Šiais metais žieminių rapsų auginimo sezonas buvo sėkmingas daugumai augintojų. Geras derlingumas paskatino žemdirbius naują sezoną padidinti žieminių rapsų plotus ir kartu tobulinti auginimo technologijas.

Šiltas 2014 m. ruduo, švelni žiema, nors ir be didelės sniego dangos, sudarė geras augimo, vystymosi ir žiemojimo sąlygas. Ankstyvas pavasarinis lietus paskatino greitą žieminių rapsų vegetacijos atsinaujinimą ir tolesnį jų augimą, o per visą ilgą žydėjimo periodą (apie 4 savaites) iškritęs lietus sudarė geras sąlygas ankštaroms formuotis ir bręsti. Oro sąlygos buvo geros ne tik augalams, bet, deja, ir jų ligoms bei kenkėjams plisti. Bręstant žieminiams rapsams, pasėliuose matyti kenksmingųjų organizmų padaryta žala, ypač grybinių ligų - fomozės, verticiliozės ir sklerotinio puvinio.

Žemdirbiai gerai žino, kad rapsų auginimo sezonas toks pats antrus metus iš eilės tikrai nebūna. Todėl labai svarbu įvertinti auginimo netikslumus ir technologines klaidas, priimti teisingus sprendimus nuo pat naujo sezono pradžios.

Spragių pavojus dygstantiems rapsams

Dygstančiuose žieminių rapsų pasėliuose jau atsiranda pirmieji kenkėjų požymiai - tai rapsinių ir kryžmažiedinių spragių veiklos padariniai. Rapsų augimo pradžioje šie kenkėjai paprastai būna labai aktyvūs ir padaro didžiulę žalą. Vyraujant šiltam, saulėtam orui, spragės tampa labai aktyvios ir intensyviai migruoja į žieminių rapsų pasėlius. Galimi labai dideli nuostoliai - net visai sunaikintas pasėlis.

Jauniems rapsams (ypač skilčialapių ir pirmų tikrų lapelių vystymosi tarpsniais, BBCH 09-12) kenkia rapsinių ir kryžmažiedinių spragių suaugėliai, rapsinių spragių lervos.

Rapsinės spragės yra maži, žalsvai melsvi su metaliniu blizgesiu šokinėjantys vabalai. Šių kenkėjų lervos yra iki 8 mm ilgio, gelsvai baltos su neryškiais taškeliais, ruda galva ir trim porom kojų.

Vasarą rapsinių spragių suaugėliai, slėpdamiesi lauko pakraščiuose po augalų lapais, išgyvena diapauzę, o atsibudę vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje skrenda į naujai pasėtus žieminių rapsų pasėlius. Suaugėliai maitindamiesi apgraužia dygstančius daigus ir jaunus lapus. Po kelių savaičių spragių patelės deda kiaušinėlius ant dirvos arba po žemės grumsteliais prie pat rapsų augalų. Išsiritusios lervos įsigraužia į augalą per lapų lapkočius ir išgraužia augalų šerdį, pasiekia viršūninį augalų pumpurą.

Žieminiams rapsams kenkia ir kryžmažiedinės spragės: šviesiakojės ir lenktajuostės. Kryžmažiedinių spragių suaugėliai yra maži, juodai žalsvi arba melsvi blizgaus atspalvio su gelsva juostele šokinėjantys vabalai. Kryžmažiedinių spragių suaugėliai išgraužia lapuose smulkias skylutes ir duobutes, skeletuoja jaunus rapsų lapus, gali sužaloti net augimo pumpurą.

Šiuo metu apsisaugoti nuo kenkėjų pasidarė labai sunku, reikia papildomų išlaidų. Kadangi rapsų sėkloms beicuoti naudojami augalų apsaugos produktai (beicai), kurių sudėtyje yra tik fungicidinių savybių turinčios medžiagos (saugo nuo ligų daigų tarpsniu), tikėtis, kad dygstantys augalai bus apsaugoti nuo šių kenkėjų - neverta.

Spragių žala ypač didelė tuose rapsų pasėliuose, kur:

• augalai auginami tame pačiame lauke anksčiau negu po 4-erių metų,
• augalai pasėti per giliai ir per tankiai,
• rapsai sunkiai dygsta, nes trūksta drėgmės.

Pirmiausia reikia vengti minėtų klaidų, tačiau ne visada tai pavyksta. Tuomet tenka apsaugai nuo spragių panaudoti insekticidus rapsų daigų tarpsniu. Kiek kartų teks naudoti augalų apsaugos nuo šių kenkėjų produktus, sunku iš anksto nuspręsti. Iš dalies spragių migracijos aktyvumą galima numatyti dar prieš žieminių rapsų sėją: pradėjus bręsti vasariniams rapsams, ant ankštarų ar likusių lapų matyti spragių pažeidimai, taip pat laukuose nuimdami žieminių rapsų derlių galime pastebėti migruojančius vabalus. Nuo pat žieminių rapsų dygimo pradžios apsaugai nuo spragių insekticidus gali tekti naudoti ne vieną kartą.

Atskiruose žieminių rapsų pasėliuose atsiranda augalų su netaisyklingų formų skylėmis tarp lapų gyslų, o ant pažeistų vietų - likusių gleivių likučių. Tai šliužų padaryta žala. Augalams kenkia suaugę šliužai ir jų lervos. Šie kenkėjai ypač žalingi rapsams daigų tarpsniu. Ligoti rapsai būna silpnesni, juos lengviau pažeidžia kiti kenksmingi organizmai. Su labai apgraužtais lapais ir su nugraužtu augimo pumpuru augalai žūva, lieka tuščių pasėlių plotų.

Šliužų gausa ir žala labai priklauso nuo oro sąlygų. Jie intensyviai plinta drėgnais metais. Tačiau, naudojant prevencines priemones, galima sumažinti šių kenkėjų žalą. Laukuose, kur šliužų labai gausu, rekomenduojama panaudoti augalų apsaugos produktus, skirtus būtent šliužams naikinti.

Fomozės žala rudenį

Per šių metų žieminių rapsų derliaus nuėmimą pasitaikė augalų su fomozės pažeista apatine stiebo dalimi. Buvo daug rapsų pasėlių, kur aptikta per 80 proc. pažeistų stiebų! Kas lėmė tokį ligos protrūkį?

Žieminių rapsų pasėliuose 2014 m. rudenį pirmi fomozės pažeidimai ant rapsų lapų buvo nustatyti antroje rudens pusėje, tačiau dėl susidariusių palankių rudens oro sąlygų ir švelnios žiemos fomozės vystymosi ciklas buvo ilgas ir, net atsinaujinus augalų vegetacijai, iki ankštarų vystymosi pabaigos ant atskirų augalų dalių, ypač ant lapų, buvo galima matyti fomozės požymių. Dėl didelio infekcijos kiekio dirvose naujai sėtuose žieminių rapsų pasėliuose, tikėtina, kad fomozė išplis ankstyvaisiais auginimo tarpsniais.

Rapsų pasėliuose, augalams esant lapų vystymosi tarpsnio (BBCH 13-16), galima aiškiai matyti pirmuosius fomozės pažeidimus. Ant sužalotų lapų susidaro pilkos, koncentriškos dėmės su tamsesniais pakraščiais, o dėmėse matyti juodi, smulkūs taškeliai - tai grybo piknidžiai. Nuo užsikrėtusių lapų infekcija pereina tarpuląsčiais ir pasiekia augalų šaknies kaklelį.

Daug pavojingiau, kai liga pažeidžia stiebų apačią negu aukščiau stiebus, ypač jeigu liga išplinta visoje apatinėje stiebo dalyje. Taip gali atsitikti, kai ligos požymiai ant lapų išryškėja labai anksti rudenį, ir yra pakankamai laiko grybui peraugti lapkotį ir pasiekti šaknies kaklelį. Taip nutrūksta sužalotų augalų medžiagų apykaita, tad jie bręsta anksčiau negu sveiki.

LAMMC Žemdirbystės institute atliktų daugiamečių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad fomozės sukėlėjo grybo Leptosphaeria maculans askosporos (pirminis infekcijos šaltinis) plinta per visą rapsų vegetaciją. Daugiausiai askosporų ore randama rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje. Esant ilgam askosporų plitimo periodui, didėja žieminių rapsų užsikrėtimo fomoze rudenį rizika.

Fomozės infekcijai žieminiuose rapsuose didelę reikšmę turi oro temperatūra ir krituliai. Fomozės prevencijai svarbu:

• laikytis tinkamos sėjomainos (ne mažiau negu 4 metai),
• po derliaus nuėmimo naikinti augalų liekanas,
• auginti tolerantiškas veisles,
• sėti optimaliu laiku ir tankumu.

Žieminiams rapsams apsaugoti nuo fomozės fungicidais rekomenduotina purkšti rudenį, kai ligos dėmės aptinkamos ant 10-20 proc. augalų lapų.

Augalų išsivystymas rudenį

Augintojai kasmet nerimauja dėl rapsų vystymosi rudenį, o labiausiai - dėl žiemojimo. Dėl kelių auginimo technologijos klaidų galima prarasti žieminių rapsų pasėlį.

Žieminių rapsų žiemojimas didele dalimi priklauso nuo augalų išsivystymo rudenį, nuo veislės savybių gebėjimo vystytis rudenį, agrotechninių veiksnių, taip pat nuo meteorologinių sąlygų, kurių negalime kontroliuoti.

Pirmiausiai palankus žieminių rapsų žiemojimas priklauso nuo tinkamo sėjos laiko. Ankstyva sėja skatina augalų augimą, o peraugę augalai nukenčia nuo šalčio. Tankesniuose ar piktžolėtuose žieminių rapsų pasėliuose augalai, konkuruodami dėl šviesos tarpusavyje ar su piktžolėmis, ištįsta, pradeda auginti stiebus, pakilę augimo pumpurai tampa jautrūs didesniems šalčiams, ypač jeigu nėra sniego.

Augimo pumpurai ištįsta ir tuomet, kai žieminiai rapsai būna pertręšti azotinėmis trąšomis. Gausiai iškritęs ir ilgiau išsilaikęs sniegas ant neįšalusios žemės gali pakenkti rapsams jau rudenį - augalai gali žūti dėl deguonies trūkumo. Dažniausiai dėl šios priežasties sunyksta vešlių, tankių pasėlių augalų lapai.

Rapsų šaknys labai jautrios drėgmės pertekliui. Pavasarį užklupus stipriems atšalimams, dideliems temperatūrų svyravimams dieną ir naktį, susikaupus dirvos paviršiuje vandeniui, jau peržiemoję augalai gali stipriai nukentėti. Dėl susidariusio gilaus įšalo polaidžio vanduo laukuose greitai nesusigeria, kaupiasi ir ilgai laikosi dirvos paviršiuje, todėl žieminių rapsų šaknys žūva.

Ne visada pasiseka suformuoti optimalaus tankumo žieminių rapsų pasėlius, be to, jeigu ruduo šiltas ir ilgas, susidaro sąlygos augalams peraugti. Tokiais atvejais rudenį rekomenduotina nupurkšti žieminius rapsus, kai jie turi 3-6 lapelius, augimo reguliatoriais.