Vaisinės muselės - visiems gerai žinomos mažytės, įkyrios ir landžios kenkėjos, itin plintančios rudenį, kai būna daugiau pūvančių vaisių. Tačiau dabar Europos šalyse augintojams paniką kelia invazinė šių muselių rūšis, galinti pažeisti sveikus nokstančius vaisius. Jų dauginimosi tempas - stulbinamas, o apsaugos priemones panaudoti sunku.

Lietuvoje yra aptiktos 35 devynioms gentims priklausančios vaisinės muselės. Geriausiai žinoma yra paprastoji vaisinė muselė (Drosophila melanogaster). Drozofilos (gr. drosos - drėgmė + phileō - mėgstu) gyvena ten, kur sandėliuojami vaisiai ir daržovės. Lervos gyvena pūvančiose, rūgstančiose augalų atliekose. Itin atkakliai atakuoja mūsų rudens gėrybes.

Suaugėlių musių kūno ilgis 3-4 mm. Patelės per visą gyvenimą padeda apie 500 kiaušinėlių ant maisto, tinkamo išsiritusioms lervoms maitintis - pūvančių, pažeistų vaisių bei daržovių, sulčių ir kita. Suaugėliai iš lėliukių išsirita maždaug po 2 dienų, vystymasis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka 8-11 dienų. Suaugusių musių gyvenimo trukmė - 2-9 savaitės.

Deda kiaušinius į sveikus vaisius

Didžioji dauguma Drosophila rūšių nežalingi vaisių kenkėjai, nes lervos minta tik pažeistais ir puvimo proceso apimtais minkštais vaisiais, daržovėmis. Tačiau Drosophila suzukii (Matsumury, 1931) yra viena iš nedaugelio Drosophila rūšių, kurios gali pažeisti sveikus nokstančius vaisius. Patelės dėtimi praduria minkšto vaisiaus odelę, įdeda kiaušinius ir besivystančios lervos gadina sultingus vaisius ir uogas, kurie pasidaro minkšti ir netinkami rinkai. Kenkėjų apniktos vietos tampa puikia terpe antrinei grybelinei arba bakterinei infekcijai atsirasti, kuri galutiniai sunaikina vaisių ar uogą.

Dėmiasparnės muselės - Drosophila suzukii - yra kilusios iš Pietryčių Azijos, 1930 m. pirmą kartą buvo pastebėtos Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje ir 1931 m. aprašytos. 1980-aisiais vaisinės muselės su taškuotais sparnais buvo pastebėtos Havajuose. 2008-aisiais pirmą kartą užfiksuotos Šiaurės Amerikoje ir per porą metų išplito po visą šalį. Europoje pirmieji židiniai rasti 2009 m. Italijoje; 2010 m. - Prancūzijoje, Ispanijoje, Slovėnijoje, Rusijoje; 2011 m. - Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Tai nauja invazinė rūšis, kuri gadina minkštus vaisius ir uogas: braškes, avietes, šilauoges, slyvas, vyšnias ir kitus. Atsižvelgiant į pastarųjų metų plitimo spartą, pavojus visai netoli mūsų. Šios vos įžiūrimos muselės pridaro didelių nuostolių. JAV, Oregono valstijoje, Drosophila suzukii 2008 m. sunaikino 20 proc. braškių derliaus, o 2009 m. - jau daugiau negu 80 procentų. Amerikoje komerciniai braškių, aviečių, gervuogių uogynai dėl D. suzuiki invazijos jau patyrė 2,6 mlrd. dolerių derliaus nuostolius.

Per metus - iki devynių generacijų

D. suzukii suaugėliai yra geltonai rudi, raudonomis akimis, 2-3 mm ilgio, ant pilvo matyti tamsiai rudos juostelės. Ant priekinių patinų sparnų viršaus yra mažų tamsių dėmių, dėl kurių ši rūšis pavadinta dėmiasparnėmis muselėmis (angl. Spotted Wing Drosophila, sutrumpintai SWD). Ant patelių sparnų dėmių nėra. Viena patelė per savo gyvenimą gali padėti kelis šimtus kiaušinių, bet vienos dėties metu deda nuo vieno iki trijų kiaušinių į vieną vaisių.

Patelės savo kiaušdėčiu prapjauna vaisiaus odelę ir padeda kiaušinį. Kiekvienas kiaušinis turi po dvi baltas, panašias į plauką, gijas, kurios užklijuoja angą iš vaisiaus. Tai veikia kaip kiaušinio „kvėpavimo vamzdeliai". Kiaušiniai yra balti, ovalo formos, 0,6 mm ilgio, su dviem gijomis pabaigoje. Lervos yra skaidriai baltos, priekinė dalis nusmailėjusi, jos sparčiai minta vaisiaus ar uogos minkštimu ir neriasi tris kartus, kol tampa lėliukėmis. Lėliukė yra 2-3 mm ilgio rausvai ruda, su dviem specifinėmis išaugomis kūno gale, gali būti vaisiaus viduje arba išorėje.

Amerikoje fiksuojama nuo trijų iki devynių Drosophila suzukii generacijų per metus. Nors vaisinės muselės nėra toksiškos, dauguma žmonių nenori valgyti vabzdžiais užkrėstų vaisių.

Kenkėjai geba išgyventi ir daugintis labai įvairiomis klimato sąlygomis. Ši savybė padeda sparčiai plisti. Ribinės temperatūros D. suzukii daugintis yra nuo 10 iki 32 °C, optimali temperatūra 20-25 °C. Drozofilos labai gerai toleruoja šilumą (veisiasi Ispanijoje, Italijoje) ir pakenčia šaltį (aptinkamos Japonijos kalnuose). Tokios savybės sudaro puikias prielaidas lengvai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų.

Ar įmanoma suvaldyti šių kenkėjų plitimą?

Pagrindinis drozofilų plitimo kelias vadinamas pasyvia difuzija, kai žaladariai yra introdukuojami dėl pasaulinės prekybos, kaip ir daugelis kitų invazinių rūšių. Vis dėlto labai trūksta išsamių D. suzukii biologijos, jų išgyvenimo ir prisitaikymo tyrimų. Šiuos klausimus aktyviai analizuoja JAV, Šveicarijos, Italijos, Vokietijos mokslininkai. Sutariama dėl vieno: cheminės augalų apsaugos priemonės turi trumpalaikį efektą ir jos negarantuoja saugios sultingųjų vaisių ir uogų produkcijos.

Diskutuojama dėl įvairių kenkėjo biologijos ypatybių, nes kiekvienoje šalyje pastebimi saviti niuansai. Nuosekli stebėsena yra pirmasis šių kenkėjų integruoto valdymo žingsnis. Tam pasitelkiamos įvairios gaudyklės ir jaukai - vaisių sultys ar itin museles traukiantis obuolių actas. Gaudyklės kabinamos tuomet, kai užfiksuojama +10 °C temperatūra ir (arba) pradeda nokti vaisiai, stebima ne trumpiau kaip vieną mėnesį. Gaudyklės kabinamos vaismedžių lajose arba uogynuose ant žemės šešėlinėje pusėje. Tikrinama kartą per savaitę, kol užfiksuojamas kenkėjų pasirodymas.

Norint apsisaugoti nuo šių invazinių muselių, būtina geriau suprasti kenkėjų išplitimą teritorijoje, siekiant nustatyti šeimininkų maitintojų diapazoną nuo natūraliai augančių iki technologiškai auginamų, gilinti kenkėjų biologijos ir elgsenos tyrimus. Pradinis, sanitarinis kenkėjų išplitimo valdymas - vaisinių muselių veisimosi šaltinių (pūvančių augalų atliekų ir pan.) pašalinimas, bet reikia žinoti, kad kompostavimas nėra patikima priemonė.

Kitas valdymo elementas - naikinti aplink uogyną ar sodą augančius papildomus maitinimosi šaltinius. Tai gali būti pievose augantys pavieniai vaismedžiai, apleisti ar privatūs sodai, kuriuose nevykdoma aktyvi ūkinė veikla ir nenaudojami augalų apsaugos produktai. Visi jie yra papildomi šeimininkai, sudarantys sąlygas muselėms veistis.

Trečiasis valdymo elementas yra augalų apsaugos produktų naudojimas. Bet tai sukelia tam tikrų rizikų. Drozofilų invazijai vaisiai jautriausi būna tuomet, kai pradeda nokti ir jau būna sukaupę pakankamai cukraus, o insekticidų naudojimas tokiu metu jau ribotas. Todėl labai svarbu yra atidus monitoringas, kad būtų galima suspėti panaudoti apsaugos priemones.