augalų idealiai tinka klimatas, augintojams dar sunku suprasti, kad norint dar daugiau pasiekti, reikia daugiau ir įdėti - ne tik finansinių, bet ir laiko resursų, įgyti žinių ir sukaupti patirties.

Pirmasis intensyvus 2 ha obelų sodas su žemaūgiu M.9 poskiepiu ir šiuolaikinėmis tarptautinėmis veislėmis Gruzijoje buvo įveistas prieš dvejus metus. Sodinukai įsigyti ir Lenkijoje, ir Italijoje. Sodas pasodintas, atramos įrengtos, tačiau ką toliau daryti, kaip genėti, kaip formuoti, kaip ir kada su ligomis ir kenkėjais kovoti, kuo tręšti - šiais klausimais žinių pritrūko. Sodo savininkai net pasiskundė, kad Gruzijoje negalima rasti agronominį išsilavinimą turinčių specialistų. Tiesiog tai neprestižinė ir sunki specialybė.

Noro ir entuziazmo pakeisti tradicinę ekstensyvią sodininkystę Gruzijoje naujomis intensyviomis technologijomis netrūksta. O kai labai norima, viskas įmanoma! Ir kai ES rinkoje pasirodys Gruzijos vaisiai ir uogos bei jų produktai, galėsime pasidžiaugti, kad Lietuva prie to prisidėjo.