Kelmės ir aplinkiniuose rajonuose garsėja skanių ir kokybiškų aviečių augintojai - Audronė ir Vahanas (Vahagn) Ispiryan. Mėlynakė lietuvė ir juodbruvas armėnas Ušnėnuose, Audronės senelių žemėje, puoselėja septynių hektarų avietyną.

Ūkininkai nė nebando slėpti, kad jų mišrios šeimos išskirtinumas puikiai padeda reklamuoti ir patį ūkį. „Esame internacionalinė šeima ir jau vien tuo visiems įdomūs. Žmonės labai gerai įsidėmi, kad uogas pirko būtent iš mūsų", - šypsosi su žaviu pietietišku akcentu lietuviškai puikiai kalbantis Vahanas. Apie avietes jis galėtų pasakoti nuo ryto iki vakaro, mat jau dešimtmetį gilinasi į šių uogų auginimo technologiją. Už Užvenčio, Ušnėnuose, puoselėjamas avietynas - tai tarsi nesibaigiančių eksperimentų laukas, nes iš ko geriau pasimokysi, jei ne iš savo patirties ir klaidų.

Pirmiausia augintojas pabrėžia, kad avietės yra labai specifinis ir jautrus augalas, nors žmonės dažnai neteisingai galvoja, kad jos gali augti bet kur ir bet kaip. „Taip mąstyti - klaida. Iš tikrųjų avietės yra vienos iš daugiausiai priežiūros reikalaujančių augalų", - visus būsimus aviečių augintojus įspėja ūkio šeimininkas.

Labai svarbu pasirinkti tinkamą veislę. Ušnėnų ūkyje auginamos remontantinės lenkiškos avietės Polka. Tai tarsi patobulinta ne mažiau populiari lenkiška veislė Polana: Polkos uogos desertinės, stambesnės ir saldesnės. „Žinoma, jei avietės auginamos perdirbimui, tai geriau rinktis Polanos veislę, nes jos derlingesnės. Tačiau jei prekiaujama šviežiomis uogomis, Polka yra nepralenkiama", - patarimų negaili Vahanas. Jo žiniomis, lenkų augintojai taip pat Polanos veislės avietes keičia į Polką.

Įrengiant avietyną, reikėtų pagalvoti ir apie laistymą. Pasak augintojų, kapiliarinis laistymas - būtinas. Ypač tokią sausringą vasarą kaip šiųmetė. Uogų augintojai suskaičiavo, kad jų regione buvo 35 dienų periodas be lietaus ir paskui dar 30 dienų visiškai sausringas tarpsnis. Faktiškai avietes išgelbėjo tik laistymas.

Laistomas dar ne visas avietyno plotas: 4 ha laistomi, o 3 ha - ne. Pažiūrėjus į lauką, akivaizdžiai matyti, koks didelis skirtumas tarp tų lauko dalių. Vanduo atiteka iš Ventos upės maždaug 1,5 km ilgio magistraliniais vamzdžiais. „Nors Lietuvoje paprastai pakanka drėgmės, bet jei pasitaikytų dveji tokie sausringi metai iš eilės, faktiškai iš karto atsipirktų investicijos į laistymo sistemą. Laistymas - tarsi draudimas", - investicijų nauda neabejoja ūkio šeimininkai.

Žinoma, su laistymu nereikia persistengti. Avietėms svarbu gauti vandens tam tikrais augimo tarpsniais, ypač krūmijimosi metu ir prieš žydėjimą. Ir jokiu būdu aviečių negalima laistyti purškiant ant krūmų - reikia būtent kapiliarinio laistymo, kad drėkintų tik augalų šaknis. Mat jei uogos gauna per daug drėgmės, jos gali pradėti pūti.

Audronė ir Vahanas patikina, kad dveji metai iš eilės aviečių derlius labai prastas - ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Pernai derlių sumenkino pavasarinės šalnos. „Iš tiesų buvome nustebę, kad remontantinės avietės gali nukentėti nuo šalnų - juk paprastai šalnos pavojingos žydintiems augalams, o remontantinės avietės žydi gerokai vėliau, kai šalnų jau nebebūna. Daug diskutavome su mokslininkais ir padarėme išvadą, kad šalna pakenkė būtent pirmiesiems bambliams. Tai augalams sukėlė didelį stresą ir jie nepasiekė tokio aukščio, kokį pasiekdavo ankstesniais metais: paprastai avietės užauga iki 1,7 m aukščio, o pernai - tik iki 1,3-1,5 m", - aiškina uogų augintojai. Kuo aukštesni stiebai, tuo gausesnis uogų derlius.

ik rudeninis derlius

Remontantinės, arba liaudiškai dar vadinamos rudeninės avietės genetiškai užprogramuotos duoti du derlius. Tačiau Lietuvoje jų kaip dviderlių auginti neapsimoka, mat nei pirmasis, nei antrasis derlius nebus pakankamai gausus. Todėl Ispiryanų ūkyje, kaip ir daugelyje kitų verslinių avietynų, siekiama tik vieno - rudeninio - derliaus.

Rudenį visi derėję aviečių stiebai nupjaunami. Augintojų pastebėjimu, geriausia pjauti iš karto nuėmus derlių - taip duodama laiko šaknims sustiprėti prieš žiemą. Nes kol yra viršutinė dalis, augalas neišvengiamai dalį maisto medžiagų skiria jai. „Viršutinė dalis yra neatspari šalnoms, taigi bet kokiu atveju stiebus reikės nupjauti. Tad kam leisti augalams stresuoti ir tik tada nupjauti?" - delsti nepataria aviečių augintojas. Nupjauti stiebai (pjaunama su paprasta diskine šienapjove) surenkami šieno rinktuvu ir išvežami iš lauko. Jokiu būdu negalima stiebų smulkinti ir paskleisti avietyne - taip sudaromos sąlygos ligų sukėlėjams išgyventi.

Rudenį po stiebų nupjovimo tarpueiliai sukultivuojami freza ir pūdymas laikomas iki liepos mėnesio - taip sumažinamas drėgmės garavimas, sunaikinamos piktžolės. Paskui leidžiama užželti žolei, kuri šienaujama: natūraliai susiformavusi veja saugo nuo purvo aviečių skynimo metu.

Tarpueiliai avietyne skirtingo pločio: iš pradžių augintojai palikdavo 3 m pločio tarpueilius, paskui juos paplatino iki 3,5 metro. Bet įsitikino, kad optimalus plotis yra 4 m - tada paprasčiau dirbti su technika. „Jei planuojate uogyną prižiūrėti mechanizuotai, tai tarpueilius darykite 4 m pločio", - pataria šeimininkas.

Viena sudėtingiausių užduočių - apsaugoti uogynus nuo piktžolių. Lietuvoje avietėms registruotų herbicidų praktiškai nėra. Avietės apskritai labai jautrios herbicidams, todėl geriau jų nenaudoti, o piktžoles ravėti rankomis. Ravėti tenka maždaug 4 kartus per sezoną, ypač augimo pradžioje: juk kiekvieną pavasarį šios avietės atauga iš naujo, ir ankstyvaisiais augimo tarpsniais joms būtina pagelbėti, kad piktžolės neužgožtų. Iš pradžių ravima su kauptukais, vėliau, kai uogynai paauga, didelės piktžolės tiesiog išraunamos rankomis.

Kenkėjai šioms avietėms nebaisūs - gelbsti vėlyvas žydėjimas, kuris nesutampa su paprastųjų avietinukų kenkimo laiku, tad insekticidų nereikia. Ligoms remontantinės avietės palyginti atsparios, tačiau dėl Lietuvos klimato specifikos (didelės drėgmės ir didelės grybų sporų koncentracijos ore) bent kartą per sezoną patartina apdoroti jas fungicidu - geriausia tada, kai augalai yra maždaug pusės metro aukščio. To pakanka, kad neprasidėtų ligų protrūkis. Pavojingiausia aviečių liga - žievėplaiša, galinti pražudyti visą avietyną.

Remdamasis savo patirtimi, Vahanas pakoregavo ir optimalius atstumus eilėse tarp augalų: mokslininkų rekomenduojamą diapazoną nuo 40 iki 70 cm jis sukonkretino iki 50 cm. Tokiu tankumu pasodintos avietės susiformuoja kaip vientisa juosta - tada joms lengviau stelbti piktžoles.

Realusis derlius skiriasi nuo teorinio

„Kaip išsiauginti sodinukų, - mūsų šeimos paslaptis, ypatingas receptas, kurio niekam nedaliname. Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų paruošti sodinukai prigyja iki 85 procentų, nors šiaip norma laikoma, jei prigyja 70 proc. sodinukų, sodinant rankomis, ir 50 proc. sodinukų, sodinant mechanizuotai", - šiek tiek paslapties technologijose pasilieka Vahanas. O geriausias aviečių sodinimo laikas - ruduo, nes taip susiformuoja stipresnė šaknų sistema. Pirmaisiais augimo metais skirtumo labai ir nematyti, bet antraisiais - rudenį sodinti augalai leidžia dvigubai daugiau atžalų.

Laikoma, kad avietės gausiai dera iki 10 metų. Plantacinio auginimo plotuose aviečių toliau nebeapsimoka auginti, nes derlingumas pradeda mažėti. Tada geriau avietyną atnaujinti - vienus ar dvejus metus toje vietoje laikyti pūdymą, o tada vėl užsodinti avietes.

Kaip augintojai skaičiuoja derlingumą? Jų teigimu, iš hektaro Lietuvos sąlygomis galima skinti iki 4 t uogų. Lenkijoje skinama iki 6 tonų. „Kad galima skinti 20 ir daugiau tonų iš hektaro - tai utopija. Viena yra auginti kvadratinį metrą uogų moksliniams tyrimams ir visai kita - didelį gamybinį lauką", - sako ūkininkas.

Praktikoje derlingumas skaičiuojamas ne pagal tai, kiek uogų užmezgama (nes mezgama iki lapkričio, nors tos vėlyvosios uogos tikrai nespėja sunokti), o pagal skynimui skirtų dienų skaičių. „Jei per sezoną vidutiniškai skinama 40 dienų, per dieną vidutiniškai priskinama 0,5 t - tai sudauginus šiuos skaičius ir gaunamas derlius. Realus derlius iš viso mūsų ploto (7 ha) - 20 tonų uogų", - sako augintojas. Ir priduria, kad remontantinės avietės turi savybę derėti gausiau, kai dažniau yra skinamos.

Skina ir rankomis, ir kombainu

Skinti uogos paprastai pradedamos antroje rugpjūčio pusėje, o baigiamos rugsėjo paskutinėmis dienomis. Skaičiuojama, kad Polkos derėjimo sezonas tęsiasi 40 dienų. Nors yra buvę metų, kai skinti buvo galima pradėti anksti - jau rugpjūčio 2 dieną. Pasitaikė ir iki spalio 15 d. nusitęsusių uogavimo sezonų.

Ūkyje dirba ir aviečių skynimo kombainas, bet jis jokiu būdu nepakeičia rankų darbo. Tam, kad ūkis visiškai pereitų į mechanizuotą skynimą, reikėtų turėti šimtaprocentinę sutartį su perdirbėjais. Mat skirtumas tarp rankinio ir mechaninio skynimo uogų matyti: kai skina žmogus, jis skina tik uogas, o kombainas purto visus krūmus, taigi įvairių priemaišų tarp uogų yra gerokai daugiau.

„Ūkį į mechanizaciją stumia žmonių trūkumas. Kol dar turime galimybę ūkyje išlaikyti skynėjus, tol kombainas dirba tik jam skirtame plote. Ten, kur dirba žmonės, jis nelenda, kad nebūtų konflikto", - nusijuokia uogų augintojai.

Įsigyti kombainą buvo savotiškas garantas, kad, pritrūkus žmonių rankų, aviečių derlius neliks nenuskintas. Lenkijoje pagamintas kombainas kainavo apie 20 tūkst. eurų - ūkininkų vertinimu, brangoka pagal tai, kokį plotą aviečių jis pajėgus nuskinti (3 ha). Pagrindinė uogų derliaus dalis yra užšaldoma ir tiekiama Kėdainių konservų fabrikui.

Šaldytuvus nuomoja iš Radviliškio rajono ūkininko Felikso Šlėvės, su kuriuo seniai draugauja šeimomis. Uogos į šaldytuvą vežamos kiekvieną skynimo dieną. „Jau pateikėme projektą savam šaldytuvui įsirengti. Jame turėtų tilpti tiek derliaus, kiek priskiname per savaitę. Kartą per savaitę visa užšaldyta produkcija bus pervežama į F. Šlėvės šaldyklą, tad teks mokėti tik už laikymo paslaugą, susitaupys užšaldymo ir transportavimo lėšos", - planais pasidalija Audronė. Taupysis ir laikas: apie 60 km yra iki F. Šlėvės šaldyklų, atstumas nuo Kelmės, kur gyvena ūkininkai, iki ūkio - 33 km, tad kasdienė kelių trajektorija susidaro 200 km.

Šviežių aviečių parduodama palyginti mažai, nes prekybai reikėtų laiko ir papildomų žmonių. Tik verslo pradžioje turguose stovėta, bet dabar ūkis tiesiog per didelis, nebespėjama. „Esu labai preciziškas žmogus - geriau mažiau, bet kruopščiai", - paaiškina Vahanas.

Kas nori šviežių uogų, paprastai iš anksto skambina augintojams ir tariasi dėl kiekio. Užsakytas uogas į artimiausius miestus - Šiaulius ir Kelmę - nuveža patys ūkininkai. „Ir parduodame net pigiau, negu prekiaujama turguose. Tiesiogiai iš ūkininkų perkama produkcija turi būti trupučiuką pigesnė negu turgavietėje", - sako aviečių augintojas.

Šiemet kilogramas Ušnėnuose užaugintų uogų kainuoja 2,5 euro (jei žmogus užsisako tiesiogiai). Turgaus prekiautojai už ūkio uogas prašo iki 3 eurų/kg. „Ko gero, parduodame pigiausiai Lietuvoje, nes šiaip avietės šiemet brangios. Kas bus toliau, nežinome - gal teks kainą koreguoti. Sunku konkuruoti su lenkų augintojais - jų ir mokestinė sistema kitokia, ir gamtos sąlygos kitos", - pasiguodžia ūkininkai. Jie leidžia žmonėms ir patiems pasiskinti uogų - tai neblogas būdas reklamuoti ūkį. Dažniausiai uogauti atvykstama šeimomis, gražiu oru, net iš Vilniaus ir Kauno žmonių atvažiuoja - tai jiems tarsi pramoga.

Tikslas - dirbti visiškai be atliekų

Ūkyje įrengtame ceche spaudžiama aviečių tyrė. Perdirbimo metu nenaudojama absoliučiai jokių cheminių medžiagų. Natūrali aviečių tyrė išeina rūgštoka, todėl ji saldinama cukrumi arba fruktoze. Tyrė konservuojama vokiška bag in box technologija - plastiko maišeliuose, kurie sudedami į kartotines dėžes. Atidarius maišelį taip užkonservuotą tyrę galima vartoti iki 3 mėnesių, o neatidaryta pakuotė gali būti laikoma iki dvejų metų.

Audronė prasitaria, kad jau yra parengtas projektas aparatui, spaudžiančiam aliejų iš aviečių kauliukų, įsigyti. Tai būtų labai sveikas produktas, skirtas maistui. „Mūsų tikslas - dirbti visiškai be atliekų", - patikina moteris. Net aviečių krūmus planuojama naudoti biokurui. Rudenį, kai nukrenta lapai ir stiebai pereina į džiūvimo tarpsnį, juos reikėtų susmulkinti, galbūt dar padžiovinti uždaroje patalpoje - būtų geras kuras.

Yra minčių ir dar kitaip perdirbti kauliukus: ne tik spausti aliejų, bet ir trinti juos į miltelius, kurie plačiai naudojami farmacijoje, nes turi labai vertingų savybių, net gelbsti nuo vėžio.

Sertifikuoja kaip IKP produkciją

„Žmonės, deja, vis dar žiūri, kas pigiau, stengiasi taupyti. Tokia mūsų ekonominė situacija, ir aš visiškai pirkėjus suprantu. Ekologiškos uogos yra brangios. Kad apsimokėtų dirbti ekologiškai, uogos turėtų būti dvigubai brangesnės negu įprastai užaugintos, o tokios kainos niekas nenori mokėti. Tai ir buvo vos ne pagrindinė priežastis, kodėl mes atsisakėme ekologiško ūkininkavimo", - atvirai sako ūkininkai, ekologiškai avietes auginę penkerius metus, kol suprato, kad, norėdami toliau dirbti, turi keisti ūkininkavimo būdą. Netrukus atsirado galimybė dalyvauti priemonėje „Maisto kokybės schemos" ir sertifikuoti avietyną kaip išskirtinės kokybės produkcijos (IKP) gamybos plotą - šeima tuo ir pasinaudojo. Dabar treti metai jie augina avietes pagal IKP reikalavimus, pagal sutartį liko dar dveji metai, o toliau - nežinia.

„Labai gaila, kad IKP ūkių plėtra dabar sustabdyta. Idėja juk tikrai graži - atskirti nacionalinę produkciją nuo iš kitų šalių atkeliaujančių uogų. Iš lietuviškos žemės ir vandens užaugęs produktas yra specifinio skonio, net jeigu jis yra tos pačios veislės kaip kaimyninėse šalyse. Beje, Prancūzijoje dar 1960 m. atsirado ženklas, žymintis išskirtinės kokybės produkciją - taip prancūzai bandė išskirti savo produktą laisvoje rinkoje", - pastebi Vahanas ir priduria, kad bet kokia parama uogininkystės sektoriui yra labai svarbi.

Jo nuomone, sodininkystės ir uogininkystės sektorius yra specifinis pirmiausia tuo, kad čia nėra taip gerai organizuoto produkcijos supirkimo, kaip grūdų sektoriuje. Ten žaidžia stambūs grūdų supirkėjai, ir žemdirbiui belieka užauginti kokybiškus grūdus, o dėl realizacijos sukti galvos jam netenka. „Su uogomis viskas kitaip - kiek, kur ir už kiek parduosi, niekada iš anksto nežinai. Nėra jokių garantijų, todėl labai lengva atsidurti ant bankroto ribos", - pasakoja augintojai.

Poros meilės istorija verta ne mažesnio dėmesio negu jų ūkis. Abu susitiko Šveicarijoje, kur Audronė studijavo prancūzų kalbą, o Vahagn - teisę. Dabar jiedu jau 15 metų kartu, turi tris dukras: 12, 10 ir 1,5 metų - Venerą, Olimpiją ir Atlantą. Beje, avietynas įveistas Audronės senelių žemėje, o moteris kilusi iš garsios ir garbingos giminės - ji yra rašytojo, lietuvybės propaguotojo ir politinio veikėjo Povilo Višinskio giminaitė.

„Kaip dėlionę sudėliojome savo ūkį po mažą gabalėlį. Mūsų vizija - 20 ha ploto avietynas. Nereikia bijoti didelių ambicijų", - glausdamas žmoną sako Vahanas.