Ukmergės rajone ūkininkaujantis Saulius Daniulis - šiuolaikinio moderniai mąstančio žemdirbio pavyzdys. Jis augina tai, kas duoda pelną, kartu labai apgalvotai naudoja visas dirvožemį gerinančias priemones, kad ūkis išliktų rentabilus ir ateityje. Į ekologiją jo požiūris praktiškas ir demistifikuotas - tai tiesiog verslas, o ne gyvenimo būdas.

Saulius ūkininkauja kartu su kitais šeimos nariais, sukurti šeši ūkiai, kurių bendras plotas - 1 700 ha. Dirba šeimos nariai ir 6 samdomi darbuotojai. Ekologiškai ūkininkaujama 500 ha, likusiame žemės plote - chemizuotai. Du ūkiai yra grynai ekologiški, o kiti turi ir chemizuotą dalį. „Ekologija - tai prekinis ūkis, kuris gamina ir perdirba. Tai verslas, o ne gyvenimo būdas. Keistai man atrodo žmonės, kurie užsiaugina savo reikmėms tris maišus bulvių ir jau pasiskelbia ekologais, prašo išmokų", - žodžių į vatą nevynioja Saulius.

Ir priduria, kad chemizuota ūkio dalis didesnė dėl to, kad ekologija yra rizikingesnė sritis. Pirmiausia dėl to, kad ekologinio žemės ūkio taisyklės nuolat keičiasi. „Tik pastaruoju metu gerų poslinkių pajutome - gal dėl to, kad žemės ūkio viceministras Saulius Cironka turi supratimą apie ūkį ir ekologiją. O pagal ankstesnes taisykles tai bet kurį ekologinį ūkį nuvaryti į bankrotą būdavo galima lengviau negu paprastai, - sako Saulius. - Tarkime, susipykai su kaimynu, sužinojai, kur jo laukas, užsikabinai purkštuvą, vakare nupurškei ir iš ryto paskambinai sertifikavimo įstaigai, kad nupurkštas ekologinis laukas. Atvažiavo, suformino - ir ūkiui viskas. Iš karto taikyta penkto lygio sankcija: desertifikuotas ūkis, dveji metai į priekį negali dalyvauti programoje, privalai sugrąžinti visas išmokas."

Pasak Sauliaus, būdamas Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas tokių atvejų jis prisiklausęs užtektinai, žmonės net į ligonines patenka, nesugebėję susitvarkyti su situacija. „Kur žmogiškumas? Žinoma, jei antrą ar trečią kartą tame pačiame ūkyje nustatomi pažeidimai, tai jau rodo, kad žmogus elgiasi piktybiškai, tada ir sankcijos taikytinos. Tačiau vos po vieno pažeidimo pasmerkti ūkį myriop - taip negalima", - svarsto Saulius.

Beje, dėl įvairių neatitikčių, kurias tikrintojai nustato ūkiuose, S. Daniulio manymu, galima kaltinti ir itin sudėtingas bei grandiozines ekologinį ūkininkavimą apibrėžiančias nacionalines taisykles. „Mačiau vokiečių ekologinio žemės ūkio taisykles - viskas telpa į vieną lapą. O pas mus...", - tarsteli Saulius, negailėdamas kritikos atsakingiems Žemės ūkio ministerijos pareigūnams, tačiau jokiu būdu nekaltindamas sertifikavimo įstaigos „Ekoagros". Atvirkščiai, ūkininkas pabrėžia, kad „Ekoagros" bene vienintelė institucija, kuri realiai dirba dėl ekologijos plėtros.

Kodėl nebeaugina sojų

Žinoma, reikalavimų būtina laikytis, o kai kurių jų ir be nurodymų Saulius laikosi jau seniai - tarkime, sėjomainos rotacijos. „Žemė tokia jau yra: jei nepadarei laiku, ką privalai padaryti, po kelerių metų vis tiek teks - ji tave privers, - įsitikinęs žemdirbys. - Kruopščiai suderinus sėjomainą, auginant daugiametes žoles, atidžiai parenkant priešsėlius, galima susitvarkyti dirvožemio struktūrą."

Ūkyje dalis pasėlių visada skiriama ankštiniams augalams: raudoniesiems dobilams, pupoms, žirniams, sojoms. Tiesa, pastarųjų šiemet neaugina. Priežastis paprasta - ir jos Saulius nė nebando slėpti - sumažintos tiesioginės išmokos už šiuos augalus. Toks pasikeitęs požiūris žemdirbiui mažų mažiausiai keistas. „Kaip galima neremti šitokio naudingo augalo? Kokie specialistai priima tokius sprendimus?" - retoriškai klausia ūkininkas. Jo skaičiavimu, sumažinus išmokas, sojų auginti nebeapsimoka - finansiškai iš karto išeina minusas, nes sėkla dabar brangiau kainuoja negu gaunama parama.

„Lenkija, Čekija, Slovakija labai skatina sojų pasėlių plėtrą, o pas mus... Trejus metus vargome su soja, kol supratome, kad negalima jos sėti eilėmis kas 15 cm, nors visi mokslininkai tikino, kad galima kas 12-15 cm. Praradome daug laiko, kol supratome, kad sojas reikia auginti kas 45-60 cm, mat technologiškai būtina išdirbti tarpueilius", - savo sukaupta patirtimi pasidalija Saulius ir kartu kremtasi, kad nėra jokio mokymo ir aiškinimo, kuo sojų baltymai naudingi karvėms - ekologiškiems pieno ūkiams tai būtų nepamainomas pašaras (juk faktiškai visa įvežama soja yra genetiškai modifikuota).

O kad sojos yra nepamainomos sėjomainoje, iliustruoja štai toks netikėtas agronominis eksperimentas. „Dvejus metus lauke buvo augintos sojos, paskui kanapės, o šiemet tame plote buvo pasėti vasariniai kvietukai. Laukas sudygo dryžuotas kaip arbūzas: tamsiai ir šviesiai žalias. Pasirodo, taip suveikė sojų dirvoje paliktas azotas: jos buvo augintos juostomis kas 60 cm, ir dirvoje tokiais ruožais liko organinis azotas", - akivaizdų pavyzdį pateikia ūkininkas.

Dabar Saulius savo šeimos ūkiuose jau kelinti metai eksperimentuoja augindamas judras - bando jas įsėti į žirnius. Deja, sunku rasti informacijos apie šiuos aliejinius augalus. Kaip užauginti judras, kaip išdžiovinti sėklas, - jokios konkrečios informacijos nėra. Judrų aliejus būtų labai aukštos kokybės: jis stabilus, visai kitoks negu linų, kuris labai greitai praranda savo naudingąsias savybes ir net įgauna nuodingųjų.

Šiemet judrų įsėjo į 40 ha žirnių lauką, bet kadangi pavasarį buvo labai šlapia ir nebuvo įmanoma akėti, pasėlyje priaugo balandų. Nukūlus judrų ir balandų sėklos susimaišė. Jų atskirti be geros valomosios su lazeriu (skiriančiu sėklas pagal spalvą) neįmanoma. Taigi, judros atliko tik atraminių augalų funkciją - tikrai gerai prilaikė žirnius. „Su kuo tik neauginome žirnių - ir su miežiais, ir su avižomis, kad tik nesugultų. Įsėliai ir nuo piktžolių saugo", - iš patirties žino ūkininkas.

Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje įsivyravusi sausra - tarsi lazda su dviem galais. Iš vienos pusės, blogai, nes trukdosi rudeninės sėjos darbai, iš kitos - tai puikus momentas ekologiniuose plotuose naikinti varpučius. „Važinėjame po laukus, traukiame varpučius į viršų, o saulė juos uždžiovina", - natūraliai susidariusiomis palankiomis aplinkybėmis kovoti su pagrindine ekologinių ūkių rykšte - daugiametėmis piktžolėmis - pasidžiaugia žemdirbys.

Investicijos į dirvožemio gerinimą - būtinos

Iš kur ūkininkas semiasi žinių? Sauliaus teigimu, mokslininkai ne visada spėja žengti koja kojon su gamyba, o iš kolegų žemdirbių galima sužinoti daug naudingo. Dabar daugelis ūkių daro eksperimentus, skrupulingai fiksuoja rezultatus, fiksuoja išvadas. Paskui asociacijos nariai tarpusavyje savo patirtimi pasidalija.

„Didžiausia kaimo žmonių problema - jie įsivaizduoja, kad viską žino, nereikia jiems nei seminarų, nei mokymų. O kai paklausi, iš kur tos žinios, tai išgirsti atsakymą - tėvas taip darė. Bet juk viskas labai greitai keičiasi", - ūkininkų konservatyvumu stebisi Saulius.

Jo teigimu, kuliant kombainu, labai aiškiai matyti padarytos klaidos ir skirtinga dirvožemio struktūra. Laukas mirgu marga ištisų piešinių ir įmantriausių ornamentų. Ir priemolio, ir priesmėlio, ir durpių - ko tik nėra. Vienintelė išeitis, siekiant pelningai ūkininkauti tokiose dirvose, - gerinti dirvožemio mikrobiologiją.

Dabar siūloma daugybė naujų preparatų dirvožemio derlingumui didinti, jo gyvybingumui skatinti, bet juk negalima viskuo pasitikėti. „Pili visko į laukus, bet ar ką nors uždirbi? Nebent produkto pardavėjui... Kartais paprasčiau kunigą išsikviesti, kad su šventu vandeniu laukus pakrapintų, ir gal didesnė nauda būtų", - pajuokauja Saulius.

Jis stebisi, kaip žemdirbiai greitai susižavi naujais produktais, o apie paprasčiausią nitraginą, kuris gelbsti auginant ankštinius augalus, būna visai negirdėję ir jo niekuomet nenaudoję. Tai gyvų gumbelinių bakterijų inokuliantas, gaminamas Lietuvoje, skirtas ankštinių augalų sėkloms apvelti. „Bendradarbiaujame su „Ekoakademija", azotą fiksuojančias, fosforą atpalaiduojančias bakterijas naudojame. Pili bakterijų preparatus ir galvoji, veikia jos ar ne, juk galvos į žemę neįkiši, nepažiūrėsi. Galima spėti tik pagal tai, kad, pavyzdžiui, šiaudai labai greitai suyra, vadinasi, mikrobai veikia", - sako žemdirbys.

Chemizuotoje ūkio dirvoje irgi knibžda sliekų - tai rodo, kad su mikrobiologija viskas gerai. Chemizuotoje ūkio dalyje kuliama vidutiniškai po 5-6 t/ha, o ekologinėje perpus mažiau - 2-3 t/ha. Ukmergės apylinkių žemės nėra labai derlingos - geriausi Sauliaus dirbami žemės plotai vertinami 50 balų, o yra ir vos 11 našumo balų tesiekiančių. Žemdirbio teigimu, derlius pavyko padidinti dėl ilgalaikės sėjomainos, naujų technologijų taikymo.

LEŪA pirmininkas pastebi, kad žmonės neturi supratimo, kas tai yra ekologiškas produktas. Neužtenka vien tik cheminių produktų nepurkšti ir tvirtinti, kad tai jau ekologija. „Augalas neturi badauti. Kaip ir kiaulės - juk nešersi vien vandeniu", - vaizdžiai palygina Saulius.

Apie nelogiškus reikalavimus ir raganų medžioklę

LEŪA balsas gerai girdimas valdžios sluoksniuose. „Gerai, kad bent išklauso. Labiausiai norėtume, kad po kiekvienu potvarkiu autorius asmeniškai pasirašytų. Kad būtų ne kolektyvinė, bet asmeninė valdininkų atsakomybė", - lūkesčius išreiškia LEŪA vadovas. Štai kad ir dabar formuluojama nauja sąvoka: „ypač mažas derlius" (jo konstatavimas leistų nesertifikuoti pasėlio). „Aiškinama, kad avižų turi būti daugiau negu rugių arba kviečių, o sėkliniame pasėlyje derlius dar 200 kg/ ha didesnis. Čia visiška nesąmonė, juk iš tonos grūdų gali paruošti tik 500-600 kg sėklos, nes atsimeta smulkūs grūdai, priemaišos", - stebisi Saulius sakydamas, kad asociacija užprotestavo tokį sprendimą.

Arba nelogiškas reikalavimas iki gegužės mėnesio parduoti visą produkciją. „Bet jei aš turiu gerus sandėlius ir galiu laikyti grūdus tiek, kiek tik noriu, tai kam tas reikalavimas?" - klausia Saulius, pernykščias sojas, pavyzdžiui, pardavęs tik šią liepą, kai sulaukė geriausios kainos.

„Šiaip ne taip atsikratėme privalomo pardavimo, kuris buvo grynai popierizmas. Juokinga: parduodu kviečius kaimynui, o iš kaimyno nuperku miežius. Ir jau tada neva viskas gerai. Ūkininkas priverstas imtis tokių gudrysčių, kad įvykdytų reikalavimus", - sako Saulius.

Pasak jo, Lietuvoje visus labai masina „raganų medžioklė". „Prisiminkime, koks ažiotažas buvo kilęs dėl juodųjų garstyčių. Masiškai tikrino ekologinius ūkius ir darė tai vėlyvą rudenį, kai laukuose jau būna maksimaliai suvešėjusios piktžolės. Ir kas iš to? Devyniems ūkiams surašė pažeidimus, tačiau iš jų nė vieno nenubaudė. Jei tiek buvo patikrinta ir niekas nenubaustas, tai gal reikėjo kažkokio viešo atsiprašymo, nes žemdirbiai buvo nepelnytai apjuodinti?" - ketverių metų senumo istoriją prisimena LEŪA pirmininkas.

Asociacijoje yra apie 140 narių - visi aktyvūs, ne „popieriniai". „Asociacija naudinga nariams ir tuo, kad per ją pradėjome pardavinėti produkciją: pernai iš ūkių, be jokio tarpininko, tiesiai pas perdirbėjus išvežėme kelis tūkstančius tonų įvairių grūdų", - sako LEŪA vadovas. Asociacijai sumokama 10 eurų nuo parduotos tonos produkcijos - taip papildoma asociacijos sąskaita, o lėšos skiriamos bendriems tikslams: seminarams, mokymams, lauko dienoms organizuoti. Centralizuotai perkama ir sėkla.

Asociacija šiuo atveju - savotiškas kooperatyvo atitikmuo. „Deja, į kooperaciją vis tik mūsų ūkininkai žiūri kaip ožiai į naujus vartus. Visa Europa jau įsitikino kooperatyvų nauda. Tik Lietuvoje taip drastiškai nukrito pieno kainos, nes visose kitose šalyse veikia stiprūs kooperatyvai, kurie garantuoja ūkininkams palankias produkcijos supirkimo kainas. O pas mus kitaip: kai vargas, tai visas jis atiduodamas žemdirbiams, o kai pelnas - visas perdirbėjams", - apgailestauja Saulius.

Jo manymu, tikroji kooperacija galima tik tarp šeimos narių. Tada visai suprantama, kad technika, sandėliai, žemė yra bendra nuosavybė. „Turi būti sąvoka „mūsų", negali būti „mano". Štai tada yra tikroji kooperacija", - esmę paaiškina ūkininkas.

Siūlymas - padaryti žalią Lietuvą

Dabar Saulius su kolegomis rengia projektus melioracijos įrenginiams atnaujinti. „Bet jei valstybiniai grioviai ir upeliai užaugę, vandens nutraukimo nėra, tai bergždžias darbas bus - šuniui ant uodegos sukišti milijonai. Tas pats, kas vonią sutvarkyti, prisileisti vandens ir užkimšti kanalizaciją. Taip ir stovės prirūgęs vanduo vonioje, nors ji pati ir paauksuota būtų", - loginės darbų tvarkos pasigenda Saulius. Jo manymu, didžiausia bėda, kad Lietuvoje dirbama ne investicijomis, o su pinigų įsisavinimu.  „Reikia įsisavinti tam tikrą sumą, tai ir įsisaviname, o kad po kelerių metų jokio rezultato nebus, nieko nejaudina", - apgailestauja žemdirbys.

Pasak jo, su kiekviena nauja valdžia ateina ir nauji prioritetai. Buvo vajus, kad Lietuvą išgelbės apyniai, paskui svarainiai, dabar - gyvuliai. „Bet aš tuo netikiu. Kaltina mus, grūdininkus, kad eksportuojame produkciją. O jautis tvarte - tai žaliava ar produktas? Ką tik pamelžtas pienas - irgi juk žaliava. Tai tu rask man tokį kvailį, kuris vieną žaliavą atiduotų kitai žaliavai ir tą antrąją žaliavą parduotų pigiau negu pirmąją. Jei mes padarytume karbonatą ir dešrą - tada taip, jau atsirastų pridėtinė vertė. Bet jei parduodame gyvus gyvulius, tai kur čia ta pridėtinė vertė?" - nesiliauja nelogiškus institucijų sprendimus kritikavęs žemdirbys.

Praeityje jis su tėvukais taip pat laikė ir karvių, ir kiaulių, bet kai pradėjo skaičiuoti, paaiškėjo, kad gyvuliams išlaikyti dar reikia pridėti pinigų, o apie pelną nėra ko kalbėti. Dešimtmetį augino ir 150 ha serbentynų, bet ir jų atsisakė: daug rankinio darbo, o uogas sunku įsiūlyti perdirbėjams. Buvo laikai, kai serbentų pumpurus eksportuodavo į Prancūziją, juos supirkdavo farmacijos ir kvepalų pramonės įmonės. Bet paskui gamyboje leido naudoti sintetinius kvapus ir tas versliukas užsibaigė.

Po visų bandymų Sauliaus šeima nusprendė, kad logiškiausia verstis augalininkyste. Turimuose plotuose (beje, didžioji dalis žemės nuosava) auginami žirniai, pupos, žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai rapsai, kanapės, nendriniai dryžučiai ir raudonieji dobilai, kmynai, avižos. Gal dar sugrįš ir prie sojų - juk tai tikrai vertingas augalas. Saulius prasitaria, kad su keliais stambiais ekologinį ūkį plėtojančiais žemdirbiais planuoja kooperuotis (kad būtų maždaug 10 000 ha žemės) ir imtis perdirbimo.

Asociacijos vardu Saulius pateikia pasiūlymą - padaryti žalią Lietuvą. „Šveicarai turi laikrodžius, prancūzai - sūrius ir vynus, o mes, lietuviai, turime žalią kraštą. Manau užtektų 20 metų, kad padarytume kontroliuojamą žemės ūkį, absoliučiai be jokio GMO. Ekoūkiai, ekokaimo turizmas, ekomaistas - ir visi turtingiausi pasaulio žmonės važiuotų čia", - sprendimą, kokią kryptį rinktis, siūlo LEŪA vadovas.