23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/10
Galovėjai pateisino ūkininko lūkesčius
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Algirdui Salykliui ne vienas žmogus juokaudamas sakė, kad su tokia pavarde reikėjo alų gaminti, o ne galvijus auginti. Kone laukiniai galovėjų veislės galvijai pavergė vyro širdį ir ūkininkavimas jam tapo malonia, nors ir nelengva veikla. Tačiau nutaręs tapti ūkininku, A. Salyklis lengvos duonos ir neieškojo.

Neretai atsitinka, kad geriausi sprendimai gimsta iš bėdos. Jo šeimos bėda buvo didelė - 2005-ųjų pradžioje mamos Onos Salyklienės namus Lazdijų rajone visiškai suniokojo gaisras. Po gerų metų, paklausius Lazdijų r. mero Artūro Margelio patarimo, į ūkį atkeliavo pirmieji galvijai, pradėti ir namo atstatymo darbai.

Darbščiam ir atsakingai į bet kokią veiklą žiūrinčiam Algirdui tai buvo ir iššūkis, ir naujo gyvenimo pradžia. Per palyginti trumpą laiką jis stipriai pažengė į priekį, šiuo metu jau baigia įrengti savo mėsos išpjaustymo cechą ir galvoja apie perdirbimą.

„Labai džiaugiuosi, kad perėjau į žemės ūkį", - sako A. Salyklis. Galovėjai pateisino ūkininko lūkesčius Algirdui Salykliui ne vienas žmogus juokaudamas sakė, kad su tokia pavarde reikėjo alų gaminti, o ne galvijus auginti. Kone laukiniai galovėjų veislės galvijai pavergė vyro širdį ir ūkininkavimas jam tapo malonia, nors ir nelengva veikla. Tačiau nutaręs tapti ūkininku, A. Salyklis lengvos duonos ir neieškojo.

Pasirinko nelepių galvijų veislę

Ūkyje netoli Krosnos Algirdo tėvai anksčiau laikė melžiamų karvių, kiaulių, vieną žirgą. Mirus tėvui, mama viską išsipardavė, pasiliko tik kiaulę šeimos poreikiams. Sakė, gana, pailsėsiu. Susitvarkė namą ir rengėsi ramiai senatvei. Bet visus planus sugriovė gaisras.

Svarstant, ką daryti, Algirdo žvilgsnį patraukė straipsnis apie mėsinių galvijų augintoją Juozą Bekampį. Taip kilo pirmoji mintis, o kai sužinojo, kad veisliniams gyvuliams įsigyti dar yra ir valstybės parama, A. Salyklis nedelsė. Lygiai prieš devynerius metus į ūkį atkeliavo devynios veršingos galovėjų veislės telyčios ir karvės bei bulius. Nors tuo metu nedaug tesuprato apie mėsinius galvijus, Algirdas jų pirkti į Vokietiją važiavo pats.

Dabar nuo Marijampolės važiuojant keliu į Krosną, Salyklių valdose netoli plento galima išvysti besiganančių egzotinių galvijų bandą. Galovėjai - viena seniausių mėsinių galvijų veislių, išvesta Škotijoje iš vietinių galvijų. A. Salyklio ekologiniame mėsinių galvijų ūkyje jų yra 52. Galovėjus ūkininkas augina ir veislei, ir mėsai. Ūkyje paliekamos visos telyčios.

Algirdas nesigaili pasirinkęs būtent šios ekstensyvios veislės gyvulius - nors jie yra beveik laukiniai, tačiau nepikti, o, svarbiausia, jiems nereikia tvartų, tad ir jų priežiūra yra paprastesnė.

„Žiemą vasarą galovėjai gyvena lauke.  Jie turi pavėsinę, kuri labiau reikalinga vasarą, nes šios veislės galvijai sunkiau perneša kaitrą. Šaltuoju metų laiku pavėsinėje jie būna labiau dėl subjurusio oro, o šalčio nebijo, nes turi ilgus šerius ir storą pūkų sluoksnį", - aiškina A. Salyklis.

Šie galvijai yra nelepūs, ūkininkui kol kas neteko patirti rūpesčių dėl ligų, tiesa, veršiuojantis problemų pasitaiko. Būna, kad jaunos telyčios užaugina labai didelį vaisių, neseniai viena negalėjo apsiveršiuoti, nes veršelis buvo užaugęs iki 36 kg - beveik dvigubai didesnis negu įprastai. Jį ištraukė jau negyvą. Atsakymo, kokios priežastys lemia tokį vaisiaus augimą, ūkininkas kol kas nežino. Veršeliai prie karvių būna 8-9 mėnesius.

Ūkyje Algirdui padeda mama. Tremtį išgyvenusi O. Salyklienė - vis dar energinga moteris. „Nors daug ką skauda, bet mano akys dar labai didelės - visko noriu užsiauginti, pasigaminti", - šypsosi į savo tėviškę po tremties ir po gyvenimo Kaune sugrįžusi moteris.

Lauko girdykloje - pašildytas vanduo

Pusės šimto galvijų bandai išmaitinti užtenka 30 ha žemės. Tačiau ir plėstis daugiau nėra galimybių. „Mano banda jau beveik suformuota. 23 veršingos karvės - optimalus skaičius pagal turimą žemės kiekį, na dar iki 30 bandą galėčiau padidinti", - teigia A. Salyklis.

Artėja laikas, kai savoje bandoje galvijų nebus galima veisti dėl giminingo poravimosi. Todėl Algirdas rengiasi naujam etapui - bandys karves sėklinti, nors mėsiniai grynaveisliai galvijai įprastai veisiami grynuoju veisimu. „Noriu užsiauginti savų bulių, kad šviežio kraujo į bandą įleistume", - sako augintojas. Tiesa, apsėklinti mėsinės veislės karves ir techniškai sudėtinga, ir dirbtiniu būdu jos sunkiai apsivaisina, tačiau Algirdas ketina tai išbandyti.

Galovėjai nereiklūs žolynams, yra ištvermingi, turi tvirtus nagus. Jų racioną sudaro žolė, šienas, o jaučiams duodama dar ir šienainio bei miltų. Miltais jaučiai palepinami dėl to, kad visai nesulaukėtų - kai šeimininkas jų atneša, buliai iš toli pajaučia ir atlekia visu būriu. Papildomai dar perkama druskos.

Algirdas sako, kad prie pirmųjų jaučių buvo labai prisirišęs, sunkiai skyrėsi, kai atėjo laikas juos skersti. Vėliau stengėsi nuo jų laikytis atokiau, bet atsirado kita problema - jaučiai tapo laukiniai, juos būdavo labai sunku pagauti. Priviliojus galvijus miltais, problema išsisprendė.

Žiemą į laukus periodiškai atvežama po 10-12 ritinių šieno, kurio galvijams pakanka savaitei. Įrengta neužšąlanti girdykla, kurioje Algirdas pajungė ir šiltą vandenį. „Kai galvijai išsirikiuoja atsigerti šilto vandens, juokiamės, kad susirinko arbatėlės pertraukėlei", - pasakoja gyvulių augintojas.

Pasinaudojęs ES parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas", A. Salyklis įsigijo ritinių presą. Tačiau daugiau į techniką jis neinvestuoja - esant reikalui, ją išsinuomoja.

Naujuoju finansavimo laikotarpiu ūkininkas yra pateikęs paraišką pagal priemonės „Investicijos į materialųjį turtą" veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas" supaprastinta tvarka ir šiuo metu laukia atsakymo.

Stato mėsos išpjaustymo cechą

Vos tik pradėjęs auginti galvijus, Algirdas pradėjo galvoti, kaip sukurti didesnę pridėtinę vertę. Nors ekstensyvios veislės galovėjus auginti ir prižiūrėti lengviau negu intensyvių veislių galvijus, tačiau jie auga ilgiau, yra mažesni, ir juos apsimoka auginti tik tuo atveju, jeigu pats parduosi mėsą. Taigi anksčiau nedidelį verslą turėjęs Algirdas šią patirtį pritaikė ir ūkyje.

„Supratau, kad reikia užsiimti perdirbimu ar bent jau pačiam parduoti mėsą. Kai pirmuosius bulius pardaviau supirkėjams, gavau ašaras - po 900 litų. O tai buvo pirmieji mūsų augintiniai, ypatingai gerai prižiūrėti, kone iš rankų šerti, gražūs, įmitę. Labai skaudėjo širdį..." - prisimena A. Salyklis.

Tuomet jis ir nutarė mėsą pardavinėti pats. Susirado skerdyklą ir mėsą, sufasuotą vakuume po 1-2 kg, parduoda tiesiai iš namų. Paklausa didelė, kainos skirtumas - akivaizdus.

Neveltui sakoma, kad vyrai - geriausi kulinarai. Parodoms ar kitoms progoms, svečiams pavaišinti Algirdas pagamina rūkytos jautienos gabaliukų, mažais kiekiais sufasuotų į vakuuminę pakuotę. Kai pradės veikti mėsos išpjaustymo cechas, Algirdas svarstys galimybę gaminti jautienos produktus. „Kas žino, ko ateityje gali prireikti... Tad mėginu mėsą rūkyti, virti, kepti, dariau dešras. Pavyzdžiui, virta kulninė - tikras delikatesas, labai skani ir krūtinėlė", - sako ūkininkas.

Galvijai dažniausiai skerdžiami 16- 18 mėnesių, skerdenos išeiga būna apie 220 kg. Šiemet kas mėnesį ūkininkas skerdžia 1-2 gyvulius. Galovėjų mėsa kai kuriems maisto žinovams yra skanesnė negu kitų veislių, tačiau pats ūkininkas pripažįsta, kad valgydamas tikrai neatskirtų, ar tai galovėjo, ar, tarkime, limuzino mėsa. Tačiau teigiama, kad galovėjų turi mažiausiai cholesterolio.

O paklausa gerai jautienai didėja, atsiranda vis naujų pirkėjų. „Būna, kad ne visiems norintiems turiu mėsos", - sako Algirdas.

Pradėjo ir alternatyvų verslą

Prieš porą metų A. Salyklis atsisakė turėto verslo, perleidęs jį kaimynui - dabar jis jau gali išgyventi iš gyvulių. Tačiau pradžioje daugelis investicijų į ūkį būtent ateidavo iš šeimos verslo, į ūkį tekdavo sudėti ir žmonos Reginos atlyginimą. Gyvuliai pirkti sudėjus visas šeimos, net mamos, santaupas ir dar banko paskolą teko imti.

„Daugelis galvojo, kad elgiamės neprotingai. Tik mes su mama tikėjome tuo, ką darome. Žmona tuo patikėjo gerokai vėliau", - pradžią prisimena Algirdas. Dabar ūkio uždirbamas pelnas, iš investicijų gaunama grąža jam teikia didelį vidinį pasitenkinimą, kad rizikuota neveltui, kad gamybiniame ūkyje kuriama pridėtinė vertė.

Tiesa, dar nebaigtas atstatyti sudegęs namas, kuriam taip pat nemažai lėšų įdėta, o tai gerokai stabdė spartesnę ūkio plėtrą. Tačiau kai reikėdavo rinktis, kam pirmiau skirti pinigus - galvijų pavėsinės stogui dengti ar apkalti namą lentelėmis, aišku, kad gyvulių gerovė būdavo pirmoje vietoje.

„Taip ir sukamės ratu - gauni pinigų už gyvulius, investuoji ne tik į ūkį, bet ir į namą, o dar ir bankui reikia mokėti. Bet šviesa tunelio gale jau matyti, atgal grįžti nenorėčiau", - nuoširdžiai kalba ūkiui visą širdį atiduodantis Algirdas.

Galovėjų augintojas jau dabar prie ūkio bando pratinti vienturtę dukrą,14- metę Indrę. Jis net nenori galvoti apie tai, kas būtų, jeigu mergaitė nutartų kitaip. Todėl dalyvaudamas veislinių gyvūnų parodoje jis visada vežasi ir Indrę, kad ji įprastų suktis toje aplinkoje. Beje, rugsėjį vykusioje veislinių gyvūnų parodoje Algirdiškyje A. Salyklio Dryžius pripažintas gražiausiu bulimi.

„Visada dalyvauju šioje parodoje. Man patinka ir savo gražius veislinius gyvulius parodyti, ir su žmonėmis pabendrauti, nes su kitais augintojais susitikti kitų progų nelabai būna", - sako ūkininkas.

Vietoje nenustygstantis ir darbo nebijantis Algirdas mažiau nei prieš metus ėmėsi dar vienos veiklos - pradėjo auginti šamus. „Tai mano sena svajonė. Kai „AgroBalt" parodoje susipažinau su šamus auginančios įmonės direktoriumi, ėmiau ir įgyvendinau svajonę", - apie dar vieno žemės ūkio verslo pradžią pasakoja šeimininkas.

Taigi kartu su jautiena A. Salyklis žmonėms jau pasiūlo ir rūkyto šamo. Kol kas nežino, ar šis verslas pasiteisins, bet, sako, bent bus pabandęs.