Ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių (EASV) išskyrimas šiemet kėlė naujų rūpesčių žemdirbiams: ką sėti, kad būtų pelninga? Ar geriau rinktis pupinius - pupas, žirnius ar kitus šios grupės augalus, o galbūt labiau apsimoka laikyti pūdymus?

Pirmiausia - šiek tiek teorijos apie tai, kodėl būtina palaikyti dirvožemio derlingumą ir laikytis sėjomainos reikalavimų.

Natūralusis, potencialusis ir efektyvusis derlingumas

Dėl antropogeninės veiklos natūralus dirvožemio derlingumas kinta, o pokyčiai gali būti teigiami ir neigiami. Atsižvelgiant į tai, kokia kryptimi ir lygiu žmogaus veikla darė įtaką natūraliam dirvožemio našumui, formuojasi energetinis dirvožemio potencialas, kitaip tariant - galimas dirvožemio derlingumas.

Efektyvusis dirvožemio derlingumas priklauso nuo to, kaip panaudojamas potencialusis derlingumas ir kaip sudaromos visos kitos optimalios sąlygos augalams.

Natūraliose ekosistemose nusistovi organinių medžiagų irimo ir sintezės pusiausvyra. Natūralus dirvožemio derlingumas yra augalų derlumo pagrindas, tačiau dažniausiai augalams nepakanka maisto medžiagų judriųjų formų atsargų, kurios didele dalimi lemia efektyvųjį dirvožemio derlumą.

Tręšimo pliusai ir minusai

Dirvožemio sukultūrinimo lygis, rūgštingumas, pagrindinių maisto medžiagų judriųjų formų kiekis - tai ilgą laiką formuojami rodikliai. Tręšimas ne tik kompensuoja maisto medžiagų netekimą su augalų derliumi, bet ir tampa svarbiausiu šaltiniu sudarant dirvožemyje tokias makro- ir mikroelementų atsargas, kurios užtikrina stabilią augalų mitybą.

Tręšimas organinėmis trąšomis didele dalimi lemia dirvožemio humusingumo lygį ir turi reikšmingą įtaką mikroorganizmų veiklai, o kartu ir augalų fiziologiniams procesams. Intensyviai vystant augalininkystę, dažnai purenant dirvožemį, didinama jo aeracija, intensyvinama organinės medžiagos mineralizacija. Tačiau be mineralinių trąšų sunku užtikrinti visavertę augalų mitybą.

Agrosistemoje žmogaus veikla nukreipta vienpuse jam naudinga kryptimi - žemės ūkio augalų produkcijos didinimui. Tačiau mokslinė-techninė pažanga, apimanti naujų cheminių preparatų kūrimą ir naudojimą žemės ūkio augalų produkcijai didinti, mažina natūralius savireguliacijos procesus dirvožemyje ir didina aplinkos užterštumo pavojų.

Antropogeninių veiksnių paveiktose cenozėse natūralių procesų pusiausvyra išsiderina: dėl mineralinių trąšų naudojimo pagreitėja organinių medžiagų mineralizacija, dėl to mažėja dirvožemio humusingumas. Siekiant apsaugoti ekosistemas nuo intensyvaus cheminių priemonių poveikio, kuriamos alternatyvios intensyviai žemdirbystei sistemos.

Racionalios sėjomainos planavimas - tai vienas iš svarbiausių ūkininkavimo sėkmės pagrindų. Tačiau žemdirbių pagrindinis tikslas - pridėtinės vertės kūrimas, dėl to ne visada atsižvelgiama į racionalios sėjomainos taikymą.

Derlingiausių lygumų regionuose augalininkystės ūkiai pastarąjį dešimtmetį augina rapsus ir kviečius - tai pelningiausi augalai, kurių auginimo technologijos nuodugniai ištirtos ir vis dar tobulinamos. Tačiau jau patyrėme, ką reiškia sėjomaina iš dviejų rūšių augalų: žieminių ar vasarinių kviečių ir rapsų.

Dažnas tų pačių augalų grįžimas į tą patį lauką, atsėliavimas skatina tų pačių žaladarių plitimą, o tų pačių priemonių naudojimo pasekmė - piktžolių ir kenkėjų prisitaikymas ir rezistentiškumas. Vis daugiau ir įvairesnių pesticidų tenka naudoti siekiant išauginti kuo didesnius derlius. Javų pasėlius tenka apdoroti vis sudėtingesnės cheminės sudėties herbicidais, kad jie naikintų ne tik dviskiltes, bet ir vienaskiltes piktžoles - juk retame ūkyje nėra varpiniuose javuose išplitusių vienaskilčių piktžolių - dirvinių smilguolių ar tuščiųjų avižų.

Rapsuose geometrine progresija plinta kenkėjai, ypač žiedinukai, kurie vasariniuose rapsuose, galima sakyti, laimėjo kovą prieš žemdirbius. Nebepakanka 2-3 purškimų insekticidais, kai kurie ūkininkai, keisdami vis kitos sudėties insekticidus, jais purškia 4-5 kartus. Įvertinę ilgą vasarinių rapsų butonizacijos ir žydėjimo laikotarpį ir sudėtingas tuo laiku insekticidų naudojimo sąlygas (siekiant apsaugoti bites) bei vis didėjantį žiedinukų rezintentiškumą, šiais metais apie 70 proc. žemdirbių iš viso atsisakė auginti vasarinius rapsus.

Kuo praktiškai naudingi žalinimo reikalavimai

Šiemet įsigaliojo pakeistos „Tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės" su naujais žalinimo reikalavimais, kurių pagrindas - pasėlių įvairinimas, daugiamečių ganyklų arba pievų išlaikymas, ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių išskyrimas (EASV).

Viena vertus - tai iššūkis, antra - būtinybė, nes dėmesys įvairinimui ir žalinimui padės išlaikyti ir didinti efektyvųjį dirvožemio derlingumą. Nors šiais metais minėti reikalavimai tiesioginių išmokų administravimo taisyklėse iš pradžių gąsdino žemdirbius, tačiau paskatino įvairinti sėjomainas ir didinti azotą kaupiančių augalų plotus.

Pasėlių įvairinimas - paprastesnis ir visiems suprantamesnis reikalavimas. O ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių išskyrimas - daugiau neaiškumo ir diskusijų sukėlęs reikalavimas. Žalinimo reikalavimai - maža problema ekologiniams (jie priskirti prie EASV reikalavimus atitinkančių plotų) ir mišriems ūkiams: tokiems, kurie laiko gyvulius ir jų plotuose 75 proc. sudaro pievos, ganyklos ir azotą kaupiantys augalai, o likusios žemės plotas yra mažesnis negu 30 ha.

Augalininkystės ūkiai, deklaruojantys daugiau kaip 15 ha ariamos žemės, ne mažiau kaip 5 proc. jos turi deklaruoti kaip EASV plotus. Pūdymo 1 ha atitinka 1 ha EASV, o azotą kaupiančių augalų 1 ha atitinka tik 0,7 ha EASV plotų. Azotą kaupiantys augalai - tai II ir III pasėlių grupei deklaracijoje priskirti augalai, atitinkamai vienamečiai ir daugiamečiai pupiniai augalai.

Pirmi metai žalinimui pasirinkusiųjų vienamečius pupinius augalus nenuvylė. Jie ne tik gaus žalinimo išmokas, bet ir pelnas daugeliu atveju bus ne mažesnis, negu iš derlingų dirvų šeimininkų pamėgtų kviečių ir rapsų. Be to, dar ir puikus priešsėlis javams. Geriausiu priešsėliu javams laikomos pupinės daugiametės žolės, kurios pagerina dirvožemio humusingumą ir struktūrą 2-3 metams, žirniai ir pupos 1-2 metams.

Vieni populiariausių vienamečių ankštinių augalų mūsų šalyje - sėjamieji žirniai (Pisum sativum L. (Partim)). Intensyviau pradėta žirnius auginti įvežus į Lietuvą pusiau belapių jų veislių. Tačiau žirnių ir kitų ankštinių (pupinių) augalų auginimas iki šiol nėra labai populiarus tarp mūsų ūkininkų dėl sunkesnių auginimo sąlygų, nepastovių derlių, piktžolių išplitimo ir kt. Silpna ankštinių javų plotų plėtra liudija apie nepakankamą auginimo technologijų parengimą bei jų taikymo pagrįstumą.

Pastaraisiais metais Nacionaliniame augalų veislių sąraše pateiktas platus tiek pupų (6 veislės), tiek žirnių (12 veislių) veislių pasirinkimas. Kasmet į šį sąrašą įtraukiamos naujos veislės, pasižyminčios geresnėmis už standartą savybėmis. 2015 metais įregistruotos trys švediškos pupų veislės - Boxer, Isabel ir Laura - ir dvi žirnių veislės - prancūziška Astronaute ir lietuviška Ieva DS.

Šie metai pupoms ir žirniams buvo išskirtinai palankūs - ankstyvas pavasaris sudarė galimybę anksti pasėti, ir jų vystymasis sutapo su saulės švytėjimo ilgėjimu, tai skatino derliaus didėjimą. Gegužę ir birželį šiek tiek trūko kritulių, tačiau po lietingesnio balandžio dirvos prisisotino drėgmės, tad molingose dirvose dėl sausros labiau aimanavo žemdirbiai, negu realiai jos trūko augalams. Kiek pastebimiau drėgmės trūko birželio pirmąją pusę, tačiau vėliau gausiai palijo ir grūdų formavimui drėgmės užteko. Šiltas ir sausas rugpjūtis gal kiek ir paspartino brandą, bet užtat lietus nesutrukdė nė vienos javapjūtės dienos, tad derliaus nuėmimo nuostolių nepatirta. Rugpjūčio pradžioje iki standartinės drėgmės subrendo žirniai, o pabaigoje - ir pupos.

Svarbu išnaudoti sukauptą azotą

Auginant vienamečius pupinius augalus ir siekiant atitikti tiesioginių išmokų žalinimo reikalavimus, svarbu išsaugoti jų sukauptą azoto potencialą, todėl po jų iki lapkričio 1 d. turi būti pasėti žieminiai javai ar paliktos minėtų augalų ražienas iki kitų metų kovo 1 dienos.

Šiltėjant klimatui aštrėja problema: anksčiau subręsta javai ir anksčiau nuimamas derlius, todėl organinių medžiagų dirvožemyje mineralizacijos periodas būna ilgesnis. Šiltuoju periodu intensyviai vyksta organinių medžiagų skaidymasis, o po azotą kaupiančių augalų jo dirvožemyje gausu, todėl būtina suskubti pasėti žieminius augalus - azoto naudotojus. Mat nesant augalų, maisto medžiagos išsiplauna į gilesnius sluoksnius.

Nors azotas greičiau išsiplauna lengvesniuose dirvožemiuose, azoto ciklą tyrę mokslininkai teigia, kad didesni metiniai jo nuostoliai susidaro našesniuose dirvožemiuose, nes čia intensyvesnė mikroorganizmų veikla nuolat skaido organines liekanas ir šiuose dirvožemiuose didesnes humuso atsargas. Nenašiuose, mažai sukultūrintuose dirvožemiuose azoto per metus netenkama 25-35 proc., o našiuose - vidutiniškai 45-75 procentus. Todėl aplinkosauginiu požiūriu labai svarbu našiuose dirvožemiuose organinių medžiagų destrukcijos procese atpalaiduojamą azotą įtraukti į biologinį medžiagų apytakos ratą.

Po ankstyvųjų žirnių veislių auginimo pakanka laiko paruošti dirvą sėjai ir pasėti žieminius javus, o štai po vėliau bręstančių pupų - sudėtinga. Tačiau jei pupoms parinkome tinkamus herbicidus ir turėjome švarius pasėlius (kokius, beje, matėme daugelyje plotų), tokiems laukams tiks neariminė žemdirbystė, sudaranti galimybę net sunkiuose dirvožemiuose laiku suspėti pasėti žieminius.

Šiek tiek apie dobilus

Vieni iš nuosekliausiai ištirtų stabilaus organinės anglies balanso palaikymo dirvožemyje ir žalinimo reikalavimus atitinkančių augalų, kurie kaupia azotą, yra III pasėlių deklaracijos klasifikatoriaus grupės augalai, iš jų plačiausiai auginami dobilai. Didėjant dėmesiui gyvulininkystei, auga ir dobilų sėklos poreikis. Todėl jų auginimas sėklai galėtų būti pelningas ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir labai naudingas dirvožemio gerinimo būdas. Auginant dobilus sėklai, iš pirmos žolės visada yra geresnės jų nuėmimo sąlygos, tačiau dėl stipriai išsivysčiusių stiebų sudėtingiau juos įterpti ir užarti, negu iš Pupų derliui nuimti būtina parinkti optimalų derliaus nuėmimo laiką - svarbu net dienos metas. Jei pupos pakankamai subrendusios, kad neišbarstytume jų lenktuvais ir pupos nešokinėtų iš kederio, kūlimui tenka rinktis ankstyvą rytą, kuomet po nakties būna ne tokios trapios ankštys. LAMMC Joniškėlio bandymų stotyje pupų derliui nuimti pasirinktas ankstyvas rytas ir kūlimo nuostolių beveik nepatirta antros žolės, kai jų stiebai būna gerokai trumpesni ir biomasė mažesnė.

Dalį dobilų antrosios žolės būtų galima naudoti žaliajai trąšai. Tačiau literatūroje yra įvairių nuomonių, kad daug azoto sukaupusi antžeminė augalų biomasė, ypač ankštinių, greitai mineralizuojasi ir tenkina po jų auginamų augalų mitybos poreikius, tačiau skatina organinės medžiagos mineralizaciją ir intensyvina dirvožemio dehumifikavimo procesus. Nustatyta, kad mikroorganizmų aktyvumą žaliosios trąšos skatina mažiau negu kraikinis mėšlas.

***

Gero potencialaus derlingumo lygio rodikliai:

• dirvožemio rūgštumas - pH > 6;
• dirvožemio turtingumas pagrindinių maisto elementų (fosforo ir kalio >150 mg/kg);
• sukultūrinimo lygis (mažas piktžolėtumas, nėra paprastųjų varpučių ir kitų daugiamečių piktžolių);
• reljefo lygumas;
• efektyviai veikianti sausinimo sistema;
• racionali sėjomaina.

***

KAS SVARBU ŽIRNIAMS IR KAS PUPOMS?

Šių metų vasara buvo labai palanki pupinių augalų auginimui ir brendimui, tai nuramino ir pradžiugino žemdirbius, tačiau tokie metai daugiau išimtis negu taisyklė, todėl ateityje pupiniams dėmesys turi būti išskirtinis. Žirnių auginimo technologija nėra brangi ir sudėtinga, tik reikalaujanti atidumo. 

Svarbiausi žirnių auginimo technologiniai momentai

• Ankstyva sėja, kad žirninių vaisėdžių antplūdis birželio mėnesį nesutaptų su žirnių vystymusi ir žydėjimu, kadangi suaugėliai drugiai birželio mėnesį skraido naktimis ir deda kiaušinėlius ant žiedų - sunku juos kontroliuoti insekticidais. Vėliau jų vikšrai įsigraužia į ankštis ir stipriai pažeidžia grūdus - padaro didelių nuostolių derliui ir jo kokybei.
• Gilesnis žemės dirbimas negu javams - iki 7-8 cm ir sėja 5-7 cm gylyje.
• Dirvinių herbicidų naudojimas drėgnoje dirvoje, geriausia sėjos dieną pasėlį privoluoti ir tuoj nupurkšti herbicidais.
• Žydėjimo pradžioje, silpnėjant gumbelinių bakterijų veiklai, rekomenduojama tręšti skystomis ar biriomis N30 trąšomis (beje, tai diskutuotinas klausimas).
• Žydėjimo pradžioje vėlyvesnės sėjos žirniams naudoti insekticidą nuo vaisėdžių ir gumbauodžių.

Pupų technologija taip pat nėra sudėtinga

• Optimalus PK kiekis ir mažos N normos prieš sėją, jei jo mažai dirvožemyje.
• Gilesnis žemės dirbimas - iki 8-10 cm ir sėja iki 6-8 cm gylyje.
• Efektyviausių dirvinių herbicidų panaudojimas tuoj po sėjos privolavus.
• Insekticidai nuo sitonų dygstant ir nuo amarų žydėjimo pradžioje tiksliomis normomis, nes pupų žiedai labai jautrūs padidintoms normoms.
• Optimalus derliaus nuėmimo laikas, nes kai kurių veislių ankštys linkusios džiūdamos atsidaryti, tuomet galimi dideli nuostoliai dėl išbyrėjimo.